Lietuvos tikintieji kai kuriose parapijose susiduria su Pijaus X kunigų brolijos veikla. Todėl mes, Lietuvos vyskupai, norime kunigams ir tikintiesiems išdėstyti Katalikų Bažnyčios poziciją.

Pijaus X kunigų brolija

Pijaus X kunigų brolijos narius vienija priešiškumas Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo doktrinai ir praktikai. Broliją 1970 m. Šveicarijoje įkūrė arkivyskupas Marcelis Lefebvras, nepriėmęs Vatikano II Susirinkimo nutarimų. Be popiežiaus leidimo 1988 m. suteikęs vyskupo šventimus keliems kunigams, jis užsitraukė ekskomuniką (buvo atskirtas nuo Bažnyčios). Brolijos veikla buvo plečiama Prancūzijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje. Pastaraisiais metais arkivyskupo M. Lefebvro sekėjai įsikūrė ir Lietuvoje, įsteigdami Pijaus X kunigų brolijos namus Vilniuje ir plėsdami savo veiklą kituose miestuose.

Lietuvos tikintieji kartu su visuotine Bažnyčia priėmė Vatikano II Susirinkimo nutarimus ir liturginį atsinaujinimą. Tenka apgailestauti, kad atsinaujinimo priešininkai, jausdamiesi esą katalikybės gynėjai, iš tikrųjų daro didelę žalą Bažnyčiai, ardydami jos vienybę ir klaidindami tikinčiuosius.

Brolija savo veiklos Lietuvoje tikslą apibrėžia taip: „suteikti tikintiesiems, jaučiantiems pareigą išsaugoti Bažnyčios tradiciją, galimybę dalyvauti tradicinėje liturgijoje (pagal popiežiaus Jono XXIII 1962 m. aprobuotas liturgines knygas), priimti šventuosius Sakramentus jų autentiška katalikiška forma, sužinoti visą ir nepakeistą katalikų doktriną, perduodamą neklystamo Bažnyčios magisteriumo” (Brolijos informacinis leidinys „Pulkim ant kelių. Už katalikų tradiciją”, 1999 Nr. 6, p. 4).

Pijaus X kunigų brolija bando diskredituoti Bažnyčios pastangas atsinaujinti, vadovaudamasi prieštaringu Tradicijos suvokimu. Jie vienintele teisinga ir nekintama Bažnyčios tradicija priima ir laiko tik XVI a. įvykusio Tridento Susirinkimo mokymą ir popiežiaus Pijaus V patvirtintą liturgiją. Laikantis tokio požiūrio, reikėtų teigti, kad iki tol vykusių Bažnyčios susirinkimų mokymas buvo klaidingas, arba XVI a. Bažnyčios mokymas ir liturgija buvo klaida, nes tai irgi buvo Bažnyčios atsinaujinimo išraiška. Kaip galima pripažinti Bažnyčios mokymo neklaidingumą, jeigu vieno Susirinkimo mokymas priimamas, o kito Susirinkimo – atmetamas.

Apaštališkoji Tradicija negali būti tapatinama tik su kurio nors laikmečio Bažnyčios mokymu. Bažnyčia skelbia krikščioniškąsias tiesas, skaitydama laiko ženklus. Vatikano II Susirinkimas moko, kad „Šventosios Dvasios globojama, ši apaštalų kilmės Tradicija Bažnyčioje pažengia pirmyn, nes didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas, tiek dėl tikinčiųjų kontempliacijos bei gilinimosi, visa svarstant savo širdyje (plg. Lk 2, 19 ir 51), tiek dėl dvasinių dalykų, kuriuos jie patiria, giluminio suvokimo, tiek dėl mąstymo tų, kurie su paveldėta vyskupyste yra gavę tikrą tiesos charizmą. Tad Bažnyčia per šimtmečius vis toliau žengia į dieviškosios tiesos pilnatvę, kol išsipildys Dievo žodžiai”(Dei Verbum, 8).

Lefebvro pozicija Vatikano II Susirinkimo atžvilgiu

Arkivyskupas M. Lefebvras nepritarė Vatikano II Susirinkimo Religinės laisvės deklaracijai, nes, jo manymu, pripažinti religijos laisvę reikštų į tą patį lygmenį sustatyti Katalikų Bažnyčios skelbiamą tiesą ir kitaip tikinčiųjų klaidą. Bet Susirinkime buvo pabrėžtas visuotinis įpareigojimas ieškoti tiesos ir atitinkamai pagal ją gyventi. Katalikų Bažnyčia išlieka šioje tiesoje, tačiau ši tiesa neturi būti primetama jokia išorine prievarta kitiems.

Arkivyskupas M. Lefebvras nepritarė ir Susirinkimo Dekretui apie ekumenizmą bei Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracijai. Anot jo, ekumeninis procesas reiškia katalikų tikėjimo dalykų atsižadėjimą. Susirinkimas moko, kad „vienybės atkūrimas yra visos Bažnyčios, tiek tikinčiųjų, tiek ganytojų, rūpestis, ir kiekvienas pagal išgales turėtų jo siekti tiek kasdieniu krikščionišku gyvenimu, tiek teologiniais ir istoriniais tyrinėjimais. Jau pats šis rūpestis tam tikru būdu atskleidžia visus krikščionis vienijančio ryšio buvimą ir veda į visišką ir tobulą maloningojo Dievo norimą vienybę”(Unitatis redintegratio, 5). „Mūsų laikais, kai žmonių giminė diena po dienos vis glaudžiau vienijasi ir plečiasi ryšiai tarp įvairių kraštų, Bažnyčia atidžiau apsvarsto savo santykius su nekrikščionių religijomis. Vykdydama savo uždavinį – tarp žmonių ir net tarp tautų ugdyti vienybę ir meilę, – ji pirmiausia kreipia dėmesį į tai, kas žmonėms bendra ir veda į tarpusavio draugystę”(Nostra aetate, 1).

Bažnyčios liturgijos atnaujinimas

Arkivyskupas M. Lefebvras nepriėmė popiežiaus Pauliaus VI 1969 m. patvirtinto Mišiolo. Vienintele apeigų kalba pripažino tik lotynų kalbą ir XVI a. popiežiaus Pijaus V patvirtintą Mišių liturgiją.

Amžių tėkmėje nuolat keitėsi šv. Mišių liturginė forma, tačiau jų esmė nesikeitė. Nėra nei senų, nei naujų šv. Mišių, nes savo esme jos yra ta pati Kristaus auka, kurią Viešpats per Paskutinę vakarienę įpareigojo švęsti Jo atminimui.

Liturginė kalba turi padėti tikintiesiems sąmoningai dalyvauti Eucharistijos šventime. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių liturgijoje buvo vartojamos anuomet žmonėms suprantamos kalbos (Rytų Bažnyčiose – sirų, koptų, graikų; Vakarų Bažnyčioje – lotynų kalba). Vatikano II Susirinkimas liturginėje konstitucijoje Sacrosanctum Concilium apie liturgiją, jos pobūdį ir tikinčiųjų dalyvavimą joje sako: „Maldingoji Motina Bažnyčia, idant krikščionių tauta liturgijoje garantuotai gautų gausių malonių, trokšta uoliai pasirūpinti bendru pačios liturgijos atnaujinimu. Mat liturgija susideda iš nekintamosios liturgijos dalies, nes ši įsteigta Dievo, ir kintamųjų dalių, kurios laiko būvyje gali ar net turi kisti, jeigu į jas prasismelkia tai, kas mažiau dera su pačia liturgijos vidine prigimtimi arba kas pasidaro mažiau tinkama. Liturginius tekstus ir apeigas atnaujinant reikia sutvarkyti taip, kad jie aiškiau atskleistų šventus dalykus, kuriuos išreiškia, ir kad krikščionys pajėgtų juos kiek galima lengviau suprasti bei pilnai, aktyviai, bendruomeniškai į juos įsijungti”(SC, 21).

