Aukodamas šv. Mišias Vilniaus arkikatedroje prie šv. Kazimiero karsto, pagalvojau, kad mes, lietuviai, per mažai prisimename mūsų tautos globėją, ypač Lietuvos jaunimo globėją, šventąjį Kazimierą.

Turbūt dar ne vienas prisimenate, kai prieš dešimt metų iškilmingai buvo perneštas šventojo karstas su palaikais iš jo tremties vietos – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios – į Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčią. Ši iškilminga eisena Vilniaus gatvėmis ir šventojo karalaičio sugrįžimas į jo garbei pastatytą ir taip gražiai išpuoštą koplyčią buvo bene vienintelis triumfališkas šv. Kazimiero pagerbimas Nepriklausomybės laikais.

Tik nedidelis būrelis tikinčiųjų ateina aplankyti šią šventą vietą, pasimelsti, paprašyti pagalbos sau, savo šeimai, savo tautai… Dar mažiau domisi jo gyvenimu ir trokšta sekti šventojo pavyzdžiu. Atrodo, kad dėl laikmečio, padėties ir šventumo suvokimo skirtumų mums sunkiau priimti šv. Kazimierą kaip mūsų dienų šventąjį.

Prisimenu 1984 metų šv. Kazimiero mirties penkių šimtų metų sukakties minėjimą Vatikano bazilikoje. Tuomet sovietų valdžia neišleido nė vieno delegato iš Lietuvos. Todėl Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, panorėjęs kuo iškilmingiau paminėti Šv. Kazimiero šventę, sukvietė visos Europos vyskupų konferencijų pirmininkus kartu su juo koncelebruoti šv. Mišias. Taip jis norėjo priminti pasauliui, kad Lietuva yra Europos tautų šeimos narė, kuri savo istorija, savo kultūra yra glaudžiai susijusi su krikščionybe. Kitą dieną Šventasis Tėvas išeivijos lietuviams maldininkams kalbėjo: „Gyvai raginu jus gyventi tikėjimu, saugoti savo kultūrą bei papročius. Tai iš praeities gauti turtai. Juose yra Lietuvos dvasia! Jūsų tėvų sukurtą kultūrą laikui atėjus persunkė Evangelija. Visa tai saugokite! Didžiuokitės tuo! Auklėkite savo jaunimą šita dvasia. Siekite įkvėpti savo sūnums ir dukroms ištikimybę Bažnyčiai”.

Šventojo Tėvo pamoksle atsispindėjo jo tėviška meilė lietuvių tautai, jo rūpestis Bažnyčia Lietuvoje. Tačiau pagrindinė jo mintis buvo raginimas eiti šventumo keliu, kuriuo ragina eiti ir Dievas Šventajame Rašte: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, Jūsų Dievas, esu šventas” (Kun 19, 2).

Šiais metais minime keturių šimtų metų sukaktį nuo tos dienos, kai popiežius Klemensas VIII paskelbė Kazimierą šventuoju. Ką šių dienų žmogui reiškia šventumas? Popiežius Jonas Paulius II savo apaštališkajame laiške, kurį parašė Didžiojo jubiliejaus pabaigoje, kviečia naująjį tūkstantmetį pradėti šventumo dvasia. Tai dovana, kurią gauname Krikšto metu. „Dovana, – sako popiežius, – kuri virsta užduotimi, kuriai turi būti palenktas visas krikščioniškas gyvenimas.” „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas” (1Tes 4, 3). Tai  ne tik kai kurių krikščionių pareiga. „Visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės” (Novo millennio ineunte, 30).

Žvelgiant šiame kontekste šv. Kazimieras yra nepaprastai aktualus ir artimas mūsų laikams. Jo gyvenimo didieji gundymai buvo galia, valdžia, turtai: šiam jaunuoliui buvo atviros visos galimybės, jis turėjo aukštą padėtį, buvo apsuptas draugų ir dvaro pataikūnų. Toks išbandymas ne vienam jaunam žmogui susuko galvą.

