II Velykų sekmadienis (A)
(Apd 2, 42–47; 1Pt 1, 3–9; Jn 20, 19–31)
 

Prisikėlimas perkeitė ne tik Jėzų iš Nazareto, bet ir jo Bažnyčią. Ji vis labiau suvokia Velykų įvykio teologinę apimtį – įsikūnijusio Dievo Sūnaus slėpinio apreiškimą. Trapią Jeruzalės bendruomenę su jos Įkūrėju susieja naujas ryšys. Bažnyčia suvokia esanti Viešpaties gyvenimo tąsa, nuolatinis sudabartinimas ir regimybė. Bažnyčiai teks skleisti Kristaus tarnystę trijose sferose: skelbti Evangeliją (kerigma), darbuotis dėl susitaikinimo (diakonija) ir parodyti naują, iš Kristaus Dvasios kilusią bendrystę (komunija). Bažnyčios veide jau galima įžvelgti atpirktosios žmonijos bruožų. Ji nesensta, nes maitinasi iš ankstyvosios jaunystės šaltinių: Bažnyčia ištikima apaštalų mokymui, bendruomenėje broliškai dalijamasi gėrybėmis, meldžiamasi ir laužoma duona.

Pirmasis Petro laiškas pradedamas palaiminimo giesme, galbūt sudariusia krikšto liturgiją. Trumputė frazė atspindi apaštalo širdį: „Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę”. Petras matė Jėzų trejus metus, tačiau, nepaisant to, jo meilė karčiai nuvylė. Apaštalas tebegirdi balsą, klausiantį ežero pakrantėje: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?” Jis tebegirdi gaidžio giedojimą priešaušryje. Galima numanyti, kad Petras pavydi tiems, kurie, nors nematę, myli Jėzų ir kuriems skirtas Prisikėlusiojo palaiminimas: „Palaiminti, kurie tiki nematę!” (Jn 20, 29). Tikinčiojo širdyje net ir tamsiausios nevilties valandomis tarsi šaltinio vanduo srovena tikėjimo tikrumas, ištryškęs iš prisikėlimo uolos. Krikštu tapome Ezekielio regėjimo, kaip versmė, tekanti iš po Šventyklos vartų, tampa didžiule upe, dalininkais (plg. Ez 47, 1–12).

Evangelistas Jonas, atpasakodamas Jėzaus pasirodymą Tomui, dramatizuoja abejonės motyvą. Gimstanti Bažnyčia, panašiai kaip ir mūsų laikais, susidūrė su abejonėmis dėl prisikėlimo. Apie tą centrinį išganymo istorijos įvykį diskutuota ne mažiau kaip mūsų dienomis. Jono evangelija rašyta apie 90-uosius metus, kai doketistų krypties atstovai neigė kūno ir medžiaginės tikrovės vertę. Gausiais gnostiniais išvedžiojimais siekta nuginčyti prisikėlimą ir interpretuoti jį, atpalaiduojant nuo kūniškumo. Evangelistas Jonas, liudydamas „Žodį, tapusį kūnu”, atsiliepia į šiuos mokymo iššūkius, pateikdamas konkrečių įrodymų. Žodžio įsikūnijimas yra tikrovė, kurios tąsa – prisikėlimas. Prisikėlęs Jėzus nėra nei šmėkla, nei bekūnė būtybė, nei kosmose pasklidusi būtis. Jis – žmogus iš Nazareto. Mistikas Jonas labiausiai pabrėžia Jėzaus kūniškumą. Apologetinė perspektyva nesugriauna įvykio tikrovės. Tomo istorija primena visoms tikinčiųjų kartoms, jog teisinga yra vienintelė nuostata – tikėti nemačius. Nukryžiuotojo kūnas nėra nebylus ar panašus į neapčiuopiamą eterį. Jėzus iš Nazareto ir šlovingasis Kristus yra tapatūs. Tas pats įsikūnijęs Žodis buvo prieš Velykų sekmadienį ir pasilieka po to. Tiek Jonui, tiek Pauliui, tiek visiems semitų kultūros žmonėms žmogaus asmenybėje kūnas ir siela neatsiejami. Vis dėlto evangelistai, pasakodami apie Viešpaties pasirodymus po prisikėlimo, pamato, jog Prisikėlusiojo kūnas, nors ir tas pats, yra drauge kitoks. Jėzus ateina ir išeina „durims esant uždarytoms”. Jis pasirodo tik tiems, kuriems Dievo iš anksto tai numatyta. Jėzus leidžiasi atpažįstamas palengva. Jeigu Pilotas arba Kajafas būtų užėję į Aukštutinį kambarį, kuriame Jėzus pasirodė saviškiams, jie veikiausiai nebūtų jo pamatę. Šlovingojo Jėzaus kūno regėjimas yra Dievo dovana. Prisikėlusysis regimas tikėjimo akimis. Prisikėlimas sudaro mūsų tikėjimo branduolį. Tikėjimo išpažinimas skleidžiasi nuo šios pamatinės tiesos.

Apaštalo Tomo šūksnis: „Mano Viešpats ir mano Dievas” ir po to sekęs Jėzaus palaiminimas yra Jono kristologijos viršūnė. Evangelistas siekė parodyti tikintiesiems, kad jie neturi pavydėti mačiusiems ir girdėjusiems Viešpatį jo žemiškojo būvio dienomis. Viešpats visuomet esamas, nors ir kitokiu būdu, sakramentuose, ženklinančiuose jo prisikėlimą. Šūksnis „Mano Viešpats ir mano Dievas” yra galingas įsikūnijusio Žodžio patvirtinimas, tarsi aidas, tęsiantis žodžius: „Tas Žodis tapo Kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę”. Bažnyčia nepaliaujamai kartoja šiuos Viešpaties pagarbinimo žodžius. Ji yra bendrija tų, kurie tiki prisikėlusiu Kristumi. Ji žino, jog pati yra įžengusi į prisikėlimo pasaulį. Bažnyčia yra motina, gimdanti „prisikėlimo vaikus”. Stokodami drąsos tikėti, stokojame ir drąsos skelbti, jog jis „iš tiesų prisikėlė”. Jis buvo Dievas prieš Kančią, jis yra Žmogus po Prisikėlimo. Jis buvo ir yra Žmogus – Dievas.