Mielieji Kunigai!

1. Tęsdamas tradiciją, Didžiojo ketvirtadienio proga sujaudinta širdimi kreipiuosi į jus, tartum kartu su jumis sėsdamasis už stalo Vakarienės menėje, kur Viešpats Jėzus su apaštalais šventė pirmąją Eucharistiją, kuri yra dovana visai Bažnyčiai, dovana, daranti Jį „iš tikrųjų, realiai, substanciškai” (Tridento Susirinkimas. DS, 1651) esantį kiekviename tabernakulyje bei visose pasaulio platumose, nors ir dengiamą sakramentinio šydo. Tokio nepakartojamo buvimo akivaizdoje Bažnyčia visuomet puola ant kelių garbindama: Adoro te devote, latens Deitas; ji visuomet leidžiasi nešama dvasinio šventųjų pakilimo ir, kaip Sužadėtinė, susirenka giliam tikėjimui ir meilei išlieti: Ave, verum corpus natum de Maria Virgine.

Būtent Vakarienės menėje Jėzus su šiuo nepakartojamu buvimu, sudabartinančiu jį didžiausiosios aukos momentu bei darančiu maistu mums, susiejo ypatingą apaštalų ir jų įpėdinių užduotį. Būti Kristaus apaštalais, kokie yra vyskupai ir jų misijoje dalyvaujantys kunigai, nuo tada reiškė galią veikti in persona Christi Capitis. Tai iškiliausiai vyksta kiekvienąkart, kai švenčiama Viešpaties Kūno ir Kraujo aukos puota. Tada kunigas tartum suteikia Kristui savo veidą ir balsą: „Tai darykite mano atminimui” (Lk 22, 19).

Koks įstabus pašaukimas mums teko, mano mielieji Broliai Kunigai! Tikrai galime kartu su psalmininku pakartoti: „Kuo galiu atsilyginti Viešpačiui už visa, ko jis dosniai man davė? Kelsiu išganymo taurę ir vardu šauksiuos Viešpaties” (Ps 116, 12–13).

2. Vėl džiaugsmingai apmąstydamas šią dovaną, šiais metais norėčiau panagrinėti mūsų misijos aspektą, į kurį jūsų dėmesį ta pačia proga jau atkreipiau praėjusiais metais. Manau, jog jį verta pagilinti. Turiu galvoje Viešpaties mums patikėtą užduotį atstovauti jam ne tik eucharistinėje Aukoje, bet ir Susitaikinimo sakramente.

Abu sakramentus sieja artimas ryšys. Eucharistija, sakramentinės tvarkos viršūnė, yra ir jos versmė: tam tikra prasme iš jos kyla ir į ją veda visi sakramentai. Tai ypač pasakytina apie sakramentą, kuriam skirta „kaip tarpininkui” perteikti Dievo, iš naujo apkabinančio atgailaujantį nusidėjėlį, atleidimą. Eucharistija, kaip Kristaus aukos sudabartinimas, iš tiesų turi išplėšti mus iš nuodėmės. Tai mums primena Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Eucharistija negali mūsų vienyti su Kristumi, neapvalydama mūsų nuo padarytų nuodėmių ir nesaugodama nuo naujų” (1393). Kristaus pasirinktoje malonės tvarkoje ši nuskaistinanti Eucharistijos jėga tiesiogiai apvalo nuo lengvųjų nuodėmių, tačiau nuo sunkiųjų nuodėmių, iš pagrindų griaunančių tikinčiojo santykį su Dievu ir jo bendrystę su Bažnyčia, ji apvalo tik netiesiogiai. „Tačiau Eucharistija, – vėl teigiama Katekizme, – nėra skirta sunkiosioms nuodėmėms atleisti. Tai daro Susitaikinimo sakramentas. Eucharistija yra sakramentas tų, kurie yra visiškai susivieniję su Bažnyčia” (1395).

