TURIZMO  PASTORACIJOS  GAIRĖS

(pabaiga)
 

27. Turistinių programų pasiūla, vietovių, į kurias rengiamos kelionės, pristatymas ir veiklos atostogų laikotarpiu reklama yra regimiausias ir labiausiai viliojantis turizmo pasaulio aspektas, suteikiantis žmonių norams bei svajonėms spalvingą ir patrauklų pavidalą. Akivaizdu, jog šiomis aplinkybėmis kelionių rengėjams tenka pareiga teikti objektyvią informaciją, absoliučiai gerbti asmenų orumą ir vietovės, apie kurią informuojama, ypatybes, būti sąžiningiems siūlant turistines paslaugas ir absoliučiai patikimiems šias siūlomas paslaugas teikiant. Kadangi turizmo praktikavimas yra žmogaus laisvės reiškimosi forma, visa informacija, susijusi su turizmo plėtojimu, turi skatinti atsakingos laisvės vykdymą (41). Tokia atsakomybė neatsiejama nuo visos kelionės ir numato, kad po kelionės būtų išklausomos klientų dalykinės pastabos bei naudingos rekomendacijos.

Kelionės organizatorių tarnystė turistams daug kur siejasi su krikščioniškąja artimo meilės dorybe; tokia meilė šiuo atveju reiškiasi gerais patarimais ir sunkumų bei džiaugsmų kelionės metu dalijimusi. Todėl krikščionybę išpažįstantys kelionių rengėjai turėtų nuoširdžiai bei pagarbiai supažindinti su religiškai reikšmingomis vietomis; jiems taip pat privalu pasirūpinti, kad jų programose būtų atsižvelgta ir į galimus specifinius kiekvienos religijos reikalavimus.

Turizmo pastoracija turėtų siūlyti krikščionybę išpažįstantiems kelionių rengėjams progų apmąstyti kriterijus, kuriais turėtų vadovautis jų darbas. Be to, svarbu, talkinant kitiems asmenis, suteikti jiems naudingų žinių apie religines vietoves bei renginius, kurie paprastai yra turistinių kelionių tikslas. Tokios iniciatyvos turėtų būti vykdomos bendradarbiaujant su kompetentingomis kitų šalių struktūromis, idant nusibrėžti tikslai būtų pasiekti ir tarptautinio turizmo plotmėje. To siekiant turizmo pastoracijos atstovams naudinga dalyvauti turizmo pramonės mugėse.

28. Turistus paprastai lydi gidai, padedantys jiems lengviau pasiekti savo kelionės tikslus. Gidas dažnai lemia atostogų sėkmę ar nesėkmę. Neįmanoma įvertinti gido turistams daromos įtakos ir, vadinasi, jam tenkančios atsakomybės tinkamai pasirengti šiai profesijai.

Dėl šios priežasties būtina skatinti krikščionybę išpažįstančius gidus burtis į sąjungas bei rengti susitikimus, padedančius jiems žmogiškai bei dvasiškai tobulėti ir keistis mintimis bei patirtimis, nes jų darbas itin reikalauja pagarbos, pasiaukojimo ir dėmesingumo dvasinei turistų gerovei. Jie turi suvokti, kad jų ypatingas ryšys su turistais daro tikėjimo liudijimą ypač reiklia pareiga.

Gidas turi mokėti kompetentingai supažindinti su religinio pobūdžio vietomis, paminklais ar renginiais, suvokdamas, jog yra tikras evangelizuotojas, kuriam būtina vadovautis išmintimi ir pagarba.

Gidams skirtomis pastoracinėmis iniciatyvomis galima aprėpti ir vadinamuosius „animuotojus”, kurių nuolatos daugėja ir kuriems turistų kasdienybėje tenka vis svarbesnis vaidmuo. Jie gerokai lemia, ar laisvalaikis taps prasminga sveiko pramogavimo ir žmogiškojo bei dvasinio augimo erdve.

29. Turistinės veiklos siūlytojams ir turizmo srityje dirbantiesiems tenka reikšmingas vaidmuo lankytojų aptarnavimo srityje. Savo darbe jie tiesiogiai bendrauja su lankytojais ir pirmutiniai įžvelgia jų lūkesčius ir galimus nusivylimus; dažnai jie tampa jų patikėtiniais ir gali atlikti patarėjo ar gido funkciją.

