Šiuo straipsniu siekiama pasvarstyti, ką privalome daryti, norėdami veiksmingai skelbti Evangeliją tolydžio besiplėtojančioje kibernetinėje kultūroje. Šis klausimas apima šių dienų naujoves, tačiau tuo pat metu nenusigręžia nuo pirminio ir nepakeičiamo tikinčiųjų bendrijos uždavinio skelbti Evangeliją. Kokį poveikį tos naujovės ir pokyčiai turi Bažnyčios vykdomai misijai? Kokie gali būti jų padariniai? Kiekvieno pokyčio padariniai ir pasiekimai neišvengiamai patikrinami. Bažnytinei bendruomenei naujovė reiškia iššūkį jos tradicijai, religiniam paveldui, ji susijusi su bendruomenės organizacija, kultūriniais pagrindais, pastoraciniais sprendimais. Tačiau būtent neišvengiamas pasikeitimas pagrindžia privalomą dalijimąsi, tą savotišką osmozę, įtraukiančią įvairius subjektus, veikiančius kultūros kūrimą, bendradarbiavimą, duodančius akstiną veiklai, ir todėl tampa įmanomas vaisingas skirtingų kultūrų susitikimas. Čia nekalbama nei apie pasyvų pasidavimą naujovėms, nei apie tokią nuostatą, kai visų vardu imamasi iš anksto teisaus ir nepalenkiamo vertybių bei tiesų gynėjo vaidmens. Kiekvienam laikotarpiui būtina interaktyvaus įkultūracijos proceso inicijavimo galimybė, kur būtų ištikimai ir su pasitikėjimu bendradarbiaujama ir kur kiekvienas asmuo būtų sąmoningas veikėjas, suvokiantis ir stebintis nuolat apie mus vykstančius sparčius pokyčius. Remiantis popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos Redemptoris missio (37) mintimi: „Naujasis šių dienų areopagas yra komunikavimo pasaulis”, taip pat pastaraisiais Bažnyčios dokumentais, šiame straipsnyje siekiama parodyti, jog bet kuriuo atveju naujųjų technologijų ir Bažnyčios sandūra nėra vien pareiga ar pageidautinas dalykas, tai drauge ir ypatinga galimybė pasiremiant stiliumi ir metodologija naujai suvokti bendruomenės, ištikimos savo misijai, tapatybę.

1. Tikra technologijos revoliucija

Šio šimtmečio pradžioje nuolat besiplėtojanti sritis yra susijusi su komunikacijos technologijų poveikiu verslo pasauliui, švietimui bei ugdymui, ekonomikai, tarpasmeninei komunikacijai, netgi tikėjimui bei religijai. Su šiomis technologijomis susijusi naujoji kultūra su visu jai būdingu daugiaprasmiškumu, sumaištimi ir sudėtingumu jau yra giliai įsišaknijusi Vakarų kultūrose, o šios naujosios kalbos ženklų randame kasdienos patirtyje. Mąstydami apie naująsias technologijas, suvokiame, jog komunikavimo priemonių ir technologijų konvergencija yra svarbi duotybė. Dvi ar daugiau technologijų susilieja į kažką nauja ir visiškai skirtinga, unikalų dalyką, nors ir turintį anų technologijų savybių. Iš tokios konvergencijos kylančios naujos technologijos ir produktai sudaro sudėtingesnį darinį, negu vien paprasta sudedamųjų dalių suma.

Šio reiškinio padariniai labai įdomūs. Pirma, tarpusavyje sujungti kompiuteriai gali keistis informacija, bendrai valdyti duomenų išteklius, taigi dalytis informacijos apdorojimo ir archyvavimo našta. Antra, kompiuteriai, buvę tik paprastais duomenų apdorojimo prietaisais, gali tapti tikromis žmonių tarpusavio komunikavimo priemonėmis. Šiandienės technologinės revoliucijos šerdį sudaro būtent gebėjimas perteikti informaciją skaitmenine forma. Ir štai atsiranda pasaulinis tinklas, tai yra internetas. Tai nauja „vieta” ar „erdvė”, neturinti fizikinio atitikmens, tačiau ši erdvė yra „tikra”. Joje milijonai žmonių nemažai laiko praleidžia dirbdami, lavindamiesi, elektroniniu pavidalu prekiaudami, komunikuodami ar tiesiog leisdami laisvalaikį.