Kartodama šią tiesą, Bažnyčia tikrai nenori nuvertinti Eucharistijos vaidmens. Ji siekia suvokti Eucharistijos reikšmę visos sakramentinės tvarkos, numatytos išganingosios Dievo išminties, atžvilgiu. Pagaliau būtent tokios linijos aiškiai laikėsi apaštalas, rašydamas korintiečiams: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria, to Kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą” (1 Kor 11, 27–29). Šį pauliškąjį įspėjimą atitinka principas, pagal kurį tas, „kas jaučiasi padaręs sunkią nuodėmę, turi priimti Susitaikinimo sakramentą prieš eidamas Komunijos” (1385).

3. Primindamas šią tiesą, noriu jus, mano mielieji Broliai Kunigai, kaip ir praėjusiais metais, nuoširdžiai paakinti, kad patys asmeniškai atrastumėte Susitaikinimo sakramento grožį ir padėtumėte kitiems tai padaryti. Dėl įvairių priežasčių jis jau kelis dešimtmečius kamuojamas tam tikros krizės, į kurią jau ne kartą esu atkreipęs dėmesį. Mano pageidavimu tam net buvo skirtas vienas Vyskupų sinodas, kurio pasiūlymus pateikiau apaštališkajame paraginime Reconciliatio et paenitentia. Kita vertus, su dideliu džiaugsmu galiu priminti ir pozityvius ženklus, ypač Jubiliejaus metais parodžiusius, kad šis sakramentas, tinkamai pateiktas ir švenčiamas, gali būti iš naujo atrastas ir daugelio jaunuolių. Šia linkme tikrai kreipia asmeninio bendravimo poreikis – bendravimo, kuris šiandien dėl technologinės visuomenės karštligiškos spartos darosi vis sunkesnis, tačiau būtent todėl vis labiau juntamas kaip gyvenimo poreikis. Žinoma, į šį poreikį galima atsiliepti įvairiopai. Tačiau argi galima nuneigti, kad Susitaikinimo sakramentas, beje, nepainiotinas su įvairiomis psichoterapijomis, beveik su kaupu atsiliepia į šį poreikį? Jis tai daro leisdamas penitentui per draugišką brolio veidą priglusti prie gailestingos Dievo širdies.

Taip, tikrai didi yra Dievo išmintis: įsteigdamas šį sakramentą jis atsižvelgė į gilų ir nepanaikinamą žmogiškosios širdies poreikį. Per asmeninį ryšį, kurį per Atgailos šventimą turime užmegzti su daugeliu brolių bei seserų, privalome būti meilės ir šviesos kupini šios išminties aiškintojai. Čia norėčiau pabrėžti, kad tiktai „esant didelei būtinybei” leistina taikyti bendruomeninę formą su kolektyviniu nuodėmių išpažinimu bei išrišimu. Būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti tokią išrišimo formą, yra gerai žinomos; čia dar tik priminsime, jog tam, kad toks išrišimas galiotų, tikintieji vėliau privalo individualiai išpažinti sunkias nuodėmes (plg. KBK, 1483).

4. Iš naujo džiaugsmingai bei pasitikėdami atraskime šį sakramentą! Pirmiausia patys patirkime jį kaip gilų poreikį ir kaskart iš naujo trokštamą malonę, kad suteiktume mūsų šventumo keliui ir mūsų tarnybai jėgos ir polėkio.

Sykiu stenkimės būti autentiškais gailestingumo tarnautojais. Juk žinome, jog esame pašaukti šiuo sakramentu – kaip ir kitais – liudyti iš viršaus ateinančią bei savo pačios galia veikiančią malonę ir būti veiksmingais tos malonės įrankiais. Kitaip tariant, – tai mums užkrauna didžiulę atsakomybę – Dievui reikia mūsų, mūsų disponuojamumo bei ištikimybės stebuklams širdyse daryti. Švenčiant šį sakramentą, galbūt labiau negu kitus, svarbu, kad tikintieji gyvai patirtų Kristaus, Gerojo Ganytojo, veidą.

