Bažnyčia ir internetas
 

I. ĮŽANGA

1. Bažnyčios domėjimasis internetu yra jos ilgalaikio domėjimosi visuomenės komunikavimo priemonėmis ypatinga apraiška. Laikydama šias priemones istorinio mokslinio proceso, leidžiančio žmonijai atrasti „vis daugiau visoje kūrinijoje glūdinčių išteklių ir vertybių” (1), rezultatu, Bažnyčia dažnai reiškė įsitikinimą, jog tai, tariant Vatikano II Susirinkimo žodžiais, „nuostabiausi technikos išradimai” (2), jau nemažai prisidėję prie žmogiškųjų poreikių tenkinimo ir galintys prie to dar labiau prisidėti.

Tad Bažnyčios požiūris į komunikavimo priemones iš pagrindų teigiamas (3). Net ir smerkdama rimtus piktnaudžiavimus, Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba savo dokumentuose stengėsi iškelti aikštėn, kad „vien kritiška Bažnyčios nuostata <…> nėra nei pakankama, nei tinkama” (4).

1971 metais paskelbtoje pastoracinėje instrukcijoje dėl visuomenės komunikavimo priemonių Communio et progressio, cituojant popiežiaus Pijaus XII 1957 metų encikliką Miranda prorsus, pabrėžiama: „Bažnyčia laiko šias priemones ‘Dievo dovanomis’, nes jos pagal dieviškosios Apvaizdos planą susaisto žmones broliškais ryšiais, kad jie per tai prisidėtų prie Dievo išganomojo darbo” (5). Mes irgi laikomės tokio požiūrio, ir toks yra mūsų požiūris į internetą.

2. Bažnyčia laiko žmogiškojo komunikavimo istoriją savotiška ilga žmonijos kelione, prasidedančia „puikybės įkvėpto Babelio bokšto sumanymu ir jo sukelta sumaištimi bei tarpusavio nesupratimu (plg. Pr 11, 1–9)” ir atvedančia „iki Sekminių ir kalbų dovanos, o drauge Jėzumi grindžiamo komunikavimo atkūrimo, veikiant Šventajai Dvasiai” (6). Kristaus gyvenime, mirtyje ir prisikėlime „žmonių vienybės giliausias pagrindas ir provaizdis yra Dievas, tapęs mūsų žmogiškuoju broliu” (7).

Šiuolaikinės visuomenės komunikavimo priemonės yra kultūriniai veiksniai, šioje istorijoje atliekantys svarbų vaidmenį. Vatikano II Susirinkimo žodžiais, „nors žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, kiek toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei” (8). Žvelgdami į visuomenės komunikavimo priemones iš tokio žiūros taško, matome, kad jos naudingos „dvasios poilsiui bei lavinimui, Dievo karalystės plėtimui bei stiprinimui” (9).

Šiandien tai ypač galioja internetui, kuris yra vienas iš veiksnių, lemiančių revoliucinius pokyčius prekybos, švietimo, politikos, žurnalistikos, tautų ir kultūrų tarpusavio santykių srityse – pokyčius, susijusius ne tik su žmonių komunikavimo būdu, bet ir su pačia jų gyvenimo samprata. Šį dokumentą lydinčiame dokumente „Interneto etika” šie dalykai aptarinėjami jų etiniu aspektu (10). Čia svarstome interneto implikacijas religijai ir pirmiausia Katalikų Bažnyčiai.

3. Komunikavimo priemonių atžvilgiu Bažnyčia turi du tikslus. Vienas iš jų yra skatinti jų teisingą plėtotę ir teisingą naudojimą žmogiškosios sklaidos, teisingumo ir taikos labui – siekiant statydinti visuomenę bendruomeniniu, regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu vadovaujantis bendruoju gėriu ir solidarumo dvasia. Atsižvelgdama į nepaprastą visuomenės komunikavimo svarbą, Bažnyčia trokšta „sąžiningo ir pagarbaus dialogo su komunikavimo priemonių atsakingaisiais darbuotojais” – dialogo, kurio objektas pirmiausia būtų komunikavimo politika (11). „Bažnyčiai toks dialogas kelia reikalavimą suprasti visuomenės komunikavimo priemones – jų tikslus, metodus, darbo formas ir būdus, vidinę struktūrą – ir remti bei drąsinti komunikavimo priemonių darbuotojus. Toks geranoriškas supratingumas bei parama atveria galimybes teikti reikšmingus pasiūlymus, kaip šalinti kliūtis, stovinčias skersai kelio žmogaus pažangai bei Evangelijos skelbimui” (12).