2. Nuo informacinės visuomenės – į interneto visuomenę

Šį persilaužimą išryškina sąvokų vartosena; greta „informacinės visuomenės” vis dažniau vartojama kita sąvoka, dar įtaigesnė metafora: kalbama apie „interneto visuomenę” arba „pasaulinio tinklo visuomenę”. Kai kurių žmonių nuomone, „tinklas” metaforiškai geriausiai perteikia mūsų visuomenės esmę. Tinklo sąvoka reiškia ne tik neginčijamą technologinės plotmės tikrovę, bet taip pat šiandienio pasaulio suvokimo bei interpretavimo būdą. „Tinklas” nuo šiol įgyja svarią metaforinę prasmę, apimančią kai kurias bendras sąsajas, ir kuria implicitiškai numanomą poleminę nuostatą tokių modelių (struktūrų, organizacijų, santykių) atžvilgiu, kuriais siekiama hierarchiškumo, linijinio pobūdžio, priklausomybės, uždarumo, homogeniškumo, statiškumo bei nekintamumo ar tobulumo.

Su pasauliniu tinklu susiję modeliai yra mažiau kontroliuojami bei tikrinami iš viršaus, jie mažiau numatomi į ateitį, labiau neapibrėžti, atviresni pokyčiams, labiau horizontalaus pobūdžio, nukreipti į tarpusavio sąsajas, integravimąsi, perkeitimą, daugiamatiškumą. Būti tinkle – tai būti dinamiškos konfigūracijos, ryšių struktūros, pokalbių, istorijų bei pasakojimų dalimi. Kai kurie filosofai (Vattimo) mano, kad „acentriška” interneto technologija gali sutaikinti tradicinį humanistikos priešiškumą technologijai.

Šiandien internetas tampa ir gyvenimo būdu. Gyvenant pasauliniame tinkle, apsirūpinama nauja fenomenologija, kur sugestyviai pristatoma žmogaus tapatybė, daugiaveidis „aš”, vaidmenys, diskusiškai pateikiami įvaizdžiai.

Naujosios technologijos – tai naujųjų tinklo modelių vėliavnešės: tinklas yra internetas (kaip antonomazija), į globalų lygmenį iškeltas hipertekstas. Tinklo modelis simbolizuoja naujus žmogiškosios veiklos organizavimo modelius: lanksčią visuomenę, decentralizaciją, tele-darbą, dirbant namie. Tinklas – tai kitoks pažinimo ir žinių įgijimo būdas. Šimtmečiais apie žinias būdavo mąstoma kaip apie kažką esantį subjekte – asmenyje (individuali „aš” sandara), kažką esantį paslaptingoje skrynelėje, vadinamoje „protu”. Piaget’as išsamiausiai susistemino šį modelį, turintį ryšį su modernybe: tai iš esmės subjekto viduje besirutuliojantis, vienakryptis, vieningas ir nuoseklus supratimas, einantis nuo sensomotorinio lygmens į loginį abstraktų lygmenį.

Gyvenimas tinklo visuomenėje implikuoja naują požiūrį į pažinimą – tiek jo kilmę, tiek vartojimą. Vis labiau linkstama sakyti, jog žinios yra paskirstomos, jos egzistuoja mūsų prote tik labai mažu mastu; naudodamiesi pažinimu ar jį plėtodami, nuolat naudojamės pagalbinėmis priemonėmis (medžiaginio, techninio ar žmogiškojo pobūdžio), esančiomis dažnai fiziškai toli nuo mūsų. Lygiagrečiai žinios pripažįstamos strateginiu mūsų laikų matmeniu. Lieka atviras klausimas: kaip iš žinių lygmens pereinama į reikšmingo pažinimo lygmenį?

