Palyginimu apie paslėptą lobį ir brangų perlą pabrėžiama aukščiausia, su niekuo nesulyginama Dievo karalystės vertė. Antras svarbus dalykas yra noras visko atsižadėti dėl Dangaus karalystės. Trečias dalykas yra eschatologinis džiaugsmas radus Karalystę. Pastarasis dalykas paminėtas tik pirmajame palyginime. Evangelistas pavartoja tokį graikišką žodį, kuris nusako vien Dievo dovanojamą džiaugsmą. Tokį džiaugsmą patyrė žvaigždę išvydę išminčiai (Mt 2, 10).

Pirmajame skaitinyje aprašoma išmintingojo Saliamono malda. Dvidešimtmetis karalius Saliamonas, paveldėjęs iš savo tėvo karalystę, žino, jog į jį sudėtos tautos viltys. Jis budi maldoje atnašaudamas aukas ten, kur kadaise dykumos dienomis Dievas kalbėjo Mozei „veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu” (plg. Iš 33, 11). Dievas provokuoja jaunąjį karalių: „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau”. Saliamonas, suvokdamas savo atsakomybės naštą ir silpnumą, atsako paprastai: „Suteik savo tarnui imlią širdį”. Jis prašo išminties dovanos, leisiančios vadovauti tautai pagal Dievo valią. Ateis diena, kai vienas iš jo įpėdinių, pats būdamas įsikūnijusi Išmintis, ištars gėlėtose Galilėjos kalvose: „Štai čia daugiau negu Saliamonas” (Mt 12, 42).

Mato evangelijos palyginimų virtinė  – taip pat savotiškas brangenybių vėrinys. Šios brangenybės eksponuojamos tryliktame Mato skyriuje. Šiandienos skaitinyje gėrimės trimis paskutiniaisiais šio rinkinio palyginimais. Palyginimas apie tinklą su žuvimis tęsia kviečių ir raugių motyvą. Čia vėl turima omenyje gerųjų ir blogųjų sambūvis krikščioniškojoje bendruomenėje. Bažnyčios istorijoje nuolat atgyja manichiejizmo pagunda. Žmonės linkę skirstyti kitus į gerus ir blogus, jie mato arba juoda, arba balta. Bažnyčia kaip šventųjų bendruomenė yra idealas. Evangelijos tinklai nepaliaujamai užgriebia „įvairiausių žuvų”.

Žmonių žvejo amatas yra gražus, tačiau dažnai žmogiškai nuviliantis. Nėra lengva išlaikyti viltį žvejojus visą naktį ir likus tuščiais tinklais. Vienas dalykas yra tikras: galutinė žvejonės sėkmė. Jėzaus paskelbta Karalystė, atėjus laikui, pasieks pilnatvę. Jėzaus tinklas galiausiai bus pilnutėlis. Galutinai žuvys bus atrenkamos pasaulio pabaigoje. Iki tos dienos esame raginami kantriai laukti.

Palyginimo pabaigoje Jėzus pagiria Rašto aiškintoją, tapusį Karalystės mokiniu. Šie žodžiai skirti tokiems žmonėms, kurių intelektinis bagažas neapsvaigino išdidumu ir neužkietino jų širdies. Tokie žmonės perėmė Jėzaus mokymą, perteikiamą dažnai sekant judaizmo pedagogikos tradicijomis, jie išmoko suvokti širdimi ir iš patikėto turto „iškelti senų ir naujų daiktų”. Jie išmoko perduoti kitiems gautuosius turtus. Tai nebuvo Rašto aiškintojai, monotoniškai kartoję išmoktus sakinius. Svarbu ne pažodžiui atkartoti Jėzaus išsakytą teiginį, bet jį išgyventi asmeniškai,išskleisti ir pritaikyti, parodyti jo vaisingumą per žodžius ir darbus. Kiti Rašto aiškintojai, tokie kaip Nikodemas (Jn 3, 10) ir kiti (plg. Mt 12, 28–32) taip pat buvo atviri Evangelijos žiniai.

Niekur kitur Evangelijose Jėzus taip tiesiogiai neklausia: „Ar supratote visa tai?” Klausytojai taip pat nedviprasmiškai atsako: „Taip”. Kuris iš apaštalų būtų galėjęs taip drąsiai atsakyti klausiamas apie Jėzaus prisikėlimą? Daugelyje Evangelijos vietų pažymima, jog, Jėzui pranašaujant apie būsimą mirtį ir prisikėlimą, apaštalai nieko nesuprato.

Palyginime apie dirvoje rastą lobį sakoma, jog ūkininkas randa lobį tiesiog ardamas dirvą, specialiai jo neieškodamas. Čia galima įžvelgti malonę. Turtingas pirklys, jau turėjęs brangių perlų rinkinį, vis dėlto nesiliauja ieškojęs. Iš jo galime mokytis ryžto ir tikslingumo. Pirmuoju atveju Dangaus karalystė prilyginama dirvai, o antrajame palyginime – pirklio pasirinkimui. Jėzaus žadama Karalystė vertingesnė už kitas brangias vertybes, tokias kaip turtas, santuoka, šeima, tėvynė... Viešpats kalba apie tai pakankamai aiškiai. Anksčiau esame girdėję radikalius Jėzaus žodžius: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs”. Tačiau vien tik atsižadėjimas dar nėra gėrybė. Atsižadėjimas geras tuomet, kai gėrybė iškeičiama į dar vertingesnį dalyką: ūkininkas pirko dirvą, pirklys nusipirko perlą. Svarbus yra ir dar vienas dalykas. Atsižadėjimas turi būti laisvas ir džiugus. Žmogus, radęs lobį, „iš to džiaugsmo” viską parduoda.