Tačiau Bažnyčiai taip pat rūpi komunikavimas Bažnyčios viduje ir jos pačios komunikavimas. Toks komunikavimas aprėpia daugiau negu vien technikos dalykus, nes „remiasi Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendryste” ir suvokimu, jog „trinitarinė bendrystė pasiekia žmoniją: Sūnus yra Tėvo amžinai ‘tariamas’ Žodis, ir Jėzuje Kristuje ir per Jį, Sūnų ir įsikūnijusį Žodį, Dievas dovanoja save ir savo išganymą kiekvienam žmogui” (13).

Dievas toliau bendrauja su žmonija per Bažnyčią, jo apreiškimo turėtoją bei sergėtoją; tiktai jos gyvajam Magisteriumui jis patikėjo užduotį autentiškai aiškinti savo žodį (14). Negana to, pati Bažnyčia yra asmenų ir eucharistinių bendruomenių, kylančių iš Trejybės bendrystės bei ją atspindinčių, bendrystė (15); todėl komunikavimas Bažnyčiai esmingai svarbus. Štai kodėl, labiau negu dėl ko kito, bažnytinė komunikavimo praktika turi „būti pavyzdinga” ir atspindėti „aukščiausius tiesos, atsakomybės bei jautrumo žmogaus teisėms standartus ir kitus svarbius principus bei normas” (16).

4. Prieš tris dešimtmečius instrukcija Communio et progressio nurodė, kad šiuolaikinės komunikavimo priemonės „atveria žmonėms naujus susitikimo su Evangelija būdus” (17). Popiežius Paulius VI yra pareiškęs, jog „Bažnyčia jaustųsi kalta Viešpačiui”, jei nepanaudotų šių priemonių evangelizacijai (18). Popiežius Jonas Paulius II pavadino komunikavimo priemones „pirmutiniu šiuolaikinių laikų areopagu” ir paskelbė, jog „neužtenka naudotis jomis krikščioniškajai naujienai ir Bažnyčios mokymui skleisti, bet reikia dar ir integruoti naujieną į šią šiuolaikinių komunikavimo priemonių sukurtą ‘naująją kultūrą’” (19). Tai daryti šiandien svarbu kaip niekada, nes komunikavimo priemonės ne tik smarkiai sąlygoja tai, ką žmonės galvoja apie gyvenimą, bet ir „pati žmogaus patirtis žymia dalimi yra įgyta per visuomenės komunikavimo priemones” (20).

Visa tai galioja internetui. Visuomenės komunikavimo pasaulis „kartais gali atrodyti svetimas krikščioniškajai žiniai, tačiau, kita vertus, jis teikia nepakartojamų galimybių visai žmonių giminei skelbti išganingąją Kristaus tiesą. Prisiminkime <…> teigiamą interneto galią skleisti religinę informaciją bei mokymą nepaisant kliūčių bei sienų. Tokios plačios publikos nė drąsiausiose svajonėse negalėjo įsivaizduoti tie, kurie skelbė Evangeliją iki mūsų. <…> Katalikai neturėtų bijoti atverti visuomenės komunikavimo priemonių durų Kristui, idant jo Geroji Naujiena būtų girdima nuo pasaulio stogų” (21).
 

II. GALIMYBĖS IR IŠŠŪKIAI

5. „Komunikavimas Bažnyčioje ir per Bažnyčią iš esmės yra Jėzaus Kristaus Gerosios Naujienos perdavimas. Tai Evangelijos kaip pranašiško, išlaisvinančio žodžio skelbimas mūsų laikų vyrams ir moterims; tai dieviškosios tiesos ir transcendentinės žmogaus asmens paskirties liudijimas radikalios sekuliarizacijos akivaizdoje; tai – solidarizuojantis su visais tikinčiaisiais – teisingumo ir žmonių, tautų bei kultūrų bendrystės rinkimasis konfliktų bei susiskaldymų akivaizdoje” (22).

Skelbiant Gerąją Naujieną žmonėms, išugdytiems komunikavimo priemonių kultūros, reikia rūpestingai paisyti pačių komunikavimo priemonių ypatybių; todėl Bažnyčiai dabar būtina perprasti internetą. Tai neišvengiama norint įsitraukti į veiksmingą komunikavimą su žmonėmis, pirmiausia jaunuoliais, persiėmusiais šios naujos technologijos patirtimi, ir tinkamai šia priemone naudotis.

