V Velykų sekmadienis (A)
Apd 6, 1–7; 1 Pt 2, 4–9; Jn 14, 1–12
 

Šį sekmadienį Šventojo Rašto skaitiniai kviečia mus mąstyti apie tarnystę. Vatikano II Susirinkimas ypač pabrėžė, jog Bažnyčioje į įvairias tarnystes kviečiami ne tik kunigai ar vienuoliai, bet visų pirma pasauliečiai.

Pasirodžius, kad vienai visuomenės grupei reikalinga pagalba, buvo parinkti septyni vyrai ir atvesti pas apaštalus, kurie „melsdamiesi uždėjo ant jų rankas”. Paprastai ši vieta laikoma diakonų ir kitų specialiųjų Bažnyčios tarnautojų pašventinimo bibliniu pagrindu. Tačiau teksto autorius Lukas nevartoja graikiško žodžio diakonai. Kad ir kaip ten būtų, čia kalbama apie pašventinimą ypatingai tarnystei. Diakonų titulas imtas vartoti nuo šv. Ireniejaus laikų. Ši tarnystė kilo dėl jaunos Jeruzalės Bažnyčios augimo krizės. Ji buvo sudaryta iš dviejų grupių: Palestinos gyventojų ir atvykėlių iš įvairių Viduržemio jūros baseino kraštų. Šios dvi grupės turėjo skirtumų ir net priešybių. Šie žmonės  kalbėjo skirtingomis kalbomis (aramėjų ir graikų), skyrėsi jų papročiai ir idėjos. Diasporoje gyvenę žydų kilmės krikščionys (helenistai) pasižymėjo platesniu akiračiu negu jų tautiečiai iš Judėjos. Iškilusi diskusija dėl tolygaus aprūpinimo gėrybėmis suteikia apaštalams progą nusimesti medžiaginius rūpesčius ir visą laiką skirti žodžio tarnybai bei maldai. Pasiūlius bendruomenei, apaštalai uždeda rankas septyniems jauniems vyrams, veikiausiai helenistams. Dvylikos autoritetu šie vyrai tampa Jeruzalės helenistų krikščionių atsakingaisiais ir vykdo pirmiausia tarnavimo prie stalų, taip pat duonos laužymo ir Dievo žodžio skelbimo tarnystę.

Apaštalas Petras savo laiške aiškiai pabrėžia visuotinį pašaukimą į tarnystę. Galbūt į šį tekstą įtraukta senosios krikšto liturgijos ištrauka. Tai reikštų, jog krikščioniškoji tarnystė kyla iš pačių įkrikščioninimo pradmenų, Krikšto sakramento.

Apaštalas Petras kalba apie gyvuosius akmenis ir kertinį akmenį, kuris, žinoma, yra pats Kristus. Jis – suklupimo akmuo atmetantiems ir tvirtas pamatas tikintiesiems. Ant šio pamato krikščionys statydinasi į naują dvasinį pastatą – Bažnyčią. Toliau apaštalas Petras sako: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis”. Šie įvaizdžiai, paimti iš Išėjimo knygos (19, 6), anuomet buvo taikyti Izraeliui. Ši citata baigiama teiginiu apie pašaukimą: „Išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus...” Krikščionys negali ilsėtis ant garbingų pašaukimo laurų, jie turi liudyti savo tikėjimą, netgi kančia ir mirtimi.

Ši vieta liudija visų pakrikštytųjų kunigystę. Būdami pakrikštyti Kristuje mes iš tikrųjų gyvename ta tikrove, kuri Išėjimo tautai buvo pateikta tik kaip įvaizdis. Kristus yra kunigystės pilnatvė. Krikščionys yra Dievo tauta – liudytoja, turinti kunigiškąją, pranašiškąją ir ganytojiškąją atsakomybę. Apaštalas Petras žino, jog Kristus panoro iš šios tautos parinkti žmones ir per jų tarnystę sakramentų ženklais toliau ugdyti bei statydinti Dievo tautą. Evangelijoje Jėzus sako, jog įtikėjusieji „darys darbus, kuriuos aš darau”. Jis atėjo ne siekti savo šlovės, bet pašlovinti Tėvą, tarnaudamas kitiems. Tarnavimas kitiems ir yra jo darbai. Išrinktumas, arba elitizmas, kai kam skamba įtartinai. Šventajame Rašte žmogaus išrinktumas niekuomet nereiškia savitikslio išaukštinimo, savęs šlovinimo. Dievas išrenka žmogų ne dėl nuopelnų ar išskirtinio gerumo. Išrinkimas įgyja galutinę prasmę tarnaujant kitiems. Krikščionys yra išrinkti tarnauti.

Ši Jėzaus kalba priklauso prie atsisveikinimo kalbų. Jis kviečia nuliūdusius dėl netolimo išsiskyrimo mokinius kreipti žvilgsnius į Tėvą. Jėzus iškeliauja ne į nežinią, bet po ilgos ir skausmingos kelionės grįžta į Tėvo namus. Jis trykšta džiaugsmu, spinduliuoja noru dalytis ir bendrauti. Tačiau galima suvokti, kad Jėzaus laimė nebūtų tobula, jei Tėvo namuose jis negalėtų dalytis džiaugsmu su saviškiais. Jis juk sakė jiems einąs vietos paruošti. Tėvo namuose yra „daug buveinių”, juose svetingai laukiama visų įtikėjusiųjų Jėzų. Tomo klausimas atrodo kiek naivokas, tačiau jis parengia vietą nuostabiam Jėzaus atsakymui: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas”. Jėzus nėra miško tankmėje pranykstantis takelis. Jis – tikras ir platus karališkasis kelias. Jėzus – ne abstrakti ir šalta tiesa, bet šiltas žodis, maitinantis kaip duona. Jis nėra trumputė žemiškojo gyvenimo atkarpa, bet Dievo įkvėptas amžinasis gyvenimas. Nuo šiol Dievą sutiksime tik tame kelyje, kuris vadinasi Kristus. Visi keliai ir keleliai, kuriais eina Dievo ieškotojai, galiausiai sueina į šį kelią. Laimingi tie mokiniai, kurie pačią pirmą valandą nedvejodami atsiliepė į Mokytojo pašaukimą. Kitiems tenka ieškoti jo „tarsi apgraibomis” (plg. Apd 17, 27).

Į praktišką Pilypo klausimą Jėzus atsiliepia dar didesniu pasitikėjimu: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą”. Jėzus atėjo atskleisti Tėvo veidą. Dievas, iki tol buvęs neregimas ir nepasiekiamas, atpažįstamas ir sutinkamas žmogumi tapusiame Sūnuje. Jėzaus regėjimo slenkstį galima peržengti tik tikėjimu.