Šventosios Dvasios Atsiuntimas – Sekminės
Apd 2, 1–11; 1 Kor 12, 3–7. 12–13; Jn 20, 19–23

Žydams Sekminės buvo viena iš trijų šlovingų Dievo tautos iškilmių. Šios šventės metu aukotos derliaus pirmienos. Religinį šventės turinį sudarė ant Sinajaus kalno Dievo duoto Įstatymo paminėjimas. Ši šventė buvo švenčiama praslinkus 50 dienų po Velykų. Krikščioniškosios Sekminės apima ir išaukština mistinį Sinajaus sandoros patyrimą. Šventasis Lukas, vaizdingai kurdamas Apaštalų darbų sceną, kaip foną pasitelkia ir Dievo pasirodymą ant Horebo kalno. Paskutinės vakarienės kambaryje, panašiai kaip ir ant Sinajaus kalno, Dievo bendrija išgyvena visišką vienybę. Panašūs ir juntami išgyvenimai: stiprus vėjas, žemės drebėjimas, smarkus ūžesys. Šiuos garsinius reiškinius lydi taip pat reginys: pasirodo didžiulė liepsna „tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno”. Kadaise panašiai nutiko septyniasdešimčiai Dievo tautos seniūnų, izraelitams keliaujant per dykumą (Sk 11, 25). Šiais simboliais ištikimas Biblijos tradicijai šventasis Lukas vaizduoja neatremiamą ir stulbinančią Dievo Dvasios galybę, apimančią mokinius ir pasiliekančią juose.

Šventoji Dvasia apsigyvena Bažnyčioje panašiai kaip siela savo kūne. Kristaus Bažnyčia gimsta iš Šventosios Dvasios. Nuo šiol jaunoji Bažnyčia tampa tarsi istorijos scena, kur vienu žvilgsniu apimama visa žmonija. Bažnyčios istorikas šventasis Lukas pabrėžia šį visuotinumo aspektą. Jis kalba ne apie šiaip smalsuolių minią, susirinkusią prie mokinių maldos vietos, bet apie „daugybę žmonių”. Tą daugybę sudarė „visų tautų po dangumi” žmonės. Pradžios knygos dešimtajame skyriuje išvardijama septyniasdešimt tautų. Lukas nurodo kai kurias iš jų, pradėdamas nuo Rytų ir eidamas Vakarų kryptimi. Tai drauge ir Evangelijos kelias, prasidedantis nuo sostinės Jeruzalės, kaip pasaulio centro ir išganymo šaltinio. Vos gimusi Bažnyčia savo misionierišku žvilgsniu apima visą žmoniją. Šventoji Dvasia plačiai atveria Bažnyčios akis, kad ji galėtų pajusti savo dvasinę motinystę. Taip Bažnyčia įstengs perduoti žmonėms Dievo meilės ir išganymo žinią. Iš Dvasios gimusi Bažnyčia tampa Motina, plačiai atvertomis akimis, kad džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami žmonių, ypač neturtingųjų ir prispaustųjų, taptų ir Kristaus mokinių džiaugsmu ir viltimi, liūdesiu ir sielvartu (plg. Vatikano II Susirinkimo konstitucija Gaudium et spes, 1).

Šventasis Lukas, akcentuodamas kalbų dovaną, siekia pranokti vien regimąjį aspektą. Jei Bažnyčia nori pasiekti visus žmones, ji privalo kalbėti jų kalba. Bažnyčiai nedera užsidaryti, apsiriboti vien kokia nors senąja sakraline kalba – hebrajų, graikų ar lotynų – argumentuojant, jog tai padės išsaugoti nepaliestą tikėjimo paveldą. Sekminių dieną Bažnyčia, apsvaigusi nuo Dvasios, reiškia mintis suprantama ir komunikatyvia kalba. Apaštalų klausytojai stebisi, „kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant”. Vėliau apaštalas Paulius nepaniekins korintiečių susirinkimuose pasireiškusios glosolalijos. Nuo Sekminių dienos Bažnyčia šlovina Dievą ir moko kiekvienos tautos žmones jų kalba.

Apaštalas Paulius, sužinojęs apie tam tikrą netvarką Korinto krikščionių susirinkimuose, mokydamas pasitelkia Bažnyčios kaip kūno įvaizdį. Yra vienintelis krikščioniškasis krikštas vandeniu ir Dvasia. Per krikštą Šventoji Dvasia įvesdina mus į organizuotą Bažnyčios kūną, kur kiekvienas narys turi apibrėžtą funkciją. Apaštalas Paulius charizmomis vadina visas malones, duodamas Bažnyčios gerovei: tai vadovavimo, gerų darbų ar mokymo charizmos, taip pat ir mažiau įprastos gydymo ir kalbų dovanos. Kad Bažnyčios kūnas galėtų funkcionuoti, būtina Dvasios dovanų gausa ir įvairovė. Charizmų daugybės šaltinis kyla iš Trejybės, kuri yra Dievo vienybės slėpinys.

Evangelijoje pasakojama apie mokinius, susirinkusius toje pačioje vietoje ir prisimenančius Velykų įvykius. Tai ta pati vieta, kur susibūrę mokiniai išgyveno Sekmines. Šiuo sutapimu norima parodyti slėpiningą Dvasios ir Bažnyčios ryšį. Šis ryšys yra išreiškiamas išpažįstant Apaštalų tikėjimą: „Tikiu Šventąją Dvasią, šventąją visuotinę Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą”. Kristaus Dvasia istorijoje veikia per Bažnyčią, kuri yra Išganymo sakramentas. Dvasia yra ta galybė, per kurią Viešpats išlieka ir veikia tarp žmonių, kad gyventų su jais naują istoriją naujame pasaulyje.

Šventoji Dvasia veikia ne anapus institucinės Bažnyčios, bet per ją, nors ir pranokdama ją. Atskirdami šiuos du elementus, Dvasią ir instituciją, sunaikiname drauge ir Bažnyčios slėpinį. Bažnyčios nėra tiek be institucijos, tiek ir be Dvasios. Dvasia be paliovos skaistina ir žadina Bažnyčią, kad ši neužsidarytų ir netaptų vien religine sistema. Kiekvienam iš mūsų galioja priminimas apie raidę, užmušančią dvasią, ir įstatymą, užgožiantį tikėjimą.