Krikščionis, profesiškai dirbdamas turizmo srityje, tokiomis aplinkybėmis suvoks, kokia atsakomybė jam tenka. Nuo jo profesinės kompetencijos bei krikščioniškojo įsipareigojimo priklauso, ar lankytojo apsilankymas bus sėkmė žmogiškuoju ir dvasiniu lygmeniu.

Kad įstengtų atsiliepti į šį iššūkį, turizmo srityje profesiškai dirbantys krikščionys turi galėti tikėtis parapijos ir pastoracijos darbuotojų tvirtos paramos. Besąlygiškai būtina siūlyti jiems specifinį parengimą jų ugdymo profesinėse mokyklose ar kitomis papildomomis iniciatyvomis. Į jų darbo valandas privalu atsižvelgti ir planuojant liturginį šventimą bei katechezę.

Turizmo pastoracija turėtų būti itin jautri ypatingai turizmo srities darbuotojų padėčiai. Religinė ir sakramentinė tarnystė derintina su jų darbo sąlygomis, tačiau tai neturėtų jaukti bendruomenės tvarkaraščio ir ritmo. Tokios pastangos reikalingos norint skatinti turizmo darbuotojus dalyvauti parapinės bendruomenės gyvenime, apaštališkuosiuose sąjūdžiuose, kurti specifines grupes ar specializuotas sąjungas. Tokių grupių kūrimasis yra pastoracinės veiklos įrankis, remtinas visomis turimomis išgalėmis tiek profesinėje veikloje, tiek už jos ribų.

Ypatingas dėmesys skirtinas tam tikroms aplinkybėms, pavyzdžiui, problemiškai padėčiai, į kurią darbuotojas dažnai patenka šeimyninio gyvenimo atžvilgiu. Minėti darbo santykiai gali kenkti tvarkingam bendram gyvenimui – sutuoktinių tarpusavio ar tėvų su vaikais – šeimoje tiek dėl darbo valandų, tiek dėl to, kad darbuotojas priverstas gyventi toli nuo šeimos.

Jaunuoliai, besirengiantys profesiniam gyvenimui ir jį pradedantys, yra dar viena grupė, kuriai būtina skirti ypatingą dėmesį. Jie išgyvena lemtingą savo gyvenimo etapą, kai labai svarbu galėti tikėtis Bažnyčios pagalbos. Šiame kontekste esminis vaidmuo tenka parapijoms bei grupėms ir centrams, kuriuose susitinkama lavintis, apmąstyti bei švęsti tikėjimą.

Dar vienas turizmo pastoracijos prioritetas turėtų būti turizmo srityje dirbančios moterys. Būtina intensyvinti bei remti visas iniciatyvas, kurių tikslas – didesnė pagarba moters orumui ir jos ypatingai padėčiai šeimoje ir visuomenėje.

3. Bažnyčios ir visuomenės bendradarbiavimas

30. Vykdydama savo misiją pasaulyje, Bažnyčia, viena vertus, siūlo žmonijai savo nuoširdų bendradarbiavimą kuriant visus vienijančią broliją (42), padedančią pasiekti žmogaus orumą atitinkančius tikslus; kita vertus, ji yra „tvirtai įsitikinusi, kad dirvą Evangelijai parengti jai labai daug visokiausiais būdais gali padėti pasaulis – tiek pavieniai žmonės, tiek žmonių bendruomenės savo talentais ir veikla” (43).

Šis abipusis Bažnyčios ir visuomenės tarnavimas pirmiausia vyksta per specifinę pasauliečių misiją. Todėl turizmo pastoracija turi ieškoti bendradarbiavimo su viešąja administracija, profesinėmis sąjungomis ir turizmo organizacijomis ir jį skatinti, kad turizmo srityje sklistų ir „joje glūdinčias naujojo humanizmo galimybes” (44) plėtotų krikščioniškoji vizija.

Vadovaudamasis tokia nuostata, Šventasis Sostas Pasaulio turizmo organizacijoje įsteigė stebėtojo misiją. Šios organizacijos iniciatyva kasmet rugsėjo 27 dieną švenčiama Pasaulinė turizmo diena, 1999 metais buvo priimtas tarptautinis turizmo etikos kodeksas. Bažnyčia prisideda prie šios dienos šventimo atitinkamu popiežiaus laišku, pabrėžiančiu jos dvasinę reikšmę. Be to, ji pritaria minėtąjį kodeksą pagrindžiantiems principams.

