Švenčiausioji Trejybė (A)
Iš 34, 4–6. 8–9;  Kor 13, 11–13; Jn 3, 16–18

Dievo šventė: taip galima pavadinti šio sekmadienio liturginį šventimą. Žodžiu Dievas stengiamės nusakyti tai, kas nenusakoma. Švenčiausiosios Trejybės sąvoka žmogiškais žodžiais perteikia mūsų tikėjimą į vieną Dievą. Racionaliai žvelgiant, sąvoka Trejybė ne ką tepaaiškina. Švenčiausiosios Trejybės prigimtis, trijų asmenų vienybė viename Dieve, pranoksta žmogiškąjį suvokimą – teologai šimtmečiais nagrinėjo šią problemą.

Šventojo Rašto skaitiniuose nesistengiama nagrinėti filosofinių problemų, o atskleidžiama trivienio Dievo reikšmė mums. Išėjimo  knyga pasakoja apie dieviškąją Sandorą, mistinį Mozės patyrimą. Mozė sutiko Dievą veidas į veidą ir prašė parodyti jam dieviškąją šlovę (plg. Iš 33, 18). Dievas jam apreiškė savo vardą degančiojo krūmo regėjime (Iš 3, 14–15). Jis yra Esantysis. Vėlesniais amžiais filosofai ir teologai stengsis protu įsiskverbti į Dievo esmę. Biblinis autorius atskleidžia Dievo gerumo gestus žmonių atžvilgiu: jo gailestingumą vargšams, nusidėjėliams, nuolankiesiems; jo malonę, dosnumą, palankumą; jo ištikimybę, laikantis savo pažadų: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės”. Toks yra mūsų Dievas. Jis pyksta dėl nuodėmių ir leidžia savo tarnui Mozei išreikšti šią rūstybę. Tačiau galiausiai Dievas apreiškia savo gailestingą ir ištikimą meilę. Visą šventąją istoriją persmelkia Dievo meilės skelbimas. Pranašai Ozėjas (1–2 sk.; 11–14 sk.), Jeremijas (2–3; 30–31), Ezekielis (16; 34), Izaijas (54; 62) atskleidžia Dievo varde glūdinčios neįtikimos meilės aspektus. Galiausiai per Jėzų mums apreiškiamas sunkiausiai įtikimas slėpinys. Vienintelis Dievas nebūtų meilės Dievas, jei jis nebūtų Trejybė.

Apaštalas Paulius užbaigia savo Antrąjį laišką korintiečiams tiksliausia ir išsamiausia trejybine formuluote. Tai liturginis palinkėjimas, galbūt ankstyvųjų bendruomenių himno fragmentas. Skaitant Naująjį Testamentą nuostabu suvokti, kaip krikščionys nepaliaujamai grįžta prie Trejybės slėpinio, pasisemdami jėgų kasdieniams sunkumams įveikti. Vakarų Bažnyčioje Trejybė dažnai suvokiama kaip abstrakti dogma, neturinti dvasinio atgarsio, o Rytų Bažnyčioje, priešingai, šis slėpinys sudaro švenčiausią teologijos šerdį. Šis slėpinys yra Teologija pilnutine šios sąvokos prasme.

Evangelistas Jonas tęsia Mokytojo pokalbį su Nikodemu apie būtinybę atgimti iš Dvasios. Evangelistas dalijasi savo ilgo krikščioniškojo gyvenimo apmąstymais, žvelgdamas į Kristaus kryžių. Joks kitas gestas negalėtų geriau atskleisti Tėvo meilės: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų. Krauju paženklinta meilė parodo Tėvo meilės saiką. Jonas buvo vienintelis iš apaštalų, dalyvavęs Kalvarijos aukoje po kryžiumi. Įsikūnijusio Žodžio gyvenimo ir misijos ašis yra Kryžius. Kryžiaus auka atskleidžia Dievą, kuris yra Meilė: „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė” (1 Jn 4, 16). Dievas negali duoti didesnio savo meilės žmonėms įrodymo, todėl jo dovana savo ruožtu reikalauja ryžtingo mūsų apsisprendimo. Kiekvienas žmogus kryžiaus akivaizdoje negali išvengti pasirinkimo: jis gali priimti arba atmesti šią meilę. Žmogaus amžinasis gyvenimas pastatomas ant kortos: galime rinktis išganymą arba atmetimą. Žvelgdami į mirštantį Jėzų, liudijantį mums Dievo meilę, nebegalime dvejoti. Jėzus ant kryžiaus atlieka aukščiausiojo Teisėjo vaidmenį. Nukryžiuotasis yra galutinio nuosprendžio kriterijus. „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė.”

„Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas.” Evangelistas Jonas kalba apie tikėjimą kiek kitaip negu sinoptikai. Tikėti yra pirmiausia priimti dieviškąją tikrovę, kuri yra drauge asmuo ir žinia. Tikėti reiškia priimti tą, kurį Dievas atsiuntė į šį pasaulį, žmogumi įsikūnijusį Jėzų. Tikėjimas yra ir objektyvių Jėzaus mokomų tiesų priėmimas – Jėzaus apreiškiamo santykio su Tėvu ir Dvasia. Šis intelektualusis priėmimo aspektas yra taip pat svarbus Jono evangelijoje. Tačiau tokia tikėjimo prieiga toli gražu nereiškia pasyvumo. Evangelistas Jonas kitais žodžiais išreiškia aktyvų ir asmeninį tikėjimo pobūdį. Tikėti reiškia eiti ar sekti įkandin Jėzaus. Tai reiškia pasiryžti peržengti iš vienos būties į kitą, iš žemiškosios tikrovės į dangiškąją, netgi pasirinkti tarp būties ir nebūties. Anot Jono, tas, kuris atsisako Jėzaus, nėra vertas būti: „Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu – jūs numirsite savo nuodėmėse” (Jn 8, 24). Priešingai, tas, kuris tiki, „iš mirties yra perėjęs į gyvenimą” (Jn 5, 24). Štai kodėl tikėti galiausiai reiškia nugalėti. Jonas vadina tikintįjį nugalėtoju, nes jis dalyvauja trijų dieviškųjų Asmenų pergalėje prieš nuodėmę, mirtį, klaidą, šėtoną: „Štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas” (1 Jn 5, 4).