Ši publikacija parengta pagal kun. Gery Gevaerto pranešimą 10-jame Europos tikybos mokymo forume, vykusiame Dresdene 2002 m. balandžio mėnesį. Apžvelgiama Europos mokyklinio lavinimo vizija, šiandieninio tikybos mokymo tikslai bei galimybės. Atskleidžiamas tikybos mokymo indėlis į šią viziją.
 

I. Europos mokyklinio ugdymo vizija

1996 m. UNESCO sudaryta ir Jacques’o Delors’o vadovaujama Tarptautinė komisija dėl lavinimosi 21 amžiuje pateikė savo ataskaitą „Mokymasis: viduje slypintis lobis”. Atrodo, kad nuo to laiko visos Europos mokyklinio lavinimo sričiai įtaką darė Delors’o ataskaitoje suformuluotas „keturių stulpų” modelis: „mokytis pažinti”, „mokytis veikti”, „mokytis gyventi drauge”, „mokytis būti”. Šis modelis apima visapusišką jaunuolio lavinimą.

Mokytis pažinti

Reikia mokytis įgyti žinių. Tam reikalingas platus pamatinis išsilavinimas. Minėtoje ataskaitoje teigiama, jog mokykla siekia suteikti jaunuoliams mokymosi malonumą, norą išmanyti, kaip mokytis, taip pat žinių troškimą. Žinoma, daug ką reikia atrasti protu, suprasti, atskleisti įvairių reiškinių tarpusavio sąsajas. Tam skirti įvairūs mokomieji dalykai, jų taisyklės ir metodai, lavinami gebėjimai, ugdomos nuostatos, keliami tikslai. Šiandien smarkiai išsiplėtojus mokslui, itin svarbu mokytis to, kas svarbiausia, atskirti pagrindinius ir šalutinius dalykus, susipažinti su tolesniais praktiniais informacijos šaltiniais (biblioteka, medioteka, internetu). Tebėra aktualus Montaigne’io posakis: „Sumani galva – geriau nei daug žinanti”. „Išmokti mokytis” yra pagrindinė kiekvieno mokytojo ir mokinio užduotis.

Mokytis veikti

Minėtoje ataskaitoje rašoma, kad svarbiau yra išsiugdyti gebėjimą tinkamai elgtis įvairiose situacijose negu įgyti profesiją. Žodis „kompetencija” įeina į pagrindinių mokyklinių sąvokų žodyną. Kompetencija vadinami ir mūsų jau minėti intelektiniai įgūdžiai. Yra kompetencijos sričių, būdingų tik atskiriems dalykams ir lavinamų visose mokyklinėse disciplinose. „Mentaliniai” arba „kognityviniai” gebėjimai padeda, pavyzdžiui, kelti klausimus, suformuluoti problemą, tiksliai perduoti kito žodžius ar nuomonę, gauti informaciją ir orientuotis jos sraute, suprasti atskirus konteksto elementus, priešpriešinti skirtingas nuomones, argumentuotai pagrįsti savo nuomonę, atsakant į klausimus, integruoti naujus požiūrius. Čia yra svarbūs komunikavimo gebėjimai; reikšmingą vaidmenį atlieka ir protas, ir širdis, raiškai padeda rankų gestai ir kitos priemonės. Kita svarbi sfera – „psichomotoriniai” arba „emociniai-dinaminiai” gebėjimai. Šiai sričiai priklauso, pavyzdžiui, empatija, arba gebėjimas įsijausti, kad galėtum išklausyti ir suprasti kitą, išgyventi meno ar muzikos kūrinį ir pats aktyviai bei kūrybingai imtis kultūrinės veiklos (meno, sporto, muzikos, šokio). „Metodiniai ir techniniai” gebėjimai leidžia žodžiu bei raštu aiškiai reikšti savo mintis, vesti užrašus, dirbti kompiuteriu, įvaldyti darbo su medžiu ar metalu techniką, susipažinti su sveikatos priežiūros priemonėmis ir pan.

Šiandien dažnai kalbama apie „pamatinius gebėjimus”. Jie gali būti kognityviniai, psichomotoriniai arba emociniai ir sudaryti profesinio ir asmenybės ugdymo pagrindą. Šie pamatiniai gebėjimai – tai mokėjimas naudotis informacija, iškalba, įtaiga, iniciatyvumas, mokėjimas bendrauti ir kiti.

