Švč. M. Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė)
Apr 11, 19–12, 10; 1 Kor 15, 20–26; Lk 1, 39–56
 

Dangun Ėmimo šventės proga Bažnyčioje skaitomas Aplankymo skaitinys. Evangelistui Lukui aprašant, kaip jauna Marija keliauja aplankyti Elžbietos, jau buvo praėję laiko nuo Dievo Motinos Ėmimo į dangų. Magnificat yra ankstyvosios Bažnyčios pasigėrėjimo himnas žvelgiant į tą, kurią žmonių kartos vadina palaiminta, nes ji įtikėjo Viešpaties žodžiu. Magnificat labiau tinka ne išganymo įvykių aušrai, kai Jonas ir Jėzus tebebuvo motinų įsčiose, o veikiau išganymo pilnatvei, kai Marija pasiekė pilnutinę šlovę po savo Sūnaus prisikėlimo. Šiandien dangaus šventųjų būryje Marija gieda Magnificat už visa tai, ką Visagalis nuveikė per du tūkstantmečius. Šiandien Marija pasirodo kaip tobulas žmonijos kūrinys ir Dievo ištikimybės liudininkė. Šiandien išsipildo Marijos pranašystė: „Štai nuo dabar mane palaiminta vadins visos kartos”.

Daugeliui katalikų Marijos Dangun Ėmimo šventė atrodo savaime suprantamas ir įprastas dalykas. 1950 m. Visų Šventųjų dieną popiežius Pijus XII iškilmingai paskelbė įpareigojančią tikėjimo tiesą, arba dogmą, apie tai, kad Nepalytėtoji Mergelė, Dievo Motina Marija, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui, su kūnu ir siela buvo paimta į dangiškąją šlovę. Kita vertus, Naujajame Testamente nėra konkrečios užuominos apie Marijos ėmimą į dangų.

Popiežiaus Pijaus XII paskelbtoji dogma nebuvo naujai išrastas dalykas. Nuo ankstyviausių krikščionybės amžių vyravo įsitikinimas, jog ši ypatinga šventoji, išrinkta būti Dievo motina, negalėjo paprasčiausiai sudūlėti žemėje. Pasibaigus krikščionių persekiojimo laikotarpiui Efezo Bažnyčios Susirinkimas 431 m. oficialiai apibrėžė Jėzaus motinos vaidmenį ir vertę Bažnyčioje. Jau tuomet Rytų Bažnyčioje buvo švenčiama Dievo Motinos išaukštinimo šventė, kuri šeštojo šimtmečio pabaigoje imperatoriaus Mauricijaus paskelbta valstybine švente ir švęsta rugpjūčio 15-ąją. Tikintiesiems ši tikėjimo tiesa buvo visuomet aiški: joks kitas žmogus neišgyveno tokio Jėzaus artumo kaip Marija. Ji pirmiausia įtikėjo, jog „Dievui nėra negalimų dalykų” (Lk 1, 37). Tikintieji priėmė šią Biblijoje nepaliudytą tikėjimo tiesą, vaizduotėje papuošdami tuščią Jėzaus Motinos kapą baltomis rožėmis.

Teologai ir oficialios Bažnyčios ištarmės vėliau oficialiai įtvirtino šią tiesą. Čia ypač svarbus šventojo Pauliaus mokymas: drauge su senuoju Adomu mirštame mes visi. „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje bus visi atgaivinti” (1 Kor 15, 22). Apaštalui Pauliui apie 56-uosius metus rašant Laišką korintiečiams, Marija tikriausiai tebegyveno Jeruzalėje. Tai, kad Paulius jos nemini, – panašiai, beje, kaip ir Petras savo kalbose, užrašytose Apaštalų darbuose, – galima paaiškinti tuo, kad apaštalų katechezė buvo sutelkta pirmiausia į kertinį išganymo slėpinį, Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Tik antrojoje krikščionių kartoje atsiranda Marijos kulto apraiškų. Apaštalas Paulius užsimindamas, jog Kristus „gimė iš moters” (Gal 4, 4), turėjo omenyje tai, kad Jėzus mirė ir prisikėlė dėl mūsų nuodėmių. Tačiau jei Jėzus prisikėlė su kūnu, tai visi įtikėjusieji dalyvauja šioje šlovėje. Argi ši šlovė pirmiausia neturėtų būti skirta jo Motinai? Ar toji, kuri buvo šalia Jėzaus mesijinėse Kanos vestuvėse ir Kalvarijoje, neturi būti pirmoji amžinajame Avinėlio vestuvių pokylyje? Jeruzalės Bažnyčios tradicija visuomet tai teigė, o visų kartų krikščionys tuo tikėjo.

Marijos dangun ėmimo sceną vaizduoja ir Patmo salos regėtojas. Apokaliptinėje dramoje suglausta kūrinijos istorija. Apokaliptinė Moteris yra Dievo tauta. Ji pasipuošusi žvaigždžių vainiku, nes yra Dievo numylėtoji. Ji gimdo varginama skausmų, nes Dievo tauta yra sudaryta iš nusidėjėlių, šiai tautai nuolat gresia priešininkas. Šlovingiausias šios tautos sūnus yra Mesijas. Motina ir kūdikis galiausiai nugali slibiną, tą patį žaltį, apgavusį pirmuosius žmones Edeno sode (Pr 3, 15). Apokalipsės moteris yra Ieva, kuriai Dievas apreiškė pergalę; tai yra žmonija; galiausiai žmonijoje yra ta privilegijuotoji Moteris, išpranašauta kaip Emanuelio motina (Iz 7, 14). Šventasis Jonas šioje moteryje įžvelgia Jėzaus motiną. Jonas pristato Jėzaus motiną jo viešojo gyvenimo pradžioje ir pabaigoje (Jn 2, 1–12; 19, 26–27). Šiomis progomis Jėzus iškilmingai kreipiasi į ją „Moterie”. Paimtoji į dangų Marija yra Dievo tautos ikona, šlovingas atvaizdas Bažnyčios, kuri, panašiai kaip Marija, patyrė tikėjimo išbandymų, ėjo per dykumą, išgyveno Kryžiaus prieštarą. Bažnyčios taip pat laukia ėmimas į dangų.

Liturgijoje tikinčiųjų žvilgsnis kreipiamas ne tiek į asmeninį Marijos tikėjimą, dievišką atpildą nuolankiajai tarnaitei, o veikiau į tai, kas bendražmogiška, visuotina, kosmiška. Apaštalas Paulius kalba apie galutinę Kristaus karalystės pergalę ir kūrinijos perkeitimą. Apaštalas šį perkeitimą sieja tik su Kristumi ir Tėvu, neužsimindamas apie Mariją. Tai tiesiog neatšaukiama tvarka ir tikras santykis tarp Kristaus ir Marijos. Kristus yra „pirmutinis” ne eiliškumo prasme, bet kaip vienintelis ir su niekuo nepalyginamas savo žmogyste. Kristus yra „pirmutinis iš užmigusiųjų”. Šventasis Paulius pabrėžia eiliškumą tarp tų, kurie įkandin Kristaus bus prikelti. Tarp „jam priklausančiųjų” Mergelė ir Motina Marija yra pirmutinė. Būdama išlaisvinta nuo gimtosios nuodėmės ji jau tapo pirmutine išganytąja, o paėmimu į dangų Marija pirmutinė pasiekė išganymo pilnatvę.