Tad leiskite man pasikalbėti su jumis šia tema, tartum aplankant jus ten, kur jūs kasdien teikiate šį sakramentą, – katedrose, parapijų bendruomenėse, piligriminėse šventovėse ir kitur. Į galvą ateina Evangelijos vietos, labiau tiesiogiai parodančios gailestingąjį Dievo veidą. Prisiminkime jaudinantį sūnaus palaidūno susitikimą su gailestinguoju Tėvu arba palyginimą apie pražuvusią ir vėl atsiradusią avį, kurią piemuo, kupinas džiaugsmo, užsikelia ant pečių. Kiekvienas jūsų, mieli Broliai, turite liudyti Tėvo apkabinimą ir Gerojo Ganytojo džiaugsmą visuomet, kai dėl penitento mums reikia pasidaryti atleidimo tarnautojais.

Tačiau, norėdamas geriau išryškinti kelis specifinius aspektus šio ypatingo išganomojo pokalbio, tai yra sakramentinės išpažinties, šiandien norėčiau kaip „biblinę ikoną” pasitelkti Jėzaus susitikimą su Zachiejumi (plg. Lk 19, 1–10). Man atrodo, jog tai, kas vyksta tarp Jėzaus ir Jericho „muitininkų viršininko”, įvairiais atžvilgiais panašu į Susitaikinimo sakramento šventimą. Vadovaudamiesi šiuo trumpu, tačiau labai intensyviu pasakojimu, pasistengsime Kristaus elgesyje ir balse pagauti visus tuos žmogiškosios bei antgamtiškosios išminties niuansus, kuriuos išreikšti privalome mėginti ir mes, kad sakramentas būtų kuo geriau išgyventas.

5. Pasakojime, kaip žinoma, Jėzaus ir Zachiejaus susitikimas vaizduojamas taip, tarsi būti įvykęs atsitiktinai. Jėzus, atvykęs į Jerichą, eina per miestą, lydimas žmonių minios (plg. Lk 19, 3). Ropštis į šilkmedį Zachiejų, rodos, gena beveik vien smalsumas. Kartais Dievo susitikimai su žmonėmis atrodo atsitiktiniai. Tačiau Dievas nieko nedaro „atsitiktinai”. Besidarbuojantiems įvairiausiomis pastoracinėmis sąlygomis kartais gali atimti drąsą, mus gali paskatinti nuleisti rankas tai, kad daugelis krikščionių ne tik neskiria sakramentiniam gyvenimui deramo dėmesio, bet ir, priimdami sakramentus, dažnai tai daro paviršutiniškai. Tuos, kurie turi išpažinčių patirtį ir mato, kaip šis sakramentas paprastai priimamas, gali kartais trikdyti, kad kai kurie tikintieji ateina išpažinties apskritai nežinodami, ko nori. Vienus eiti išpažinties paskatina noras būti išklausytiems, kitus – reikalas gauti patarimą, trečius – psichologinė būtinybė išsivaduoti iš „kaltės jausmų”. Daug kas, tiesa, jaučia autentišką poreikį atkurti ryšį su Dievu, tačiau jie atlieka išpažintį pakankamai nesuvokdami iš to kylančių įsipareigojimų. Menkai suprasdami, ko reikalauja nuosekli Evangelijos įkvėpta dorovinė gyvensena, jie galbūt gana paviršutiniškai ištiria sąžinę. Kuris nuodėmklausys to nėra patyręs?

Ir būtent taip yra Zachiejaus atveju. Visa, kas jam nutinka, stebėtina. Jei tam tikru momentu jo nebūtų „užklupęs” Kristaus žvilgsnis, jis būtų likęs nebylus Jėzaus kelio Jericho gatvėmis stebėtojas. Jėzus būtų pro jį praėjęs ir į jo gyvenimą neįžengęs. Zachiejus pats nenutuokė, kad smalsumas, pastūmėjęs jį tokiam neįprastam poelgiui, jau buvo pirmesnio, jį patraukusio ir netrukus jo širdį perkeisiančio gailestingumo vaisius.

Mano mielieji Kunigai, paskaitykime, galvodami apie savo gausius penitentus, kaip puikiai Lukas nusako Kristaus elgesį: „Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: ‘Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose’” (Lk 19, 5).