Religijos požiūriu komunikavimo priemonės teikia daug naudos bei privalumų: „Jos perduoda naujienas ir supažindina su religiniais įvykiais, idėjomis bei asmenybėmis ir yra evangelizacijos bei katechezės įrankiai. Jos įkvėpia, drąsina bei teikia galimybę dalyvauti pamaldose asmenims, prikaustytiems prie savo namų ar esantiems prieglaudose” (23). Tačiau internetas, be šių, teikia ir daugiau ar mažiau savitų privalumų. Jis leidžia žmonėms tiesiogiai ir momentaliai pasiekti svarbius religinius bei dvasinius šaltinius – dideles bibliotekas, muziejus ir kulto vietas, Magisteriumo dokumentus, Bažnyčios tėvų ir mokytojų raštus bei per amžius sukauptą religinę išmintį. Internetui būdingas nepaprastas gebėjimas įveikti atstumą bei izoliaciją, padėti žmonėms susirasti geros valios bendraminčių ir burtis į virtualias tikėjimo bendruomenes, siekiant vieniems kitus padrąsinti bei palaikyti. Bažnyčia gali katalikams ir nekatalikams svariai pasitarnauti, šioje terpėje atrinkdama bei perduodama naudingus duomenis.

Internetas svarbus daugeliui bažnytinės veiklos rūšių bei Bažnyčios programų: tokioms kaip evangelizacija, reevangelizacija ir naujoji evangelizacija, tradicinės misijos ad gentes, katechezė ir kitokio pobūdžio švietimas, naujienos ir informacija, apologetika, vadovavimas bei administravimas, kai kurios pastoracinės konsultacijos ir dvasinio vadovavimo formos. Virtualioji kibernetinės erdvės tikrovė nepajėgi atstoti realios tarpasmeninės bendruomenės, inkarnacinės sakramentų ir liturgijos realybės ar tiesioginio Evangelijos skelbimo, tačiau ji gali tai papildyti, paskatinti žmones visapusiškiau patirti tikėjimo gyvenimą, praturtinti religinį vartotojų gyvenimą. Ji taip pat leidžia Bažnyčiai įsitraukti į komunikavimą su tam tikromis grupėmis, kurias kitaip būtų sunku pasiekti, – su paaugliais ir jaunimu, pagyvenusiais ir nuo namų negalinčiais atsitraukti žmonėmis, atkampių vietovių gyventojais, kitų religinių denominacijų nariais.

Vis daugiau parapijų, vyskupijų, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių ir įvairiausių su Bažnyčia susijusių institucijų, programų bei organizacijų šiandien veiksmingai naudojasi internetu, siekdami šių ir kitų tikslų. Kai kur nacionaliniu bei regioniniu lygmenimis Bažnyčia remia kūrybiškus projektus. Šventasis Sostas šioje srityje veikia jau kelerius metus ir nesiliauja plėtęs bei skleidęs savo veiklą internete. Su Bažnyčia susijusios grupės, iki šiol dar neįžengusios į kibernetinę erdvę, akinamos artimiausiu metu pasverti tokią galimybę. Labai rekomenduojame šioje srityje patyrusiems ir naujokams keistis mintimis bei žiniomis apie internetą.

6. Bažnyčiai taip pat būtina įžvelgti interneto kaip vidinio komunikavimo priemonės naudą ir juo, kaip tokia priemone, naudotis. Tai reikalauja aiškiai galvoje turėti interneto kaip tiesioginės, momentalios, interaktyvios ir dalyvauti įgalinančios priemonės savitą pobūdį.

Dvikryptis interneto interaktyvumas jau dabar panaikina buvusį skirtumą tarp to, kuris perduoda, ir to, kuris tai, kas perduodama, priima (24), ir leidžia kiekvienam, bent potencialiai, daryti ir viena, ir kita. Tai nėra praeities vienakryptis, iš viršaus į apačią orientuotas komunikavimas. Kadangi vis daugiau žmonių su šia interneto ypatybe susiduria kitose savo gyvenimo srityse, galima tikėtis, kad jie jos ims ieškoti ir religijos bei Bažnyčios atžvilgiu.

Technologija nauja, o idėja – ne. Vatikano II Susirinkimas sakė, kad Bažnyčios nariai turėtų reikšti ganytojams „savo reikalus ir pageidavimus su ta laisve ir pasitikėjimu, kuri dera Dievo vaikams ir broliams Kristuje”; iš tiesų, „turimos žinios, kompetencija ar prestižas pasauliečiams leidžia, o kartais net juos įpareigoja „pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius Bažnyčios gerovę” (25). Instrukcijoje Communio et progressio sakoma, jog Bažnyčiai, „kaip gyvam organizmui”, „reikia viešosios nuomonės, kylančios iš jos narių pokalbio” (26). Nors tikėjimo tiesos ir neleidžia, „kad kiekvienas jas aiškintų kaip nori”, Bažnyčios vidiniam dialogui, kaip pažymima instrukcijoje, „atvira didžiulė erdvė” (27).

