13 eilinis sekmadienis (A)
2 Kar 4, 8–11.14–16; Rom 6, 3–4.8–11; Mt 10, 37–42
 

Šio sekmadienio Evangelija gali  mus nugąsdinti: iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad meilė vaikams ar tėvams supriešinama su meile Jėzui. Iš šių griežtų žodžių sunku atpažinti tą patį Jėzų, laiminusį vaikus ir raginusį tapti mažutėliais dėl Dangaus karalystės. Žinoma, Jėzus neprašo iš mūsų daugiau, negu pats yra mums padaręs. Jis labiau klausė dangiškojo Tėvo valios negu žemiškųjų tėvų. Jo motinai Marijai teko tai ne kartą skausmingai išgyventi. Ar Jėzaus mums parodyta pasiaukojanti meilė reikalauja atsako? Kuo aš dėtas, jei kažkoks idealistas kilniai pasiaukojo?

Vis dėlto yra tokių dalykų, kurių negalime abejingai nepaisyti. Jėzus asmeniškai sumokėjo didžiulę mūsų išganymo kainą. Jis atvėrė mums vartus į dieviškąjį gyvenimą. Ar tai nėra daugiau, negu galėjo duoti mūsų žemiškieji tėvai?

Pasistenkime prisiminti šios dienos Evangelijos pamokymus kita tvarka. Skaitant juos nuo pabaigos, galima įžvelgti savotiškas „krikščioniškojo uolumo pakopas”. Paprasčiausias artimo meilės darbas yra paduoti „taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių”. Šie mažutėliai yra alkstantys, trokštantys, benamiai, kaliniai, pabėgėliai – visi tie, su kuriais Jėzus tapatinasi Mt 25, 35–46 eilutėse. Į geradarių eilę įrašomi ir tie, kurie dėl Dievo karalystės atlieka bent menkiausią patarnavimą. Kitas patarnavimas yra „priimti teisųjį dėl to, kad jis teisusis”. Teisieji gali būti tokie šventi žmonės kaip Juozapas (Mt 1, 19), Elžbieta ir Zacharijas (Lk 1, 6), Simeonas (Lk 2, 25) arba tiesiog paprasti geros valios žmonės. Pasitarnaudami jiems mes prisidedame prie jų daromų gerų darbų.

Yra ir tokių, kurie „priima pranašą dėl to, kad jis pranašas”. Pranašas yra Dievo žodžio skelbėjas. Biblijoje ne kartą kalbama apie svetingą priėmimą. Evangelijoje Kristus yra svetingai priimamas arba atmetamas svečias. Atkreipkime dėmesį, Jėzus nesiprašo į svečius, jis visuomet būna kviečiamas. Jis mėgsta būti kviečiamas pas nusidėjėlius, kuriems suteikia progą atsiversti. Prisiminkime vaišes pas Levį (Mt 9, 10–13), Zachiejų (Lk 19, 5–10). Viešėdamas pas Mariją ir Mortą Jėzus moko apie „svarbiausiąją dalį”. Jėzus yra „Kitoks”, jis dažnai nelaukiamas, nes užduoda nepatogius klausimus. Paskendę savo įpročiuose savieji nenori jo priimti (plg. Jn 1, 11). Vis dėlto krikščioniškasis priėmimas yra esminis tikėjimo žingsnis. Šia prasme „priimti” ir „tikėti” yra sinonimai. Tėvas ir Jėzus nuolat beldžiasi į mūsų duris, ir ne tik kaip bičiuliai, bet kaip nepažįstami darbininkai, sodininkai, keleiviai, praeiviai. Pakviesdami ir priimdami kitame žmoguje esantį Kristų, mes iš tiesų priimame tris dieviškuosius Asmenis: „Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14, 23).

Jėzaus žodžiuose apie teisiojo ir pranašo priėmimą galima įžvelgti nuorodą į pranašo Elišos istoriją. Šunemietė moteris piima pranašą kaip „šventą Dievo vyrą”. Už jos  svetingumą atlyginama dieviška dovana – ji susilaukia sūnaus. Tokia pat dovana buvo pažadėta ir Abraomui, svetingai priėmusiam tris keleivius.

Vėl prisimename Evangelijos skaitinio pradžią. „Kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.” Čia kalbama ne tik apie vienkartinę kankinystę, bet veikiau apie viso gyvenimo auką. Tai egoizmo priešybė: atvirumas kitam. Kryžiaus nešėjų, atrodo, netrūksta ir be Jėzaus raginimo. Ligos, vienatvė, nelaimingos santuokos kryžiai ir kryželiai… Daugelis nenori priimti savo kryžiaus ir dėl to dar labiau vargsta. Net ir menka motyvacija imti savo kryžių sykiu reiškia ir bandymą – gal ne visuomet įsisąmoninamą – sekti Jėzumi. „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs.” Paralelinė vieta Luko evangelijoje lakoniškai paaiškina, ką reiškia tas nevertumas: „negali būti mano mokinys” (Lk 14, 26).

Verta prisiminti, kad Evangelijos skaitinys yra pasiuntimo į misijas ( Mt 9, 35 –11, 1) pabaiga. Šie trumpi sakiniai turi visam laikui įsirėžti į Jėzaus klausytojų širdis. Mums sunku juos priimti, ne lengviau buvo ir pirmiesiems Jėzaus klausytojams. Mums būtų paprasčiau juos nutylėti, bet esame raginami skelbti nuo stogų! Pirma skelbimo turime išgyventi jų tikrovę. Paradoksali Jėzaus kalba suvokiama tik apimant visumą: Evangelijos klausytojus (Bažnyčią), Jėzų ir jį atsiuntusį dangiškąjį Tėvą. Šios vienovės nedera ardyti. Antraip lieka tik nuolaužos, tokie lozungai kaip: „Kristui – taip, Bažnyčiai – ne”. Jėzus nuolat tikrina mūsų sąžinę. Jei šie žodžiai būtų ištarti tik paprasto žmogaus, jie būtų gerokai pretenzingi. Stiprybės raktas yra žodžiai: „dėl manęs”.

Kitas trumputis žodelis yra apaštalo Pauliaus mokymo apie krikštą raktas. Krikšto apeigos vaizduoja perėjimą iš mirties į gyvenimą.  Apaštalas nusako bendrą veikimą su Kristumi, sudarydamas eilę veiksmažodžių, prasidedančių priešdėliu „drauge su”. Esame drauge su Kristumi mirę, drauge su juo palaidoti, drauge su Kristumi jau išgyvename Velykas.