Teigdami, kad iš informacinės visuomenės pereiname į tinklo – žinių arba mokymosi – visuomenę, perimame atitinkamas nuostatas. Reikšmingas tampa ne tiek kiekis, kiek kokybė; ne tiek standartizacija, kiek personalizacija; ne tiek bendrų dėsnių formulavimas, kiek jautrumas tarpusavio sąveikoms ir skirtybėms. Į pirmą vietą iškyla anksčiau mažiau vertintini dalykai: kritiškumas ir kūrybingumas.

3. Poveikis ugdymo sektoriui

Ugdomoji refleksija vyksta erdvėje, susijusioje su interaktyvumo fenomenologija. Ugdymo ir lavinimo pasaulyje lemiamas virsmas įvyko dėl ūmiai, tarsi sprogus išsiplėtojusių tinklo ryšių. Jų dėka atsirado mokymo filosofija, kur labiau akcentuojamas pakartotinis arba bendras žinių vartojimas. Vis mažiau žinių perduodama tiesiogiai, t. y. mokytojo perteikiama mokiniui. Taigi technologija naudojama ugdant pagrįstas gyvenimo situacijas, kuriose gausu tarpusavyje skirtingų vertybių. Įsivaizduokime tokias mokymo situacijas, kai daugelis klasių, vietos požiūriu esančių toli viena nuo kitos, bendrai dirba, siekdamos sukurti bendrą produktą: tekstą, hipertekstą ar duomenų bazę.

Tinklas vis labiau leidžia kuo mažesnėmis kainomis naudotis ugdymo galimybėmis: dešimtys tūkstančių bibliotekų katalogų, tūkstančiai knygų online, gausybė virtualių muziejų; tik elektronine forma skelbiami straipsniai ir tekstai, gausybė vizualios informacijos, atspindinčios tapybos, fotografijos, kino, televizijos istoriją. Tačiau čia slypi taip pat ir pavojai, pavyzdžiui, kognityviojo sudėtingumo perteklius, proto mechanizavimas, vienišumas, mokytojo vaidmens sumenkinimas. Interneto tinklo paveiktas mokymosi procesas veda į atitinkamą ugdymo planą, kur auklėtojai yra ne tiek žinių turėtojai, kiek veikiau mokinių rėmėjai, nurodantys perspektyviausius kelius vykdant užsibrėžtą projektą.

