Nr. 1–224/02    2002 05 10

Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos – tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra. (Mt 2, 18)

Neatsiejama Bažnyčios misijos dalis yra ginti kiekvieną žmogų nuo visko, kas menkina jo orumą, pažeidžia prigimtines teises, ypač pamatinę teisę, kuri yra visų kitų žmogaus teisių pagrindas, – teisę į gyvenimą. Todėl Bažnyčia negali tylėti, kai mirštančioje šalyje (miršta daugiau gyventojų, nei gimsta) yra rengiamasi priimti įstatymą dėl abortų įteisinimo. Statistika rodo, kad Lietuvoje daugiau nužudoma kūdikių abortų metu, negu jų gimsta. Išgyvename stebėtiną paradoksą: šalyje panaikinta mirties bausmė nusikaltėliams (tam Bažnyčia pritaria), bet norima įteisinti nekaltų žmonių žudymą. Kitas paradoksas yra tas, kad nerasime šalies, kur nebūtų baudžiama už tyčinę žmogžudystę, tuo tarpu daugelyje šalių žudomi negimę kūdikiai. Taip yra todėl, kad užsimezgusi motinoje nauja gyvybė nėra laikoma žmogumi. Tačiau žmogaus gyvybė negali egzistuoti atskirai nuo žmogaus.

Deja, gyvename pasaulyje, kuriame dėl melo ar sąmoningo tiesos slėpimo blogis yra įvardijamas kaip „gėris”.  Kas visuomet buvo pripažįstama didžiausiu žmogaus gėriu, būtent vaisingumas ir naujos žmogaus gyvybės dovana, šiandien tampa „liga” ir „blogiu”, kurio bet kokiomis priemonėmis norima atsikratyti. Moterims nepasakoma tiesa, kad vaiko gyvybė brangintina nuo apvaisinimo momento, kuomet atsiranda unikalus žmogus, nepriklausantis nei motinai, nei tėvui. Tai yra atskiras individas, savo verte ir orumu lygus saviesiems tėvams. Todėl neteisinga kalbėti apie moters teisę į abortą. Ši tiesa yra ne religinis, moralinis ar filosofinis klausimas, bet mokslinis, ir tai patvirtina genetikos mokslas. Prisidengiama tokiais  terminais kaip „išvalymas”, „atsiurbimas”, „mikroabortas”, kurie iškreipia tikrovę, kad būtų apgautos tos moterys, kurios iš esmės nepritaria abortui.  Lygiai taip  yra su spirale, kuri įvardijama kaip kontraceptinė priemonė, tačiau jos veikimo mechanizmas yra tik abortuojantis, ir  moterys, vengdamos nėštumo, kontracepcijos, kaip mažesnio blogio, pagalba pačios to nežinodamos, žudo savo negimusius vaikus. Tiesa yra aiški: moteris yra nėščia arba nėra nėščia, nes nelogiška kalbėti apie „mikronėštumą” arba „truputį nėščią” moterį. Moksliškai įrodyta, jog negimusio vaiko širdis ima plakti jau 18 d. nuo prasidėjimo, todėl teigti, kad yra pašalinamos tik ląstelių sankaupos, yra neteisinga.

Kad būtų įteisinti abortai, bandoma surasti juos pateisinančių priežasčių pasitelkiant melą ir nutylint tiesą. Netiesa, kad abortai yra saugūs, o juos uždraudus moterys mirsiančios nuo nelegalių abortų. Abortas nepasidaro saugus jį įteisinus. Tai patvirtina faktai. Lietuvoje, darant legalius abortus, vis dėlto kai kurios moterys miršta. Gyvenimas rodo, kad, įteisinus abortą, nepavyksta išvengti ir nelegalių abortų. Atvirkščiai, kaimyninėje Lenkijoje nuo gyvybę saugančio įstatymo 1993 m. įvedimo iki šiol nuo aborto nemirė nė viena moteris.

Abortas neabejotinai yra pražūtingas negimusiai gyvybei, bet taip pat pavojingas pačiai moteriai.  Auka  fizine arba dvasine prasme neišvengiamai tampa ir moteris. Ypatinga auka tampa nepilnametės motinos, kurių nužudomas pirmasis kūdikis ir dažnai iš jų atimama galimybė kada nors ateityje tapti motina (70 proc.);  tokių Lietuvoje pagal oficialią statistiką (daug abortų daroma nelegaliai) per paskutinius dešimt metų buvo 16 092.

Bandoma neigti, kad egzistuoja poabortinis sindromas, kai tuo tarpu Pasaulinė sveikatos organizacija poabortinį sindromą yra įtraukusi į ligų nomenklatūros sąrašą. Vaiko mirtis, nepriklausomai nuo žmogaus norų ar aplinkybių, pasąmonėje palieka dvasinės kančios pėdsakus. Ilgainiui tai pasireiškia iškylančiomis vis naujomis dvasinės krizės apraiškomis. Beje, šis sindromas yra būdingas ir vaiko tėvui bei abortą darantiems medikams. Todėl Bažnyčia, pasisakydama prieš abortus, gina ne tik negimusius vaikus, bet ir tų vaikų motinas bei tėvus, gina medikus, kad nebūtų niekinamas šventas gydytojo pašaukimas, laužant Hipokrato priesaikoje įrašytą draudimą žudyti negimusią gyvybę.

