Kristaus žengimas į dangų – Šeštinės (A)
Apd 1, 1–11; Ef 1, 17–23; Mt 28, 16–20
 

Šeštinių iškilmės prasmė yra ne Jėzaus atsiskyrimo nuo mūsų paminėjimas, bet dar vienas Viešpaties buvimo tarp mūsų liudijimas. Mato evangelijos pradžioje skelbiama apie Jėzų, kuris yra Emanuelis, Dievas su mumis. Švenčiant Jėzaus žengimą į dangų minimas naujas Dievo tautos – Bažnyčios gyvenimo etapas. Viešpats liepia pasiliekantiems žemėje mokiniams krikštyti, mokyti ir tęsti jo darbą. Jėzus perduoda mokiniams iš Tėvo gautąją valdžią.

Luko atpasakojamas Jėzaus žengimo į dangų įvykis reiškia drauge nutrūkimą ir tąsą. Tai paskutinis Jėzaus pasirodymas. Pagaliau mokiniai įsitikino tuščio kapo liudijimo tikrumu. Tarp Prisikėlusiojo ir jo pasirinktų liudytojų užsimezgė nauji santykiai. Baigiasi tiesioginio Jėzaus veikimo žemėje laikas, prasideda Bažnyčios veiklos laikotarpis. Nuo šiol Jėzaus esamybė neapsiriboja laiko ir erdvės apibrėžtu kūnu. Jėzus buvoja per visatą apimančią Dvasią. Dangun žengimo ženklas atskiria žmogiškojo, apčiuopiamo ir tiesioginio Jėzaus veikimo žemėje laikotarpį. Po kurio laiko nužengus Dvasiai, mokiniai supras ryšį tarp trejų metų patirties žemiškoje Jėzaus bendrystėje ir naujai atsivėrusio etapo, kai patiems tenka liudyti Kristų pasauliui.

Jėzus būtų galėjęs atsiskirti nuo saviškių, vien žodžiu apreikšdamas, jog galutinai žengia pas savo Tėvą. Tačiau jis, panašiai kaip kiti Biblijos pranašai, pasitelkia regimus ženklus išreikšti neregimybei. Jėzaus mokiniai niekuomet neužmirš paskutinių Mokytojo nurodymų ir jo staigaus pranykimo debesyje. Biblijos žmonėms debesis simbolizuoja padangtę ar šydą, apreiškiantį Dievo esamybę ir tuo pat metu paslepiantį ją. Dangus, kur žengia Jėzus, yra tas galutinis pasaulis, „Tėvo namai”, apie kuriuos jis su ilgesiu kalbėdavo. Tuo pačiu mūsų žmogiškoji prigimtis pakviečiama į nepaprastą Dievo artumą. Anot apaštalo Pauliaus, esame pašlovinti su Kristumi.

Jėzaus žengimas į dangų teikia galios visiems jo sekėjams. Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams prieš išdėstydamas tikėjimo slėpinį kreipiasi malda, kad Dievas „suteiktų išminties ir apreiškimo dvasią“, „kad apšviestų jūsų širdies akis”. Apaštalo skelbiamas slėpinys yra velykinis Jėzaus triumfas, apreiškiantis Dievo išmintį ir galybę. Mūsų žvilgsnis krypsta į ateities tikrovę, kurios vaisių jau leidžia ragauti Dvasia. Vilties garantija yra pašlovintasis Kristus. Prisikėlusiojo šlovė nelieka vien jam, bet liejasi visai Dievo tautai, Bažnyčiai. Žengimas į dangų nėra vien Kristaus gyvenimo epizodas. Tegu Šventoji Dvasia mums padeda suvokti jo „galybės didybę mums tikintiesiems”.

Mato evangelijoje nėra dangun žengimo aprašymo. Skaitinyje klausėmės apie Jėzaus pasimatymą su Vienuolika „ant kalno”. Evangelistas nenurodo konkrečios susitikimo vietos. Mato evangelijoje apreiškiamieji Jėzaus veiksmai paprastai vyksta ant kalno: 5 skyriuje viešosios veiklos pradžią žymi Kalno pamokslas, ant „aukšto kalno” Jėzus atsimaino. Kalnas simbolizuoja Dievo buvimo ir susitikimo su žmonėmis vietą. Kaip tai skiriasi nuo tos patirties, kai pradėdamas viešąją veiklą Jėzus buvo velnio paimtas „į labai aukštą kalną”. Anuomet Jėzus nepasidavė velnio pasiūlymui valdyti pasaulio karalystes. Ant kryžiaus Jėzus galutinai nugalėjo šėtoną ir dabar apreiškia visuotinę valdžią.

Šiame susitikime nėra Judo. Tačiau nuostabu, kad net ir tarp Vienuolikos liko abejojančių, nepaisant daugybės pasirodymų ir liudijimų. Kai kurie matė Jėzų, bet vis tiek abejojo. Įrodymai ir faktai negali priversti, jie gali tik padėti tikėti. Šį kartą Jėzus nekreipia dėmesio į abejojančius. Šią galutinę valandą abejonės praranda reikšmingumą. Jėzus kreipia žvilgsnį tolyn, iki pasaulio ir laikų pabaigos.

Mokiniai, pamatę Jėzų, pagarbino jį „parpuolę ant žemės”. Tą patį veiksmažodį evangelistas Matas pavartoja aprašydamas, kaip pagarbina Jėzų išminčiai (2, 11), raupsuotieji (8, 2), mokiniai valtyje (14, 33) mergina kananietė (15, 25). Dangun žengimo scenoje pagarbinimo gestas tampa ypač reikšmingas, nes Jėzus pareiškia: „man duota visa valdžia danguje ir žemėje”. Jis iš tikrųjų yra išpranašautasis Žmogaus Sūnus (Dan 7, 14). Evangelisto Mato ir apaštalo Pauliaus suvokimu, Jėzaus prisikėlimas sutampa su jo išaukštinimu. Dangun žengimas yra to išaukštinimo regimas ženklas.

Jėzus sukviečia mokinius ant „kalno”, apreikšdamas savo, kaip visatos Viešpaties, naują buvimą ir skirdamas mokiniams naują misiją : „Eikite”. Ši valanda ženklina ne tiek Jėzaus, kiek mokinių išėjimą. Siųsdamas mokinius ir ragindamas padaryti mokiniais visų tautų žmones, Jėzus paveda jiems ne tik perteikti jo mokymą, bet, svarbiausia, užmegzti asmeninį ryšį su Mokytoju. Iš esmės Jėzus prašo mokinių atnaujinti kvietimą juo sekti. Šis kvietimas privalo pasiekti visus žmones.

Popiežius Paulius VI savo apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi pabrėžė, kad evangelizuotas žmogus negali pasilaikyti tikėjimo vien sau, bet  turi eiti evangelizuoti kitų. Tai yra tikros evangelizacijos ženklas.