Mokytis gyventi kartu

Mokytis gyventi kartu reiškia pažinti kitų istoriją, tradicijas ir dvasingumą ir taip kurti naują dvasią, įkvepiančią bendrus projektus arba taikų ir protingą neišvengiamų konfliktų sprendimą. Tam reikalingi vadinamieji „tarpasmeninių santykių”, arba „socialiniai”, gebėjimai ir „pilietinis auklėjimas”. Tai apima įvairias nuostatas bei gebėjimus, pavyzdžiui, pagarbą ir empatiją: norą matyti kitą žmogų ir jį išklausyti, įvairių nuomonių priėmimą, adekvatų nuomonės ir patirties reiškimą, savanorišką dalyvavimą bendruomeninėje veikloje ir paskirtos užduoties atlikimą.

Mokytis būti

Minėtame dokumente rašoma, kad 21-asis amžius iš visų reikalaus didesnio autonomiškumo ir mokėjimo apsispręsti, didės kiekvieno asmeninė atsakomybė už bendrą likimą. Nuostatos, reikalingos asmenybės raidai, yra svarbios ne tik mokymuisi, bet ir visam gyvenimui. Kartais šios pamatinės nuostatos vadinamos „gebėjimais”, pavyzdžiui, tvarkingumas ir punktualumas, susitarimų laikymasis, ryžtingumas ir ištvermingumas, mokymasis iš savo klaidų, rūpinimasis sveikata, higiena ar aplinkos tarša, noras gyventi, bendradarbiauti, žaisti su kitais ir kt.

Bendroje valstybinių mokyklų pedagoginėje programoje pabrėžiama, kad būtina siekti darnios individo ir visuomenės sąveikos, asmuo visuomenėje privalo turėti pačias didžiausias lavinimosi galimybes.Tai įmanoma tik tada, jei individo išsilavinimas yra „visuotinis”, t. y. apima tiek mokslinius, tiek technologinius, tiek sociologinius-kultūrinius bei etinius komponentus. Būtina sveika pusiausvyra tarp įvairių komponentų. Tikimasi, kad šio visuotinio ugdymo dėka jauni žmonės išmoks įžvelgti savo veiklos tikslą bei prasmę ir kritiškai žvelgti į save bei socialinius procesus. Jie nuo mažens išmoks laisvai priimti atsakomybę.

Mokykloje vaikas išmoksta rašyti, skaityti, skaičiuoti ir dainuoti, dirbti kompiuteriu. Jis tiria pasaulį bendraudamas su kitais, mokydamasis kalbos, istorijos, fizikos ir geografijos, susipažindamas su technika. Vaikui augant, vis aktualesni tampa klausimai: į kokį tikslą nukreiptos visos pastangos mokantis kalbų, matematikos, istorijos? kam visi tie gebėjimai ir nuostatos? kad būtų galima užsidirbti pinigų, o paskui? kas iš tiesų yra naudinga ir vertinga? kas aš esu šiame dideliame pasaulyje? kas yra meilės paslaptis? ar galima pasiekti laimę? iš kur kyla tiek daug kančios? ar negalėtų mūsų pasaulyje būti daugiau taikos, mažiau bado, smurto ir terorizmo? ar Dievas tuo rūpinasi?

Visa tai galime apibendrinti pagrindiniais žmogiškosios egzistencijos klausimais: kas aš esu? ką turiu daryti savo gyvenime? ko galiu tikėtis? Apie gyvenimo prasmę (metafiziniai klausimai) ir ją atitinkantį elgesį (etiniai klausimai), žinoma, gali būti kalbama įvairiuose mokomuosiuose dalykuose. Tačiau šie klausimai yra pernelyg svarbūs, tad juos būtina tiesiogiai, plačiai ir sistemingai aptarti.

