Įprastinė privati išpažintis kartu su sekmadienio Mišiomis ir penktadienio pasninku kažkada buvo gero kataliko skiriamasis ženklas. Kunigai didelę šeštadienio popietės ir vakaro dalį, taip pat ir laiką prieš Mišias skirdavo išpažinčių klausymui. Išpažinčių retėjimas, aktyvių kunigų skaičiaus mažėjimas bei didėjantys pastoraciniai poreikiai šiuolaikinėje parapijoje atskleidė visai kitokį vaizdą. Atgailos sakramento šventimas ir nuodėmklausio tarnyba liko nustumta į pakraštį tiek tikinčių pasauliečių, tiek kunigų gyvenime.

Vis dėlto statistiniai duomenys rodo, kad nuodėmklausio tarnyba išliko svarbi. Jėzus šaukė Petrą ir kitus apaštalus avis ganyti, o ne jas skaičiuoti. Trumpesnės eilės prie klausyklų neduoda teisės nuodėmklausiui nekreipti dėmesio į jo tarnybą. Dažniausiai girdimas pasauliečių skundas Amerikos vyskupams 1988 metų veiklos apžvalgoje būdavo susijęs su kunigų tinkamumu išpažinčiai. Truputį daugiau negu du trečdaliai kunigų teigė, kad jų išsilavinimas nesuteikė reikiamo pasirengimo minėtai tarnybai. 1973 m. atnaujintos Atgailos sakramento apeigos akcentuoja gilesnį asmeninį bendravimą bei dialogą tarp nuodėmklausio ir penitento. Šių apeigų turinys pranoksta paprastą nuodėmių sąrašo skaitymą. Siekiama, kad būtų atpažintas Dievo Dvasios judesys penitento gyvenime, kviečiant jį ar ją gailėtis ir atsiversti. Ir tais atvejais, kai Atgailos sakramentas švenčiamas vien tik kunigo ir penitento, atgailos kontekstas šiandien yra labiau bendruomeniškas negu privatus. Šiltesnis, gyvesnis apeigų pobūdis skatina melstis ir bažnytiškai garbinti Dievą.

Dabartinės atgailos apeigos nuodėmklausiui kelia aukštesnius reikalavimus negu ankstesnės. Daugeliui kunigų sunku pateisinti šiuos lūkesčius, ir kai kurie bent jau pripažįsta, kad ne kiekvienas kunigas yra pašauktas šiai tarnybai. Kunigai, Tridento Susirinkimo žodžiais tariant, atlikdavę teisėjo ir gydytojo vaidmenį (tendenciją dominuoti turėjo pirmasis), dabar yra laukiami kaip patarėjai ir dvasios vadovai. Šiame kontekste iškyla ir dar labiau užmirštas nuodėmklausio kaip bažnytinio šlovinimo vadovo vaidmuo.

Apmąstydami nuodėmklausio pašaukimą bei tarnybą, pasvarstykime apie sektinus šios tarnystės modelius. Peržvelgę šiuos modelius, matysime jų vietą atgailos apeigose.
 

Nuodėmklausių tarnybos modeliai

Iš Atgailos sakramento istorijos išryškėja keletas nuodėmklausio tarnybos modelių: gydytojo, teisėjo, patarėjo, dvasios vadovo ir apeigų vadovo. Ankstyvaisiais Bažnyčios laikais šiuos vaidmenis atlikdavo keli tarnai, palaikantys penitentą atsivertimo kelyje ir padedantys jam susitaikinti bendruomenės liturgijoje, kuriai vadovaudavo vyskupas. Kartais šie tarnai numatydavo alternatyvas oficialiajam atgailos procesui. Viduramžiais skirtingas užduotis kartais atlikdavo vis kiti tarnai, ir tik oficialioji sutaikinimo tarnyba buvo rezervuota kunigui ar vyskupui. Šiandien visus šiuos vaidmenis atlieka kunigas – nuodėmklausys.

Kiekvienas nuodėmklausio tarnybos modelis yra savaip pagrįstas, turi stiprių ir silpnų vietų tradicijoje, atgailos apeigose bei, nelygu koks penitentų poreikis įvairiose situacijose. Praktikoje nuodėmklausys mėgina pritaikyti vieną iš tų modelių kaip pagrindinį, ir, atsižvelgdamas į poreikį, įtraukia vieną ar daugiau aspektų iš kitų modelių, lengvai bei veiksmingai jais varijuodamas.
 