Kiekvienas susitikimas su tikinčiuoju, norinčiu pas mus atlikti išpažintį, kad ir paviršutinišką, nes nėra tinkamai motyvuotas bei pasirengęs, netikėtos Dievo malonės dėka visuomet gali būti ta „vieta” netoli šilkmedžio, kur Kristus pakėlė savo akis į Zachiejų. Mes negalime išmatuoti, kiek giliai Kristaus žvilgsnis pervėrė Jericho muitininko širdį. Tačiau žinome, kad tas pats žvilgsnis veria kiekvieną mūsų penitentą. Susitaikinimo sakramente esame antgamtinio susitikimo, vykstančio pagal savus dėsnius, kuriuos tegalime gerbti bei remti, įrankiai. Zachiejų turėjo sukrėsti tai, kad jis buvo pašauktas vardu. Jo vardas tarp tėvynainių būdavo tariamas su panieka. Ir štai dabar jis išgirsta jį tariamą švelniai, išreiškiant ne tik pasitikėjimą, bet ir artimumą ir beveik primygtinį draugystės siūlymą. Taip, Jėzus kreipiasi į Zachiejų kaip senas, galbūt užmirštas draugas, kuris vis dėlto nenustojo būti ištikimas ir todėl su švelniu, meilės diktuojamu veržlumu įžengia į vėl atrasto draugo gyvenimą ir namus: „Greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose” (Lk 19, 5).

6. Luko pasakojime į akis krinta kalbos tonas: viskas taip asmeniška, taktiška, kupina meilės! Galvoje turime ne tik jaudinančius žmogiškumo bruožus. Šiam tekstui būdingas vidinis primygtinumas, kurį Jėzus išreiškia kaip galutinis Dievo gailestingumo apreiškėjas. Jis sako: „Man reikia apsilankyti tavo namuose” arba verčiant dar pažodiškiau: „Reikia, kad aš apsilankyčiau tavo namuose” (Lk 19, 5). Pagal slėpiningą planą eidamas Tėvo nurodytomis gatvėmis, Jėzus pakeliui pamato Zachiejų. Prie jo jis sustoja, tartum tai būtų iš anksto suplanuotas susitikimas. Šio nusidėjėlio namai, nepaisant iš žmogiškosios pagiežos skleidžiamo murmėjimo, netrukus taps apreiškimo vieta, gailestingumo stebuklo scena. Žinoma, to neįvyks, jei Zachiejus neišvaduos savo širdies iš egoizmo ir apgavystėmis daromos neteisybės pančių. Tačiau gailestingumas jau pasiekė jį kaip veltui duodama ir apsti dovana. Gailestingumas buvo pirmesnis!

Tai vyksta per kiekvieną sakramentinį susitikimą. Neturėtume manyti, kad nusidėjėlis nusipelno gailestingumo dėl savo paties pasirinkto atsivertimo kelio. Priešingai, būtent gailestingumas įveda jį į atsivertimo kelią. Pats žmogus neįgalus ką nors padaryti. Ir jis nieko nenusipelno. Išpažintis, prieš pasidarydama žmogaus keliu į Dievą, yra Dievo apsilankymas žmogaus namuose.

Per išpažintį susiduriame su įvairiausiais žmonių tipais. Dėl vieno dalyko turime būti tikri: laukdami mūsų pakvietimo, ir dar prieš mūsų sakramentinius žodžius, broliai ir seserys, prašantys mūsų patarnavimo, jau yra gaubiami gailestingumo, veikiančio juos iš vidaus. Tegu dangus padeda, kad mums pavyktų savo žodžiais bei pastoracine įžvalga, būnant visuomet dėmesingiems kiekvienam asmeniui, gebant nujausti žmonių problemas bei jautriai lydėti juos kelyje ir perteikiant pasitikėjimą Dievo gerumu, pasidaryti priimančiojo gailestingumo ir gelbėjančiosios meilės bendradarbiais!

7. „Man reikia apsilankyti tavo namuose”. Pamėginkime dar giliau perprasti šiuos žodžius. Jie yra skelbimas. Prieš nurodydami Kristaus priimtą sprendimą, jie skelbia Tėvo valią. Kristus pasirodo kaip tas, kuris turi tam tikrą užduotį. Jam pačiam reikia laikytis „įstatymo” – Dievo valios, kurią jis vykdo su tokia meile, kad ji jam tampa „maistu” (plg. Jn 4, 34). Žodžiai, kuriais Jėzus kreipiasi į Zachiejų, skirti ne tik ryšiui sukurti, bet ir Dievo numatytam planui paskelbti.

Susitikimas vyksta Dievo žodžio, sutampančio su Kristaus žodžiu ir veidu, akivaizdoje. Būtent tai yra kiekvieno autentiško susitikimo švenčiant Susitaikinimo sakramentą būtina pradžia. Negerai, jei viskas apsiriboja žmogiškaisiais komunikavimo įgūdžiais. Žmogiškosios komunikacijos dėsnių paisymas gali būti naudingas, ir to nevalia apleisti, tačiau viskas turi remtis Dievo žodžiu. Todėl sakramento apeigos numato šio Žodžio skelbimą penitentui.

Tai nenuvertintinas elementas, nors tai ne visada lengva įgyvendinti. Nuodėmklausiams nuolatos tenka patirti, kaip sunku perteikti šio Žodžio reiklumą tam, kuris jį tepažįsta paviršutiniškai. Susitaikinimo sakramento šventimas tikrai nėra tinkamiausias momentas šiai spragai lopyti. Vadovaujantis pastoracine išmintimi, tuo derėtų pasirūpinti pasirengimo laikotarpiu, pateikiant pagrindines nuorodas, leidžiančias kiekvienam pasverti save pagal Evangelijos tiesą. Kad ir kaip būtų, nuodėmklausys neturėtų praleisti sakramentinio susitikimo teikiamos progos ir pasistengti padėti penitentui, kiek įmanoma, nuvokti gailestingąjį Dievo atlaidumą – Dievo, tiesiančio savo ranką ne bausti, bet gelbėti.

Apskritai negalima nuneigti, jog yra objektyvių sunkumų dėl vyraujančios šių dienų kultūros. Net brandiems krikščionims neretai nepavyksta suderinti savo pastangų su Dievo įsakymais ir bažnytinio Magisteriumo tais įsakymais paremtomis aiškiomis gairėmis. Tas pasakytina kalbant apie daugelį seksualinės ir šeimos etikos, bioetikos, profesinės ir socialinės moralės problemų. Tas taikytina ir klausimams, susijusiems su krikščionių pareigomis religinės praktikos ir dalyvavimo bažnytiniame gyvenime srityse. Todėl būtinas parengiamasis katechetinis darbas, kuris neturi gulti ant nuodėmklausio pečių sakramento teikimo momentu. Būtų naudinga tokią katechezę padaryti nuodugnesnio pasirengimo išpažinčiai dalimi. Šiuo atžvilgiu gali būti labai naudingos bendruomeniškai rengiamos Susitaikinimo pamaldos, užbaigiamos individualiomis išpažintimis.

Kad būtų aiškiau, Zachiejaus „biblinė ikona” teikia mums dar vieną svarbią nuorodą. Sakramente, prieš susitinkant su „Dievo įsakymais”, per Jėzų susitinkama su „įsakymų Dievu”. Jėzus pats pasisiūlo Zachiejui: „Man reikia apsilankyti tavo namuose”. Zachiejui jis yra dovana ir sykiu „Dievo įstatymas”. Susitinkant su Jėzumi kaip dovana, net ir reikliausias įstatymo aspektas įgyja malonei būdingo „lengvumo” pagal tą antgamtinę dinamiką, apie kurią Paulius yra pasakęs: „Jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jau nebesate įstatymo valdžioje” (Gal 5, 18). Kiekvienas Susitaikinimo šventimas penitento širdyje turėtų kelti džiugų jaudulį, kokį Kristaus žodžiai sukėlė Zachiejui, kuris „skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį” (Lk 19, 6).

8. Tačiau gailestingumo pirmumas ir apstumas neturėtų versti užmiršti, jog jis tėra išganymo sąlyga – išganymo, kuris tampa tikrove tada, kai gailestingumas sulaukia žmogaus atsako. Juk per Sutaikinimo sakramentą teikiamas atleidimas nėra išorinis aktas, savotiškas teisinis „atleidimas nuo bausmės”; tai tikras ir autentiškas penitento susitikimas su Dievu, atkuriantis nuodėmės pažeistą draugystės ryšį. Šio ryšio „tiesa” reikalauja, kad žmogus įveiktų bet kurį nuodėmės sąlygotą pasipriešinimą ir patikėtų save gailestingoms Dievo rankoms.