II. Šiandieninė tikybos mokymo koncepcija

Šiandien vaikų ir jaunuolių gyvenamoji aplinka yra labai sudėtinga. Nepaisant didelio informacijos srauto ir plačių bendravimo galimybių, sunku orientuotis tarp daugelio įstatymų ir taisyklių, administracinių potvarkių, politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių reiškinių. Ar daug jaunuolių seka, pavyzdžiui, žinių laidas? Daug jaunų žmonių ieško galimybės gerai jaustis įvairiose bendraamžių grupelėse. Iš gausybės informacijos sunku išskirti aktualiausią, svarbiausią.

Šių dienų gyvenamoji aplinka yra gerokai sekuliarizuota. Daugelio kultūrų bei pasaulėžiūrų sampynoje nė viena religija ar pasaulėžiūra pati viena nenulemia kultūros raidos ir jos prasmingumo. Šeimose esanti kultūrų bei pasaulėžiūrų įvairovė gyvuoja ir mokyklose. Tokiomis sąlygomis nėra lengva brandinti asmeninę pasaulėžiūrą.

Visuomenė yra pernelyg pakanti net prieš ją pačią nukreiptiems reiškiniams. Visuomenės komunikavimo priemonės ir reklama pristato daugybę galimybių, deja, taip pat parodo ir daug nusivylimų. Reklama ir žiniasklaida dažnai veda ne į moralinį ugdymą, bet į nusivylimą ir apgaulę. Kai kurie vaikai ir jaunuoliai jau yra daug patyrę: ne tik džiaugsmo, bet ir emocinių sužeidimų, baimių. Atradimų kelionė į prasmę ir laimę šiandien netampa lengvesnė.

Pasaulyje dominuojantys protas ir technika gyvenimą daro komfortišką. Plėtojantis vadybai ir informacijos technologijoms daugelį dalykų linkstama traktuoti vien tik ekonominiu požiūriu, globalizuojant ir manipuliuojant. Žmogus siekia maksimalaus rezultato (homo faber) arba maksimalaus vartojimo (homo consumens). Tai, kas nėra racionalu arba naudinga, nelaikoma vertinga. Širdis neturi, kur atsigauti. Svarbiu tikslu laikoma individuali laisvė, arba autonomiškumas, kuriant savo gyvenimą, pasirenkant vertybes ir tiesas. Nelengva teisinga linkme kreipti savo laisvę. Ką iš tiesų reiškia būti laisvam? Išlieka rizika ištirpti masėse.

Tikybos mokymo tikslas

Mokiniai vis geriau suvokia savo tapatybę ir ieško atsakymų į pamatinius prasmės bei laimės klausimus. Tikybos mokymas veda juos Jėzaus Kristaus išganymo plano pažinimo link. Šis išganymo planas pateiktinas kaip galima asmenybės augimo vizija, gyvenimo šaltinis ir žmogiškosios būties (tiek asmens, tiek visuomenės) pilnatvė.

Pagarba mokiniams

Dirbti su mokiniais pradedame nuo ten, kur jie yra savo gyvenimo kelyje, nuo jau įgytų žinių, nuo juos supančios kultūros. Atsižvelgiame į jų interesus ar nesidomėjimą, bendravimo, minčių dėstymo bei vaizduotės gebėjimus, jų klausimus, tiesos troškimą, saugumo, bendruomenės ir laisvės poreikius. Ši pradinė padėtis liks atsparos taškas visam mokymosi procesui. Mokiniai kviečiami apmąstyti gyvenimo problemas ir gerbti krikščioniškąjį tikėjimą, net jeigu nejaučia jo kaip savo. Mokyklinė tikybos disciplina vaikams ir jaunuoliams yra postūmis bręsti, atsakingai asmeniškai apsispręsti gyventi tikint.

Šie sprendimai gali būti labai įvairūs. Jei mokytojas tik perteikia žinias, užuot leidęs mokiniui pačiam jas įprasminti, tai kliudo pasiekti pamatinį tikslą. Mokiniai skatinami ugdytis pasaulėžiūrinius ir religinius įgūdžius, kad patys galėtų rasti savo kelią daugialypėje ir kintančioje visuomenėje. Šie gebėjimai skatina jauną žmogų nuolatos apmąstyti ir aiškintis savo patyrimus, taip pat dalytis savo patyrimais su kitais, juos lyginti su įkvepiančiomis krikščioniškosios tradicijos istorijomis. Taip mokiniai pamažu geriau suvoks savo gyvenimo prasmę. Būtina atsižvelgti į kelio pradžioje esantį mokinį, į jo gebėjimą bendrauti, tiesos troškimą.