Panašiai ir vyskupų konferencijos bei pavieniai vyskupai privalo ieškoti nuolatinio dialogo su viešąja, nacionaline ir vietine valdžia, kelionių rengimo įstaigomis ir turizmo profesinių darbuotojų sąjungomis, kad Bažnyčios bendradarbiavimas, kuriant teisingesnį, taikingesnį ir solidaresnį pasaulį, reikštųsi konkrečiais veiksmais.

Be to, visais lygmenimis būtina stengtis bendradarbiauti su organizacijomis, kovojančiomis su žmogaus orumą žeidžiančiomis situacijomis, dėl kurių kaltas ir turizmas: tai vadinamasis „sekso turizmas”, priklausomybė nuo narkotikų, aplinkos griovimas, kultūrinės tapatybės ardymas, paveldo niokojimas. Krikščioniui tenka pareiga be baimės pasmerkti tokias slogias situacijas ir visomis išgalėmis stengtis jas panaikinti.
 

III. PASTORACINĖS  STRUKTŪROS

31. Norėdama sąžiningai vykdyti iš Viešpaties gautą misiją, Bažnyčia negali neevangelizuoti. Visi Bažnyčios nariai turi pareigą įvairiopai prisidėti prie šios užduoties, per kurią visu kilnumu išryškėja tikroji visų lygybė „Kristaus kūno statyboje” (45). Bažnyčia be paliovos ieško vis veiksmingesnių šios misijos vykdymo priemonių ir yra pasirengusi pagal meto reikalavimus (46) šias priemones atnaujinti, gerbdama kiekvienai tautai būdingus aspektus bei kalbą bei „drąsiai ir išmintingai” (47) prie jų prisitaikydama (48).

Turizmo plėtra ir jo didėjanti reikšmė tautoms yra vertos Bažnyčios pastoracinio dėmesio – Bažnyčios, kuri, įkvėpta patirties, per šimtmečius sukauptos lydint keliaujančius maldininkus (49), nuo pat pradžios įdėmiai stebėjo šią sritį. Suvokdama, kad nauji turizmo reiškinio matmenys reikalauja „koordinuotų įvairių krikščionių bendruomenės pastangų” (50), Bažnyčia parengė kelis darbo įvairiose veiklos srityse koordinavimo kriterijus. Pateikiamomis gairėmis, pratęsiančiomis ankstesnius samprotavimus, norima paakinti suvienyti visų, kurie pašaukti tiesiogiai darbuotis turizmo pasaulyje, pastangas.

1. Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba

32. 1970 m. kovo 19 d. apaštališkuoju laišku motu proprio forma Apostolicae caritatis popiežius Paulius VI įsteigė Vyskupų kongregacijai pavaldžią Popiežiškąją migrantų bei keleivių sielovados komisiją. Dėl milžiniškai padidėjusio mobilumo, kurį įgalino technikos pažanga, šiuo dokumentu įsteigtai institucijai dabarties visuomenėje atitieko svarbus vaidmuo. Kalbant apie turizmą, dokumente nurodoma, jog tai reiškinys, įtraukiantis „nepaprastai daug žmonių” ir socialinėje srityje esantis „naujovė, pasižyminti apibrėžtais savitumais” (51).

Apaštališkąja konstitucija Pastor bonus (1988 06 28) buvo įsteigta Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba, pakeitusi komisiją ir perėmusi jos užduotis. Aptariant turizmą, konstitucijoje pareiškiama, jog ši Popiežiškoji taryba „rūpinasi, kad maldingumo, studijų ar poilsio sumetimais daromos kelionės skatintų tikinčiųjų moralinį bei religinį ugdymą, ir talkina vietinėms Bažnyčioms, idant visi nesantys savo gyvenamojoje vietovėje galėtų pasinaudoti tinkama pastoracine pagalba” (52).

