III Velykų sekmadienis (A)
Apd 2, 14. 22–28; 1 Pt 1, 17–21; Lk 24, 13–35
 

Per kiekvienas sekmadienio Mišias kartojasi Emauso patirtis – Žodžio liturgija, po to Eucharistinė puota. Turbūt ne kartą apmąstydami velykinį pasakojimą apie du Emauso mokinius esame tapatinęsi su jais ir įsivaizdavę save šių dviejų sutrikusių ir praradusių viltį žmonių kailyje. Visa Luko evangelija yra kvietimas sekti mokytoją Jėzų. Galime ir į šią istoriją pažvelgti kaip į kvietimą sekti Jėzumi, elgtis panašiai kaip jis. Esame dažnai kviečiami žingsniuoti drauge su savo broliais ar seserimis ir dalytis skausmu ir meile. Jėzus žengia drauge, taktiškai leisdamas suglumusiems mokiniams išlieti širdį, ir stengiasi nenutraukti jų mąstymo tėkmės. Įskaudintos širdys nepakelia ilgų kalbų. Žmonės nepasitiki visažiniais, čia pat turinčiais paruoštus atsakymus. Visi pirmiausia nori būti išklausyti, suprasti, priimti tokie, kokie yra. Kelias iš Jeruzalės į Emausą ganėtinai ilgas. Jėzus turi laiko. Jis eina drauge.

Akys ne visuomet yra tikriausias informacijos šaltinis, ypač tikėjimo srityje. Mokinių įspūdis apie Jėzų gerokai paviršutiniškas: jie prisimena pranašą, galingą žodžiais ir darbais, tačiau bejėgį prieš neapykantą ir mirtį, visiškai nuvylusį laukusius politinio išvaduotojo. Politikos atskyrimas nuo religijos, valstybės – nuo Bažnyčios yra krikščionybės pasiekimas. Ten, kur to nėra, – nesvarbu, Rytuose ar Vakaruose, – tarsi gajūs ūgliai želia naivaus tikėjimo politiniais gelbėtojais apraiškos. Be tikėjimo Velykų įvykiu neįmanomas tikras Kristaus pažinimas.

Mokinių „Jėzaus istorijos” pasakojimas nepažįstamajam baigiasi trikdančiu moterų liudijimu apie tuščią kapą. Daugiau jie nebeturi, ką pasakyti. Gali pradėti kalbėti nepažįstamasis. Jis nenori primesti savo nuomonės, bet savo ruožtu pateikia kitokį „Jėzaus istorijos” paaiškinimą. Nepažįstamasis pripažįsta nupasakotą skandalingą įvykių eigą: teismo procesą, kankinimą, mirtį ant kryžiaus. Tačiau, užuot žvelgęs perdėm susirūpinusiomis akimis, keleivis atskleidžia mokiniams dalykus kitoje šviesoje, iš kitos perspektyvos, pasitelkdamas Mozę ir pranašus. Nepažįstamasis kalba su tikrumu ir nesulaikoma vidine ugnimi. Koks trumparegiškas buvo ligtolinis mokinių požiūris! Jie niekuomet neįžvelgė taip toli ir giliai. Palengva jų abejonės sklaidosi kaip rytmečio rūkas, o prislėgtos krūtinės drįsta laisvai atsikvėpti. Kiek vėliau abu vieningai sutaria: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?” Čia pasirodo širdyje apmąstyto Dievo žodžio galybė, kuria pasidalijama su kitais.

Štai ir Emausas čia pat. Nepažįstamasis nesiprašo į svečius ir nenori primesti savo buvimo. Jis linkęs eiti savo keliu ir kukliai pranykti iš akių, net nepasirodęs, kas esąs. Tačiau mokiniai „privertė jį pasilikti”. Mokinių prašymas yra gražiausia malda: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...” Jėzus užeina pas juos drauge pavakarieniauti. Ką tik buvo dalijamasi Žodžiu, dabar laužoma Duona. Jėzus, nors pakviestas kaip svečias, pasirodo esąs šeimininkas ir Viešpats. Jis vadovauja „duonos laužymui”, panašiai kaip Didįjį ketvirtadienį Aukštutiniame kambaryje. Šiame savęs dovanojimo geste Jėzus apsireiškia ir čia pat pranyksta iš akių. Jis yra čia ir drauge jo čia nebėra. Tai reiškia, kad nuo šiol ryšys su Jėzumi bus palaikomas per tikėjimą. Tą patį jis jau kalbėjo Marijai Magdalietei ir sakys Tomui. Jėzus nuo šiol bus tas Pranykusysis iš akių, esantis Eucharistijoje, švenčiamoje jo atminimui (plg. Lk 22, 19), ir Bažnyčioje, kurioje Petras pirmasis liudys jo prisikėlimą.

Apaštalų darbuose Luko atpasakojama Petro kalba yra pirmasis apaštalo pamokslas Jeruzalėje. Petro kalba skirta žmonėms, pažinojusiems įvykius ar jų liudininkus. Kas iš jų nepažino Jėzaus Nazariečio, nedorėlių rankomis nužudyto ir prikalto ant kryžiaus? Petro klausytojai veikiausiai buvo girdėję apie tą asmenį, garsėjusį stebuklais, o vėliau gėdingai pažemintą ir nukryžiuotą. Tačiau Velykų dieną Dievas nušvietė tą Jėzų dvejopa šviesa – prisikėlimu ir biblinių pranašų liudijimu, parodžiusiu, jog tas žmogus iš tikrųjų yra Mesijas.

Apaštalas Petras savo laiške ragina naujai pakrikštytuosius apmąstyti Avinėlio ženklą Biblijoje. Pradžios knygoje (22, 7–8) avinėlis buvo paaukotas vietoj Izaoko. Išėjimo knygoje (12, 1–14) avinėlio kraujas saugojo izraelitus nuo mirties. Pranašų avinėlis (Iz 53, 7) vaizdavo Viešpaties tarną, savo auka atperkantį žmones. Šventyklos avinėlis „be kliaudos ir dėmės” aukojamas per kiekvienas Velykas (Jn 18, 28). Visos šios aukos skelbė slėpiningą Avinėlį, „kuris apreikštas laikų pabaigoje jums” (1 Pt 1, 20).