2002 m. liepos 11 d.
 

Šiandien Lietuvoje, neretai pačiame jaunystės grožyje, savo valia iš gyvenimo kasdien pasitraukia 4–5 žmonės, palikdami savo artimųjų širdyse neišsakomą skausmą ir liūdesį.

Kodėl žmogus pakelia ranką prieš patį save? Kodėl jis nebemato prasmės gyventi?

Yra manančių, jog viena iš priežasčių  yra socialinis skurdas ir vargas. Prisideda ir tai, kad nemaža dalis mūsų žmonių jaučiasi pavargę ir nelaimingi, nusivylę šiandiena ir nebetikintys ateitimi. Palankią aplinką savižudybių plitimui sudaro meilės ir bendrystės stoka šeimoje, socialinio bendrumo susilpnėjimas visuomenėje. Bet labiausiai reikia pabrėžti, jog savižudybių padaugėja pirmiausia dėl moralinių priežasčių: tikėjimo susilpnėjimo, asmens nebrandumo, didelės vertybių krizės, žmones užvaldžiusių minčių apie materialinę gerovę.

Mūsų nuomone, vienas svarbiausių savižudybes motyvuojančių veiksnių yra susijęs su religinio tikėjimo susilpnėjimu arba visišku praradimu. Tuomet, iškilus sunkumams, suabejojama gyvenimo prasme ir verte, prarandama viltis. Kaip sako apaštalas Paulius, „tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1).

Kadangi didelis savižudybių skaičius parodo vertybių krizę visuomenėje, labai svarbu imtis įvairių priemonių, galinčių sumažinti savižudybėms palankią terpę. Čia ypač svarbus vaidmuo ir atsakomybė tenka žiniasklaidai. Ugdydami pozityvų požiūrį į gyvenimą ir atskleisdami gėrį, žiniasklaidos žmonės labai veiksmingai  gali padėti visuomenei.

Kokiu būdu turėtume užkirsti kelią savižudiškos aplinkos plitimui? Popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje Evangelium vitae pirmą ir pagrindinį žingsnį gyvybės kultūros link mato sąžinės ugdyme žmogaus gyvybės atžvilgiu. Gyvenimas yra didžiausias žmogaus turtas, kuris tikintiesiems yra Dievo dovana. Kiekvienas žmogus yra naujas, vienintelis ir nepakartojamas Dievo kūrinys. Gyvenimą mums dovanoja Dievas per mūsų tėvus, kurie su meile mus augino, rūpinosi, tikėjo, kad būsime laimingi žmonės ir prasmingai gyvensime. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Už gyvybę kiekvienas yra atsakingas ją davusiam Dievui. Mes esame Dievo mums patikėtos gyvybės saugotojai, bet ne savininkai. Mes negalime su ja elgtis kaip mums patinka“ (žr. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2280).

Šeima buvo ir yra natūraliausia ir sveikiausia žmogaus brandos aplinka. Raginame iš naujo atrasti  šeimos vertę ir prasmę. Visuomenė, valstybė ir Bažnyčia turėtų ypač rūpintis šeimomis, jas saugoti ir joms padėti. Tik darnioje ir saugioje šeimoje vaikas, jaunuolis išmoksta mylėti ir kentėti, bendrauti su kitais, suprasti gyvenimo prasmę ir grožį, suvokti, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi.

Palikęs šeimą, jaunuolis neretai pasijunta vienišas ir niekam nereikalingas. Studijų ar darbo pradžioje jam labai reikalinga draugiška bendruomenė, kuri jį priimtų ir dalytųsi su juo džiaugsmu ir sunkumais. Universiteto, parapijų sielovada turėtų būti vis labiau kreipiama į tokių bendruomenių kūrimą ir veiklą. Išmokti gyventi su kitais, kartu dirbti, kartu linksmintis, – tai vienas svarbiausių mūsų laikų visuomenės uždavinių.

Kreipiamės į kunigus ir vienuolius, prašydami ypatingą dėmesį skirti vaikams ir jaunimui, taip pat ir šeimoms, kuriose yra sunkumų. Nepalikime jų vienų, būkime arti jų sunkią valandą, nepritrūkime laiko ir kantrybės išklausyti ir įsiklausyti į jų sunkumus, atrasti gerą žodį arba ir konkrečią pagalbą, kurios jie stokoja.

Nuoširdus aplinkinių supratimas ir pagalba teapglėbia ir nusižudžiusiųjų artimuosius. Jie dažnai išgyvena stiprius kaltės, gėdos ir bejėgiškumo jausmus, be to, neretai  aplinkinių jie yra kaltinami dėl įvykusios nelaimės. Kunigo ir tikinčiųjų nuoširdi atjauta bei sielovadinis rūpestis tebūna šiems kenčiantiems žmonėms Dievo artumo ir gailestingumo ženklas.

Kviečiame visus: šeimų tėvus ir jaunimą, mokytojus ir ugdytojus, intelektualus, žiniasklaidos darbuotojus, medikus ir socialinius darbuotojus, politikus ir verslininkus savo mąstysena ir veikla darbuotis „gyvybės kultūros“ labui.

Bažnyčia visų amžių ir kultūrų žmonėms diena iš dienos su meile skelbia Gyvybės Evangeliją, glūdinčią pačioje Jėzaus Gerosios Naujienos šerdyje. Atskleisdamas savo atpirkimo misijos esmę Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą – kad apsčiai jo turėtų” (Jn 10,10).

Žmogaus gyvybės vertės bei jos neliečiamumo patvirtinimas bei raginimas gerbti, saugoti ir mylėti gyvybę bei tarnauti jai yra kelias į teisingumą, tikrą laisvę, taiką ir laimę (plg. Evangelium vitae, 5). Trečiajame tūkstantmetyje esame kviečiami atsigręžti į gyvenimą. Gyvybės priklausomybė Dievui, o ne žmogui suteikia jai šventumo bruožą, keliantį gilios pagarbos jausmą. Bažnyčia mus kviečia tapti nenuilstančiais Dievo bendradarbiais kuriant gyvybės kultūrą.

Lietuvos vyskupai
 

Lietuvos Vyskupų Konferencijos posėdyje 2002 metų birželio 26 dieną buvo nutarta šį laišką skaityti visose Lietuvos bažnyčiose šių metų liepos mėnesio trečiąjį sekmadienį, t. y. liepos 21 dieną.