Nuodėmklausys kaip gydytojas

Nuodėmklausio kaip gydytojo modelis yra ryškus Atgailos sakramento istorijoje, ypač ankstyvuoju Bažnyčios laikotarpiu ir ankstyvaisiais viduramžiais. Nuodėmklausio tarnyba čia „gydo” žaizdą,  kurią bendruomenei padarė jos nario nuodėmės, o kartu orientuojasi į nuodėmių padarinių gydymą atskirų žmonių gyvenimuose. Kad šią tarnybą galėtų vykdyti, nuodėmklausys kaip gydytojas turi sugebėti atpažinti individualios nudėmės simptomus, diagnozuoti problemą ir nusimanyti skirdamas tinkamus „vaistus” (priemones).

Nuodėmė šiuo atveju suprantama kaip žaizda, liga ar žalingas įprotis. Toks supratimas kelia pavojų, kad gali mažėti asmeninės atsakomybės jausmas, t. y. susidaryti įspūdis, kad penitentas buvo užkrėstas priverstinai. Šiuo atveju nuodėmklausio tarnyba gali būti susiaurinta iki nuraminančio nuodėmių atleidimo, kaip tai dažnai atsitikdavo vėlyvaisiais viduramžiais bei kontrreformaciniu laikotarpiu. Autentiškiau šis modelis nuodėmklausį nusako kaip tarną, kuris penitentui padeda surasti išgydymą tikinčiųjų bendruomenėje. Nuodėmklausiai šią užduotį įvykdo, duodami penitentams praktiškų patarimų, kuriais jie galėtų pasinaudoti, kad save perkeistų, o ypač skirdami jiems atgailą.

Ši perspektyva akcentuoja nuodėmklausio profesinius sugebėjimus atskleisti nuodėmių simptomus ir plačias penitento veiklos galimybes vykdyti nuodėmklausio patarimus einant atsivertimo keliu. Aktyvus ir direktyvus nuodėmklausio kaip gydytojo vaidmuo reikalauja jautraus įsiklausymo ir aukštos kompetencijos diagnozuojant „ligą” ir skiriant „gydymą”, o iš penitento – didelio pasitikėjimo.
 

Nuodėmklausys kaip teisėjas

Istorijoje ryškus ir nuodėmklausio kaip teisėjo modelis. Pagal šį modelį nuodėmklausys veikia kaip oficialus Bažnyčios tarnas ir teikia jos atleidimą, kuris yra tiek autoritetingas, tiek ir veiksmingas. Nuodėmklausys teisėjas yra Bažnyčios oficiolas (oficialus Bažnyčios pareigūnas), susijęs su penitento kalte, tačiau pajėgus ir teikti atleidimą bei penitentą grąžinti į išganymo bendruomenę. Kaip ir civiliniam teisėjui, nuodėmklausiui reikia žinoti penitento „nusikaltimų” rūšį, skaičių ir aplinkybes. Tačiau, labiau negu civilinis teisėjas, nuodėmklausys pirmiausia yra susijęs su penitento motyvacija, gailesčio nuoširdumu ir atvirumu skriaudos atitaisymui.

Nuodėmė čia suvokiama kaip sąmoningas neklusnumas Dievo duotai tvarkai arba įstatymui. Kadangi šis modelis palieka mažai erdvės nevienareikšmiškumams, juo naudojantis rizikuojama patekti į legalizmą. Į atgailą yra įtraukta ir Bažnyčia, nes nuodėmė pažeidžia ir jos šventumą. Turi būti atgautas balansas, nusidėjėlis privalo atitaisyti padarytą žalą. Bažnyčia per kunigo atleidimą (išrišimą) pašalina visa, kuo kaltinamas penitentas, ir taip nusidėjėlis yra sutaikomas su Dievu.

Šis modelis aiškiai parodo oficialųjį atleidimą. Pavojų kelia tai, kad labiau susitelkiama į nuodėmę negu į Dievo gailestingumą ir į penitento atsivertimą.

