Iš naujo pradėti nuo Kristaus: atnaujinti įsipareigojimą pašvęstajam gyvenimui
trečiajame tūkstantmetyje

Instrukcija
 

ĮŽANGA

Įsimąstant į spindintį Kristaus veidą

1. Įsimąstydami į nukryžiuotą ir spindintį Kristaus veidą (1) ir liudydami jo meilę pasaulyje, pašvęstieji asmenys trečiojo tūkstantmečio pradžioje su džiaugsmu priima primygtinį Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II kvietimą irtis į gilumą: „Duc in altum!” (Lk 5, 4). Šie žodžiai, nuaidėję visoje Bažnyčioje, iš naujo pažadino didelę viltį, atgaivino karštesnio evangelinio gyvenimo troškimą, atvėrė dialogo ir misijos horizontus.

Jėzaus kvietimas irtis į gilumą šiandien labiau negu kada nors anksčiau atrodo kaip atsakas į žmonijos, tapusios neapykantos bei mirties auka, dramą. Šventoji Dvasia visada veikia istorijoje ir iš žmogiškųjų dramų gali išauginti įvykių supratimą, atsiveriantį gailestingumo ir taikos tarp žmonių slėpiniui. Juk Dvasia pasinaudoja net tautų neramumais, kad daugybei žmonių sužadintų kitokio pasaulio, jau esančio tarp mūsų, ilgesį. Būtent tai Jonas Paulius II turi galvoje, kviesdamas jaunuolius būti „ryto sargais, kurie, stiprūs viltimi, budriau laukia aušros“ (2).

Praėjusių metų dramatiški pasauliniai įvykiai tikrai privertė tautas iškelti naujus, nelengvus klausimus, papildžiusius tuos, kuriuos jau buvo pagimdžiusi globalizuota visuomenė, ambivalentiška tikrovė, „kurioje globalizuoti ne tik technologija ir ūkis, bet ir nesaugumas ir baimė, nusikalstamumas ir smurtas, neteisybės ir karai” (3).

Tokiomis aplinkybėmis pašvęstieji asmenys Dvasios pašaukti nuolatos atsiversti, idant suteiktų naujos jėgos savo pašaukimo pranašiškajam matmeniui. Juk jie „pašaukti, viską palikdami ir kuo artimiau sekdami Jėzaus Kristaus gyvensena, paskirti savo egzistenciją Dievo karalystės reikalo tarnybai ir imtis iškilaus vaidmens mokyti visą Dievo tautą” (4).

Tokį lūkestį laiške mūsų Kongregacijos paskutiniojo visuotinio susirinkimo nariams išsako Šventasis Tėvas: „Bažnyčia, – rašo jis, – tikisi iš šio išrinktojo savo sūnų bei dukterų būrio nuolatinio atsidavimo, šventumo troškimo ir entuziastingo tarnavimo skatinant bei remiant kiekvieno krikščionio tobulumo siekimą ir stiprinant pasirengimą solidarumo dvasia sutikti artimą, pirmiausia labiausiai stokojantį. Taip liudijamas gaivinantis Kristaus meilės tarp žmonių buvimas” (5).

Einant Jėzaus pėdomis

2. Tačiau kaip istorijos ir dabarties veidrodyje atpažinti Dvasios pėdsakus bei ženklus ir Žodžio sėklas, šiandien, kaip ir visais laikais, glūdinčias žmonių gyvenime bei kultūroje? (6). Kaip aiškinti laiko ženklus mūsų realybėje, kur gausu šešėliuotų bei slėpiningų zonų? Pats Viešpats turi tapti mūsų palydovu – kaip dviejų mokinių kelyje į Emausą – ir dovanoti mums savo Dvasią. Jis vienintelis, būdamas tarp mūsų, gali mums padėti tobulai suprasti bei įgyvendinti savo žodį, apšviesti dvasias bei sušildyti širdis.

„Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20). Prisikėlusysis Viešpats liko ištikimas savo pažadui. Per 2000 Bažnyčios istorijos metų savo Dvasios galia jis be paliovos buvo joje, nušviesdamas jai kelią, dovanodamas malonę, teikdamas jėgų vis karščiau gyventi jo žodžiu bei vykdyti savo kaip žmonių vienybės su Dievu ir tarpusavyje sakramento išganomąją misiją (7).