Panašios idėjos reiškiamos Kanonų teisės kodekse (28), taip pat naujesniuose Popiežiškosios visuomenės komunikavimo priemonių tarybos dokumentuose (29). Dokumente Aetatis novae dvikryptis komunikavimas ir viešoji nuomonė vadinami vienu iš būdų, kaip „konkrečiai įgyvendinti Bažnyčios, kaip bendrystės, prigimtį” (30). Visuomenės komunikavimo etikoje teigiama: „Dvikryptis informacijos bei nuomonių srautas tarp ganytojų ir tikinčiųjų, nuomonės reiškimo laisvė, paisanti bendruomenės gėrio ir Magisteriumo vaidmens siekiant to gėrio, atsakinga viešoji nuomonė – visa tai yra ‘pagrindinės teisės į dialogą bei informaciją Bažnyčioje’ apraiškos” (31). Internetas yra veiksminga technologinė priemonė šiai vizijai įgyvendinti.

Tas instrumentas gali būti kūrybiškai taikomas įvairiems administravimo bei vadovavimo aspektams. Greta kanalų viešajai nuomonei reikštis atvėrimo, priešais akis turime specialistų konsultacijas, susirinkimų rengimą, bendradarbiavimo dalinėse Bažnyčiose bei pašvęstojo gyvenimo institutuose ir tarp jų vietiniu, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu praktikavimą.

7. Mokymas ir lavinimas yra dar viena galimybių bei poreikių ženklinama sritis. „ Šiandien kiekvienam reikia kokios nors nuolatinio mokymo naudotis komunikavimo priemonėmis formos: ar tai būtų asmeninės studijos, ar dalyvavimas organizuojamose programose, ar ir viena, ir kita. Mokant naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis, pirmiausia derėtų siekti ne supažindinti su technikomis, bet padėti išsiugdyti gerą skonį ir teisingą moralinį vertinimą. Kalbama apie sąžinės ugdymo aspektą. Bažnyčia tokį mokymą naudotis komunikavimo priemonėmis turėtų siūlyti per savo mokyklas bei ugdymo programas” (32).

Mokymas bei lavinimas naudotis internetu turėtų būti plačios, Bažnyčios nariams prieinamos komunikavimo priemonių studijų programos dalis. Visuomenės komunikavimo pastoraciniame plane, kiek įmanoma, tokio lavinimo galimybę reikia numatyti seminaristams, kunigams, pašvęstojo gyvenimo institutų nariams, pastoracijoje besidarbuojantiems pasauliečiams, taip pat mokytojams, tėvams ir studentams (33).

Pirmiausia jaunuolius būtina lavinti, „kad jie ne tik būtų krikščioniškuoju požiūriu geri recipientai, bet ir patys mokėtų komunikavimo priemonių ‘visuotinę kalbą’. Tada jaunuoliai tikrai taps visuomenės komunikavimo amžiaus, kuris pradeda aušti mūsų dienomis, visaverčiais piliečiais” (34) – epochos, kurioje komunikavimo priemonės laikomos „dalimi tebesiskleidžiančios kultūros, kurios visos implikacijos tebėra suprantamos netobulai” (35). Tad interneto ir naujosios technologijos mokymas nėra vien supažindinimas su technika; jaunuoliai turi išmokti kibernetinės erdvės pasaulyje gerai orientuotis, remdamiesi sveikais moraliniais kriterijais kritiškai vertinti tai, ką jame randa, naudoti naująją technologiją savo visapusiškam tobulėjimui ir kitų labui.

8. Internetas Bažnyčiai taip pat kelia tam tikrų ypatingų problemų – ne tik bendrojo pobūdžio, kurios aptarinėjamos šį dokumentą lydinčiame dokumente „Interneto etika” (36). Pabrėžiant teigiamas interneto savybes, svarbu suvokti ir tai, kas nėra teigiama.

Labai giliu lygmeniu „komunikavimo priemonių pasaulis kartais gali atrodyti abejingas ir net priešiškas krikščionių tikėjimui ir moralei. Iš dalies taip yra dėl to, kad komunikavimo priemonių kultūra taip persiėmusi tipiškai postmodernistine jausena, kad vienintelė absoliuti tiesa yra tai, jog nėra absoliučių tiesų, arba jei tokių yra, jos neprieinamos žmogaus protui ir todėl nereikšmingos” (37).