Elementas, siejantis abi ugdymo technologijų tipologijas, yra bendro mokymosi interesas, grindžiamas pažinimo psichologijos raida ir ypač konstruktyvizmu, išryškinusiu ugdyme dalyvaujančiųjų interakcijos ugdomąją vertę. Šią kultūrinę orientaciją veiksmingai parėmė telematinės bei telekomunikacinės tarnybos. Šiuo metu visoje švietimo bei lavinimo srityje veriasi vis nauji interneto kaip priemonės panaudojimo horizontai atgaivinant bendrą mokymąsi ir bendradarbiavimą. Atsiranda naujų nuostatų, kai į internetą žvelgiama ne tik kaip į priemonę, pakeičiančią ar papildančią tradicinius pranešimus (mokymo medžiagos išskirstymas, paskaitos per atstumą), bet visų pirma kaip į naujų pedagoginių principų varomąją jėgą. Šios naujos pedagoginės prieigos grindžiamos komunikavimo priemonių funkcionalumu bei dinamika ir prisideda prie naujos interneto – tinklo pedagogikos pagrindimo. Telematiką galima panaudoti laiduojant į bendrą veiklą įtrauktų grupių komunikavimą. Didaktikoje tai reiškiasi ne tik laiko bei erdvės ribų panaikinimu, bet taip pat naujų bendro mokymo proceso plėtojimo galimybių pasiūla. Informacijos ir komunikacijos technologijos – tai tik dalis sudėtingos technologinių žinių struktūros, kurią sudaro žinios, veikimo modeliai ir konceptualizavimas, – technologijos žinias apibrėžia mąstymo ir pritaikymo, teorinio tyrimo ir panaudotų priemonių požymių santykis. Dėmesio stoką technologijos žinioms galima paaiškinti požiūriu, pagal kurį laboratorinė veikla tėra tik kilnesnių bei aukštesnių žinių, kurios per paskaitas auditorijoje tiesiogiai įgyjamos perteikiant teorines sąvokas, pritaikymas arba iliustravimas. Šiandien pastebima atvirkštinė tendencija. Naujosios technologijos reikalauja žinių perdavimo ir įgijimo būdų, jos individualizuoja naujas pažinimo sritis ir tampa naujomis kalbos bei raiškos formomis, kadangi, be problemų sprendimo strategijų, labiau ir akivaizdžiau yra susijusios su mokymusi ir sąvokų organizavimu. Pradėjus žengti kolektyvinio proto keliu, rasis vis naujų technikų, ženklų sistemų, visuomenės organizavimo formų, leidžiančių bendrai mąstyti, telkti dvasines bei protines jėgas ir kiekvienoje plotmėje rasti praktinę sudėtingų problemų išeitį.

4. Internetas – evangelizacijos galimybė

„Raginu visą Bažnyčią drąsiai peržengti šį slenkstį, irtis į interneto gilumą”, – šiais žodžiais baigiamas popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas 36-osios Pasaulinės komunikavimo priemonių dienos proga ir apibendrinamas Bažnyčios dėmesys internetui. Internetas – tai dar viena galimybė vykdyti Bažnyčios užduotį, drauge tai yra visai žmonijai prieinami ištekliai. Šį iš esmės pozityvų uždavinį papildo technologinės naujovės, kaip kultūrinio veiksnio suvokimas: internetas naujai apibrėžia asmens santykį su laiku ir erdve (plg. ten pat, 4). Ši įžvalga patvirtina teiginį, jog Bažnyčios dėmesys žiniasklaidai neapsiriboja vien instrumentinio vartojimo požiūriu, bet siejamas su Evangelijos skleidimu, taikantis prie laikotarpio kultūros.

Krikščionybė visuomet stengėsi taikytis prie savo laiko kultūros. Todėl ir šiandien, interneto laikais, reikia sudaryti sąlygas, kad Bažnyčios tarnystė būtų plėtojama pažįstant ir tinkamai naudojant naująsias technologijas. Šios technologijos ne tik leidžia taikyti naują darbo metodą, bet taip pat daro įtaką žmonių galvosenai ir įpročiams per naujai išmokstamą ir evangelizacijos labui pasitelkiamą kalbą. Tai pastarųjų metų Bažnyčios apmąstymų laimėjimas, išreikštas 2002 m. paskelbtais dokumentais, analizuojančiais interneto kontekstą: „Bažnyčia ir internetas” ir „Interneto etika”. Pasak A. A. Zukowski, Evangelija yra pernelyg turtinga, kad ją būtų galima įsprausti į vienintelę komunikavimo paradigmą.