Pripažinti įvairovę

Įvairios pasaulėžiūros ir religijos pristatomos, pripažįstant krikščionybės dialogą su jomis. Galima sau iškelti klausimą, ar mano krikščioniški įsitikinimai netampa „viena iš daugelio” siūlomų pasaulėžiūrų, ar neišblėsta unikalios Evangelijos spalvos? Evangelijos naujiena išlieka atsparos taškas ir šaltinis tiek pačiam mokomajam dalykui, tiek mokytojui, vadovaujančiam mokymo procesui. Tačiau šio dalyko išskirtinumas neprieštarauja atvirumui, pripažįstama, jog susitikimas su kitu ir jo dvasiniais turtais yra galimybė abiem gilinti tikėjimą.

Čia kalbama ne apie lyginamosios religijotyros kursą, bet apie atvirą dialogą tarp įsitikinimų, kuriais gyvena mokytojas ir moksleiviai. Vaikai turi teisę sužinoti, kokią vietą tikėjimas užima mokytojo gyvenime ir koks jo santykis su kitomis pasaulėžiūromis bei religijomis. Svarbu ne tiek perduoti žinias, kiek sukurti pagrindą paties mokinio ieškojimui. Būtina pažinti konkrečią situaciją ir pradėjus nuo jos vesti mokinį toliau.

Dažnai girdime, kad jaunuoliai jaučia priešingumą krikščioniškai tradicijai. Galbūt tiksliau būtų pasakyti, kad jie atsitraukia tuomet, kai turtinga krikščionybės patirtis spraudžiama į „krikščionišką šabloną”, kai gyvenimo sudėtingumas uždengiamas vienareikšmiais „krikščioniškais” atsakymais. Tačiau tai nereiškia, jog Evangeliją galima paversti „patraukliu produktu”: taip liktų neatskleista kryžiaus prasmė, jo iššūkio radikalumas, išbluktų krikščioniškosios tradicijos vertė. Tiek mokytojas, tiek mokinys yra kviečiami ieškoti įkvėpimo ir atsakymų į klausimus istorijoje apie Dievo meilę, įsikūnijusią Jėzuje ir toliau teikiančią žmonėms išlaisvinimą ir laimę. Tradicija nėra baigtinė, uždara. Ji kviečia eiti, būti aktyviam, kelti gyvenimo klausimus. Dažnai pasitenkiname greitai surastais atsakymais, o jei nežinome, sakome, – „tai Dievo valia”. Galima domėtis tradicija iš šiuolaikinės aplinkos perspektyvos. Biblijos istorija yra tarsi žmonijos istorijos raugas. Jaunimas gali pasimokyti iš Biblijos, kuri ne visuomet yra nutolusi nuo jų gyvenimo, taip pat ir iš tikinčiųjų bendruomenės tradicijų. Bažnyčia savo ruožtu mokosi iš jaunimo geriau suprasti šių laikų ženklus ir atrasti naujus tikėjimo žodžius. Sykiu Bažnyčia padeda jaunuoliams pažinti laiko ženklus.

Komunikavimas: gyvenimo klausimų apmąstymo procesas

Komunikavimas yra ne tik metodas, jis sudaro tikybos mokymo pagrindą. Bendravimas būdingas Dievo buvimui. Pokalbyje tarp mokytojo tikėjimo žinių, įsipareigojimų, kurie yra krikščionybės dalis, ir mokinių patyrimų pasaulio užsimezga ryšys; vyksta nuolatinė tarpusavio sąveika tarp žodžio, atsakymo ir dieviškojo žodžio. Todėl, pavyzdžiui, su 12–18 metų amžiaus moksleiviais kiekvienais metais aptariamos kelios gyvenimo sritys iš bendros gyvenimo patirties ir ypač iš krikščioniško požiūrio perspektyvos: kaip šioje srityje elgiasi, jaučiasi ir ką galvoja moksleiviai, įvairių pažiūrų žmonės, Biblijos personažai, krikščionys ankšsčiau ir dabar? Šių gyvenimo sričių pavyzdžiai: laikas, vidinis gyvenimas, tapatybė, pasirinkimai, darbas, meilė. Taip kiekviena iš šių sričių gali jaunuoliams tapti prasmės šaltiniu.

