IV Velykų sekmadienis (A)
Apd 2, 14. 36–41; 1 Pt 2, 20–25; Jn 10, 1–10
 

Esame įpratę, kad Gerojo Ganytojo sekmadienį minima dvasinių pašaukimų diena. Tačiau Evangelijos skaitinyje iš pirmo žvilgsnio nerandame tiesioginės nuorodos į tai, kad kaimenei prižiūrėti, be Jėzaus, būtų pašaukta ir kitų ganytojų. Tiesa, minimas „sargas”, atkeliantis vartus tikrajam ganytojui, einančiam pas avis. Labiau į akis krinta polemika apie blogus ganytojus. Apie juos užsimenama net keturis kartus: tai vagys ir plėšikai, neinantys pro vartus, bet įkopiantys pro kur kitur. Minimi taip pat svetimieji, paskui kuriuos avys nenori eiti, nes nepažįsta jų balso. Taip pat sakoma, jog visi atėję prieš Jėzų buvo vagys ir plėšikai. Dar sakoma: „Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti”. Kyla klausimas – kas yra tie taip smarkiai kritikuojami blogieji ganytojai?

Ar šie žodžiai lygiai galioja visiems, „kurie pirma manęs atėjo”? Žinoma, prieš Jėzų buvo blogų pranašų, neteisingų karalių, netobulų kunigų ir nepasižymėjusių šventumu aukščiausiųjų kunigų. Senajame Testamente randame daug tokių pavyzdžių, tačiau anaiptol ne visi buvo blogi. Gal čia turimi omenyje tie Rašto aiškintojai ir fariziejai, kuriems skirti Mato evangelijos 23 skyriaus įspėjimai. Tačiau ir tarp jų buvo žmonių, palankių Jėzui (plg. Jn 9, 16).

Gal evangelistas turi omenyje ankstyvojoje Bažnyčioje atsiradusius klaidatikius, garbėtroškas ar pelno ištroškusius bendruomenių vadovus bei mokytojus? Apaštalo Pauliaus laiškuose rašoma apie kai kurių apaštalų mokinių klaidas bei nuodėmes. Tačiau visus juos apibendrintai vadinti vagimis ir plėšikais taip pat būtų neteisinga.

Atsakymas gali būti paprastesnis. Neturėtume ieškoti konkrečių blogų ganytojų ankstyvosios Bažnyčios istorijoje. Ryškus kontrastas tiesiog padeda iškelti vienintelį Gerąjį Ganytoją, dar skaisčiau nušviečiant jo šventumą. Čia siekiama ne atvaizduoti pastoracinę padėtį, o vien atsakyti į klausimą: kas yra Jėzus. Būtent į šį klausimą atsakoma visose Jono evangelijos vietose: „Aš Esu”. Čia Jėzus sako: „Aš esu vartai”; „Aš – gerasis ganytojas”. Kitur Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas”; „Aš esu gyvoji duona”. Šiuos teiginius teologai vadina kristologiniais. Jie sudaro kertines krikščioniškojo skelbimo gaires. Iš mūsų skaityto Gerojo Ganytojo supriešinimo su vagimis ir plėšikais turime daryti išvadą: Jėzus tapo žmogumi ir atėjo pas mus kaip šeimininkas, o ne vagis ir plėšikas. Jam priklauso avių kaimenė. Jis veda kaimenę, nes žino vienintelį kelią į amžinąjį gyvenimą pas Tėvą. Jėzaus įsikūnijimo prasmė yra žmogaus išganymas: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų”. Skaitydami Evangeliją toliau, randame dar vieną didįjį Išganytojo darbą: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę”.

Didžiojo Jubiliejaus šventimas priminė mums biblinę vartų simboliką. Biblijoje dangaus vartų atvėrimas simbolizuoja Dievo dovanų tėkmę kūrinijai (Ps 78, 23; Mal 3, 10); taip pat iškilmingą karaliaus įžengimą į savo karalystę (Ps 24, 7–10). Pro Jeruzalės vartus laisvai prieinama Dievo malonė (Iz 60, 11; 62, 10; Ez 43, 6–11). Apaštalas Paulius atvirų durų įvaizdžiu kalba apie sėkmingą Evangelijos skelbimą (1 Kor 16, 9; 2 Kor 2, 12; Kol 4, 3), pagonių priimtą tikėjimą (Apd 14, 27). Jėzuje žmogus tobulai susitinka su Dievu, taip pat žmonės broliškai susitinka vieni su kitais. Senojo Testamento įvaizdžiai galutinai įgyvendinami Kristaus, vienintelio išganymo tarpininko, asmenyje.

Pirmajame skaitinyje tęsiama ir užbaigiama apaštalo Petro Sekminių kalba, skirta žydų piligrimams, atkeliavusiems į Jeruzalę. Giliai sukrėsti Petro klausytojai suvokia, kad turi kažką daryti. Petras nurodo du dalykus: atgailą ir krikštą. Apaštalas atskleidžia, jog Jėzaus mirties slėpinyje glūdi Dieviškoji išganymo galia, pirmiausia skirta žydams. Petras kalba ir apie atsakomybę dėl Jėzaus nužudymo, tačiau Dievo gailestingumas yra nepalyginamai didesnis. Labai klaidinga būtų interpretuoti šiuos Petro žodžius kaip antijudaistinius. Tiek Jėzus, tiek Petras, tiek Paulius kalba kaip didieji Izraelio pranašai, negailintys griežtų žodžių išdavusiai Sandorą savo tautai. Tai ne pagonių antisemitinė neapykanta. Griežti ir pranašiški apaštalo žodžiai veda į atsivertimą.

Apaštalo Petro laiške kreipiamasi į vergus – šeimynykščius. Jiems primenama Jėzaus kančia pabrėžiant, kad Jėzaus kentėjimai buvo išganingi. Čia akcentuojama kantrybės dorybė. „Kristus kentėjo už jus palikdamas jums pavyzdį.” Jėzaus gyvenimas ir mirtis akivaizdžiai parodo, jog pasaulio neįmanoma perkeisti tokiomis pat prievartos priemonėmis. Krikščioniškoji kantrybė anaiptol neprieštarauja tvirtam pasiryžimui atskleisti ir atmesti kietumą, neteisybę, priespaudą ir neapykantą. Kristus paliko ir šios nuostatos pavyzdį.