Tarp abortą „pateisinančių” priežasčių dažniausiai yra minimos šios: nepilnametės nėštumas; nėštumas po prievartos akto; negimusio kūdikio sklaidos trūkumai; pavojus motinos gyvybei. Pasaulinė praktika rodo, kad tie, kurie neigė abortus kaip šeimos planavimo priemonę, bet pritarė abortams tais minėtais ypatingais atvejais, vėliau, jau įteisinus abortus, nusivylė, nes abortai šiandien daromi be jokios rimtos priežasties. Statistika rodo, kad tik apie 2 proc. visų abortų sudaro ypatingi atvejai.

Bažnyčia supranta, kad minėti atvejai žmonėms gali tapti dideliu išbandymu, bet, pripažindama besąlygišką kiekvienos žmogiškos gyvybės vertę, teigia, jog tiesioginis abortas visuomet yra didelis moralinis blogis ir niekuomet negali būti pateisinamas. Tiesioginis abortas yra toks, kada negimusio vaiko nužudymas yra tikslas (nepilnametės motinos atveju, prievartos atveju, dėl vaiko sklaidos trūkumų) arba priemonė tikslui pasiekti (motinos gyvybei gresiančio pavojaus atveju, kai nužudomas vaikas siekiant išgelbėti motiną, pavyzdžiui, dėl širdies ligų).

Bažnyčia pateisina tik netiesioginį abortą, gelbstint motinos gyvybę. Netiesioginio aborto atveju negimusio vaiko mirtis nėra nei tikslas, nei priemonė, kad motina pasveiktų. Pavyzdžiui, nėščia moteris suserga gimdos vėžiu ir reikia šalinti gimdą. Vaiko mirtis nėra tikslas ir nėra priemonė, kad moteris pasveiktų nuo vėžio, bet yra neišvengiama pasekmė. Tai yra pateisinama pagal vadinamąjį dvigubos pasekmės principą. Šiuo principu yra pateisinamas netiesioginis abortas negimdinio nėštumo atveju.

Nors šiuolaikinės technologijos siekia palengvinti abortą, siūlomi net medikamentiniai abortai, tačiau moralinis vertinimas nesikeičia ir nepriklauso nuo aborto atlikimo laiko ar metodo.

Bažnyčia ragina visiems žmonėms garantuoti lygias teises ir saugoti kiekvieno gyvybę, o ypač silpniausiųjų. Įstatymai, kurie yra priešingi prigimtiniam įstatymui, neturi saistančios galios, atvirkščiai, egzistuoja rimta ir aiški pareiga  tokiems įstatymams priešintis, sąmoningai protestuojant. Neteisėta yra dalyvauti tokio įstatymo propagandinėje kampanijoje ar už jį balsuoti. Tačiau popiežius primena: „kai abortus leidžiančio įstatymo visai atmesti ar anuliuoti neįmanoma, išrinktas valdžios atstovas, kurio asmeniškas absoliutus pasipriešinimas abortams gerai žinomas, gali teisėtai remti pasiūlymus, skirtus apriboti tokio įstatymo daromą žalą ir sumažinti neigiamas jo pasekmes kultūros bei viešosios moralės plotmėje. Tai tikrai nereiškia bendradarbiavimo su neteisingu įstatymu, o tik teisėtą ir deramą bandymą apriboti bloguosius jo aspektus” (EV, 73).

Abortas niekada neišsprendžia problemų, bet  sukuria naujas: fiziškai ir dvasiškai suluošina moteris, jas padaro nevaisingas, neretai išyra šeimos ir pan. Valstybė turi padėti šeimoms, taip pat vienišoms motinoms; skatinti ir palengvinti įvaikinimą, nes kiekvienas žmogus yra ne tik Dievo vaikas, bet ir valstybės pilietis.  Esame visi pašaukti mylėti ir gerbti kiekvieno žmogaus gyvybę, kad įsivyrautų nauja gyvybės kultūra. Ypač šios pareigos laikytis yra kviečiami Bažnyčios nariai, nes tikėti Kristų, būti krikščionimi  – tai laikytis Kristaus įstatymo, kovoti už gyvybę. „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų”, – sako Kristus (Jn 10, 10).

Šiandien yra istorinė galimybė geros valios žmonėms remti gyvybę, nes, priėmus gyvybei priešišką įstatymą, būsime morališkai atsakingi už jo padarinius.
 

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS
Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Lietuvos Vyskupų Konferencijos Vicepirmininkas