VI Velykų sekmadienis (A)
Apd 8, 5–8. 14–17; 1 Pt 3, 15–18; Jn 14, 15–21
 

Šio sekmadienio skaitiniai rengia Sekminių šventei. Evangelijoje Jėzus pažada mokiniams atsiųsti Globėją.  Šventoji Dvasia aiškiai veikia Petro ir Jono misijų darbe. Pilypo pamokslavimas ir gydymas Jėzaus vardu sukėlė mieste „didelį džiaugsmą”. Graikiškajame tekste pavartotas žodis, nusakantis trykšte trykštantį ir visa viršijantį džiaugsmą. Toks džiaugsmas galimas tik Viešpačiui veikiant. Toliau pasakojama, kaip Petras ir Jonas, atstovaujantys „oficialiajai Bažnyčiai”, nuvyko į Samariją. Jie uždėjo rankas ant Pilypo pakrikštytų žmonių, kurie gavo Šventąją Dvasią. Šioje Apaštalų darbų vietoje šventasis Lukas pasakoja apie krikščionybės paplitimą visame civilizuotame pasaulyje. Prieš tai Jeruzalėje po Stepono kankinystės krikščionys buvo įnirtingai persekiojami. Tai privertė mokinius išsisklaidyti po kitus kraštus. Šis išsisklaidymas duoda evangelizacijos vaisių.

Pilypas, vienas iš septynių apaštalų pašventintųjų diakonų, tampa samariečių evangelistas. Tolydžio vis daugėja pakrikštytųjų, tačiau drauge tampa aišku, jog vien evangelizacijos ir krikšto nepakanka sudaryti tikinčiųjų bendruomenę. Visapusiškam krikščioniškojo gyvenimo išsiskleidimui reikia apaštalų įsikišimo. Šventasis Lukas, aprašydamas ankstyvosios Bažnyčios užuomazgas, pabrėžia apaštalų pastangas struktūriškai tvarkyti gausėjantį tikinčiųjų būrį. Šventoji Dvasia suburia atsivertėlius Evangelijos skelbimu. Kitame etape Bažnyčios atsakingieji įsikiša Viešpaties jiems suteikta galia. Vyresniesiems tenka atsakomybė tvarkyti bendruomenę ir nustatyti įvairias tarnystes. Taip kiekviena vietinė Bažnyčia dalyvauja visuotinės Bažnyčios slėpinyje. Bažnyčia yra istorinė tikrovė, įsišaknijusi konkrečiame laike ir vietoje. Tai Šventosios Dvasios ir apaštalų bendrija.

Petro laiške vaizduojama, kaip į gelbstintį Viešpaties veikimą visa širdimi atsiliepia krikščionys. Anksčiau tame pačiame laiške apaštalas buvo drąsinęs krikščionis atsikratyti baimės. Šiandienį paraginimą: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų” galima suprasti taip: tegu jo pašventinanti didybė pripildo jūsų širdis, kad jose neliktų vietos baimei. Petras ragina krikščionis mokėti paaiškinti savo tikėjimą – „atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį”. Kontekstas leidžia numanyti persekiojimus ir reikalą ginti savo įsitikinimus. Apaštalas primena, jog tai daryti reikia „švelniai ir atsargiai”.

Ši pastaba ragina mus susimąstyti apie apologetiką, tikėjimo gynimą. Kokią teisę krikščionys turi primesti savo tikėjimą kitiems? Aišku, kad reikia atsisakyti agresyvios ir dominuojančios apologetikos. Tačiau, kita vertus, laisvės ir tolerancijos pretekstu tikėjimo klausimai dažnai tiesiog nutylimi ir pranyksta iš visuomenės viešojo bendravimo lauko. Petras kreipėsi į krikščionis, gyvenusius pasaulyje dar pavojingesniais laikais, nepakantesniais Evangelijos palaiminimų dvasiai negu mūsų laikai. Geriausias įrodymas aplinkiniams visuomet yra tikinčiojo gyvenimas ir veidas, ypač išbandymo metu. Privalome savo tikėjimui ieškoti gilaus pagrindo, nepakanka vien emocingų patirčių.

Evangelijoje galime užčiuopti Tėvo išganingojo darbo ir krikščionių atsako kaitą. Jėzaus žodžiuose glūdi gili įžvalga apie Tėvo išganingąjį planą. Tikintiesiems Evangelijos žodžių klausytojams reikia laikytis Jėzaus įsakymų ir mylėti jį. Šie du dalykai yra neatskiriami. Jei mylime Jėzų, būsime klusnūs jo valiai.

Evangelijos rašymo laiku, tolydžio plintant evangelizacijai, formuojantis Bažnyčios struktūroms, reikėjo apmąstyti jos dieviškąją ir sakramentinę tikrovę. Jei tai tik paprastas visuomeninis sambūris, tuomet ji pranyks kaip visi žmogiški dalykai. Juolab, kad iš akių pranyko ir jos įkūrėjas. Kuo Kristaus Bažnyčia skiriasi nuo žydų ir pagonių religinių bendrijų, pasižymėjusių išplėtotomis struktūromis?

Į šį aktualų klausimą atsako evangelistas Jonas. Tiesa, Bažnyčios Įkūrėjas yra laikinai pasitraukęs, tačiau Sekminių slėpiniu jis apreiškia savo naują buvimą ir vadovavimą per Dvasią. Dvasia yra prisikėlusio Kristaus dvelksmas. Tai – Bažnyčios siela. Tiesos Dvasia visiems žmonėms atvėrė tiesos valandą: „Ji yra pas jus ir bus jumyse”. Vienintelis evangelistas Jonas Dvasią apibūdina Parakleto, arba Globėjos, vardu. Šioje sąvokoje telpa daug reikšmių: ji reiškia gynimą teisme, gynimą nuo priešų, pagalbą, užtarimą, paguodą. Per Dvasią darome pažangą pažindami Jėzų ir liudydami jį. Bažnyčios laikas yra Dvasios laikas.

Tai momentas, kai Jėzus atskleidžia savo bičiuliams giliausius savo asmens slėpinius. Jo neįmanoma pažinti atskirai nuo kitų dviejų Asmenų, su kuriais Jėzų sieja glaudžiausia bendrystė. Kas sutinka įsikūnijusį Žodį, sutinka drauge Tėvą ir Dvasią. Krikščioniškasis gyvenimas yra būtinai trejybiškas.

Evangelistas Jonas savo pneumatologijoje, arba mokyme apie Šventąją Dvasią, akcentuoja kitus dalykus negu Lukas ar Paulius. Jis atkreipia dėmesį į Dvasios atėjimo laiką: „Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas” (Jn 7, 39). Jėzus pašlovinamas prisikėlimu.