Pašvęstasis gyvenimas, ženklinamas vis naujų formų radimosi bei įsitvirtinimo, jau pats iškalbiai rodo jo buvimą, yra savotiška per amžius besirutuliojanti Evangelija. Jis tartum „pratęsia istorijoje ypatingą prisikėlusiojo Viešpaties buvimą” (8). Pašvęstieji asmenys turėtų iš tokio tikrumo semtis naujo polėkio, paversdami tai įkvepiančia savo gyvenimo kelio jėga (9).

Šiandienė visuomenė nori matyti juose konkretų Jėzaus veikimo, jo meilės kiekvienam be skirtumo bei išlygų atspindį. Ji nori patirti, jog kartu su apaštalu Pauliumi įmanoma pasakyti: „Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane” (Gal 2, 20).

Penkeri metai nuo apaštališkojo paraginimo „Vita consecrata“ pasirodymo

3. Siekdama padėti patikimiau atpažinti šį ypatingą pašaukimą ir mūsų dienomis palaikyti drąsų Evangelijos liudijimo pasirinkimą, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija 2001 m. rugsėjo 25–28 d. surengė savo visuotinį susirinkimą.

Po sinodų, skirtų pasauliečiams bei kunigams, 1994 m. įvyko IX paprastasis Vyskupų sinodas, kuris, apmąstęs „ypatingus bruožus, būdingus gyvenimo luomams, kurių Viešpats Jėzus norėjo savo Bažnyčiai” (10), išgvildeno pašvęstojo gyvenimo ir jo misijos Bažnyčioje ir pasaulyje temą. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, surinkęs Sinodo apmąstymus bei viltis, padovanojo visai Bažnyčiai posinodinį apaštališkąjį paraginimą Vita consecrata.

Praėjus penkeriems metams nuo to laiko, kai buvo paskelbtas šis pamatinis Bažnyčios magisteriumo dokumentas, mūsų dikasterija savo visuotiniame susirinkime iškėlė klausimą, kaip veiksmingai šis dokumentas buvo priimtas bei įgyvendintas bendrijose, institutuose ir dalinėse Bažnyčiose.

Apaštališkajame paraginime Vita consecrata kristologinis ir bažnytinis pašvęstojo gyvenimo matmuo aiškiai ir giliai pateiktas Trejybės teologijos perspektyvoje, naujaip nušviečiančioje sekimo Kristumi ir konsekracijos, broliško gyvenimo bendruomenėje ir misijos teologiją; jis padėjo Dievo tautai iš naujo įsisąmoninti pašvęstojo gyvenimo misiją, patiems pašvęstiesiems asmenims – geriau suvokti savo pašaukimo malonę.

Šį programinį dokumentą būtina toliau gilinti bei įgyvendinti. Jis lieka reikšmingiausias bei reikalingiausias vadovas pašvęstojo gyvenimo institutų bei apaštališkojo gyvenimo bendrijų ištikimybės ir atsinaujinimo kelyje ir kartu teikia galimybę rastis tinkamoms naujų pašvęstojo ir evangelinio gyvenimo formų perspektyvoms.

Iš naujo pradėti nuo vilties

4. Didysis 2000 metų jubiliejus, į kurį karštai įsitraukė pašvęstasis gyvenimas visame pasaulyje, Bažnyčios gyvenime paliko gilų įspaudą. 2000 m. vasario 2 dieną, tinkamai pasirengus, visose dalinėse Bažnyčiose buvo švenčiamas Pašvęstojo gyvenimo jubiliejus.

Norėdamas, kad kartu peržengtume naujojo tūkstantmečio slenkstį, Šventasis Tėvas jubiliejinių metų pabaigoje panoro apibendrinti Jubiliejaus šventimo palikimą apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte. Šiame tekste įsimenamai ir nuosekliai tęsiamos kelios pamatinės temos, jau pradėtos gvildenti paraginime Vita consecrata: Kristus – kiekvieno krikščionio gyvenimo centras (11), šventumo pastoracija ir pedagogika, jo reiklus pobūdis, didelė reikšmė kasdieniame krikščioniškajame gyvenime (12), visuotinis dvasingumo ir maldos, įsimąstant bei įsiklausant į Dievo žodį, poreikis (13), nepamainomas sakramentinio gyvenimo poveikis (14), bendrystės dvasingumas (15) bei meilės liudijimas, besireiškiąs ekumeniniu bei tarpreliginiu dialogu, kurį ženklina nauja kūrybinga artimo meilė kenčiantiesiems ir neapykantos sužeistam bei pavergtam pasauliui (16).

Visuotinio susirinkimo tėvai, vadovaudamiesi apaštališkajame paraginime pateiktais elementais, Jubiliejaus patirtimi ir poreikiu atnaujinti šventumą, išryškino klausimus bei lūkesčius, reiškiamus pašvęstųjų asmenų įvairiose pasaulio dalyse, sutelkdami dėmesį į reikšmingiausius aspektus. Jie neketino pasiūlyti naujo doktrininio dokumento, bet veikiau norėjo padėti pašvęstajam gyvenimui įsigilinti į didžiąsias pastoracines Šventojo Tėvo gaires, ženklinamas jo svaraus autoriteto bei charizminės tarnybos Bažnyčios vienybei bei jos visuotinei misijai. Tai dovana, kuri turi būti abipusiška bei įgyvendintina ištikimai sekant Kristumi pagal Evangelijos patarimus ir su artimo meile, kasdien praktikuotina broliškos bendrystės bei dosnaus apaštališkojo dvasingumo dvasia.

Šios pašvęstojo gyvenimo lūkesčių bei iššūkių bažnytinėje bei kultūrinėje aplinkoje problemos jau buvo imtasi ypatinguosiuose Vyskupų sinodo susirinkimuose, kuriais prisidėta prie rengimosi Jubiliejaus metams. Visuotinio susirinkimo nariai nepageidavo kartoti padėties analizės. Atsižvelgdami į šiandienę pašvęstojo gyvenimo padėtį bei Šventojo Tėvo gaires, jie paprasčiausiai kviečia pašvęstuosius asmenis savo įvairiose aplinkose bei kultūrose pirmutinį dėmesį skirti dvasingumui. Jų apmąstymai šiame dokumente suskirstyti į keturias dalis. Pripažinę šiandienio pašvęstojo gyvenimo patirties Bažnyčioje turtingumą, visuotinio susirinkimo nariai norėjo išreikšti savo dėkingumą bei pareikšti, jog labai brangina tai, kas yra ir ką atlieka pašvęstasis gyvenimas (I dalis). Jie nenutylėjo šiandien tenkančių pašvęstiesiems asmenims sunkumų, išbandymų, iššūkių, bet aiškino tai kaip naują progą iš naujo giliau atrasti pašvęstojo gyvenimo prasmę bei kokybę (II dalis). Svarbiausia užduotis yra atnaujinti dvasinį gyvenimą, atsiremiant į evangelinį sekimą Kristumi bei ypatingu būdu įgyvendinant bendrystės dvasingumą (III dalis). Galiausiai visuotinio susirinkimo tėvai norėjo būti pašvęstųjų asmenų palydovais pasaulio keliuose, kur vaikščiojo ir dabar tebesutinkamas Kristus, kur Bažnyčia skelbia pasaulio Atpirkėją ir kur bendrystė, dvelkiant trinitarinei meilei, išsilieja atnaujinta misija (IV dalis).
 

Pirmoji dalis

PAŠVĘSTASIS GYVENIMAS – KRISTAUS MEILĖS BUVIMAS TARP ŽMONIŲ

5. Žvelgdami į pašvęstųjų asmenų buvimą ir įvairialypes pastangas visose bažnytinio ir socialinio gyvenimo srityse, visuotinio susirinkimo tėvai norėjo išreikšti savo nuoširdų įvertinimą, pripažinimą bei solidarumą. Šį visos Bažnyčios jausmą popiežius, kreipdamasis į Tėvą, viso gėrio Šaltinį, perteikia taip: „Dėkojame Tau už pašvęstojo gyvenimo dovaną, to gyvenimo, kuris tikėjime ieško Tavęs ir, vykdydamas savo visuotinę misiją, visus ragina keliauti pas Tave” (17). Per atsimainiusią egzistenciją jis dalyvauja Trejybės gyvenime bei išpažįsta meilę, kuri gelbėja (18).

Pašvęstieji asmenys tikrai verti bažnytinės bendrijos dėkingumo: vienuoliai ir vienuolės, kontempliatyvieji ir tie, kurie atsidavę apaštalavimo darbams, pasaulietinių institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų nariai, atsiskyrėliai ir pašvęstosios mergelės. Jie liudija meilę Kristui, leisdamiesi įkandin jo pagal Evangelijos patarimus ir su giliu džiaugsmu priimdami tą gyvenimo būdą, kurį jis pats buvo pasirinkęs (19). Ši girtina ištikimybė, kai neieškoma niekieno, išskyrus Viešpaties, pritarimo, yra „Jėzaus Kristaus, įsikūnijusio Žodžio, gyvenimo bei veikimo būdo, susijusio su Tėvu ir broliais, gyvoji atmintis” (20).

Kelias laike

6. Kasdienėje egzistencijoje pašvęstasis gyvenimas tolydžio auga ir bręsta, kad taptų pasaulio ir vyraujančios kultūros gyvensenai alternatyvaus gyvenimo būdo skelbimu. Savo gyvenimo būdu bei Absoliuto paieška jis yra tartum dvasinė mūsų laikų negerovių terapija. Todėl Bažnyčioje pašvęstasis gyvenimas yra palaima ir vilties pagrindas žmogiškajam ir bažnytiniam gyvenimui (21).

Greta pašvęstųjų asmenų naujosios kartos aktyvaus buvimo, per kurį gyvas tampa Jėzaus Kristaus buvimas pasaulyje ir ima spindėti bažnytinės charizmos, ne mažiau reikšmingas yra pašvęstųjų vyrų ir moterų, kamuojamų amžiaus, vienatvės, ligos ir kančios, slaptas ir vaisingas buvimas. Prie savo atliktos tarnybos ir išminties, kurią gali perteikti kitiems, jie dabar dar priduria savo vertingą indėlį, vienydamiesi su kantraus bei išaukštinto Kristaus vargais dėl savo Kūno, kuris yra Bažnyčia (plg. 1 Kol 1, 24).

7. Pašvęstasis gyvenimas per pastaruosius metus žengė tvirtėjimo, nuskaistinimo, bendrystės ir misijos keliais. Bendrojo gyvenimo srityje buvo stiprinami asmeniniai santykiai ir kartu kultūriniai mainai, pripažinti gėriu bei paskata savai institucijai. Girtinos pastangos ieškoti valdžios vykdymo bei klusnumo būdų, kurie būtų labiau įkvėpti sustiprinančios, apšviečiančios, suburiančios, suvienijančios ir sutaikinančios Evangelijos. Laikantis popiežiaus nurodymų, jautriau pajuntami ganytojų poreikiai, plečiasi institutų bendradarbiavimas ugdymo ir apaštalavimo srityse.

Santykiams su visa krikščioniškąja bendrija vis labiau būdingas keitimosi dovanomis abipusiškumo bei bažnytinių pašaukimų papildomumo matmuo (22). Būtent vietinėse Bažnyčiose galima parengti konkrečias programas, kad Kristaus žinia pasiektų žmones, ugdytų bendruomenes ir per Evangelijos vertybių liudijimą giliai įsirėžtų į visuomenę ir kultūrą (23).

Nuo paprastų formalių santykių noriai pereinama prie broliškumo, kuris išgyvenamas kaip abipusis praturtinimas charizmomis. Kalbama apie pastangas, kurios gali būti naudingos visai Dievo tautai, nes bendrystės dvasingumas teikia instituciniam aspektui sielą, lydimą pasitikėjimo bei atvirumo jausmo, visiškai atitinkančio kiekvieno pakrikštytojo orumą ir atsakomybę (24).

Visos Dievo tautos šventumo labui

8. Kvietimas sekti Kristumi ypatingo pašventinimo būdu yra Trejybės dovana visai išrinktųjų tautai. Pašvęstieji asmenys, įžvelgdami krikšte bendrą sakramentinę ištaką, su kitais tikinčiaisiais dalijasi pašaukimu į šventumą ir apaštalavimą. Būdami šio visuotinio pašaukimo ženklais, jie parodo ypatingąją pašvęstojo gyvenimo misiją (25).