Būtent tai įvyksta Zachiejaus atveju. Kadangi jis jaučiasi esąs traktuojamas kaip „sūnus”, jis atitinkamai ima mąstyti ir elgtis, ir tai Zachiejus įrodo iš naujo atrasdamas savo brolius. Jausdama meilės kupiną Kristaus žvilgsnį, jo širdis atsiveria artimo meilei. Zachiejaus uždarumą, skatinusį jį kaupti turtus nesirūpinant kitų kančiomis, pakeičia dalijimosi laikysena, kuri reiškiasi tikru ir tiesioginiu savo turto „dalijimu”, pusės savo turto atidavimu vargšams. Apgaulės būdu broliams padaryta skriauda atitaisoma grąžinant keturgubai: „Jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai” (Lk 19, 8). Tiktai dabar Dievo meilė pasiekia savo tikslą ir išganymas tampa tikrove: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas” (Lk 19, 9).

Šis išganymo kelias, taip aiškiai parodytas Zachiejaus epizode, turėtų būti mums, mielieji kunigai, gairė, padedanti mums išmintingai išlaikant pastoracinę pusiausvyrą vykdyti sunkią išpažinties tarnybą. Šiai tarnybai nuolatos poveikį daro dvi priešingos kraštutinės pozicijos: rigorizmas ir laksizmas. Rigorizmas neatsižvelgia į pirmąją Zachiejaus istorijos dalį: į išankstinį gailestingumą, skatinantį atsiversti bei branginantį ir mažiausią pažangą meilėje, nes Tėvas, kad išgelbėtų pražuvusį sūnų, nori padaryti neįmanoma: „Žmogus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę” (Lk 19, 10). Antrasis perdėjimas – laksizmas neatsižvelgia į tai, kad pilnutinis išganymas, kuris ne tik siūlomas, bet ir priimamas, kuris tikrai pagydo bei pakelia, neatsiejamas nuo autentiškos atogrįžos į Dievo meilės reikalavimus. Jei Zachiejus būtų išklausęs Viešpaties savo namuose, bet neimtų laikytis nuostatos atsiverti meilei, atitaisyti padarytą blogį ir tvirtai pasiryžti pradėti naują gyvenimą, jis savo širdies gelmėje nebūtų gavęs atleidimo, kurį Viešpats jam iš anksto pasiūlė.

Būtina rūpestingai laikytis teisingos pusiausvyros, norint nenupulti į nė vieną iš šių kraštutinybių. Rigorizmas engia ir atstumia. Laksizmas klaidina ir apgauna. Atleidimo tarnautojas, penitentui įkūnijantis Gerojo Ganytojo veidą, turi vienodai išreikšti ir išankstinį gailestingumą, ir gydantįjį bei sutaikantįjį atleidimą. Būtent šie principai įpareigoja besikalbantį su penitentu kunigą įžiūrėti, ar pastarasis pasirengęs sakramentiniam išrišimui. Žinoma, delikatus susitikimo su sielomis pobūdis tokiu asmenišku ir dažnai sunkiu momentu reikalauja didelio jautrumo. Jei nekyla priešingo įspūdžio, kunigas gali tarti, kad penitentas, išpažindamas nuodėmes, tikrai dėl jų sielojasi ir yra tinkamai pasiryžęs pasitaisyti. Tokia prielaida bus dar pagrįstesnė, jei sakramentinio susitaikinimo pastoracija pasirūpintų tinkamomis pagalbinėmis priemonėmis, įskaitant pasirengimo sakramentui laiką, per kurį penitentas turėtų įsisąmoninti, ko jis nori prašyti. Žinoma, aiškiai išryškėjus priešingam dalykui, nuodėmklausys privalo pasakyti penitentui, kad jis dar nepasirengęs išrišimui. Jei išrišimas būtų suteiktas tam, kuris nedviprasmiškai pareiškia nenorįs pasitaisyti, apeigos virstų gryna iliuzija, negana to, tiesiog asocijuotųsi su maginiu aktu, galbūt įstengiančiu sužadinti ramybės regimybę, tačiau tikrai negalinčiu suteikti sąžinei gilios ramybės, kurią laiduoja apglėbiančios Dievo rankos.

9. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, geriau matyti, kad asmeninis nuodėmklausio ir penitento susitikimas yra įprastinis sakramentinio susitaikinimo būdas, tuo tarpu visuotinis išrišimas praktikuotinas tik išimtinėmis aplinkybėmis. Žinia, šimtmečiais vyravo viešosios atgailos forma, tačiau vėliau laipsniškai išsiplėtojo privataus atgailos šventimo bažnytinė praktika. Tokia raida ne tik nepakeitė sakramento esmės – kitaip ir negalėjo būti! – bet, priešingai, dar labiau padidino jo raišką bei veiksmingumą. Tai negalėjo atsitikti be Dvasios, kuri čia atliko savo užduotį – vedė „į tiesos pilnatvę” (Jn 16, 13), veikimo.

Iš tiesų, įprastinė susitaikinimo forma ne tik išreiškia dieviškojo gailestingumo tiesą ir iš jo trykštantį atleidimą, bet ir apšviečia tiesą apie žmogų vienu iš jos esminių aspektų. Tai kiekvieno asmens originalumas; nors žmogus gyvena ryšių ir bendruomenių sampynoje, jo niekuomet nedera sumenkinti ligi beformės masės būklės. Tuo galima paaiškinti giliai širdyje pažadinamą aidą, išgirdus, jog esi šaukiamas vardu. Žinojimas, kad esame pažįstami ir priimami su visais mūsų asmeniškiausiais bruožais, leidžia mums jaustis tikrai gyvais. Pastoracija turėtų labiau atsižvelgti į šį aspektą, stengdamasi išmintingai ir pasvertai derinti bendruomeniškus momentus, kai pabrėžiama bažnytinė bendrystė, ir tą laiką, kai  dėmesys sutelkiamas į atskiro asmens poreikius. Žmonės paprastai laukia pripažinimo ir palydėjimo. Būtent per tokį artumą jie stipriau junta Dievo meilę.

Tokioje perspektyvoje Susitaikinimo sakramentas pasirodo kaip vienas tinkamiausių tokios „asmens pedagogikos” būdų. Čia Gerasis Ganytojas prisiartina prie žmogaus per kunigo veidą ir balsą, kad pradėtų su juo asmeninį dialogą, susidedantį iš įsiklausymo, patarimo, paguodos ir atleidimo. Dievo meilė yra tokia, kad gali susitelkti į kiekvieną žmogų nenuskriausdama likusių. Tam, kas gauna sakramentinį išrišimą, turėtų būti sudaryta galimybė pajusti tokio asmeninio rūpinimosi šilumą. Jis turi patirti sūnui palaidūnui skirto tėviško apkabinimo intensyvumą: „Jis puolė ant kaklo ir pabučiavo” (Lk 15, 20). Jis turi išgirsti tą šiltą ir draugišką balsą, pasiekusį muitininką Zachiejų ir pašaukusį jį vardu naujam gyvenimui (plg. Lk 19, 5).

10. Visa tai įpareigoja nuodėmklausį tinkamai pasirengti šio sakramento šventimui. Jį reikia švęsti taip, kad net išorinės šventimo formos pagal Susitaikinimo apeigų normas spindėtų liturginio akto kilnumu. Tuo neatmetama pastoracinių sumetimų diktuojamų pritaikymų galimybė, kai to tikrai reikalauja penitentų gyvenimo aplinkybės, laikantis klasikinio principo, jog Bažnyčios suprema lex yra salus animarum. Čia vadovaukimės šventųjų išmintimi. Drąsiai siūlykime išpažintį jaunuoliams. Likime tarp jų, tapdami jų draugais ir tėvais, patikėtiniais ir nuodėmklausiais. Jie turi atrasti mumyse ir viena, ir kita.