Iš nuodėmklausio laukiama, kad jis būtų gerai susipažinęs su moralinės teologijos painybėmis ir pajėgtų pakonsultuoti nusidėjėlį, kaip jam pataisyti blogą veikseną. Pagal šį modelį tarnyba reikalauja dėmesio penitento išpažinčiai, bet pirmiausia ji yra dovanojanti atleidimą. Tiek penitentas, tiek nuodėmklausys rizikuoja patekti į apeigų rutiną: išklausyti nuodėmes, paskirti atgailą ir teikti atleidimą.
 

Nuodėmklausys kaip patarėjas (konsultuotojas)

Nuodėmklausio kaip patarėjo (konsultuotojo) modelio, savo istorinę išraišką turinčio senosiose atgailos apeigose, ankstyvųjų viduramžių atgailos tarifuose, reikia ir moderniame Atgailos šventime. Jis yra ne toks įsakmus ir mažiau direktyvus negu gydytojo modelis. Nuodėmklausys patarėjas padeda penitentui atpažinti nuodėmę ir jos padarinius, įgyti motyvacijos keitimuisi ir patirti Bažnyčios priėmimą. Visa tai esti dalis proceso, kuris susitelkia ties penitento patirtimi, supratimu, sprendimais ir apsisprendimais.

Nuodėmklausys patarėjas susiduria su penitento nuodėmės samprata, drąsina jį puoselėti gerus santykius. Nuodėmė susilpnina ar suardo santykius su kitais, su savimi ir Dievu. Bažnyčia įveikia penitento izoliaciją ir atkuria jo ar jos santykius su savimi (Bažnyčia) ir per save su Dievu. Tuo atveju laukiama, kad penitentas aktyviai prisidėtų atkuriant šiuos santykius. Nuodėmklausys teikia reikiamą pagalbą taip, kad penitentas galėtų augti ir tobulėti kaip asmuo.

Šis modelis reikalauja penitento atvirumo ir pastangų. Tačiau rizikuojama nuodėmę imti laikyti tokia asmeniška, jog objektyvios ir bendros normos jos atžvilgiu mažai ką reiškia. Šis modelis taip pat kelia didelius reikalavimus nuodėmklausiui. Nuodėmklausiui patarėjui (konsultuotojui) reikia ne tiek gydytojo sugebėjimų, ne tiek bažnytinės teisės (kanonų) bei teologijos išmanymo, kiek pažinti žmogaus širdį ir sugebėti simpatiškai bei empatiškai įsiklausyti į penitentą, taip pat nurodyti jam svarbiausius jo išpažinties punktus. Be to, nuodėmklausiui patarėjui tenka atsispirti polinkiui tapti vien terapeutu. Šiuo atveju konsultavimas gali virsti labiau psichologiniu ir introspekciniu (linkusiu į savistabą) negu pastoraciniu, nukreiptu Dievo link. Nuodėmklausys taip pat turi vengti su penitentu bet kokio emocinio santykio, kuris gali kliudyti kunigui, kaip sakramentinio Dievo galios bei gailesčio ženklui, atlikti savo funkciją.
 

Nuodėmklausys kaip dvasios vadovas

Nuodėmklausio kaip dvasios vadovo modelis buvo gerai žinomas senojoje išpažinties praktikoje, ankstyvojoje keltų atgailoje bei kai kuriose moderniosiose praktikose, ypač tarp vienuolių. Kaip nuodėmklausys patarėjas, taip ir nuodėmklausys dvasios vadovas susitelkia į transformatyvų (perkeičiantį) augimą, siekiant bendrystės su Dievu bei artimu.

Šiame modelyje nuodėmė pirmiausia traktuojama, atsižvelgiant į tai, kaip ji paveikia žmogaus santykį su Dievu. Individas per atvirą dialogą kviečiamas pamatyti, kaip nuodėmė šį santykį silpnina. Jis raginamas atpažinti, jog yra kviečiamas nuolat atsiversti ir imtis dvasinių priemonių savo santykiui su Dievu sustiprinti. Šiame procese nuodėmklausys veikia kaip dvasios draugas ir patarėjas.