Pašvęstieji asmenys buvo pašaukti į „naują ir ypatingą pašventinimą” (26) Bažnyčios gerovės labui; tai juos įpareigoja karštai mylint sekti Kristaus, Mergelės Marijos ir apaštalų gyvensena (27). Šiandieniam pasauliui reikia pranašiško liudijimo, patvirtinančio „Dievo ir būsimųjų gėrybių primatą, kurį išryškina sekimas skaisčiu, beturčiu ir klusniu Kristumi, visiškai atsidavusiu Dievo garbei ir brolių bei seserų meilei” (28).

Per pašvęstuosius asmenis Bažnyčia įtaigiai kviečiama apmąstyti malonės primatą bei atsiliepti į tai didžiadvasiška dvasine pastanga (29). Nepaisant plintančios sekuliarizacijos, jaučiamas miglotas dvasingumo poreikis, kuris dažnai reiškiasi kaip naujas maldos poreikis (30). Kasdieniai gyvenimo įvykiai iškyla kaip klausimai, aiškintini per atsivertimo prizmę. Pašvęstųjų asmenų atsidavimas evangelinės gyvenimo kokybės tarnybai padeda tarp krikščionių įvairiopai palaikyti dvasinio gyvenimo praktiką. Pašvęstojo gyvenimo bendrijos stengiasi būti vis tobulesnėmis Žodžio klausymosi bei juo dalijimosi, liturgijos šventimo, maldos ugdymo, dvasinės globos bei dvasinio vadovavimo įgyvendinimo vietomis (31).

Vykdantys misiją Karalystės labui

9. Vadovaujantis Jėzaus pavyzdžiu, tie, kuriuos Dievas pašaukia sekti paskui save, pašventinami ir išsiunčiami į pasaulį tęsti jo misijos. Negana to, pašvęstasis gyvenimas kaip toks Šventosios Dvasios veikimu virsta misija. Juo labiau pašvęstieji asmenys leidžiasi būti padaromi panašiais į Kristų, juo labiau jie leidžia jam būti ir veikti istorijoje dėl žmonių išganymo (32). Atviri tam, kas, Dievo akimis, būtina pasauliui, jie veržiasi į prisikėlimo žadamą ateitį ir yra pasirengę sekti Kristumi, kuris atėjo tarp mūsų, kad „žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų” (Jn 10, 10).

Uolumas dėl Dievo karalystės ir žmonių išganymo geriausiai įrodo pašvęstųjų asmenų atsidavimo autentiškumą. Būtent todėl kiekvienas jų bandymas atsinaujinti virsta nauju polėkiu imtis savo evangelizacinės misijos (33). Jie mokosi rinktis, ir tam padeda nuolatinis ugdymas, ženklinamas intensyvių dvasinių patirčių, skatinančių imtis drąsių sprendimų.

Visuotiniame susirinkime stebino marga pašvęstųjų asmenų misijų veikla, atsispindėjusi susirinkimo narių pasisakymuose ir pateiktuose pranešimuose. Šiandien ypač suvokiama apaštališkojo darbo, atliekamo su didžiadvasiškumu ir ypatingu, pašvęstųjų moterų „moteriškajam genijui” būdingu turtingumu, vertė. Jis vertas didžiausio visų, ganytojų ir tikinčiųjų, pripažinimo. Tačiau kelią, kuriuo žengiama, būtina praplatinti. „Reikia neatidėliotinai imtis konkrečių žygių ir atverti moterims galimybę dalyvauti įvairiose veiklos srityse ir įvairiais lygmenimis, įskaitant sprendimų priėmimo procesus” (34).

Padėkos žodis skirtinas pirmiausia tiems, kurie yra priekinėse linijose. Pasirengimą misijoms atspindi drąsus ėjimas laukiančių pirmo Evangelijos skelbimo tautų link. Šiais metais, būtent sunkiais institutų išgyvenamais narių stygiaus momentais, naujų misijų įsteigta daugiau negu kada nors anksčiau. Ieškant tarp istorijos ženklų atsako į žmonijos lūkesčius, iniciatyvumas ir evangelinė drąsa nuvedė pašvęstuosius vyrus bei moteris į sunkias vietas, kur jiems teko rizikuoti ir net paaukoti savo gyvybę (35).

