2002 m. balandžio 23 d.
 

Brangūs broliai,

1. Pirmiausia noriu jus patikinti, kad labai vertinu jūsų pastangas nuolat informuoti Šventąjį Sostą ir mane asmeniškai apie sudėtingą ir sunkią padėtį, pastaraisiais mėnesiais susidariusią jūsų krašte. Esu tikras, kad jūsų čionykštės diskusijos Jungtinių Valstijų katalikams atneš gausių vaisių. Jūs atvykote pas Petro Įpėdinį, kurio uždavinys yra stiprinti brolius vyskupus tikėjime ir meilėje, vienyti juos apie Kristų tarnaujant Dievo tautai. Šių namų durys visados atviros jums. Tuo labiau kai jūsų bendruomenės patiria sunkumus.

Mane, kaip ir jus, giliai nuliūdino faktas, kad kunigai ir vienuoliai, kurių pašaukimas padėti žmonėms šventai gyventi Dievo akivaizdoje, patys sukėlė tiek kančių ir papiktinimų jaunuoliams. Dėl didžiulės žalos, padarytos kai kurių kunigų ir vienuolių, į pačią Bažnyčią žvelgiama su nepasitikėjimu ir daugelis žmonių jaučiasi įžeisti dėl tų priemonių ir būdo, kuriais, jų manymu, šiuo atveju veikė Bažnyčios vadovai. Piktnaudžiavimas, sukėlęs šią krizę, yra visais požiūriais blogas ir teisėtai visuomenės laikomas nusikaltimu; tai taip pat siaubinga nuodėmė Dievo akyse. Aukoms ir jų šeimoms, kad ir kur jos būtų, reiškiu savo gilų solidarumą ir rūpinimąsi jomis.

2. Iš tikrųjų bendra žinių stoka dėl problemos prigimties, taip pat kartais medikų ekspertų patarimai darė įtaką vyskupų sprendimams, kurie iš tolesnių įvykių pasirodė buvę neteisingi. Dabar jūs darbuojatės ieškodami patikimesnių kriterijų, garantuosiančių, kad tokios klaidos nebesikartotų. Pripažindami tokių kriterijų būtinybę, negalime pamiršti krikščioniškojo atsivertimo galios, radikalaus sprendimo nusigręžti nuo nuodėmės ir grįžti pas Dievą, – tai pasiekia žmogaus sielos gelmes ir gali nulemti nepaprastą pasikeitimą.

Negalime taip pat pamiršti dvasinėje, žmogiškojoje ir socialinėje srityse nuveikiamo didžiulio gėrio, kurį dauguma Jungtinių Valstijų kunigų ir vienuolių yra padarę ar tebedaro. Katalikų Bažnyčia jūsų šalyje visada stipriai ir didžiadvasiškai puoselėdavo žmogiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes, ir tai padėdavo sutelkti visa tai, kas amerikiečių tautoje kilnu.

Galima sužaloti didelį meno kūrinį, tačiau jo grožis išlieka; šią tiesą pripažįsta kiekvienas protingas ir doras kritikas. Jungtinių Valstijų  katalikų bendruomenėms, jų ganytojams ir nariams, vienuoliams ir vienuolėms, katalikiškųjų universitetų ir mokyklų dėstytojams, amerikiečių misionieriams visame pasaulyje tebūnie skirta nuoširdžiausia visos Katalikų Bažnyčios ir asmeninė Romos vyskupo padėka.

3. Jaunuolių seksualinis išnaudojimas yra rimtas simptomas krizės, apėmusios ne tik Bažnyčią, bet ir visą visuomenę. Tai giliai įsišaknijusi seksualinės moralės, netgi žmogiškųjų santykių krizė, ir jos pirmosios aukos yra šeima ir jaunuoliai. Bažnyčia, aiškiai ir ryžtingai imdamasi piktnaudžiavimo problemos, padės visuomenei suvokti jos viduje esančią krizę ir dorotis su ja.

Katalikams tikintiesiems ir platesnei visuomenei privalo būti visiškai aišku, jog vyskupams ir vyresniesiems visų pirma rūpi dvasinė sielų gerovė. Žmonėms reikia žinoti, kad kunigystė ir vienuolystė ne vieta tiems, kurie galėtų žaloti jaunuolius. Žmonės privalo žinoti, jog vyskupai ir kunigai visiškai angažuojasi katalikiškosios tiesos pilnatvei seksualinės moralės dalykuose; tiesos, kuri yra esminė tiek kunigystės bei vyskupystės, tiek ir santuokos bei šeimos gyvenimo atnaujinimui.

4. Privalome pasitikėti, jog šis išbandymų laikas atneš visai katalikų bendrijai nuskaistinimą, kurio būtinai reikia, kad Bažnyčia galėtų veiksmingiau skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją su visa jos išlaisvinančia galia. Dabar jūs privalote laiduoti, jog ten, kur įsigalėjo nuodėmė, malonė tapo dar apstesnė (plg. Rom 5, 20). Tokia daugybė skausmo, tiek daug liūdesio privalo vesti į didesnį kunigų, vyskupų ir Bažnyčios šventumą.

Vien tik Dievas yra šventumo šaltinis, ir visų pirma į jį turime kreiptis atleidimo, išgydymo ir malonės, leidžiančios pasitikti šį iššūkį su bekompromise drąsa ir darniu siekiu. Panašiai kaip Gerasis Ganytojas iš praėjusio sekmadienio Evangelijos skaitinio, ganytojai turi eiti kartu su savo kunigais ir liaudimi kaip žmonės, įkvepiantys gilų pasitikėjimą ir vedantys juos prie atgaivos versmių (plg. Ps 22, 2).

Prašau Viešpatį suteikti Jungtinių Valstijų vyskupams stiprybės statydinti savo atsaką į dabartinę krizę ant tvirtų pamatų – tikėjimo, tikros ganytojiškos meilės aukoms, taip pat kunigams ir visai jūsų šalies katalikų bendruomenei. Prašau katalikų likti greta savo kunigų bei vyskupų ir remti juos savo malda šiuo sunkiu metu.

Prisikėlusio Kristaus ramybė tebūnie su jumis!