Dideli reikalavimai, keliami nuodėmklausiui kaip dvasios vadovui, apima žmogaus širdies pažinimą bei jautrumą Dievo veikimui žmogaus gyvenime. Čia išlieka ta pati rizika apsiriboti dėmesiu tik vidiniam gyvenimui, kaip ir patarėjo modelyje užsifiksuoti ties introspektyviu psichologizavimu. Tačiau šis modelis, priešingai negu anksčiau minėtas nuodėmklausio kaip patarėjo modelis, pirmiausia turi aiškią religinę perspektyvą. Vis dėlto, kaip ir patarėjo modelio atveju, nuodėmę galima paversti privačiu žmogaus ir Dievo reikalu. Nuodėmklausys turi suvokti, kad dvasinis vadovavimas sakramente turi krypti į bažnytinio identiteto sklaidą ir dalyvavimą Kristaus bei Bažnyčios misijoje.
 

Nuodėmklausys kaip liturginio šlovinimo vadovas

Nuodėmklausio kaip bažnytinio Dievo šlovinimo vadovo modelis, iškilęs senojoje, ir netgi viduramžių privačioje atgailoje, teturėjo mažą įtaką kontrreformacijos laikotarpio atgailai. Tačiau iš šios formos išsirutuliojo modernioji atgailos praktika. Šešioliktojo amžiaus polemikos prisidėjo prie to, kad iš apeigų buvo pašalinta daug maldos elementų, galinčių silpninti kunigiško juridinio atleidimo aspektą. Todėl Atgailos sakramentas, kaip liturgija ir šlovinimas, tapo tolimas tiek kunigui, tiek penitentui. Pirmoji žodžio confessio reikšmė yra garbinimo skelbimas bei dėkojimas Dievui – confiteri Domino quoniam bonus (šlovink Viešpatį, nes jis yra geras). Sakramentinė liturgija – tai Bažnyčios atsakas į Dievo gailestingumo patirtį bei sutaikančią meilę nusidėjėlio gyvenime. Penitentas ateina švęsti sakramentą jau būdamas atsivertimo kelyje, norėdamas gyventi naują gyvenimą. Sakramentinėje apeigoje jis vienijasi su kunigu švęsdamas Bažnyčios dėkojimo liturgiją, įsišaknijusią į Kristaus Velykų slėpinį, o tai savo ruožtu radikalizuoja jau pradėtą atsivertimą.

Nuodėmė čia suprantama  asmeninio santykio su Šventuoju kontekste ir žmogiškų santykių bei elgsenos kontekste. Atsivertimas – tai perkeičiančios, sutaikančios Dievo malonės patyrimas. Tarno vaidmuo yra vadovauti bažnytiniam šlovinimui tokiu būdu, kuris penitentams padėtų atpažinti užjaučiantį Dievo gailestingumą, dėkoti ir gyventi dėkingą (eucharistinį) gyvenimą. Dėmesio sutelkimas į Dievo gailestingumą gali paskatinti ne taip rimtai žiūrėti į konkrečią nuodėmę, o liturgija gali tapti rutiniška apeiga. Tačiau būtent čia nuodėmklausiui ir reikalingas ypatingas gebėjimas veiksmingai vadovauti liturgijai. Nuodėmklausys šiltai sutinka penitentą, padeda jam įsiklausyti į Dievo žodį, dalijasi patirtimi, kaip Dievas veikia Bažnyčioje, ir paskatina penitentą šia patirtimi dalytis su kitais. Visu tuo nuodėmklausys siekia sakramentą pateikti kaip bažnytinio šlovinimo aktą.
 

Nuodėmklausys 1973 metų Atgailos apeigyne

Nors visi šie modeliai yra teisėti, nė vienas iš jų nėra visapusiškas. Įgudęs nuodėmklausys taiko įvairius modelius, atsižvelgdamas į konkrečius penitentus bei jų poreikius. Nors kiekvienas modelis yra teisėtas ir pasiūlo kažką savito, praktikoje paprastai vyrauja vienas kuris, o kitų modelių aspektai įtraukiami atsižvelgiant į poreikius. Kaip pavyzdys gali būti kontrreformacinė Atgailos sakramento praktika. Čia, Tridento Susirinkimo žodžiais tariant, nuodėmklausys tuo pat metu buvo ir teisėjas, ir gydytojas, tačiau oficialusis teisėjo vaidmuo dominavo. Nepaisant to, patyręs nuodėmklausys, atsižvelgdamas į poreikį, sugebėdavo būti ir patarėju, ir dvasios vadovu. Vis dėlto trūko suvokimo apie nuodėmklausį kaip vadovaujantį bažnytiniam šlovinimui.

