Birželio 16 d., eidamas 91-uosius metus, Romoje mirė prelatas Ladas Tulaba, buvęs ilgametis Popiežiškosios lietuvių šv. Kazimiero kolegijos rektorius ir jos steigėjas, Šventojo Rašto į lietuvių kalbą vertėjas, homiletinio turinio ir memuarinio pobūdžio knygų autorius ir Vatikano radijo lietuviškosios redakcijos bendradarbis.

Prelatas Ladas Tulaba gimė 1912 m. balandžio 28 dieną Barčių kaime, Metelių parapijoje, Alytaus apskrityje. Baigęs Vilkaviškio kunigų seminariją, 1934 m. rugsėjo 16 d. įšventintas kunigu. 1934–1935 m. studijavo teologiją VDU Teologijos-filosofijos fakultete ir įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1935–1938 m. studijavo teisę Popiežiškajame Biblijos institute Romoje, kur gavo licenciato, o 1949 m. – Šventojo Rašto daktaro laipsnį. 1938–1940 m. dėstė Šventąjį Raštą Vilkaviškio kunigų seminarijoje. Sovietams seminariją uždarius, 1940 m. buvo pakviestas dėstyti Šventąjį Raštą Kauno VDU Teologijos fakultete. Čia buvo Senojo ir Naujojo Testamento katedros vedėjas. 1942 m. paskirtas perorganizuotos Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi. Vilniuje įsitraukė į pastoracinį ir visuomeninį darbą. 1943 m. vokiečiams išvežus kun. A. Lipniūną į koncentracijos stovyklą, kun. L. Tulaba perėmė vadovavimą Išlaisvinimo fondui ir buvo paskirtas Šv. Jonų bažnyčios rektoriumi lietuvių reikalams. 1944 m. dėl karo veiksmų pasitraukė į Vokietiją, buvo pasiųstas į Eichstätto kunigų seminariją, paskirtas lietuvių klierikų rektoriumi, auklėtoju ir tarpininku su seminarijos vadovybe. 1945 m. rugsėjo mėn. pasiųstas į Romą rūpintis Šv. Kazimiero kolegijos steigimu, nuo 1945 m. gruodžio mėn. tapo jos rektoriumi. 1951 m. popiežius Pijus XII kun. L.Tulabą pakėlė prelatu. 1960 m. paskirtas Vyriausiosios komisijos emigracijos reikalams prie Šv. Konsistorijos kongregacijos nariu, o 1966 m. pakeltas apaštališkuoju pronotaru.

Savo darbą Šv. Kazimiero kolegijoje prel. Ladas Tulaba plačiai aprašė knygoje „Romos popiežiškoji šv. Kazimiero lietuvių kolegija” (1998). Be šio veikalo, prel. L. Tulaba yra parašęs: „Kentėjimų problema” (1937), „Marija Mergelė” (1936–1937), „Kad kūrentųsi” (1954), „Nuo Dusios iki Tiberio” (1993–1995), „Šventojo Rašto temomis” (2000), „Vatikanas ir Lietuva” (2001).

Kelias dienas prelatas Tulaba buvo pašarvotas Lietuvių namų – Villa Lituania koplyčioje, kur birželio 18 d. už jį pasimelsti susirinko Romoje studijuojantys ir dirbantys lietuviai kunigai. Mišių aukai vadovavo ir pamokslą pasakė arkivyskupas Jonas Bulaitis, apaštališkasis nuncijus Albanijoje.

Birželio 19 d. Šv. Petro bazilikoje gedulines laidotuvių Mišias už prelato Tulabos vėlę aukojo kelios dešimtys kunigų, keli vyskupai, tarp kurių ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovas Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Mišiose taip pat dalyvavo Romos lietuviai, velionio prelato giminės ir artimieji iš Lietuvos. Pamokslą pasakė arkivyskupas Francesco Marchisano, Šv. Petro bazilikos klebonas ir popiežiaus vikaras Vatikano miesto valstybei, pažinojęs velionį, kaip pats sakė per pamokslą, jau beveik 5 dešimtmečius. Trumpai apžvelgęs prelato Tulabos nueitą gyvenimo kelią, arkivyskupas Marchisano pabrėžė tris asmenines velionio savybes: jo meilę tėvynei Lietuvai, apie kurią, pasak arkivyskupo, prelatas Tulaba mielai kalbėdavo su užsidegimu, meilę savo kunigiškajam pašaukimui ir meilę Kolegijai bei jos auklėtiniams.

Nuo Šv. Petro bazilikos didžiojo altoriaus į dangų kilo sutartinė koncelebrantų malda, lotyniškos ir lietuviškos giesmės. Po šv. Mišių karstas su velionio palaikais iš Šv. Petro bazilikos buvo palydėtas į Romos Campo Verano kapines ir palaidotas Šv. Petro bazilikos kanauninkų koplyčioje.

Gedulinės Mišios už a. a. prelatą Ladą Tulabą birželio 19 d. buvo aukojamos ir Vilniaus kunigų seminarijoje. Prelatas Tulaba Antrojo pasaulinio karo metais buvo Vilniaus seminarijos rektorius. Mišioms vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, buvęs prelato Tulabos auklėtinis Romoje.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatas