Šiandieninė iškilmė – ingresas, pagal senas Bažnyčios tradicijas, yra momentas, kai ankstesnis vyskupijos ganytojas, dalyvaujant tikintiesiems, užleidžia savo pareigas naujai paskirtajam įpėdiniui. Taip išsaugojamas daugelyje sričių svarbus Bažnyčios gyvavimo, jos veiklos tęstinumas. O naujasis vyskupas ingreso metu perima jam patikėtą vyskupiją ir nuo to momento tampa, pagal numatytus įgaliojimus, jos vadovu.

Vyskupų pasikeitimas Telšiuose, Vilkaviškyje, Panevėžyje šiais metais nebuvo netikėtas. Tiesiog tokia Katalikų Bažnyčioje nustatyta tvarka, jog sulaukęs 75 metų vyskupiją valdantis ganytojas išleidžiamas į emeritūrą – galėtume sakyti į pelnytą, aktyvų poilsį, – o jo vietoje paskiriamas kitas, jaunesnis.

Vilkaviškio vyskupijos ganytojų pasikeitimo proga pirmiausia norisi nuoširdžiai padėkoti lig šiol ėjusiam Vilkaviškio vyskupijos ganytojo pareigas vysk. J. Žemaičiui. Šiandien jis ir vyskupija gali džiaugtis daugeliu sėkmingai įgyvendintų planų, įkūnytų gražių iniciatyvų, įveiktų sunkumų. Dievui padedant, reikšmingais šaliai permainų metais buvo nemažai nuveikta vyskupijos labui dirbant drauge su kunigais, aktyviais tikinčiaisiais. Vyskupas Juozas Žemaitis toli neišvyksta, pasilieka gyventi Marijampolėje ir, tikimės, dažnai aplankys šią  Katedrą, kurios atstatymu pats daug rūpinosi. Labai norisi tikėtis, jog Ekscelencija nesijaus vienišas ir toliau dalyvaus vyskupijos gyvenime, bus artimas kunigų bendruomenės narys. Šia proga norisi iš širdies palinkėti jam tvirtos sveikatos, energijos, ilgų ir prasmingų vienybėje su Viešpačiu metų.

Mieli susirinkusieji, tikiuosi, jog šis ganytojų pasikeitimas Vilkaviškio vyskupijoje bus palankiai priimtas ir neatneš kam nors nerimo. Juk ne tik bažnytiniame, bet ir viso krašto gyvenime pastarąjį dešimtmetį vyksta daug reikšmingų permainų. Jau esame pripratę prie įvairių valdžios pasikeitimų politinėse, verslo ar kitose struktūrose. Nuolatinės permainos tiesiog tapo būdingu laikmečio bruožu. Tokiu kupinu dinamiškų permainų ir kartu nestabiliu laiku, paženklintu didele nuomonių įvairove, man, Šv. Tėvo paskirtam, tenka perimti rūpinimąsi Vilkaviškio vyskupijos sielovada.

Yra sakoma, jog savo gimimo laiko nepasirinksi. Panašiai ir dvasininkui tenka priimti tokias gyvenimo aplinkybes, kokios jos yra, ir, daugelyje dalykų įžvelgiant Dievo valią, eiti dirbti ten, kur reikia; vykdyti Kristaus pasiuntinybę toje vietoje ir tokiomis sąlygomis, kokios tuo metu yra. Tiek kunigai į parapijas, tiek vyskupai į vyskupijas yra skiriami. Taip ir aš, nesirinkdamas darbo ir gyvenimo vietos, patekau pas jus į Užnemunę. To, išskyrus paskutinius mėnesius, anksčiau neplanavau. Taip jau Kūrėjo sutvarkyta, jog gyvenime visko iš anksto negalime numatyti ar nuspėti. Bet jei gyvename ir veikiame išvien su Juo, anot apaštalo Pauliaus, „viskas išeina į gera”. Su tokia viltimi ir dideliu pasitikėjimu Dievu, mieli broliai ir seserys Kristuje, atvykstu pas Jus kaip Jūsų vyskupas, sielų ganytojas. Mūsų pirmo susitikimo proga kreipiuosi į Jus prašydamas priimti mane tokį, koks esu. Ateinu pas jus kupinas geriausių ketinimų Kristaus vardu, Jo vietininko popiežiaus paskyrimu. Kas Kristų priimate, ir mane priimkite.

