21 eilinis sekmadienis (A)
Iz 22, 15. 19–23; Rom 11, 33–36; Mt 16, 13–20
 

Šį sekmadienį Evangelijoje girdimas Petro išpažinimas katalikams visuomet pagrįsdavo popiežiaus autoritetą. Mato evangelijoje Petras ne tik pripažįsta Jėzų kaip Mesiją, bet taip pat pavadina jį „Gyvojo Dievo sūnumi”. Jėzaus atsakymas, kuriuo Petras paskiriamas Bažnyčios Uola, neužrašytas Morkaus evangelijoje. Vieni biblistai mano, jog evangelistas Matas pasinaudojo medžiaga, kurioje prisikėlimo liudijimas buvo skirtas specialiai Petrui. Kiti mano, jog šis evangelisto užrašytas liudijimas yra iš vėlesnio Jėzaus tarnystės laikotarpio. Bet kuriuo atveju tai yra Mato evangelijos dalis, taigi Dievo žodis.

Titulas „Mesijas” reiškia, jog Jėzus yra lauktasis Dovydo sūnus, apreiškiantis Dievo karalystę. Titulas „Gyvojo Dievo sūnus” reiškia, kad jis yra vienintelis Dievo atstovas visiems žmonėms, turintis Dievo Dvasią ir pasižymintis išskirtine vienybe su Tėvu. Kitais žodžiais tariant, jis yra dieviškas. Evangelistas Matas būtent taip suvokia Petro išpažinimą. Savo atsakymu Jėzus pripažįsta, kad toks išpažinimas gali kilti tik iš apreiškimo, o ne iš žmogiškojo proto. Petrui suteikti karalystės raktai ženklina Bažnyčios doktrinos ir disciplinos valdžią. Reikšminga, kad evangelistas išlaikė šią pranašystę praėjus gal dvidešimčiai metų po Petro kankinystės. Matas vienintelis tarp kitų evangelistų vartoja sąvoką „Bažnyčia”. Matui Bažnyčia yra ten, kur Kristus: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18, 20). Bažnyčia glaudžiai susijusi su Dievo karalyste. Evangelistas suvokė, jog karalystė dar neįgyvendinta galutinai: net Bažnyčioje yra nusidėjėlių. Tačiau Jėzus paskelbė Dangaus karalystę savo žinia ir veikla. Toms žmonių kartoms, kurios negyveno žemiškosios Jėzaus tarnystės metu, Bažnyčia yra priemonė išgyventi Dangaus karalystę.

Šio sekmadienio Izaijo pranašystė iliustruoja Evangelijos skaitinį. Skaitinyje kalbama, kaip valdžios įgaliojimai atimti iš nepatikimo karaliaus Hezekijo rūmų prievaizdo ir suteikiami Dievui atsidavusiam dvaro tarnautojui Eljakimui. Naujajam rūmų prievaizdui Dievas byloja per pranašą: „Jam ant peties uždėsiu Dovydo namų raktą: kai jis atrakins – niekas negalės uždaryti, kai jis užrakins – niekas negalės atidaryti”. Uždarymo ir atidarymo įvaizdis įveda į Petro įgaliojimų sceną. Jėzus, gaudamas iš Tėvo Dovydo raktą (Apr 3, 6), tampa visavaldis Karalystės valdovas. Panašiai ir Petras, priėmęs raktus iš Jėzaus, gauna iš Mokytojo pasitikėjimą ir visą valdžią. Kai Petras Bažnyčios krizės laikotarpiais atrodydavo pametęs tuos raktus, apaštalas Paulius jam mokėjo tai priminti (Gal 2, 11–14).

Apaštalas Paulius savo svarstymus apie Izraelio išganymą Laiške romiečiams užbaigia himnu Dievo išminčiai: „o Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme!” Tai nuostabi nuolankumo pamoka didiesiems visų epochų genijams, bandžiusiems pateikti sprendimus visoms teologinėms, politinėms, socialinėms ar ekonominėms problemoms. Neišsprendžiamas problemas reikia patikėti pačiam Dievui. Paulius kritikuoja nuolatinę žmogiškojo intelekto pagundą sumenkinti Dievo idėją, pritaikant jai mūsų proto matmenis.

Vaizdingose Pilypo Cezarėjos apylinkėse Jėzus surengia mokinių nuomonės apklausą: „O kuo jūs mane laikote?” Šį klausimą Jėzus užduoda kiekvienam iš mūsų. Dažnai ir mes laukiame, kad kas nors kitas autoritetingai į jį atsakytų už mus. Petro išpažinimas pranoksta apaštalo asmenį – tai pačios Kristaus Bažnyčios išpažinimas. Taip pat ir mūsų asmeninis atsakymas priklauso nuo mūsų klusnumo mumyse bylojančiam Tėvo balsui.

Tėvo apšviestas Petras išpažįsta, kas yra Jėzus, o Jėzus mums pareiškia, kas yra Petras. Simono Petro pirmumas išreikštas trimis bibliniais įvaizdžiais. Petras pirmiausia – Uola. Tai reiškia tvirtumą, stabilumą, tikslumą laiko ir istorijos iššūkiams, žmogiškajam nepastovumui. Ant Petro – Uolos ne tik statoma Bažnyčia, Petrui patikimi ir jos raktai. Petras nėra tik pasyvus pamatas, bet gyvas ir budrus autoritetas, žmogus, kuriuo pasitiki Kristus. Galiausia jam suteikiama galia surišti ir atrišti. Bažnyčios įkūrėjas padaro Petrą visateisiu įgaliotiniu, jo aktus ratifikuoja pats Dievas. Ši tarnystė tęsiasi per Petro įpėdinius, kuriems perduodama apaštalų vadovo galia.

Petras ir Bažnyčia yra neišskiriami. Toje pačioje scenoje Jėzus mums apreiškia ir Bažnyčios tapatybę. Bažnyčia yra bendrija tų, kurie drauge su Petru iškilmingai išpažįsta: „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo sūnus!” Bažnyčia priklauso Kristui: „Aš pastatysiu savo Bažnyčią”. Nėra Bažnyčios be Jėzaus ir be Petro. Bažnyčia yra Dievo karalystės užuomazga. Jos įkūrėjas pažadėjo nelengvą ateitį. Būdama miestu, „pastatytu ant kalno” (Mt 5, 14), Bažnyčia patiria tamsybių ir blogio puolimą. Bažnyčiai skirta išgyventi Kristaus kentėjimus, tačiau ji taip pat dalyvauja jo galutinėje pergalėje. Bažnyčia – tai Kristus, nuolat esantis tarp mūsų, tai laike ir erdvėje išplėtotas Jėzaus Įsikūnijimas.