Vykdydama jai patikėtą misiją, Popiežiškoji taryba siekia šių pagrindinių tikslų:

1. Skatinti ir koordinuoti nuolatinius turizmo reiškinio, pirmiausia jo poveikio dvasiniam ir religiniam individų ir bendrijų gyvenimui, tyrimus;

2. Siūlyti pastoracines gaires, kurias būtų galima pritaikyti visose ar keliose šalyse;

3. Palaikyti nuolatinius ryšius su vyskupų konferencijomis siekiant koordinuoti bei remti pastoracines iniciatyvas turizmo srityje;

4. Bendradarbiauti su aukštesniųjų studijų bažnytiniais centrais ir tiriamaisiais institutais, į kurių programas įtrauktos turizmo studijos;

5. Numatyti kasmetinio Pasaulinės turizmo dienos šventimo programą, kurti bei skleisti katechetinę medžiagą Pasaulinės dienos tema;

6. Palaikyti reguliarius kontaktus su nuolatiniu Šventojo Sosto stebėtoju Pasaulinėje turizmo organizacijoje (53).

2. Vyskupų konferencijos

33. Vyskupų konferencijos yra institucijos, įsteigtos tam, kad vyskupai, dalydamiesi išmintimi bei patirtimi, galėtų „šventai jungti savo pajėgas bendrajai Bažnyčių gerovei” (54). Apaštališkajame laiške Apostolos suos patikslinama: „Imdamiesi naujų klausimų ir siekdami, jog Kristaus žinia apšviestų ir vestų žmonių sąžines, sprendžiant visuomenės pokyčių keliamas naujas problemas, vyskupai, susibūrę į vyskupų konferenciją ir bendrai vykdydami savo mokymo tarnybą, gerai suvokia savo pareiškimų ribotumą. Nors šie pareiškimai yra oficialūs, autentiški ir išlaiko bendrystę su Apaštalų Sostu, jie neturi visuotinio magisteriumo pobūdžio” (55). Vyskupų konferencijų veikloje pastoracinis dėmesys pirmiausia skiriamas inovacinėms permainoms visuomenėje ir „apaštalavimo formų ir būdų, tinkamai pritaikytų laiko ir vietos aplinkybėms”(56), siūlymui.

Turizmas neabejotinai yra viena iš temų, reikalaujančių vyskupų konferencijų dėmesio. Juk turizmas yra dar gana nauja patirtis visuomenei, ypač bendrijoms, kurių teritorija bei kultūros paveldas tampa tarptautinio turizmo objektu. Turizmo naujumą, antra vertus, lemia nuolatinis plėtojimasis, nauji gyvenimo stiliai bei įpročiai.

Čia išvardysime kelias konkrečiais iniciatyvas, kurių vyskupų konferencijos galėtų imtis turizmo srityje.

1. Visi vyskupai turėtų būti susipažinę su naujausia informacija apie turizmo plėtros šalyje tendencijas, jo formas, socialinį poveikį gyventojams ir darbo pasauliui, religinius turistų poreikius. Žinių reikia tiek apie vietinį, tiek apie tarptautinį turizmą. Jei turizmo plėtojimosi mastas šalyje to reikalauja, šio reiškinio studijavimas bei analizavimas patikėtini nuolatinei stebėtojų grupei kokiame nors šalies katalikiškajame universitete ar bažnytiniame institute.

2. Norint, kad visose vyskupijose būtų turizmo pastoracijai tinkamai parengtų kunigų ir pastoracijos darbuotojų, būtina parengti specialią turizmo pastoracijos darbuotojų ugdymo programą, kurią į savo studijų planus įtrauktų įvairios seminarijos bei ugdymo institucijos.

3. Siekiant tinkamos tikinčiųjų katechizacijos laisvalaikio ir turizmo temomis, įprastinei pastoracijai reikia pasiūlyti tam skirtų gairių.

4. Jei to reikalauja aplinkybės, su kitomis vyskupų konferencijomis užmegztini ryšiai, kad šalys, iš kurių išvykstama ir į kurias atvykstama, bendradarbiavimo dvasia galėtų keistis pastoraciniais darbuotojais ir įvairiakalbe infomacija bei liturgine medžiaga.

5. Būtina skatinti ugdymo programas gidams, ypač tiems, kurie vadovauja apsilankymams religinėse vietose, taip pat darbui turizmo srityje bei viešbutyje rengiančių mokyklų bei centrų mokiniams.

6. Turizmas turėtų būti viena iš temų, aptariamų „katalikiškuosiuose kultūros centruose” (57).

7. Numatytinos galimos vyskupijų bendradarbiavimo formos, siekiant geriau organizuoti pastoracinę globą vietovėse, kur tam tikrais sezonais susitelkia daug turistų.

8. Būtina užmegzti ryšį su krikščioniškųjų konfesijų atstovais, siekiant ekumeninio bendradarbiavimo dideliuose turizmo centruose (58).