Kiekvienas tikybos mokytojas džiaugiasi, užsimezgus geram pokalbiui, ir ilgisi tokių momentų, kai mokiniai tampa imlūs gyvenimo klausimams. Tuomet mokiniai aiškina savo pažiūras, susieja savo nuomonę su tradicijomis, motyvuoja, įsijausdami reaguoja į savo bendramokslių ir visuomenės nuomones, vienas kitą klausia, kokie apsisprendimų ar reiškinių padariniai. Šis susitikimas leidžia klausytis ir kalbėti, taip pat nutilti, susidūrus su gilesniu gyvenimo slėpiniu. Išganymas yra gyvenimo širdyje. Klausimų dinamikoje atrandama prasmė, joje patiriamas augimo kelias.

Mokytojas vadovauja šiam procesui ir pats jame dalyvauja. Į jį žvelgiama kaip į tikėjimo liudytoją, klystantį, bet norintį būti tikinčiu, kiek įmanoma autentišką, išlaikantį pagarbą mokinių tikėjimo laisvei, neprimetantį savo tikėjimo supratimo. Kaip specialistas, jis nurodo kelius, kaip ieškoti tikslios informacijos ir dokumentų, kad visapusiškai atskleistų nagrinėjamos gyvenimo srities visumą globaliame tiksliųjų ir humanitarinių mokslų, filosofijų, pasaulėžiūrų bei religijų kontekste, taip pat krikščioniškosios tradicijos šviesoje. Tai gali įgyti įvairias išraiškos formas, ne vien literatūrines ir verbalines, bet taip pat vizualines, muzikines bei liturgines. Kaip vadovas jis stengiasi plėtoti mokinių akiratį bei gebėjimus, atskleisti požiūrių turtingumą, skatinti mokinių atvirumą ir kritinį sąmoningumą. Mokytojas yra tas moderatorius, kuris sužadina žinių troškulį ir padeda vaikams pažinti Kristų – gyvenimo šaltinį.

III. Tikybos mokymo indėlis

Katalikų tikybos mokymas vaikams ir jaunuoliams sudaro galimybę atsakyti į esminius klausimus, įžvelgti gyvenimo prasmę, padeda nuosekliai ieškoti atsakymo, pritaikant daugelį mokykloje įgytų žinių bei gebėjimų. Tai mokymasis pažinti. Mokiniams suteikiama proga iš pagrindų pažinti religiją ir krikščionybę.

Tikyba yra tarsi „raugas” visam mokymuisi, pamatinė disciplina: ji kelia klausimus kitoms disciplinoms, per mokytojus ir mokinius semiasi peno apmąstymui iš kitų disciplinų. Pavyzdžiui, kaip istoriniu ir visuomeniniu požiūriu reikia vertinti tai, kas vyksta Artimuosiuose Rytuose, Izraelyje ir Palestinoje. Kokį iššūkį tie procesai pateikia krikščioniui? 1997 m. paskelbtame „Bendrajame katechezės vadove” rašoma, kad per tikybos dėstymą „Evangelija įjungiama į kritinio ir sistemingo kultūros pažinimo procesą” (73).

Pasaulėžiūriniai bei religiniai gebėjimai, ugdomi komunikuojant per tikybos pamokas, apima beveik visus mokykloje ugdomus gebėjimus. Mokinys, mokydamasis veikti, įsisavindamas įvairias žinias ir įgūdžius, tampa savo išsilavinimo veiksniu ir pagrindiniu veikėju.

Mokymasis gyventi drauge yra tiek tikybos mokymo proceso, tiek pačios Gerosios Naujienos centre. Iš Jėzaus ir daugelio žmonių, gyvenusių ir gyvenančių pagal jo mokymą, pavyzdžių jaunuolis įgauna jėgų „gyventi kartu”, taip pat išmoksta spręsti konfliktus nenaudodamas jėgos. Klasė gali tapti tarpusavio santykių „laboratorija”.