Nagrinėdami plačią Bažnyčios magisteriumo dokumentų bei teiginių apie visuomenės komunikavimo priemones istoriją, galime pastebėti aiškią slinktį, kuri prasideda nuo grynai instrumentinio požiūrio į žiniasklaidos priemones, eina jų poveikio apmąstymo link ir galiausiai priveda prie visuomenės ugdymo ir sąmoningos kultūrinės įžvalgos. Visuomenės komunikavimo priemonių pasaulis aprašomas kaip aplinka, kurioje pasineriama ir dalyvaujama. Formuojantis Bažnyčios požiūriui į visuomenės komunikavimo priemones, virsmo taškas, regis, buvo vieta iš enciklikos Redemptoris missio, kur, svarstant apie naująsias technologijas ir komunikacijos kontekstą, kalbama apie „naująją kultūrą”: „Todėl neužtenka naudotis jomis krikščioniškajai naujienai ir Bažnyčios mokymui skleisti, bet reikia dar ir integruoti naujieną į šią šiuolaikinių komunikavimo priemonių sukurtą ‘naująją kultūrą’“ (Redemptoris missio, 37). Ši mintis pakartojama ir dokumente Aetatis novae , kur kalbama apie kultūrinį kontekstą: „su naujomis kalbomis, naujomis technikomis ir nauja psichologija” (11). Iš čia kyla raginimas „peržengti slenkstį”, kuris yra internetas – nauja vieta, reikalaujanti naujų įgūdžių ir naujo buvimo. Taigi būtinas dėmesingumas žmonėms ir ištikimybė Bažnyčiai: „Bažnyčios buvimas žiniasklaidoje iš tiesų yra Evangelijos įkultūrinimo, reikalaujamo naujosios evangelizacijos, kurios imtis Šventoji Dvasia kviečia viso pasaulio Bažnyčią, svarbus aspektas” (Popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas 35-osios Pasaulinės komunikavimo priemonių dienos proga, 4). Interneto srityje Bažnyčia jau turi ką pasakyti bei pasiūlyti: yra įvairių vertingų institucinių svetainių bei puslapių, taip pat vis daugėja tinklalapių, vienaip ar kitaip susijusių su bažnytine bendrija.

Bandant susieti internetą su sielovados tarnyba, naudinga santraukos forma atkartoti scenarijus, pagal kuriuos kibernetinė erdvė įsiveržia į žmonių gyvenimus. Po paviršiniais ir trumpalaikiais interneto aspektais slypi iš tikrųjų revoliucingi metodiniai bei konceptualieji pagrindai, bendrais bruožais nubrėžiantys naująją interneto kalbą. Šią šerdį galima išreikšti keturiais veiksmažodžiais: informuoti, komunikuoti, kurti, bendradarbiauti. Šias sąvokas rastume daugelyje bažnytinės bendruomenės iniciatyvų, tačiau ypač svarbi yra Evangelijos skelbimo sritis.

4.1. Informuoti

Pirmiausia internetu naudojamasi ieškant žinių bei informacijos arba jas skleidžiant. Viena iš dažniausiai pasitelkiamų metaforų, naudojama pasaulinio www tinklo nusakymui, yra „biblioteka”. Interneto pasaulis panašus į beribę biblioteką, kurioje, atrodo, yra visa, ko reikia. Čia gausu išsamios informacijos su nuorodomis, kuri tiesiogiai pasiekiama, kataloguota, naudinga, norint ją susirasti, nereikia didelės patirties ar kitų pagalbos. Internete gausu ir su religija susijusių institucijų, draugijų, judėjimų, privačių asmenų, žiniasklaidos priemonių tinklalapių. Vien Italijoje yra daugiau kaip 50 tūkst. tokių svetainių, per pastaruosius metus jų padaugėjo du kartus. Tai rodo Katalikų Bažnyčios dėmesį internetui. Tose svetainėse galima rasti informacijos apie įvairiopą bažnytinę veiklą, taip pat medžiagos studijoms specialiomis temomis. Dagelio svetainių tituliniame puslapyje įdėtos parapijos statinių nuotraukos, pamaldų tvarkaraštis, svarbūs telefonai, pagrindinės šventės, parapijos skelbimai. Internetas padeda greitai aptikti informacijos šaltinius bei reikalingus dokumentus, ypač kai bendradarbiaujama vykdant bendrą užduotį. Daugeliui vienuolių ordinų bei kongregacijų internetas padeda pateikti informaciją apie save. Ypač internetas parankus pasaulietiniams institutams, kurie šiaipjau yra įpareigoti laikytis diskretiškumo: jiems atsiveria galimybė supažindinti su savo istorija, charizma, norinčių įstoti sąlygomis bei etapais. Reikšminga, kad šioje didžiulėje erdvėje smarkiai domimasi svetainėmis, susijusiomis su dvasingumu.