Tarp specifinių interneto keliamų problemų paminėtinos neapykantą kurstančios svetainės, skirtos religinėms bei etninėms grupėms šmeižti bei jas užsipuldinėti. Vienas iš taikinių būna Katalikų Bažnyčia. Kaip pornografija ir smurtas komunikavimo priemonėse, taip ir neapykantą kurstančios svetainės internete yra „nuodėmės sužalotos žmogiškosios prigimties tamsiosios pusės atspindžiai” (38). Pagarba laisvajai raiškai reikalauja iki tam tikro masto pakęsti net ir neapykantos balsus; nepaisant to, savireguliacija – ir prireikus viešosios valdžios įsikišimu – būtina nustatyti protingas to, ką galima sakyti, ribas ir priversti jų laikytis.

Katalikiškomis save vadinančių internetinių svetainių gausėjimas kelia kitokio pobūdžio problemą. Kaip minėjome, su Bažnyčia susijusios grupės turėtų kūrybiškai veikti internete; čia taip pat būti turi teisę savo iniciatyva veikiantys gerai motyvuoti, apsišvietę asmenys ir neoficialios grupės. Tačiau, švelniai tariant, keliama painiava, kai ekscentriški doktrininiai aiškinimai, sinkretinės maldingumo praktikos ir „katalikiškumo” etikete paženklintas ideologinis advokatavimas neskiriami nuo tikrųjų Bažnyčios pažiūrų. Toliau pasiūlysime, kaip elgtis šiuo atveju.

9. Kai kuriuos kitus dalykus būtina dar gerai apmąstyti. Čia raginame imtis jų nuolatinių tyrimų bei studijų, įskaitant komunikavimo antropologijos ir teologijos plėtojimą (39), specifiniu interneto aspektu. Greta studijų bei tyrimų, žinoma, galima ir reikia rengti pozityvų pastoracinį interneto naudojimo planą (40).

Vieną iš tyrimų sričių nurodo balsai, atkreipiantys dėmesį į tai, kad platus vartojimo prekių bei paslaugų pasiūlos internete spektras gali aprėpti religijos sritį ir formuoti „vartotojišką” požiūrį į tikėjimo dalykus. Duomenys liudija, kad kai kurie religinių internetinių svetainių lankytojai it parduotuvėje atsirenka iš vartoti pritaikytų religinių paketų atskirus elementus, atitinkančius jų asmeninį skonį. „Kai kurių katalikų polinkis selektyviai laikytis” Bažnyčios mokymo kitose srityse yra pripažinta problema (41); būtina labiau informuoti, ar ir kiek internetas daro šią problemą opesnę.

Kaip jau minėta, virtualioji kibernetinės erdvės tikrovė gali turėti nerimą keliančių padarinių religijai ir kitoms gyvenimo sritims. Virtualioji tikrovė neįstengia pakeisti Kristaus realaus buvimo Eucharistijoje, sakramentinės kitų sakramentų tikrovės ir bendrų pamaldų žmonių iš kraujo ir kūno bendruomenėje. Internete nėra sakramentų; ir net religinės patirtys, galimos čia iš Dievo malonės, yra nepakankamos, jei realiame pasaulyje nesąveikaujama su kitais tikinčiaisiais. Tai dar vienas studijų bei apmąstymų vertas interneto aspektas. Rengiant pastoracinį planą, sykiu reikia pasverti, kaip atvesti žmones iš kibernetinės erdvės į tikrąją bendruomenę ir kaip naudoti internetą mokant bei katechizuojant, kad jis palaikytų bei turtintų jų krikščioniškąjį įsipareigojimą.
 

III. REKOMENDACIJOS IR PABAIGA

10. Religingi žmonės, kaip didesnės interneto publikos nariai, turintys savų teisėtų interesų, norėtų dalyvauti plėtojant šią naują priemonę ateityje. Nebūtina nė minėti, jog tai kartais vers juos koreguoti savo mąstyseną bei praktiką.

Taip pat svarbu, kad žmonės visais Bažnyčios lygiais kūrybiškai naudotųsi internetu atlikdami savo pareigas ir padėdami vykdyti Bažnyčios misiją. Matant tiek daug teigiamų interneto galimybių, nevalia baugščiai laikytis nuošalėje iš technikos baimės ar dėl kitų priežasčių. „Metodai, lengvinantys jos [Bažnyčios] pačios narių tarpusavio komunikavimą bei dialogą, gali stiprinti tarp jų vienybės ryšius. Momentalus informacijos pasiekiamumas leidžia jai gilinti dialogą su šiuolaikiniu pasauliu. <…> Bažnyčia gali greičiau informuoti pasaulį apie savo įsitikinimus ir paaiškinti, kodėl ji laikosi tokios pozicijos tam tikros problemos ar įvykio atžvilgiu. Ji gali aiškiau išgirsti viešosios nuomonės balsą ir pradėti nenutrūkstamą diskusiją su ją supančiu pasauliu, per tai tiesiogiai įsitraukdama į daugelio žmoniją kamuojančių problemų sprendimo bendras paieškas” (42).

