Didžiai gerbiamas Eminencija Kardinole, didžiai gerbiamas Ekscelencija Arkivyskupe Apaštalini Nuncijau, didžiai gerbiami Ekscelencijos Vyskupai, didžiai gerbiamas Ministrų Tarybos Pirmininke, didžiai gerbiami seimūnai ir valdžios atstovai – tiek apskrities, tiek miestų, tiek rajonų, – didžiai gerbiami ir mieli kunigai, vienuoliai ir vienuolės, kanauninkai, prelatai, mieli ir brangūs klierikai ir ypač brangūs ir mieli man jūs, tikintieji, broliai ir seserys.

Tik šią savaitę su skausmu atsisveikinau su pamiltąja Žemaitija, nes, atidavęs jai 25 gražiausius savo kunigystės metus, pamilau ją. Štai dabar sugrįžau į savo gimtąją Aukštaitiją, sugrįžau čia, kur brendo mano tikėjimas, kur gimė mano pašaukimas.

Jūsų akyse, brangūs broliai ir seserys, matau lūkesčius. Matau klausimą: „Ką, vyskupe, nuveiksi pas mus sugrįžęs iš kitur?” Bet taip pat noriu ir jūsų paklausti, o ką mes visi kartu padarysime? Ką mes pirmiausia turime padaryti?

Vyskupas, skirdamas garsųjį Joną Vianėjų Arso klebonu, to Arso, kur sekmadieniais tik keli žmonės ateidavo į bažnyčią, pasakė naujajam klebonui: „Ten maža meilės. Pasistenk padauginti meilę“.

Daug kam atrodo, jog šiandien Lietuvoje, Panevėžio vyskupijoje, maža meilės. Kaip, brangieji, padauginsime meilę Aukštaitijoje, Panevėžio vyskupijoje? Juk meilės būtinai turime turėti daugiau, nes ji daro stebuklus.

Aš tai galiu patvirtinti savo asmenine patirtimi, būtent čia, Panevėžyje. Aš esu iš gausios šeimos: 10 vaikų, užaugome 7. Į Panevėžio hidromelioracijos technikumą mokytis atvykau būdamas paauglys dėl stipendijos. Suprantate, tokia gausi šeima, kai atimta žemė, turėjo gyventi iš arų ir iš tuomet labai skurdaus darbadienio. Aš gyvenau iš stipendijos: pirmajame kurse gaudavau 14 rublių, paskutiniajame – 20 rublių. Trečdalį užmokėjus už bendrabutį, galite įsivaizduoti, kad vos užtekdavo duonai, jau nekalbant apie ką nors prie duonos... Todėl ne kartą teko būti alkanam. Žinoma, man neteko 40 dienų ir naktų kaip Jėzui Kristui būti be kąsnelio burnoje, bet po savaitę be duonos esu ne kartą gyvenęs.

Savaitę nevalgiusiam paaugliui akyse žalia. Jis sukyla prieš visą pasaulį, burnoja net prieš Dievą.

Taip, turiu jums prisipažinti ir aš burnojau prieš Dievą. Štai einu Panevėžio centre, Laisvės aikšte, o ten ledų kioskas. Einu, žiūriu, būrelis žmonių stovi prie ledų! Man pakilo toks pyktis, toks maištas, kad net ėmiau dairytis, bene kur nors iš grindinio galima išlupti akmenį. Būčiau išmalęs to kiosko langus, – kodėl vieni ėda ledus, o kiti net duonos neturi!

Štai pro šalį eina moterėlė–elgeta (kaip šiandien matau). Jos pintinėlėje ant dugno tik viena riekutė duonos. Tada žmonės buvo neturtingi ir elgetoms negalėjo duoti. Bet štai (netikiu savo akimis!) iš ledų eilutės atsiskyrė viena mergina, ant jos krūtinės kabojo kryželis, kiek turėjo saujoje pinigų, visus padėjo šalia tos riekutės duonos ir nuėjo šypsodamasi.

Mano krūtinę užliejo karštis, aš ėmiau sau kalbėti: „Žiūrėk, Jonai, ne visi žmonės bejausmiai. Ta mergaitė, kuri nešioja kryželį, kuri tikriausiai tiki, negalėjo ramiai žiūrėti į alkaną moterėlę. Taigi tu turi kovoti už tikėjimą, tapti kunigu. Turėsi rūpintis žmonėse sėti tikėjimą. Tu turėsi tą įkūnyti“.

Štai kokį momentą Panevėžio centre išgyvenau. Čia subrendo mano pašaukimas būti kunigu.

Bet juk, brangieji, taip, kaip toji mergaitė pasielgė, mes visi tikintieji turime elgtis. Turime gyventi taip, kaip Jėzus Kristus.

