12 eilinis sekmadienis (A)
Jer 20, 10–13; Rom 5, 12–15; Mt 10, 26–33
 

Mato evangelijoje Jėzaus viešąją veiklą ženklina penki dideli pamokslai. Prieš kiekvieną iš jų pasakojama apie įvairius Viešpaties darbus, įvykdytus stebuklus. Kiekvienas iš tų pamokslų iškelia tam tikrą Dievo karalystės aspektą, turintį esminę svarbą Jėzaus skelbiamai žiniai. Evangelistas Matas išdėsto penkis Jėzaus pamokslus taip, kad būtų atskleistas ryšys tarp Dievo karalystės ir Bažnyčios. Pirmajame, Kalno, pamoksle (5–7 skyriai) skelbiama apie Dievo karalystę. Tai savotiška Magna charta tiems, kurie trokšta įžengti į karalystę per Bažnyčią. Šio sekmadienio skaitiniai paimti iš antrojo pamokslo, arba kalbų ciklo (Mt 9, 35 – 11, 1). Šioje dalyje pasakojama apie Dvylikos misiją, pateikiami nurodymai, kaip apaštalai turi skelbti žinią apie Karalystę. Ši Evangelijos vieta buvo per šimtmečius taikyta Bažnyčios misionieriams. Šiandienos skaitinyje ypač akcentuojami persekiojimai ir kaip elgtis jų akivaizdoje. Jėzaus mokiniai raginami nebijoti ir visiškai pasitikėti savo Mokytoju. Dievo karalystei nenumaldomai plintant, kai kurie žmonės sukyla prieš ją ir stengiasi nuslopinti jos skelbėjų balsą. Žmonės arba priima Gerąją Naujieną visa širdimi, arba smurtingai kovoja su ja. Persekiojimus patiria ne tik Jėzaus Evangelijos skelbėjai. Gerajai Naujienai kelią grindė Senojo Testamento pranašai, persekiojami jie parodė ištvermės pavyzdį.

Jeremijo knygoje aptinkame tarsi vidinį tikinčiojo dienoraštį. Susiduriame su Dievo slėpiniu, visiškai pakeičiančiu žmogaus gyvenimą. Biblijoje dažnai rašoma apie nusivylimą tų Dievo žmonių, kurie jautėsi esą Viešpaties suvedžioti: tai Mozės apmaudas ir liūdesys dėl tautiečių nuodėmių (Iš 32), Elijo išgąstis (1 Kar 19), Jonos depresija (Jon 4), kartus Jeremijo skundas (Jer 20), taip pat ištisa Jobo drama. Jėzui taip pat teko išgyventi apleistumo jausmą. Pranašo Jeremijo paveiksle dažnai įžvelgiamas Kristaus Getsemanėje provaizdis. Jeremijas aštriai suvokia savo atsakomybę ir drauge mato daugybę blogio jį supančių žmonių širdyse. Jis jaučiasi visiškai nuo visų atskirtas. Net jo bičiuliai nueina neteisybės keliu. Ar Jeremijas atsiduos maištui, ar dieviškajam Suvedžiotojui? Viena aišku, Dievas gerbia pranašo laisvę.

Kartais krikščionys daugiau dėmesio skiria Adomo nuodėmei, negu Kristaus malonei. Šventajam Pauliui svarbiausias išganymo istorijos asmuo yra ne Adomas, bet Kristus. Lemiamas virsmas yra ne gimtoji nuodėmė, bet Velykų pergalė. Krikščioniškoji moralė grindžiama ne nuopuoliu, bet prisikėlimu. Įdėmiai skaitydami Laišką romiečiams matome, jog apaštalas Paulius Adomo nuodėmei teikia tik santykinės svarbos. Tiesa, gimtoji nuodėmė yra blogis, tačiau apaštalas Paulius į ją žvelgia kaip į šešėlį, geriau išryškinantį šviesą.

Evangelistas Matas misijų pamoksle sugrupuoja daugelį Jėzaus pasakytų minčių. Šio sekmadienio pamokymus sieja trigubas ryšys. Pirmiausia raginimas – nebijokite. Daugelis apaštalų ir krikščionių pasitenkintų Evangelija „be kofeino”, netrukdančia miegui. Visuomet sunku matyti Jėzuje ir Bažnyčioje prieštaravimo ženklą. Visuomet reikia drąsos pasirinkti Dievą. Net patys ryžtingiausi Dievo žodžio skelbėjai yra išgyvenę baimę – baimę nesulaukti sekėjų; baimę likti nesuprastiems; baimę atrodyti juokingiems; vienatvės baimę; persekiojimų baimę; mirties baimę. Nuo pat Abraomo pašaukimo kiekvieno pašaukto tikinčiojo širdyje skamba šis Dievo pažadas: „Nebijok, aš esu su tavimi”. Jėzus šį pažadą autoritetingai pakartoja išsiųsdamas apaštalus.

Evangelija nėra desertas, kuriuo jaukiai smaguriaujama bičiulių būrelyje. Žinoma, labai gera pasidalyti Evangelijos išgyvenimais draugų būryje, juk Jėzus, atleidęs minias, taip pat pakviesdavo artimiausius bičiulius pabūti drauge. Tačiau jis taip pat priduria: „Ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų”. Evangelijos žinia, suvokta maldos tyloje ar bažnyčios prieblandoje, nėra vien asmeninių paslapčių rinkinys. Ji pasižymi išganymo galia ir galingais atgarsiais asmeniniame, socialiniame, politiniame gyvenime. Regime Kristaus žodžių poveikį net tarptautiniu lygmeniu. Tačiau, kad galėtume skelbti nuo stogų, nepakanka būti vien „žvangančiais cimbolais”, pirmiausia privalome įsiklausyti į savo širdies balsą. Kaip galėtume įtikinti kitus, pays nebūdami įsitikinę? Kaip rasime tinkamus žodžius kitiems, jei patys pirmiau nebūsime paliesti Jėzaus žodžio?

Būna atsižadėjimo atvejų, ilgam išliekančių atmintyje. Tokie buvo Petro, Judo atsižadėjimai, pareiškimai viešose vietose, „žmonių akivaizdoje”. Tačiau kasdienybėje išgyvename daug subtilesnių Jėzaus išsigynimo pagundų. Ar neatsižadame Kristaus, slysdami gyvenimo paviršiumi, ieškodami tik patogumų ir komforto, pasiduodami religiniam indiferentiškumui, nutylėdami neteisybes ir veidmainystes? Stoti Evangelijos pusėje dažnai reiškia riziką. Jėzus ir apaštalai, daugybė Bažnyčios šventųjų ir didžiadvasių krikščionių dėl tikėjimo paaukojo savo gyvybę. Ir mūsų dienomis yra krikščionių, kurie dėl Jėzaus patiria atmetimą, atsisako karjeros, pelningo darbo. Jie drąsiai drauge su apaštalu drįsta ištarti: „Man gyvenimas – tai Kristus” (Fil 1, 21).