Nors oficialia liturgine kalba lieka lotynų kalba, tačiau Susirinkimas pabrėžia, kad „tiek Mišiose, tiek teikiant sakramentus, tiek kitose liturgijos dalyse daug naudos žmonėms gali atnešti gimtosios kalbos vartojimas”(SC, 36). Vietinės kalbos vartojimas liturgijoje atitinka Susirinkimo siekį, kad „krikščionys nebūtų tarsi svetimi arba nebylūs šio tikėjimo slėpinio stebėtojai, bet, gerai jį suprasdami, per apeigas ir maldas sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai dalyvautų šventajame vyksme”(SC, 48).

Kreipimasis į kunigus ir tikinčiuosius

Paskutinės vakarienės metu Jėzus kreipėsi į apaštalą Simoną Petrą: „Aš meldžiausi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu savo ruožtu stiprink brolius!” (Lk 22, 32).

Išganytojas čia aiškiai pabrėžia, kad Petru ir jo įpėdiniais tikėjimo ir doros dalykuose visada ir visiškai galime pasitikėti, nes pats Jėzus už Petrą meldėsi, kad jis išlaikytų nesvyruojantį tikėjimą. Uola, ant kurios pastatyta Kristaus Bažnyčia, t. y. popiežiai, visada pasilieka ypatingoje Kristaus globoje. O kitų Bažnyčios narių tikėjimą, neišskiriant nė apaštalų bei jų įpėdinių vyskupų, turi stiprinti Petras ir jo įpėdiniai. „O tu, [Petrai], stiprink brolius.” Vyskupai tik vienybėje su popiežiumi yra neklaidingi tikėjimo ir doros dalykuose. Kas atsiskiria nuo Petro, nebepasilieka tiesoje, jo nebestiprina Petras, už kurį tik vieną ypatingu būdu meldėsi Jėzus. „Ką tu [Petrai] suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ką tu [Petrai] atriši žemėje, bus atrišta ir danguje” (Mt 16, 19).

Mieli kunigai, mes jus raginame Eucharistinę auką ir kitus sakramentus švęsti su didele pagarba, kad kilniai atliekamos apeigos nuolat ugdytų tikinčiosios liaudies tikėjimą ir visus telktų Viešpaties garbinimui drauge su visuotine Bažnyčia. Kreipkime ypatingą dėmesį į liturginės katechezės parapijoje svarbą. Siekime, kad tikintieji, gerai suvokdami šventųjų apeigų esmę ir prasmę, dieviškoje liturgijoje dalyvautų sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai (plg. SC, 48).

Rengiant bažnyčioje įvairias pamaldas (pvz., vidinio išgydymo, atsinaujinimo ir pan.) bei parenkant jų atlikimo formas, tebūna jautriai atsižvelgiama į esamas pastoracinės veiklos aplinkybes ir sąlygas. Rengiamos pamaldos turi nedaryti žalos tikėjimui ir neardyti parapijos bendruomenės vienybės. Jos turi tikrai teikti Viešpačiui šlovę. Svarbesniais atvejais pastoracinius sumanymus būtina derinti su vietos ordinaru.

Mielus tikinčiuosius raginame kartu su visuotine Kristaus Bažnyčia uoliai puoselėti tikėjimą, ugdyti sąmoningą liturginį gyvenimą, rūpintis Bažnyčios vienybe. Būkite jautrūs vieni kitiems, kad visi tuose pačiuose Dievo namuose – parapijos bažnyčioje – galėtumėte patirti dvasios atgaivą ir jaustis kaip viena šeima. Nesiduokite suklaidinami tų žmonių, kurie ardo Bažnyčios vienybę ir daro žalą tikėjimui. Kartu su apaštalu Pauliumi raginame: „Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį” (Ef 4, 2–4).
 

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Lietuvos Vyskupų Konferencijos vicepirmininkas