11. Todėl, baigdami šiuos apmąstymus, norėtume tarti keletą padrąsinimo žodžių konkrečioms grupėms – Bažnyčios vadovams, pastoracijos darbuotojams, ugdytojams, tėvams ir ypač jaunuoliams.

Bažnyčios vadovams: asmenys, užimantys vadovaujančias vietas visose Bažnyčios srityse, privalo komunikavimo priemones išmanyti, tą išmanymą taikyti rengdami visuomenės komunikavimo pastoracinius planus (43) ir šioje srityje formuluodami konkrečią politiką bei programas, tinkamai šiomis priemonėmis naudotis. Prireikus jie patys turėtų išeiti ugdymo šioje srityje kursą; iš tiesų „Bažnyčiai būtų daug pasitarnauta, jei daugiau jos pareigūnų bei tarnautojų gautų išsilavinimą komunikavimo srityje” (44).

Tai pasakytina ir apie internetą, ir apie senesnes komunikavimo priemones. Bažnyčios vadovai privalo naudotis „visomis ‘kompiuterinio amžiaus’ teikiamomis galimybėmis, idant tarnautų kiekvieno asmens žmogiškajam bei transcendentiniam pašaukimui ir taip pašlovintų Tėvą, iš kurio kyla visa, kas gera” (45). Jie turėtų taikyti šią įstabią technologiją įvairiose Bažnyčios misijos srityse, taip pat ištirti galimybes pritaikyti ją ekumeniniam ir tarpreliginiam bendradarbiavimui.

Vienas ypatingų interneto aspektų, kaip matėme, yra kartais painiavą keliantis „katalikiškomis” besivadinančių neoficialių internetinių svetainių gausėjimas. Vietiniu bei nacionaliniu lygmeniu veikianti savanoriškos sertifikacijos dalyvaujant Magisteriumo atstovams sistema padėtų atrinkti doktrininio ar katechetinio pobūdžio medžiagą. Tokia idėja norima ne primesti cenzūrą, bet pasiūlyti interneto vartotojams patikimą priemonę, padedančią atsirinkti tai, kas išreiškia autentišką Bažnyčios poziciją.

Pastoracijos darbuotojams: kunigai, diakonai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pastoracijoje besidarbuojantys pasauliečiai privalo lavintis komunikavimo srityje, kad geriau suvoktų visuomenės komunikavimo poveikį pavieniams asmenims bei visuomenei ir išmoktų komunikavimo būdo, atsiliepiančio į komunikavimo priemonių kultūros žmonių jautrybes bei interesus. Šiandien aiškiai būtinas ir lavinimasis interneto srityje, įskaitant jo panaudojimą savo darbe. Jiems gali būti naudingos internetinės svetainės, teikiančios naujų teologijos žinių ir pastoracinių pasiūlymų.

Komunikavimo priemonėse dirbantiems Bažnyčios darbuotojams, savaime suprantama, būtinas profesinis pasirengimas. Tačiau jiems reikia ir doktrininio bei dvasinio ugdymo, nes, „norint liudyti Kristų, svarbu pačiam su juo susitikti ir sutvirtinti asmeninį ryšį per maldą, Eucharistiją ir sakramentinį susitaikinimą, per Dievo žodžio skaitymą ir mąstymą, krikščioniškojo mokslo studijas ir tarnavimą kitiems” (46).

Ugdytojams ir katechetams: pastoracinėje instrukcijoje Communio et progressio buvo kalbėta apie katalikiškųjų mokyklų „neatidėliotiną pareigą” mokyti komunikuotojus bei visuomenės komunikavimo recipientus atitinkamų krikščioniškųjų principų (47). Ta pati žinia buvo pakartota daug kartų. Interneto nepaprasto paplitimo bei milžiniškos įtakos amžiuje tai kaip niekada būtina.

Katalikiškieji universitetai, kolegijos, mokyklos ir visų lygių edukacinės programos turėtų siūlyti kursus įvairioms grupėms – seminaristams, kunigams, vienuoliams ir vienuolėms, pasauliečių vadovams, mokytojams, tėvams ir studentams (48) – ir aukštesnio lygio lavinimą komunikacinės technologijos, vadybos, etikos ir politikos srityse asmenims, besirengiantiems profesiniam darbui komunikavimo priemonėse ar vadovaujančioms pareigoms, taip pat tiems, kurie visuomenės komunikavimo srityje darbuojasi Bažnyčios labui. Be to, dėmesį į minėtuosius klausimus bei problemas siūlome atkreipti mokslininkams bei tyrinėtojams, atstovaujantiems atitinkamoms disciplinoms katalikiškosiose aukštesniojo mokslo institucijose.