Toliau rūpestingai stenkimės, kad mūsų teologinis išsilavinimas atitiktų naujausią lygį, ypač naujų etinių iššūkių atžvilgiu, sykiu visada laikydamiesi bažnytinio Magisteriumo mokymo. Dabartinių etinių klausimų aplinkoje pasitaiko, kad tikintieji palieka klausyklas gana sutrikę, nes patiria, jog nuodėmklausiai nesilaiko vienodos vertinimo linijos. Visiems, kurie Dievo ir Bažnyčios vardu vykdo šią jautrumo reikalaujančią tarnybą, tenka aiški pareiga nepuoselėti asmeninių nuomonių, neatitinkančių Bažnyčios mokymo ir skelbimo, ir juo labiau nereikšti jų teikiant sakramentą. Tiesos nesakymas dėl neteisingai suprantamos užuojautos nėra meilė. Nevalia savavališkai supaprastinti, kad ir vadovaujantis geriausiomis intencijomis. Turime liudyti Dievą, perteikdami gailestingumą, kuris gelbėja per tai, kad reiškiasi kaip nuosprendis žmogaus nuodėmei. „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią” (Mt 7, 21).

11. Mielieji Kunigai! Žinokite, kad esu labai arti jūsų, kai šį 2002 metų Didįjį ketvirtadienį buriatės apie savo vyskupus. Auštant naujajam tūkstantmečiui, norėdami „iš naujo pradėti nuo Kristaus” (plg. Novo millennio ineunte, 29 ir toliau), išgyvenome bažnytinį pakilimą. Visi troškome, kad tai sutaptų su nauja broliškumo ir taikos visai žmonijai era. Tačiau vėl išvydome tekantį kraują. Vėl tapome karų liudininkais. Kupini baimės jaučiame tautų tarpusavio santykius griaunančių pasidalijimų ir neapykantos tragediją.

Šiuo laikotarpiu mus, kaip kunigus, iš širdies gelmių sukrėtė nuodėmės, padarytos kai kurių mūsų brolių, kurie išdavė Šventimų sakramento malonę, pasiduodami blogiausioms mysterium iniquitatis apraiškoms pasaulyje. Kilę didžiuliai skandalai metė tamsų įtarimo šešėlį ant visų kitų gerų, savo tarnybą sąžiningai, nuosekliai ir kartais herojiška meilės dvasia vykdančių kunigų. Bažnyčiai rūpinantis nukentėjusiaisiais ir stengiantis į bet kurią skausmingą situaciją atsiliepti taip, kaip to reikalauja tiesa ir teisingumas, visi esame kviečiami, suvokiant žmogiškąjį silpnumą, bet sykiu pasitikint gydančiąja dieviškosios malonės jėga, su meile prisiimti mysterium Crucis ir dar intensyviau ieškoti šventumo. Turime melstis, kad Dievas apvaizdingai vėl uždegtų širdis noru dosniai persiimti visiško savęs atidavimo Kristui idealu, kuris yra kunigiškosios tarnybos pagrindas.

Būtent tikėjimas į Kristų teikia mums jėgos su pasitikėjimu žvelgti į ateitį. Žinome, kad blogis visuomet tūno žmogaus širdyje, ir kad žmogus įstengia skleisti aplink save taiką ir meilę tiktai tada, kai leidžiasi pagaunamas ir „nugalimas” Kristaus. Kaip Eucharistijos ir sakramentinio Susitaikinimo teikėjams, mums tenka ypatinga pareiga skleisti pasaulyje viltį, gėrį ir meilę.

Linkiu jums išgyventi šį Didįjį ketvirtadienį, kai kartu su Eucharistijos įsteigimu minime mūsų, kaip kunigų, gimimo valandą, jaučiant ramybę širdyje, artimai vienijantis tarpusavyje, su savo vyskupais ir parapijomis. Tardamas žodžius, kuriais prisikėlęs Kristus pasveikino apaštalus Vakarienės menėje ir šaukdamasis Mergelės Marijos, Regina Apostolorum ir Regina Pacis, užtarimo, broliškai apkabinu jus visus. Ramybė jums, ramybė visiems ir kiekvienam iš jūsų! Linksmų Velykų!

Vatikanas, 2002 m. kovo 17-oji, penktasis gavėnios sekmadienis, 24-ieji mano pontifikato metai
 

Jonas Paulius II