Ko iš naujojo vyskupo galite tikėtis?

Vatikano II Susirinkimas apibrėžė vyskupo misiją šiandieniniame pasaulyje. Kaip skelbia šis Visuotinės Bažnyčios forumas: „Išvien su popiežiumi, Petro įpėdiniu ir kitais vyskupais, talkininkaujant kunigams, diecezinis vyskupas vykdo Dievo tautos dalies, esančios konkrečioje vyskupijoje, mokymą, šventinimą ir valdymą“.

Mokymas – tai Kristaus Gerosios Naujienos skelbimas, prisitaikant prie laiko reikalavimų, atsižvelgiant į aktualiausius laikmečio klausimus (plg. CD, 13). Taip pat mokymas apima ir tolesnį tikinčiųjų švietimą, tikėjimo brandinimą, vadinamąją katechezę.

Kita veiklos sritis – šventinimas. Tai apima ne tik daiktų šventinimą, bet visų pirma sakramentų teikimą, Eucharistijos šventimą ir per tai Dievo tautos vedimą į šventumą, tobulumą. Apaštalas Paulius Pirmajame laiške tesalonikiečiams primena: „Tokia gi Dievo valia – Jūsų šventėjimas“ (1Tes 4, 3). Vis labiau sekuliarėjančiam pasauliui tokie paraginimai tampa sunkiau suprantami. Todėl yra svarbi pareiga tai nuolat priminti ir padėti priimti.

Taip pat Bažnyčioje ir valdymo funkcija yra savita, kiek skirtinga nuo pasaulietinės. Valdymas Bažnyčioje nereiškia diktato. Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Christus Dominus, aptariant vyskupo misiją, akcentuojamas rūpestingumas ir meilė, iš Dievo kylantis autoritetas, neatsiejamas nuo Dievo tautos bendrystės. Į šias tris veiklos sritis – mokymą, šventinimą ir valdymą – sutelpa visa vyskupo misija. Kartais tą veiklą bandoma apibrėžti vienu žodžiu – sielovada, tai yra sielų vedimas prie Dievo. Be to, neretai primenama, jog vyskupystė yra vienybės ženklas, o pats vyskupas – vienybės tarp tikinčiųjų, atskirų bendruomenių palaikytojas.

Ne ko kito stengsiuosi siekti ir aš, kiek tai nuo manęs priklausys. Su didele atsakomybe žvelgiu į man patikėtas pareigas. Pagal Bažnyčios sutvarkymą, vyskupas veikia išvien su kunigais, aktyviais tikinčiaisiais pasauliečiais. Todėl sieksiu bendradarbiavimo, labiau kolegialaus vyskupijos reikalų tvarkymo, stengdamasis įsiklausyti į atskiras nuomones. Tokiam darbo būdui jau pavyko sukaupti tam tikrą patirtį Kauno arkivyskupijoje.

Per visą Bažnyčios gyvavimo laiką įvairiuose kraštuose yra buvę kunigų ir vyskupų – garsių visuomenės veikėjų, kultūrininkų, socialinių problemų sprendėjų. Juos neretai prisimename. Lietuvio sąmonėje dažnai gyvas tokių dvasininkų ir kūrėjų kaip Donelaitis, Strazdelis, Vaižgantas, Baranauskas ar Maironis paveikslas. Neretai prisimename ir tautos žadintoją bei blaivintoją vysk. M. Valančių, sukilėlių gretose buvusį kun. Antaną Mackevičių ar kitus dvasininkus, nusipelniusius Lietuvos švietimui, kultūrai, istorijai. Taip pat neretai pagarbiai minimi ir prieškario vyriausybėje dirbę kunigai ministrai. Kartais kažko panašaus tikimasi ir iš šiandienos dvasininkų, tas aspiracijas pirmiausiai kreipiant į kultūrinę, socialinę ar politinę plotmę.