Mokyklinį auklėjimą galima palyginti su medžiu. Šis įvaizdis iliustruoja mokymąsi būti. Šakos yra žinios ir gebėjimai. Kamienas – nuostatos, kurios remiasi tam tikra vertybių ir etikos sistema. Šaknys, maitinančios ir palaikančios visą medį, – tai pasaulėžiūra, gilesni įsitikinimai (idealai) arba tikėjimas. Net jeigu tarpkultūrinio ir tarpreliginio dialogo dėka iš biblinės tradicijos ir modernių žmogaus teisių galima iškristalizuoti „pasaulinį etosą” (H. Küngas), tuomet lieka klausimas, kaip šis etosas gali motyvuoti žmogų jo laikytis. Kur rasti šią reikalingą „sielos paramą” (H. Bergsonas)?

Visuotiniame švietime siektina ne tik pusiausvyra tarp žinių ir įvairių gebėjimų bei nuostatų, taip pat svarbu jų sąryšio tikslingumas (pvz., gyvenimas sandoroje su Dievu per Jėzų Kristų).

Be tokios vizijos jaunimas praranda savo tikrąją laisvę, plinta narkotikai ir kriminaliniai nusikaltimai, seksualinis palaidumas ir AIDS, depresijos ir savižudybės. Tikybos mokymas jaunuoliams suteikia galimybę pagrįsti savo lavinimąsi ir jį vainikuoti. Ar turime vadovauti jaunimo lavinimuisi ir auklėjimui tam, kad atsakytume į šiuolaikinės visuomenės lūkesčius? Ar ne geriau būtų jiems pateikti pagrįstą viziją, kuri įkvėptų kritiškai ir kūrybingai bendradarbiauti gerinant pasaulį? Argi autonomiškumas nėra „angažuota laisvė” arba „jėga mylėti”, kaip yra pasakęs kardinolas Martinis? Minėtoji J. Delors’o komisija formuluoja gražią užduotį, iškylančią 21-ojo amžiaus švietimui: gerbiant pliuralizmą, visus ir kiekvieną su savo tradicijomis ir įsitikinimais, kelti savo dvasią universalumo link ir peržengti save. Komisija, gerai pasverdama žodžius, vadina tai lemiamu žmonijos išgyvenimo veiksniu.

Tikybos pamokos ir katechezė

Žinome, kad katechezė ir tikybos pamokos skiriasi. Išankstinė prielaida katechezei yra įvesdinimas į tikėjimo gyvenimą arba bendruomenės, kurios nariai jau yra ištarę „taip”, mistagogika. Tačiau tikybos pamokoje veikia tas pats Dievo žodis, taigi tikybos mokymas turi mokiniams skirtingą poveikį. Kas jau tiki, tam padedama toliau eiti savo tikėjimo keliu (t. y. katechezė). Kas pirmą kartą išgirsta šią naujieną, gauna „kerigmą”, arba „Evangeliją”. Kas netiki arba ieško, gauna galimybę rimtai pamąstyti apie gyvenimo prasmę ir laimę. Visiems mokiniams tikybos pamokos yra galimybė atrasti ryšius tarp krikščioniškojo tikėjimo bei kultūros ir išmokti laisvai, atvirai ir tolerantiškai bendrauti tarpusavyje.

Konfesinis tikybos mokymas arba vienas dalykas visiems mokiniams

Daugumoje Europos šalių konstitucija leidžia valstybinėse mokyklose konfesinį tikybos mokymą. Kai kuriose šalyse dėstomas ir kitas alternatyvus dalykas – etika. Argi nebūtų geriau visiems vienos klasės moksleiviams siūlyti vieną dalyką? Tai būtų teisingas pliuralistinis ugdymas, o be to, tai atsieina kur kas pigiau ir yra paprasčiau. Ar jaunesni nei 16 metų jaunuoliai jau pajėgūs diskutuoti su įvairiomis pasaulėžiūromis, jeigu jie dar nėra galutinai apsisprendę dėl savo pažiūrų? Jiems dar trūksta kompetencijos pasirinkti ir susidaryti asmenines pažiūras. Todėl geriau vaikus mokyti tos tikybos, kurią mokinys pasirenka pagal tėvų religinius įsitikinimus arba jau savarankiškai pagal savo pažiūras. Taip bent jau gerai išmokstama kalbėti viena kalba prieš pradedant mokytis daugelio kitų.