Tėvams: savo vaikų ir savo pačių labui „tėvai privalo įgyti nuovokaus žiūrovo, klausytojo bei skaitytojo įgūdžių ir juos praktikuoti būdami namie apdairaus naudojimosi visuomenės komunikavimo priemonėmis pavyzdžiai” (49). Vaikai ir jaunuoliai dažnai būna geriau už tėvus susipažinę su internetu, tačiau tai neatleidžia tėvų nuo rimtos pareigos prižiūrėti, kaip jų vaikai naudojasi internetu, bei jiems vadovauti tai darant (50). Jei jie sužinos apie internetą daugiau, tai išeis į gera.

Tėvai taip pat privalo pasirūpinti, kad vaikams prieinamuose kompiuteriuose, jei tai finansiškai bei techniškai įmanoma, būtų naudojama filtravimo technologija, kad vaikai, kiek galima, būtų apsaugoti nuo pornografijos, seksualinių plėšrūnų ir kitokių grėsmių. Naudotis internetu be priežiūros neleistina. Tėvai ir vaikai turėtų kartu aptarinėti tai, ką kibernetinėje erdvėje matė bei patyrė; taip pat naudinga patirtimi dalytis su kitomis šeimomis, kurios vadovaujasi tomis pačiomis vertybėmis ir turi tuos pačius interesus. Pagrindinė tėvų pareiga yra padėti vaikams tapti kritiškais, atsakingais interneto vartotojais ir išvengti internetinės priklausomybės, dėl kurios nukenčia ryšiai su bendraamžiais ir pačia gamta.

Vaikams ir jaunuoliams: internetas yra vartai į kerintį ir jaudinantį pasaulį, darantį galingą ugdomąjį poveikį; tačiau ne viskas kitoje vartų pusėje saugu, sveika ir teisinga. „Vaikus ir jaunuolius būtina mokyti naudotis visuomenės komunikavimo priemonėmis, kad jie gebėtų pasipriešinti pigiai nekritiško pasyvumo pagundai, draugų daromam spaudimui ir komerciniam išnaudojimui” (51). Jaunuoliai privalo įsipareigoti patys – taip pat savo tėvams, šeimoms ir draugams, savo ganytojams bei mokytojams ir galiausiai Dievui – tinkamai naudotis internetu.

Internetas suteikia jauniems žmonėms didžiulę galimybę neįprastai jauname amžiuje daryti gera ir bloga sau ir kitiems. Jis gali jų gyvenimą praturtinti taip, kaip nė iš tolo neįsivaizdavo ankstesniosios kartos, bei suteikia jiems galią savo ruožtu praturtinti kitus. Tačiau jis taip pat gali nugramzdinti jaunimą į vartotojiškumą, pornografines ir smurtines fantazijas, patologinę izoliaciją.

Jaunuoliai yra, kaip dažnai sakoma, Bažnyčios ir visuomenės ateitis. Tinkamas naudojimasis internetu gali padėti jiems pasirengti savo pareigoms ir vienoje, ir kitoje srityje. Tačiau taip nenutiks savaime. Internetas nėra vien pramogavimo ir vartotojiškų poreikių tenkinimo priemonė. Tai įrankis naudingam darbui atlikti, ir jaunuoliai turi išmokti jį tokiu laikyti ir juo kaip tokiu naudotis. Kibernetinėje erdvėje jiems gali tekti eiti – bent tiek, kiek ir kitose srityse, – prieš srovę, praktikuoti kontrkultūrą ir net kęsti persekiojimus dėl to, kas teisinga ir gera.

12. Visiems geros valios žmonėms: galiausiai norėtume pasiūlyti kelias dorybes, kurias turėtų puoselėti visi, norintys tinkamai naudotis internetu; jas praktikuoti privalėtų skatinti realistiškas interneto turinio vertinimas.

Reikia būti protingam, norint aiškiai įžiūrėti šios naujos priemonės implikacijas – gėrio ir blogio potencialą – ir kūrybiškai atsiliepti į jos iššūkius bei galimybes.

Reikia būti teisingam, ypač darbuojantis, kad išnyktų skaitmeninė praraja, šiandieniame pasaulyje skirianti informacijos požiūriu turtinguosius nuo neturtingųjų (52). To reikalauja įsipareigojimas tarptautiniam bendrajam gėriui ir ne mažiau „solidarumo globalizacija” (53).