9. Norint laiduoti prideramą bendradarbiavimą planuojant bei prižiūrint turizmo veiklą, privalu puoselėti nuolatinį dialogą su viešąja valdžia bei suinteresuotomis organizacijomis; bendradarbiaujant ypatingas dėmesys skirtinas vietinių gyventojų kultūrinės tapatybės apsaugai, turizmo sektoriuje dirbančiųjų teisėms, teisingam naudojimuisi meniniu bei religiniu paveldu, pagarbiam lankytojų priėmimui.

10. Būtina skatinti Bažnyčios buvimą šio sektoriaus „mugėse”.

Būtų prasminga, kad šiai veiklai koordinuoti Vyskupų konferencija įsteigtų komisiją (59), į kurią būtų įtraukta specialistų, atstovaujančių įvairiems turizmo sektoriams.

3. Vyskupijos

34. Turizmas mūsų šiuolaikinėje visuomenėje yra labai paplitęs reiškinys, tiek kaip laisvalaikio užsiėmimas, tiek kaip daugelio žmonių profesinio darbo sritis, tiek kaip paslaugų tinklas, būdingas turistinei vietovei. Todėl dėl savo artimo sąryšio su bendruomenės kasdieniu gyvenimu turizmas yra matmuo, laikytinas vyskupijos pastoracijos normaliu dėmeniu ir kaip toks turi priklausyti sritims, reguliariai atsiduriančioms vietos ordinaro ir jam patariančių tarybų ar komisijų dėmesio akiratyje.

Turizmo pastoracija vyskupijos lygmeniu būtinai turėtų kelti sau tokius tikslus:

1. Pateikti krikščioniškąją turizmo viziją, skatinančią tikinčiuosius išgyventi turizmą krikščioniškojo įsipareigojimo, liudijimo bei misionieriavimo dvasia; į šį tikslą būtina atsižvelgti sakant pamokslus, katechizuojant bei naudojantis visuomenės komunikavimo priemonėmis; taip pat reikia rūpintis, kad mokyklose būtų siūloma tinkama ugdymo programa, padedanti mokytis žmonių bei tautų orumą ir sklaidą gerbiančio turizmo vertybių;

2. Ugdyti pastoracijos darbuotojus, gebančius šiame sektoriuje specifiniu būdu plėtoti pastoracinį darbą; jei to reikalauja vyskupijos poreikiai, keliems kunigams ir pasauliečiams reikia suteikti nuodugnesnio specialaus išsilavinimo galimybių;

3. Analizuoti turizmo realybę vyskupijoje, formuluoti pastoracinius kriterijus, siūlyti atitinkamas priemones kunigų ir pastoracijos tarybose (60); religinė turistų globa įtrauktina į vyskupijos pastoracinę veiklos programą, vykdytina viena iš jų kalbų bei jų kultūrą atitinkančiu pavidalu, tačiau neturi virsti atskiru dydžiu ir trikdyti vietinės bendruomenės gyvenimo;

4. Didžiausio turistų srauto laikotarpiais stengtis optimizuoti lankytiniausių parapijų darbą ir numatyti galimybę prireikus pasitelkti kunigų iš kitų parapijų bei kitų vyskupijų ar šalių;

5. Rūpintis, kad vyskupija svetingai sutiktų turistus; tai galima laiduoti, ypač turistinio sezono pradžioje, paskelbiant vyskupo laišką šia tema ir paskleidžiant informaciją apie galimybes dalyvauti vietinės Bažnyčios šventime ir gyvenime;

6. Siekiant prižiūrėti lankytojams atviras Bažnyčios menines bei kultūrines gėrybes ir laiduoti pakankamai ilgą darbo laiką, skatinti grupių bei sąjungų kūrimąsi ir savanorių bendradarbiavimą;

7. Atsižvelgiant į naujas urbanistines bei socialines aplinkybes, kurti parapijas ir bendruomeninius centrus, labiau orientuotus į turizmo pastoraciją;

8. Palaikyti ryšius su kitų krikščioniškųjų konfesijų atsakingais pareigūnais, kad būtų galima imtis priemonių, padedančių geriau religiškai tarnauti jų tikintiesiems, visuomet kartu laikantis Šventojo Sosto ir vyskupų konferencijų nustatytų kriterijų bei normų;

9. Plėtoti bendradarbiavimą su viešosios valdžios organais ir vietinėmis administracijomis, turizmo organizacijomis bei profesinėmis sąjungomis ir kitomis turizmu suinteresuotomis institucijomis;

10. Įsteigti diecezinę turizmo pastoracijos komisiją, kuri rūpintųsi pastoracijos šioje srityje koordinavimu bei skatinimu ir tarp kurios narių būtų specialistų, atstovaujančių įvairioms turizmo pasaulio asmenų grupėms.