4.2. Komunikuoti

Kibernetinėje erdvėje nepakanka turėti savo vietą su išsamia informacija, net multiterpės pavidalu; internetas teikia galimybę susitikimui, komunikavimui, virtualiam interaktyvumui. Daugelis naudojasi interneto teikiamomis komunikavimo galimybėmis: tiek sinchroninėmis (IRC pokalbiai, konferencijos), tiek asinchroninėmis (forumai, adresatų sąrašai, elektroninės vitrinos). Šiai komunikacijai nėra erdvės ar laiko problemų, ji yra greita, patikima, ekonomiška, ja galima naudotis pakartotinai. IRC pokalbiai arba „chat” reiškinys tolydžio plinta. Visuomenė linksta įsivaizduoti interneto aplinką kaip sritį, kurioje tarpasmeniniai santykiai įgauna tam tikrą išraišką, plėtojasi, nutrūksta, – sritį, kurioje neutralumas ar šališkumas priklauso ne tiek nuo pačios komunikavimo priemonės, kiek veikiau nuo perduodamų pranešimų intensyvumo. Čia iškyla bent dvi problemos, kaip antai šių santykių etika ir patvarumas. Vis dėlto galima tvirtinti, kad dažniausiai bendravimas per kompiuterį nepakeičia tiesioginio ir tikroviško bendravimo. Viena vertus, silpnėja individo ryšiai su vietine bendruomene, kita vertus, atsiranda sąlytis su kitomis socialinėmis sritimis, nors ten jis ir nesijaučia tiek saistomas, kiek su aplinkiniais žmonėmis. Čia omenyje turimos virtualiosios bendrijos, į kurias žmonės buriasi nepaisydami kultūrinių ar amžiaus skirtumų, bendrai dalyvaudami tiek vietinės, tiek nacionalinės ar pasaulinės apimties projektuose, taip pat dalydamiesi patirtimi. Jie jaučiasi gyveną „globaliame kaime”. Internetas teikia tikrai didžiulę daugybę galimybių susipažinti, draugauti, bendradarbiauti. Galima labai intensyviai išgyventi „kito buvimą”, nepaisant to, ar žmonės pažįsta vienas kitą tikrovėje, ar ne. Savaime aišku, kad vienas kitą jau pažįstantiems žmonėms internetas teikia galimybę pasidalyti problemomis ir sustiprinti vienas kitą.

Žinoma, negalima turėti iliuzijų vertinant virtualaus bendravimo partnerių, susitikusių IRC pokalbių svetainėje, ryšio intensyvumą. Tačiau mąstant apie virtualius susitikimus bei santykius, verta prisiminti popiežiaus Jono Pauliaus II mintį, kad jaunuolius galima sutikti ir išgirsti ten, kur jie yra.

Jeigu įžvalga, kad internete religinio komunikavimo strategija keičiasi drauge su interneto vartotojais, teisinga, tuomet verta prisiminti ir tai, jog religinė patirtis per internetą negali būti nei išnaudota, nei užbaigta, nei tobulai perduota. Interneto tikslas nėra pakeisti fizinę bendrystę, žmogiškuosius individų santykius ir pagrindines religinės raiškos struktūras. Vienas dalykas kalbėti apie virtualią komunikaciją, padedančią susitikti, palaikyti santykius, ieškoti tikėjimo kelio, o kitas – manyti, jog per internetą įmanoma priimti sakramentus (kartais svarstoma išpažinties galimybė on-line), arba sulyginti realų dalyvavimą religinėse apeigose su dalyvavimu jose per internetą. Nors tikrovės plotmė aiškiai skiriasi nuo virtualios realybės, šių plotmių sugretinimas bei supriešinimas dar nėra iki galo ištirtas ir gali būti vaisingas.