Ar šių dienų jaunimas nėra bandomas tais pačiais gundymais? Yra tėvų, kurie jau pradinėje mokykloje ieško savo atžalai kuo daugiau galimybių išsilaisvinti, ne tam, kad vaikas būtų protingas, doras, pasiaukojantis žmogus, bet kad užimtų tam tikrą padėtį visuomenėje. Jie bijo, kad vaikai negaus pelningo darbo. Tas beprotiškas karjeros siekimas nuo mažens, troškimas turtingai gyventi tiesiog sulaužo jauno žmogaus sąžinę, padaro jį nejautrų kitiems, nes kiti tampa laipteliu, ant kurio pasilipama į aukštesnę vietą. Vartotojiška dvasia nustelbia žmogišką jautrumą, nuoširdumą, meilę, pasiaukojimą… Ugdomi raumenys, o ne širdis.

Pažvelkime į šv. Kazimiero gyvenimą ir pamatykime, kad laimė pasiekiama ne garbe ir turtais. Prabanga ir karaliaus dvaro malonumai neužvaldė jaunojo karalaičio, kuris išliko ištikimas Bažnyčiai ir popiežiui, širdies.

Jaunasis Kazimieras suprato, kad jaunystė, garbė, valdžia – tai tik trumpalaikiai dalykai, kurie greitai praeina išdegindami sąžinę ir palikdami begalinę tuštumą. Bažnyčioje jis matė ne vien hierarchinę struktūrą, ne vien draudimų kodeksą, bet Dievo, kurio meilė netrumpalaikė, nesavanaudiška ir nesibaigianti, dovanojamą tikrąją laisvę, gyvenimą ir džiaugsmą.

Dievo dovana žmogui, kurią jis laisva valia priima, pavirsta žmogaus dovana kitiems. Šventojo Kazimiero koplyčioje matome paveikslą, kuriame pavaizduotas karalaitis su trimis rankomis. Apie jį pasakojama, kad dailininkas, pirma nupiešęs ištiestą Kazimiero ranką, vėliau norėjo ją pavaizduoti sulenktą, tačiau niekaip negalėjo paslėpti pirmosios: ji vis išlįsdavo iš po dažų sluoksnio. Menininkai suprato tai kaip ženklą, kad turi likti ir trečioji ranka.

Man atrodo, kad šis paveikslas turi ir kitą simbolinę reikšmę. Šventasis Kazimieras, kuris sutiko savo gyvenime Kristų, savo malda, auka ir nuoširdžiu Jo valios vykdymu, tapo Dievo ranka žemėje. Viešpaties meilė ieško būdų konkrečiai pasireikšti žmonėse. Šventumas nėra vien tik gražiai maldai sudėtos rankos, tai rankos, kurios nebijo prisiliesti prie žmogaus vargo, o galbūt ir purvo; rankos, kurios moka ne tik imti, bet ir duoti; rankos, kurios sulaiko nuo pikto ir nukreipia į gėrį; rankos, kurios atidaro duris į dangaus karalystę.

Brangūs broliai ir seserys, melskime šventąjį Kazimierą, kad mūsų tautos žmonės, o ypač tie, kurie šiandien turi valdžią spręsti tautos gyvenimo svarbiausius uždavinius, suprastų reikalą ne valdyti ir viešpatauti, ne pralobti kitų sąskaita, ne nuskriausti pamynus tiesą ir teisingumą, bet gyventi ir dirbti dėl bendro gėrio.

Mūsų sekuliarizuotoje ir vartotojiškoje visuomenėje kaip niekada reikia šventųjų, kurie išdrįstų pasakyti, kad žmogaus laimė ir džiaugsmas ne pramogose, kad tai ne garbė, ne pinigai, o darbas, prasmingas gyvenimas, švari sąžinė, dosni širdis, tarnaujančios rankos.

Šventojo Kazimiero meilės šaltinis buvo Kristus, o jo švelnumo Mokytoja – Dievo Motina Marija. Atraskime ir mes savo gyvenimo prasmę ir grožį, kuris trykšta iš šių amžinybės versmių. Išdrįskime būti šventi! Tai yra tikrosios laimės kelias, kuris prieinamas kiekvienam – turtuoliui ir vargšui, jaunam ir pagyvenusiam, gabiam ir neįgaliam. Dievo dovanos nesirenka žmonių, jos paprasčiausiai duodamos. Ar išdrįsime priimti? Tai jau kiekvieno mūsų apsisprendimo reikalas.