4. Parapijos

35. Parapija, „kad ir kokios būtų žmonių skirtybės, visa suimdama į viena ir jungdama į Bažnyčios visumą” (61), yra pirmutinė svetingumo mokykla, pirmiausia tada, kai susirenka švęsti Viešpaties dienos (62). Ji svetingai atsiveria visiems, laikinai sustojusiems jos teritorijoje, ir parengia tikinčiuosius kelionėms, į kurias jie nori vykti. Joje atramą randa visi, kurie nori nuoširdžiai liudyti savo tikėjimą turizmo pasaulyje.

Laikyti parapijos bendruomenę susitikimo vieta ir pastoracinio darbo paspirtimi reiškia suponuoti, jog vietovėse, kur rutuliojasi turizmo veikla, egzistuoja parapija su visomis jai būdingomis struktūromis. Regimas bažnyčių ir parapinių centrų ženklas yra pirmasis konkretus svetingumo gestas. Per tai parapija kviečia visus lankytojus dalyvauti tikėjimo šventime ir dalytis broliška bendryste.

Rengdama turizmo pastoraciją, parapijos bendruomenė turi ne tik siekti svetingai priimti lankytojus, bet ir mokyti savo tikinčiuosius krikščioniškai praktikuoti turizmą bei palaikyti tuos, kurie darbuojasi turizmo srityje.

Laikydamasi vyskupijos nustatytų tikslų, parapija galėtų imtis šių konkrečių iniciatyvų:

1. Laisvalaikio ir turizmo temomis katechizuoti krikščionybę išpažįstančius vietinius gyventojus ir turistus, jei to reikalauja vietovės aplinkybės;

2. Skatinti ir palaikyti pagalbos bei prevencijos priemones, kuriomis siekiama apsaugoti grupes, galinčias tapti netikusios turizmo praktikos ar turistų elgesio aukomis;

3. Skatinti, priimti bei palaikyti apaštalavimo grupes, daugiausia dėmesio skiriančias turizmo sektoriuje gyvenantiems bei dirbantiems žmonėms, net jei tokių veiklos sričių pačioje parapijoje ir nebūtų (63);

4. Sudaryti nuolatinę pasauliečių grupę, kuri analizuotų bei siūlytų iniciatyvas, įgyvendintinas turizmo srityje;

5. Siekiant skatinti asmeninį ryšį, tikėjimo šventimą, asmeninę maldą ir artimo meilės liudijimą, vietovėse, kur turistų srautas didelis, patarnavimus pritaikyti turistų poreikiams;

6. Siūlyti turizmo profesiniams darbuotojams specialius patarnavimus, atitinkančius jų darbo valandas ir darbo santykius;

7. Sudaryti galimybes lankytojams dalyvauti Eucharistijos šventime jų gimtąja kalba ar taikant kitas jų kultūrai būdingas išraiškos formas, visuomet paisant galiojančių liturginių nuostatų;

8. Nuolatos atnaujinti informaciją apie parapijos patarnavimus ir rūpintis, kad tokia informacija turistams būtų prieinama viešbučiuose, informacijos biuruose ir kitose informavimo priemonėse.
 

PABAIGA

36. Turizmas yra ideali aplinkybė, padedanti žmogui suvokti save kaip keliautoją laike ir erdvėje. „Jo Dvasios gaivinami ir jungiami, mes keliaujame į žmonių istorijos baigmę, visiškai atitinkančią jo planą: ‘Visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje’” (Ef 1, 10) (64). Bažnyčia, eidama pavyzdiniu savo Mokytojo ir Viešpaties keliu (65), moko žmones atpažinti savo tikrąjį pašaukimą. Kiekvieno žmogaus širdyje reiškiasi gilus homo viator nerimastingumas, juntamas naujų horizontų troškulys ir radikalus tikrumas, kad savosios egzistencijos tikslą įmanu pasiekti tiktai Dievo begalybėje (66).