Ankstesniais laikais buvo daug mažiau išsilavinusių žmonių ir dvasininkai privalėjo būti tautos šviesuliais įvairiose gyvenimo srityse. Tuo tarpu šiandien netrūksta rašančių ar kuriančių, politiniame gyvenime dalyvaujančių ar jį vertinančių žmonių. Gausu ir žurnalistų, ir verslininkų. Todėl šiose srityse dvasininkų vaidmuo nėra toks svarbus nei seniau. Tačiau joks kitos srities specialistas šiandien negali pavaduoti dvasininkų, skelbiančių ir liudijančių gailestingąją, dažnai neatrastą ar atstumtą Dievo meilę žmonijai. Dabartinis laikotarpis reikalauja dvasininkų, turinčių žinių ir patirties, kaip visuomenei perteikti amžinąsias vertybes, propaguojančių kilnų, brolišką, pasitikėjimu, o ne konkurencija grįstą skirtingų žmonių sugyvenimo būdą, pasiaukojusių dėl kitų. Tokia dvasininko pasiuntinybė labai svarbi, esminga visuomenės gyvenime šiais laikais, ir nėra, kas ją pakeistų. Tokios ir mano pareigos, to stengsiuos siekti pirmiausia, žinoma, nepamiršiu socialinės, švietimo, paveldo apsaugos, kitų visuomenei svarbių gyvenimo sričių.

Gyvai šias mintis pailiustruoja ir šios dienos Evangelija. Savo mokinius ir sekėjus Kristus vadina pasaulio šviesa, žemės druska. Ragina būti juos aktyvius skleidžiant gėrį savo aplinkoje. Tokia pasiuntinybė svarbi ir šiandien. Iš procesų, vykstančių visuomenėje, raidos tenka daryti išvadas, jog artimiausiais dešimtmečiais toks Dievo skelbimas ir liudijimas bus vis sudėtingesnis, vangiau priimamas, bet kartu vis reikalingesnis.

Mieli susirinkusieji. Pirmą kartą iš šios Katedros presbiterijos žvelgiu į tokį gausų Dievo tautos susibūrimą, pirmą kartą čia dalyvauju šv. Mišiose. Jūsų, čia esančių, geranoriški žvilgsniai teikia pasitikėjimo, ir todėl šiuo ypatingu įžengimo į Katedrą momentu prašau ir Jūsų, ne tik Viešpaties Dievo, palaikykite Bažnyčios, o kartu ir mano, misiją ir maldomis, ir žodžiais, ir darbais.

Apaštalas Paulius dar pirmajame mūsų eros amžiuje, rašydamas vienam iš savo bendražygių Timotiejui, tada dar gal neturėjusiam nė trisdešimties Efezo Bažnyčios vyskupui, drąsina jį: „...mes viliamės gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų gelbėtojas“ (1 Tim 4, 10).

Ir pats būdamas gana jaunas kaip vyskupas, pasirinkau šiuos tautų apaštalo žodžius: „...mes viliamės gyvuoju Dievu...“ (lot. Sperantes sumus in Deum vivum) kaip šūkį savo herbui, ir, pasitikėdamas Viešpačiu, kviečiu ir Jus, broliai ir seserys Kristuje, kasdien vis labiau atrasti tikrai mūsų gyvenime dalyvaujantį, kaip kartais sakoma, „istorijos Viešpatį“, aukštesnį už visa ir tuo pat metu, nepaisant nenustelbiamos viršenybės, meilingai žvelgiantį į savo kūrinius, į mus visus.

O pats Viešpats Dievas tepadeda mums skelbti ir kurti Jo Karalystę žemėje.