4.3. Kurti ir bendradarbiauti

Internete skaitytojas yra nuolat pasirengęs būti autoriumi, kadangi atstumas tarp skaitytojo ir autoriaus turi tendenciją pranykti; daugybė individų, būdami informacijos vartotojais, savo ruožtu gamina, tobulina, kuria. Interneto svetainių ir virtualių vietų daugėja nenusakomu greičiu, jos užklumpa vartotojus tarsi kalnų griūtis.Viena vertus, tai lemia tolydžio paprastėjanti ir visiems prieinamesnė technologija, kita vertus, – troškimas dalyvauti ir bendradarbiauti pristatant savo požiūrį daugiakultūrėje panoramoje, noras išreikšti savo kūrybingumą. Žinoma, kuriant svetaines, gali rastis ir ekshibicionistinių aspektų, tačiau tai taip pat gali suteikti motyvacijos ar praturtinti ryšius. Internete atsiveriančios galimybės bendradarbiauti, kurti, ugdyti kūrybinės raiškos gebėjimus skatina mąstyti apie projekto vykdymą bei organizavimą. Ši sritis leidžia reikštis bendruomeniškumui, communio. Daugelis vienuolynų ir klauzūrų tarsi atveria savo grotas, priimdami virtualius lankytojus, dalijasi su jais savo dvasingumo tradicijomis. Akademinėje srityje siūloma neakivaizdinės studijos, katechezė online, virtualios studentų bendrijos.

5. Atviri klausimai

Taigi Bažnyčia susiduria su naujomis erdvėmis, naujomis prieigomis, kūrybingumu, pasirengimu dialogui bei kritikai. Tai reikalauja naujo bendruomeniškumo, bendradarbiavimo suvokimo, tačiau taip pat ragina mus naujai pažvelgti į kontempliaciją. Technologijos siūlomų Bažnyčios misijos plėtojimo priemonių bei sričių tiek daug, kad reikia neišsigąsti rizikos, atsirandančios dėl jų raiškos formų. Būtina įgyti naujų įgūdžių, taikyti naujus evangelizacijos būdus, atsiverti dar neištirtų sričių nuostabai. Reikia taip pat nuolat budriai ir atvirai sutikti iškylančius klausimus. Ar tos virtualios sritys egzistuoja iš tikrųjų, ar tai tik elektroninės projekcijos be metafizinės prasmės, labiau įsivaizdavimas negu tikrovė? Virtualaus pasaulio naršytojai kaip tik liudija tokią patirtį, emocinį keblumą ir veiklos troškimą. Ar tai tikrovės patyrimas? Ar ši sritis tikroviška todėl, kad ją galima išgyventi vidine patirtimi, ar todėl, kad ji iš tikrųjų yra? Postmodernus prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as kalba apie naująsias elektronines priemones kaip apie pasaulį, sudarytą iš iliuzinių atvaizdų, modelių, kodų ir digitalumo. Pasak jo, žiniaplėtros atvaizdai tampa tikru pasauliu arba nutrinamas skirtumas tarp tikrojo pasaulio visuomenės informavimo priemonių įsiveržimo.

Įžengę į virtualią sritį, tampame atviri elgsenos manipuliacijai, perkeliančiai tiek mūsų pačių, tiek kitų užbrėžtą tolerancijos ribą. Virtualioje srityje galime praktikuoti tokius dalykus, kurie tikrovėje mus atstumia ar kelia mums pasišlykštėjimą. Negana to, galime net pasidaryti priklausomi nuo tų praktikų. Kiek tokia virtuali elgsena galioja tikrame gyvenime?