Todėl ir pasirinkau šūkį „Žiūrėti Jo žvilgsniu”. Mes visi turime žiūrėti Jo žvilgsniu į pasaulį, į kiekvieną žmogų. Juk Jėzus Kristus sako: „Ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte”.

Šiandien pirmajame skaitinyje girdėjome, ką padarė žmogus, nusisukęs nuo Dievo. Į pasaulį per pirmą žmogų – Adomą atėjo nuodėmė, neapykanta, smurtas. Šventajam Rašte skaitome, kad per antrąjį žmogų – Jėzų Kristų į pasaulį atėjo meilė ir atpirkimas. Taigi turime, brangieji, žiūrėti, ko Jėzus Kristus mus moko, jeigu norime pasaulį padaryti geresnį.

Taigi pirmiausia kiekvieno kunigo, kiekvieno tikinčiojo asmeninis pavyzdys. Taip pat būtina atkurti organizacijas, kokios jos buvo prieš karą Lietuvoje ir kokias aš neseniai mačiau Amerikoje. Ten kiekvieną vakarą kas nors repetuoja, susirenka maldos būreliai, vyksta konferencijos, rengiami mąstymai. Taip turi būti ir Lietuvoje, kiekvienoje parapijoje.

Būtinai turime siekti kiekvieno kunigo uolumo, kiekvieno tikinčiojo aktyvumo. Didžiausios mano viltys jumyse, mano kunigai, mano džiaugsme, mano numylėtiniai, – kaip sako šventasis apaštalas Paulius, – ir jumyse, mano brangūs klierikai, būsimieji kunigai!

Lotyniškai kunigas sacerdos – „duodantis šventus dalykus”, bet aš jus norėčiau dar pavadinti tiltų statytojais. Jeigu mes popiežių, Šventąjį Tėvą, vadiname pontifex maximus – „vyriausiasis kunigas, vyriausias tiltų statytojas”, tai kiekvienas kunigas yra eilinis tiltų statytojas.

Tai lengviau įsivaizduoti galime per vieno genialaus vaiko išmintį. Jis priėjo prie ant tilto dirbančių darbininkų ir klausia: „Ar sunku statyti tiltus?“ Darbininkai nusijuokė: „Lengva. Yra brėžiniai, medžiagos, mechanizmai“. Bet vienas iš darbininkų ir sako: „Bet štai, vaike, tiltą pastatyti tarp žmonių, kad mylėtų vienas kitą, kad tarp jų nebūtų neapykantos, turbūt neįmanoma, tiesiog labai sunku“. Vaikas šyptelėjo ir nubėgo. Po kurio laiko grįžta su popieriaus lapu, kuriame nupiešta vaivorykštė, ir duoda jį tiems darbininkams.

Kokia geniali vaiko išmintis! Norint pastatyti tiltą tarp žmonių, būtinas tiltas tarp dangaus ir žemės, būtinas tiltas tarp Dievo ir žmogaus, būtinas tiltas tarp kūno ir dvasios.

Štai Jėzus Kristus gundytojui atsako, kad žmogaus dvasia gyva kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. O nelabajam Jis pridūrė: „Viešpatį, savo Dievą, garbink, tik jam vienam tetarnauk“. Taip moko mus šiandien Jėzus Kristus.

Mielas broli sese, mielas kunige, broli klierike, mielos vienuolės, ar esate pasiryžę vienam Jam tetarnauti, vien Juo gyventi, vien Jo žodžiu? Jūs pažadėjote tai šiandien prieš šventąsias Mišias.

Vokiečių katalikų dienose Freiburge dalyvavo garsioji motina Teresė. Po jos kalbos atsistojo vienas jaunuolis, studentas teologas ir klausia: „Motin, kaip tau pasiseka į tikėjimą patraukti tūkstančius, o mums, nepaisant mūsų uolumo, idealizmo, nesiseka net kelių žmonių patraukti?“ Motina Teresė ir klausia studentą: „Ar tikrai tu uolus?“ – „Taip“. – „Ar tikrai tu idealistas?“ – „Taip“. – „Tai pasakyk, kiek turtingame Freiburge tu pažįsti vargšų? Kiek jiems padedi?“

Ir baigdamas norėčiau paklausti kiekvieną kunigą, kiekvieną klieriką, kiekvieną vienuolį, vienuolę, kiekvieną tikintįjį, kiekvieną tarnautoją, kiekvieną valstybės darbuotoją: „Kiek tu pažįsti vargšų? Kiek tu padedi jiems? Kiek tu rūpiniesi, kad gausios šeimos Lietuvoje turėtų normalų gyvenimą? Kiek tu stengiesi, kad bedarbiai turėtų darbą?“..

Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso Lietuvos ateitis ir Bažnyčios Lietuvoje likimas. Kaip nuo tos mergaitės priklausė mano tikėjimas, mano pašaukimas. Amen.