Kontrreformacinio laikotarpio atgaila buvo nuskurdinta. 1614 m. apeigos Rituale romanum labai skyrėsi nuo savo viduramžiškųjų pirmtakių tuo, kad buvo trumpos ir beveik aliturgiškos. Praktiškai kiekviena maldelė ir šlovinimas bei kiekviena nuoroda į Bažnyčios bendruomenę išnyko, kad visa akcentuotų išpažinimą ir atleidimą. Ilgainiui liturginis minimalizmas ir toks teologinis požiūris bei susirūpinimas kanoniniu (išpažinties) galiojimu panaikino ir kelis dar likusius aspektus. Netolimoje praeityje penitentams dažnai būdavo patariama kalbėti atgailos aktą dar iki einant prie klausyklos. Privati išpažintis susitelkdavo į penitento prisipažinimą ir kunigo sprendimą ir beveik nepanėšėjo į Dievo garbinimą. Tai buvo lyg Mišios, kuriose visa būtų sutraukta iki konsekracijos ir Komunijos (jei tokios Mišios turėtų įvairius gestus, kūno judesius bei objektus, panašiai kaip ir išpažintis).

Vatikano II Susirinkimo Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium (SC) kvietė į atgailos reformą, kuri atnaujintų šio sakramento socialinį bei bažnytinį pobūdį (72). Reformai vykdyti buvo akcentuotos keturios koncepcijos: nuodėmė žeidžia tiek Dievą, tiek Bažnyčią; susitaikinimas su Dievu ir su Bažnyčia vyksta tuo pačiu metu; Bažnyčia bendradarbiauja su nusidėjusiuoju atsivertimo procese; Atgailos sakramentas ugdo krikščioniškąjį gyvenimą. Pažvelgus į 1973 m. Susitaikinimo sakramento apeigas, pasidaro aišku, kad atgailos šventimas yra liturginė apeiga ir kaip tokia bažnytinis veiksmas. Dievo sutaikinančiojo veikimo slėpinys ypač švenčiamas liturginiuose Krikšto, Eucharistijos ir Susitaikinimo sakramentuose. Bažnyčia šiuos slėpinius švenčia kaip vykstančius žmogaus atsivertimo metu, jam švenčiant atgailos liturgiją. Gailestingojo Dievo meilės šventimas yra galutinis sakramento tikslas (5). Atgailos sakramento šventimas penitentą glaudžiai susieja su Tėvu, Kristumi ir Šventąja Dvasia, jį sutaikina su Dievu bei Bažnyčia ir savo viršūnę pasiekia Eucharistijoje (4–6).

1973 m. Susitaikinimo sakramento apeigyne aiškiai sakoma, kad Atgailos sakramentas yra bažnytinis šlovinimas: „Taigi šio sakramento šventimas visuomet yra veiksmas, kuriuo Bažnyčia skelbia savo tikėjimą, dėkoja Dievui už laisvę, kuria Kristus mus išlaisvino ir paaukojo savo gyvybę kaip dvasinę auką Dievo šlovei, kai ji skuba sutikti Viešpatį Jėzų” (7). Net ir tariamai privatus kunigo ir penitento Susitaikinimo sakramento šventimas, kurio atžvilgiu bendruomeniniam šventimui visada teiktina pirmenybė, pagal SC (26–27), yra „liturgija, kuria Bažnyčia nuolat atsinaujina”. Iš nuorodų apie liturginius drabužius, atnaujintų apeigų aprašymo, kaip tai turi būti švenčiama, bei struktūros, tekstų ir rubrikų, skirtų šventimui, tampa aišku, jog Atgailos sakramentas yra bažnytinis Dievo šlovinimas.