Kultūriniai pokyčiai nėra nei neįprastas, nei naujas dalykas. Internetas daugeliu atvejų veda į naujų bendrumo formų kūrimą. Komunikavimas per kompiuterį elektroniniais greitkeliais gali mus suburti, drauge garantuodamas „susisiekimo priemonės” kontrolę. Jei taip, kaip tuomet atrodys tos elektroninės bendruomenės? Ką šiandien reiškia „būti Bažnyčia”?

Kai kas mano, kad elektroninės bendrijos taps panašios į daugybę kitų bendrumo formų, taps vieta, kur individai kurs savo bendriją ir drauge apsispręs, kuriai bendrijai priklausyti. Tačiau tuomet iškyla kitas klausimas: kokią formą tokiose bendrijose įgyja asmeninis įsipareigojimas? Ar galima kalbėti apie elektroninę Bažnyčią? Kokio pobūdžio priklausomybė gali išsirutulioti virtualiose bendrijose? Tikrovės pasaulyje bendruomenės nariai turi gyventi toje pačioje vietoje. Jeigu priklausomybė bendrijai yra tik įsitraukimas į kurią nors naujienų pasiūlos grupę, ar tuomet galime tvirtinti, jog mūsų tarpusavio sąveikos pobūdis yra kitoks, nes galime lengvai ir be sudėtingų padarinių kelių klavišų paspaudimu nutraukti savo dalyvavimą? Sunku prognozuoti, kaip gali atrodyti naujosios online bendruomenės. Šiandien matome, kad kompiuteriai ne tik apima įvairias komunikavimo priemones ir sukuria naują komunikavimo aplinką, bet taip pat keičia patį žmonių komunikavimą. Internetas kuria naujas mokymosi bendrijas, kuriose kinta mokytojų ir mokinių samprata. Veržliai didėjančios informacijos gavimo galimybės reikalauja naujos katechezės proceso sampratos. Ar internetą – galingą technologinę priemonę – reikia pritaikyti seniems tikslams siekti, ar išbandyti naujas pastoracijos formas, tokias kaip virtuali parapija? Į šiuos klausimus jau atsakyta kai kurių asmenų ar bendruomenių iniciatyvomis, kita vertus, reikia nuolat ieškoti naujų kūrybingų atsakymų.

6. Išvados

Popiežius Jonas Paulius II Bažnyčią nuolat ragina plačiau naudotis komunikavimo priemonėmis, kurios teikia progą visai žmonijai paskelbti išganingąją Kristaus tiesą. Popiežiaus žodyje, minint 36-ąją Pasaulinę komunikavimo priemonių dieną (2002 m.), raginama vengti galimų pavojų, susijusių su komunikavimo priemonių naudojimu, kita vertus, kviečiama pozityviai įvertinti šių priemonių teikiamas galimybes. Kitomis progomis popiežius taip pat skatino išmintingai pasitelkti naująsias komunikavimo priemones sielovadai ir bendrai Bažnyčios misijai vykdyti, apmąstant kultūros pokyčius. Kita vertus, Šventasis Tėvas įspėjo Bažnyčią laikytis išminties ir apdairumo naudojantis naujomis komunikavimo priemonėmis. Bažnyčia kaip bendrija privalo naujai apmąstyti Evangelijos skleidimo infrastruktūrą. Ji turi imtis trijų esminių užduočių. Pirma, būtina dėmesingai ištirti, kaip naujoji komunikavimo priemonių kultūra veikia tautų plėtrą ir orumą. Antra, Bažnyčia privalo prisidėti prie šios naujos kultūros formavimosi. Trečia, Bažnyčiai reikia mokytis ja pasinaudoti naujojo tūkstantmečio pradžioje vykdant savo užduotį. „Kristaus Evangelijos skelbimas reikalauja, kad mes kurtume gyvas tikėjimo bendruomenes, giliai įsišaknijusias įvairiose kultūrose ir nešančias viltį” (Popiežiškoji kultūros taryba, Kultūros pastoracija, 39).
 

Parengta pagal prof. dr. Franco Mazza