Komentaras – apmąstymas 36 -osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos
(2002 m. gegužės 12 d.) proga
 

„Kaip galėtume laiduoti, kad informacijos bei komunikacijos revoliucija, kurios pagrindinė varomoji jėga yra internetas, tarnautų žmogiškosios sklaidos bei solidarumo globalizacijai, tikslams, artimai susijusiems su Bažnyčios evangelizacine misija?” (Popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas 36 -osios Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga).

Šiuo momentu, paženklintu giliais istoriniais pokyčiais, popiežius tiesiogiai nurodo naują žmogiškojo bendrabūvio teritoriją, internetą, ir ragina „visą Bažnyčią drąsiai peržengti šį slenkstį”, skelbiant Jėzų Kristų.

Popiežiaus laiške, įveikiant sumišimą bei nuogąstavimus, nagrinėjama, kaip kompetentingai įžengti į kibernetinę erdvę, laikant atspirtimi visos Bažnyčios evangelizavimo veiklos esminį impulsą – Šventąją Dvasią, nusileidusią ant apaštalų Sekminių dieną. Šis misionieriškas potraukis skatino visų laikų krikščionis: „Bažnyčiai teko peržengti daug kultūrinių slenksčių, kurių kiekvienas reikalavo naujų jėgų ir vaizduotės Jėzaus Kristaus Evangelijai skelbti”. Bažnyčia istorijos tėkmėje pasitelkdavo vaizduotę, naudodamasi kiekvienoje situacijoje atsirandančiomis priemonėmis bei kalbomis ir per jas sudabartindama Kristų to laiko kultūrai. Ši mintis nuskamba popiežiaus Jono Pauliaus II kvietime nedvejojant įžengti į internetą kaip kultūrinį kontekstą, „irtis į gilumą”, į šį naują forumą, kur vyksta žmonių, daugiausia jaunų, tarpusavio dialogas bei susitikimas.

Laiškas kviečia šiandienos naujuosius apaštalus „realistiškai ir su pasitikėjimu” eiti į šią plačią ir naują erdvę. Todėl popiežius iš naujo patvirtina tam tikrus kriterijus, galiojančius ir kitoms komunikavimo priemonėms, taip pat knygoms, ir čia tinka juos paminėti. Jis nurodo, kad internetas – kaip ir visa žiniasklaida – nėra „tikslas kaip toks”; tai žmogui tarnaujantis įrankis, tačiau jo veiksmingam naudojimui būtina aiškiai suvokti jo privalumus bei silpnybes. Šventasis Tėvas įspėja, jog išmintis neatsiranda vien tik iš duomenų bei informacijos kaupimo ir kad jokia komunikavimo priemonė negali pavaduoti asmeninio kontakto ir liudijimo.

Laiške taip pat nagrinėjami ypatingi kibernetinės erdvės aspektai. Pavyzdžiui, jame patvirtinama virtualių bendruomenių, kurios sukurtos internete siekiant palaikyti žmones „prasidedančioje tikėjimo kelionėje”, vertė. Taip pat vertinama tai, kad internete galima rasti daugybę bažnytinės informacijos šaltinių bei dokumentų. Per elektroninį paštą ir internetą žmonės gali plėtoti kontaktus, tai atveria „puikias galimybes Evangelijai skleisti”. Tačiau tuo pat metu parodoma, jog evangelizacija kibernetinėje erdvėje privalo vesti į asmeninį susitikimą, į „realų krikščioniškosios bendruomenės pasaulį”, kuriame savo fiziniu dalyvavimu esame bendrakeleiviai broliams bei seserims, kur veiksmingai perteikiamos vertybės, kur yra tikro dalijimosi, kuris yra žmogiškojo ir dvasinio augimo veiksnys, kuriame dalyvauja ir sakramentinis Bažnyčios gyvenimas ir „gili Dievo patirtis”, kurios negali pakeisti jokios žiniasklaidos priemonės. Laiškas kviečia mus nuodugniai ištirti, kas yra tikrasis komunikavimas ir ką reiškia skelbti krikščioniškąją žinią.

Kitas būdingas interneto reiškinio aspektas yra tai, kad jis „iš pagrindų perkeičia asmens psichologinį santykį su laiku ir erdve”. Būtent laikas ir vidinis giedrumas leidžia žmogui pranokti tai, kas regima, suvokti dalykų prasmę, svarstyti apie gyvenimą ir jo slėpinius, su didesne laisve augant į asmeninį brandumą. Todėl popiežius ragina žvelgti į pasaulį „kontempliatyviu žvilgsniu”, kuris yra vienintelis būdas paversti pabirų duomenų sankaupą į tikrą supratimą bei išmintį. Kaip priešstata interneto vaizdų bei turinio žaltvykslėms popiežiaus Laiške primenama transcendentinė žmogaus vertė bei orumas.

Šios naujosios priemonės svarba ragina imtis socialinės atsakomybės, kuri leidžia nugalėti ir internetui būdingus didelius pavojus. Nepakanka vien geros valios. Laiške ryžtingai kreipiamasi į tikinčiuosius, piliečių visuomenę ir net viešąją administraciją, kurie turi garantuoti, kad informatika ir internetas būtų naudojami bendram labui: be išskyrimo ar nelygybės, pabrėžiant vertybių hierarchiją, saugančią vaikus ir silpnuosius; kad būtų puoselėjama dialogo bei dalyvavimo kultūra, kad tai taptų solidarumo varikliu. Popiežiaus žodžiai parodo, kaip Bažnyčia gali atlikti pagrindinį vaidmenį, padėdama informacinei visuomenei tapti žinių visuomene, siūlydama modelius bei vertybes ir pateikdama interneto vartotojams sprendimo kriterijus, pagal kuriuos jie galėtų atskirti tiesą nuo neteisingų dalykų, tikrovę nuo iliuzijos.

Rimti konfliktai, temdantys šiandienos pasaulio sceną, akina Šventąjį Tėvą klausti, ar internetas „tikrai gali skatinti dialogo, dalijimosi, solidarumo ir susitaikinimo kultūrą, be kurios neįmanoma klestėti taikai? Bažnyčia mano, jog gali”. Bažnyčia ir darbuojasi, siekdama šio tikslo, apsiginklavusi savo vieninteliu ginklu, „Kristaus, Taikos Kunigaikščio, Evangelija”.

Parengta pagal Popiežiškosios visuomenės komunikavimo priemonių tarybos medžiagą