Bendruomeninės šio sakramento šventimo formos pirmenybė rodo, jog vadovavimo apeigoms tarnyba yra pamatinė. Dėmesys į Dievą ir jo gailestingumą, trejybinė šventimo struktūra, Dievo žodžio vieta, maldos bei šlovinimo atmosfera (nuotaika, dvasia) yra aiškūs apeiginiai ženklai, kad net ir individualus Susitaikinimo sakramento šventimas yra Dievo šlovinimo aktas. Todėl pirminis nuodėmklausio vaidmuo yra vadovauti bažnytiniam Dievo šlovinimui. Net konservatyviausias sakramento veiksmingumo supratimas pagal principą ex opere operato reikalauja, kad penitentas asmeniškai būtų kunigo laukiamas ir įtraukiamas. Taigi, kad ši tarnyba būtų tinkama ir veiksminga, reikia aktyvus kunigo įsitraukimo. Specifinis nuodėmklausio vaidmuo nėra paprasčiausiai asmeninė galia atleisti nuodėmes, tai bažnytinė tarnyba vadovauti Dievo šlovinimui, padedant joje dalyvauti ir penitentams.

Išpažinties pobūdis, numatytas 1973 m. apeigyne, yra kur kas artimesnis Tridento Susirinkimo nuostatai apie visapusišką ir visiškai asmeninę išpažintį negu apeiginiam nuodėmių išvardijimui, kuris paplito vėlyvuoju kontrreformacijos laikotarpiu. Tridento Susirinkime buvo vartojama sąvoka recenseri („apsakyti”), omeny turėta – peržvelgti, atsiminti ar atpasakoti, kalbant apie sąžinės atskleidimą, kuris iš esmės buvo traktuojamas, kaip dieviškoji teisė, iure divino. Išpažintis yra penitento atsivertimo būdas, o ne savęs apkaltinimas. Per šį būdą penitento širdies atvėrimas nuodėmklausiui įgauna matomą bažnytinį pavidalą. Dvasios vadovo bei konsultuotojo vaidmuo, nepaisytas tridentiškosiose apeigose, yra būtinas šiandien, kad padėtų penitentams tinkamai atlikti išpažintį, sužadinti tikrą ir sveiką gailestį ir pradėti naują gyvenimą. Bažnyčia labiau siekia nuoširdaus atsivertimo negu detalaus nuodėmių sąrašo. Per nuodėmklausio tarnybą Bažnyčia veikia kaip dieviškojo atleidimo atstovė. Tridento Susirinkimas ir potridentinės apeigos teikė pirmenybę nuodėmklausio kaip gydytojo bei teisėjo vaidmenims, kurie vėliau įsivyravo. 1973 m. apeigynas iš nuodėmklausio pareikalauja kur kas daugiau nei tik šventimų ir kanonų išmanymo. Gydytojo vaidmuo buvo išplėstas ir apėmė patarėjo vaidmenį, o teisėjo vaidmuo buvo susietas su dvasios vadovavimu ir dvasių skyrimu. Seniau užmirštas ir dabar atnaujintas bažnytinio šlovinimo vadovo vaidmuo visiems minėtiems vaidmenims suteikė naują formą.

Patarėjo (konsultuotojo) vaidmuo reikalauja jautrumo asmeniui ir Dvasiai, charizmos, kuri nesuteikiama automatiškai su šventimais. Ši tarnyba nėra vien gydytojo nurodymai. Ji reikalauja dėmesingo ir interaktyvaus klausymo, kuris penitentui padėtų giliau įsijausti ir suvokti Dievą, save ir savo elgesį.
Dvasios vadovo vaidmuo taip pat reikalauja tikros, jautrios meilės žmonėms, kaip ir gebėjimo aktyviai bei dėmesingai klausytis. Šalia to, iš dvasios vadovo reikalaujama praktinio bei teorinio žinojimo, kaip Dievas veikia žmogaus gyvenime, kad būtų galima padėti formuotis žmogaus sąžinei bei jam dvasiškai augti.

Pirminis nuodėmklausio vaidmuo yra Dievo žodžio skelbimas ir oficialus, autoritetingas vadovavimas bažnytiniam šlovinimui. Šis vaidmuo artimai siejasi su kitais vaidmenimis, nes nei konsultavimas, nei vadovavimas savaime neįpareigoja skelbti Dievo žodį ir šlovinti Dievą Bažnyčios vardu. Pats atleidimas tėra tik analogiškas pasaulietiškojo teismo supratimui; jis yra oficialus, autoritetingas ir veiksmingas.
 

Pagal James Dallen straipsnį The Ministry of the Confessor žurnale Rite (January 2000)
parengė kun. Vidmantas Šimkūnas SJ