Nr. 1–180/02  2002 04 22

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, susipažinusi su parengtu dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektu, pareiškia savo nuomonę šiuo klausimu.

Bažnyčia ieško atsakymų į susidariusias problemas, gerbdama kiekvieną asmenį, jo orumą ir vertingumą. Atsiradusios naujausios technologijos, įvairiausi atradimai rodo žmogui suteiktą nuostabią galimybę būti Kūrėjo bendradarbiu. Tačiau visa tai turi tarnauti žmogui, o ne jį valdyti.

Šiandienis mokslas galutinai įrodė, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento ir turi būti ginama nuo pat pradžios. Viena iš prigimtinių žmogaus teisių yra ta, kad niekas neturi teisės į kitą asmenį. Tėvai neturi absoliučios teisės į vaiką, jie turi teisę tik į santuokinį aktą, kuris gali būti apvainikuotas nauja gyvybe kaip dovana. Yra šeimų, kurios dėl įvairių priežasčių šios dovanos negauna ir vadinamos nevaisingomis. Bažnyčia gerai supranta šią problemą ir teigia, jog yra moralu ir būtina gydyti tokias šeimas šalinant visas įmanomas nevaisingumo priežastis vaistais ar operacijomis. Tačiau gydymo priemone negali tapti pats vaikas. Po dirbtinio apvaisinimo žmonės ir toliau lieka nevaisingi, nes griežtąja prasme nevaisingumas ne liga, bet kitų ligų ar priežasčių padarinys. Dirbtinio apvaisinimo klinikų teiginys, jog pažeidžiama konstitucinė teisė į gydymą, yra neteisingas, nes dirbtinis apvaisinimas nepašalina nevaisingumo priežasčių. Tai patvirtina ir nuostata dirbtinai apvaisinti vienišas moteris, kurios neturi vaisingumo sutrikimų. Tačiau tuo siekiama, kad būtų įteisintas apmokėjimas iš ligonių kasų ir pirmiausia garantuotas verslo klestėjimas.

Neturėtų būti įteisinami tokie dirbtinio apvaisinimo būdai, kurie iš esmės pažeidžia santuoką kaip instituciją. Donorinių lytinių ląstelių naudojimas dirbtiniam apvaisinimui paneigia sutuoktinių vienybę. Kada dirbtinai apvaisinamos vienišos moterys, yra pažeidžiamos vaiko prigimtinės teisės, atsispindinčios ir vaiko teises reglamentuojančiose konvencijose, kur pripažįstama, jog „vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje”.

Įstatymo projekte žmogaus embrionas prilyginamas lytinei ląstelei, tačiau embrionas jau nenuginčijamai yra atskira ir unikali žmogiškoji gyvybė, skirtinga nuo tėvo ir motinos. Kiekvienas žmogus iš pradžių yra embrionas, bet jau tada jo turėtas genetinis paveldas išlieka visą gyvenimą, nes žmogus yra tas pats asmuo nuo pat prasidėjimo iki mirties. Įteisinti embrionų donorystę – tai įteisinti žmonių pardavimą. Embrionai, sukurti laboratorijoje, turi turėti tokį patį statusą, kaip ir tie, kurie yra motinos įsčiose, nes jie niekuo nesiskiria, išskyrus savo buvimo vietą. Jeigu nėščia moteris parduotų savo embrioną, tai neabejotinai laikytume nusikaltimu.

Įstatymo projekte yra dviprasmybių, pavyzdžiui, dėl eksperimentavimo su embrionais. Teigiama, kad biomedicininiai tyrimai su embrionais, taip pat jų kūrimas biomedicininių tyrimų tikslais yra draudžiami. Tačiau norima įteisinti atliekamų embrionų sunaikinimą (tuoj pat arba po 5 m.), nes įstatymo projekte sukurtų embrionų skaičius vienam apvaisinimui neribojamas. Taip pat leidžiama juos užšaldyti, atšildyti, tai yra tiesiogiai susiję su eksperimentavimu. Nors ir prisidengiama kilniu tikslu, tačiau priemonės šiam tikslui pasiekti smerktinos, nes tuo pačiu metu sunaikinama daug žmogaus gyvybių. Kad gimtų vienas vaikas, žūsta dešimtys.

Smerktini atvejai, kai privačiose dirbtinio apvaisinimo klinikose kartu yra daromi ir abortai. Gyvybės „kūrimas” ir jos naikinimas yra nesuderinami dalykai, kuriuos sieja tik pelno siekimas.

Bažnyčia neneigia dirbtinio apvaisinimo apskritai, o tik prieštarauja tam tikroms jo formoms, kaip antai apvaisinimui mėgintuvėlyje. Visos kitos dirbtinio apvaisinimo technologijos, kurios yra tik pagalba santuokiniam aktui, bet jo nepakeičia, yra moralios. Dirbtinis apvaisinimas in vitro yra blogas todėl, kad jis pažeidžia žmogaus prigimtines teises ir jo orumą.

Gyvybė yra ne tik tėvų, bet ir Dievo kuriamojo  akto vaisius, todėl ji nusipelno besąlygiškos pagarbos. Su kiekviena nauja gyvybe turime elgtis kaip su mums patikėta vertybe, o ne kaip su savo nuosavybe, kurią galima pirkti ir parduoti, leisti jai gyventi ar ją sunaikinti.

Katalikų Bažnyčia visais atvejais gina gyvybę ir tikisi, kad valstybės institucijos labai atsakingai išsakys savo poziciją, ir Lietuvoje bus realizuojama konstitucinė teisė, ginanti šeimą ir kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę nuo pat jos prasidėjimo iki natūralios mirties. Tik pagarba kiekvienai gyvybei yra esminių ir brangiausių visuomenės gėrybių pamatas.
 

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis
Lietuvos Vyskupų Konferencijos Vicepirmininkas