Šį žmogaus ieškojimą ypač išryškina bei aikštėn iškelia turizmas. Norėdamas patenkinti savo norą pažinti kitus žmones ir kultūras, išskleisti savo asmeninius gebėjimus ir patirti nauja, žmogus mielai skiria savo laisvalaikio dalį turizmui. Šis turizmu pasireiškiantis ieškojimas vyksta ne tik tada, kai žmogus leidžiasi į tolimas keliones ar pavojingus nuotykius, bet ir ypač aiškiai rodosi individų ir šeimų pastangomis skirti vieną ar kelias dienas bendram poilsiui, pasirengimu ištverti nepatogumus keliaujant aplankyti giminių ar draugų ir bendradarbiavimu, kurio reikalauja grupinė išvyka.

Sutikęs Dievą gamtos ir meno grožyje, būdamas geros psichologinės savijautos, turistas pajus poreikį kartu su šventuoju Augustinu ištarti: „Sau tu mus sukūrei, ir nerami mūsų širdis, kol tavyje nenurimsta” (67). Ir toliau: „Vėlai tave pamilau, Groži, toks senas ir toks naujas, vėlai tave pamilau! Ir štai tu buvai viduje, aš lauke ir tenai tavęs ieškojau <…>. Tavęs paragavau, ir tavęs alkstu bei trokštu” (68).

Atsivėręs pasaulinei brolystei dalyvavimu meilės ir taikos civilizaciją statydinančiame dialoge (69), turistas kartu su psalmininku ištars: „Štai kaip gera ir kaip malonu, kur žmonės gyvena vienybėje!” (Ps 133, 1).

Kiekvienas turistas, gėrėdamasis kūrinijos grožiu (plg. Išm 13, 3), kartu su Marija, Bažnyčios Gimdytoja ir provaizdžiu (70), turėtų šlovinti Viešpatį (plg. Lk 1, 46) ir skelbti įstabius Viešpaties darbus (plg. Sir 42, 15–43, 33), per tai visiems žmonėms nešdamas viltį.
 

Vatikanas, 2001 m. birželio 29 d.,
Šv. Apaštalų Petro ir Povilo šventė

Arkivyskupas STEPHEN FUMIO HAMAO
Prezidentas

Arkivyskupas FRANCESCO GIOIA
Sekretorius

(41) Plg. Jonas Paulius II. Laiškas 1981 m. Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga, 3.
(42) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 32.
(43) Ten pat, 40.
(44) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Ligurijos vyskupus (1982 01 05), 5.
(45) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 32.
(46) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 1.
(47) Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 40.
(48) Ten pat, 63 (plg. 59–64).
(49) Plg. Pijus XII. Kalba „Skāl-clubs” pasauliniame kongrese (1952 10 29).
(50) Jonas Paulius II. Kalba trečiajame pasauliniame turizmo sielovados kongrese (1984 10 01).
(51) Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Apostolicae caritatis (1970 03 19).
(52) Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Pastor bonus (1988 06 28), 151.
(53) Neprieštaraujant tam, kas apaštališkosios konstitucijos Pastor bonus 46 str. nustatyta dėl Valstybės sekretoriato II sektoriaus kompetencijos.
(54) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 37.
(55) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Apostolos suos, 22.
(56) KTK, 447 kan.
(57) Šių centrų pobūdis bei misija apibūdinami Popiežiškosios kultūros tarybos dokumente „Dėl kultūros pastoracijos” (1999 05 23), 32.
(58) Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba. Ekumenizmo principų ir normų įgyvendinimo vadovas (1993 03 25), 102–142, 161–162.
(59) Plg. KTK, 451 kan.
(60) Plg. KTK, 459, 511 kan.
(61) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Apostolicam actuositatem, 10.
(62) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Dies Domini (1998 05 31), 35–36.
(63) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į Dvasininkijos kongregaciją (1984 10 20), 6.
(64) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 45.
(65) Plg. Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba. Piligrimystė į Didįjį jubiliejų (1998 04 25), 9–11.
(66) Plg. ten pat, 24–21.
(67) Šv. Augustinas. Išpažinimai, I knyga, 1 skyrius: CSEL 33, 255.
(68) Ten pat, X knyga, 27 skyrius: CSEL 33, 1.
(69) Jonas Paulius II. Laiškas 22-osios Pasaulinės turizmo dienos (2001 m.) proga, 5.
(70) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 63.