Reikia būti stipriam, drąsiam. Tai reiškia stoti už tiesą religinio ir moralinio reliatyvizmo akivaizdoje, palaikyti altruizmą ir dosnumą individualistinio vartotojiškumo akivaizdoje, ginti padorumą juslingumo ir nuodėmės akivaizdoje.

Ir reikia būti santūriam, susitvardančiam, norint išmintingai ir tiktai geram naudoti šią įstabią technologinę priemonę – internetą.

Apmąstydami internetą, taip pat visas kitas visuomenės komunikavimo priemones, primename, kad Kristus yra „tobulas komunikuotojas” (54) – Bažnyčios požiūrio į komunikavimą ir turinio, kurį Bažnyčia įpareigota perduoti, norma ir modelis. „Tegu katalikai, besidarbuojantys visuomenės komunikavimo pasaulyje, vis drąsiau ir džiugiau skelbia Jėzaus tiesą nuo stogų, kad visi vyrai ir moterys išgirstų apie meilę – Dievo savęs apreiškimo per Jėzų Kristų, kuris yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius, šerdį” (55).
 

Vatikanas, 2002 m. vasario 22-oji,
Šv. Petro Sosto šventė

John P. Foley
Prezidentas

Pierfranco Pastore
Sekretorius

(1) Jonas Paulius II. Enciklika Laborem exercens, 25; plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 34.
(2) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas dėl visuomenės komunikavimo priemonių Inter mirifica, 1.
(3) Pavyzdžiui, Inter mirifica; popiežiaus Pauliaus VI ir popiežiaus Jono Pauliaus II laiškai Pasaulinių visuomenės komunikavimo priemonių dienų progra; Popiežiškosios visuomenės komunikavimo priemonių tarybos pastoracinė instrukcija Communio et progressio; Pornografija ir smurtas visuomenės komunikavimo priemonėse: pastoracinis atsakas; pastoracinė instrukcija Aetatis novae; Reklamos etika; Visuomenės komunikavimo etika.
(4) Pornografija ir smurtas visuomenės komunikavimo priemonėse: pastoracinis atsakas, 30.
(5) Communio et progressio, 2.
(6) Jonas Paulius II. Laiškas 34-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga (2000 06 04).
(7) Communio et progressio, 10.
(8) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 39.
(9) Inter mirifica, 2.
(10) Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Interneto etika.
(11) Aetatis novae, 8.
(12) Ten pat.
(13) Visuomenės komunikavimo etika, 26.
(14) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 10.
(15) Aetatis novae, 10.
(16) Visuomenės komunikavimo etika, 26.
(17) Communio et progressio, 128.
(18) Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 45.
(19) Enciklika Redemptoris missio, 37.
(20) Aetatis novae, 2.
(21) Jonas Paulius II. Laiškas 35-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga (2001 05 27), 3.
(22) Aetatis novae, 9.
(23) Visuomenės komunikavimo etika, 11.
(24) Plg. Communio et progressio, 15.
(25) Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 37.
(26) Communio et progressio, 115.
(27) Ten pat, 117.
(28) Plg. 212.2, 212.3 kan.
(29) Plg. Aetatis novae, 10; Visuomenės komunikavimo etika, 26.
(30) Aetatis novae, 10.
(31) Visuomenės komunikavimo etika, 26.
(32) Ten pat, 25.
(33) Aetatis novae, 28.
(34) Communio et progressio, 107.
(35) Jonas Paulius II. Laiškas 24-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga (1990).
(36) Plg. Interneto etika.
(37) Jonas Paulius II. Laiškas 35-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga, 3.
(38) Pornografija ir smurtas visuomenės komunikavimo priemonėse, 6.
(39) Aetatis novae, 8.
(40) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte, 39.
(41) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į Jungtinių Valstijų vyskupus (Los Andželas, 1987 09 16), 5.
(42) Jonas Paulius II. Laiškas 24-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga (1990).
(43) Plg. Aetatis novae, 23–33.
(44) Visuomenės komunikavimo etika, 26.
(45) Laiškas 24-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga.
(46) Laiškas 34-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga (2000).
(47) Communio et progressio, 107.
(48) Aetatis novae, 28.
(49) Visuomenės komunikavimo etika, 25.
(50) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio, 76.
(51) Visuomenės komunikavimo etika, 25.
(52) Plg. Interneto etika, 10, 17.
(53) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių ir Jungtinių Tautų koordinacinį komitetą (2000 04 07), 2.
(54) Communio et progressio, 11.
(55) Laiškas 35-osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga, 4.