Vykdydami gailestingumo darbus, pašvęstieji asmenys su nauju užsidegimu imasi ligonių, kuriais reikia pasirūpinti, visko stokojančiųjų, kamuojamų seno ir naujo skurdo. Kitos tarnystės, pavyzdžiui, auklėjimas, irgi susilaukia jų esmingo indėlio, kuris brandina tikėjimą per katechezę ar net yra tikras intelektinis apaštalavimas. Be to, pasiaukodami ir vis labiau bendradarbiaudami jie palaiko Bažnyčios balsą komunikavimo priemonėse, skatinančiose visuomenines pervartas (36). Tvirtas įsitikinimas, jog to reikia, pagausino pašvęstųjų asmenų, gyvenančių tarp nustumtųjų į paribius. Migruojančioje žmonijoje, kai tokia daugybė priversta palikti gimtąsias vietas, šie Evangelijos vyrai ir moterys iš meilės Kristui veržiasi į „fronto linijas”, tapdami artimiausiais mažiausiesiems.

Reikšmingas ir itin dvasinis klauzūrinių seserų indėlis į evangelizaciją. Tai „apaštališkųjų iniciatyvų siela ir raugas, paliekant aktyvų dalyvavimą jose tiems, kurie tam pašaukti” (37). „Taip jų gyvenimas tampa slėpiningu apaštališkojo vaisingumo palaimos krikščionių bendrijai ir visam pasauliui šaltiniu” (38).

Galiausiai prisimintina, kad per pastaruosius metus tikėjimo ir meilės liudytojų martirologas pašvęstojo gyvenimo srityje smarkiai prasiplėtė. Sunkios situacijos iš daugelio pareikalavo didžiausio meilės įrodymo autentiškos ištikimybės Dievo karalystei dvasia. Kristui ir jo Karalystės tarnystei pašvęsti žmonės liudijo ištikimybę, sekdami Kristumi ligi kryžiaus. Įvairios aplinkybės, skirtingos situacijos, tačiau vienas kankinystės motyvas: ištikimybė Viešpačiui ir jo Evangelijai: „Nes kankinystę tokią daro ne skausmas, bet motyvas” (39).

Nuolankūs Dvasiai

10. Gyvename laikais, į kuriuos įsiveržia Dvasia, atverdama naujų galimybių. Charizminis įvairių pašvęstojo gyvenimo formų matmuo, visuomet besimainantis ir niekada neužbaigtas, kartu su Šventąja Dvasia rengia Bažnyčioje atėjimą To, kuris turi ateiti, To, kuris jau yra priekin keliaujančios žmonijos ateitis. Kaip Švenčiausioji Mergelė Marija, pirmoji iš pašvęstųjų, Šventosios Dvasios veikimu ir savo visiško atsidavimo dėka pagimdė Kristų, kad jis savo meilės dovana atpirktų žmoniją, taip ir šiandien pašvęstieji asmenys, likdami atviri ir nuolankūs Dvasiai Kūrėjai, yra pašaukti visa sudėti į meilę ir „įsipareigoti veikliai ir konkrečiai meilei kiekvienam žmogui” (40). Šventąją Dvasią ir pašvęstuosius asmenis vienija ypatingas, gyvas ir dinaminis ryšys. Dėl šios priežasties pašvęstiesiems asmenims būtina nuolatos išlikti klusniems Dvasiai Kūrėjai, kuri veikia pagal Tėvo valią, kad pašlovintų dovaną, dovanotą jiems jo mylimame Sūnuje. Ir ta pati Dvasia slėpinio spindesiu nušviečia visą egzistenciją, duotą Dievo karalystės labui ir tokios daugybės vargšų bei apleistųjų gerovei. Dvasiai, bažnytinių charizmų Versmei ir Teikėjai, kuri jas dovanoja Jėzaus Kristaus Gerosios Naujienos pilnatviškam išmanymui bei įgyvendinimui, patikėta ir pašvęstojo gyvenimo ateitis.

(Bus daugiau)

(1) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Vita consecrata (1996 kovo 25), 14.
(2) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 sausio 6), 9.
(3) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Italijos Caritas (2001 lapkričio 24), 4: L’Osservatore Romano (2001 lapkričio 25), p. 5.
(4) Jonas Paulius II. Laiškas Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų visuotiniam susirinkimui (2001 rugsėjo 21): L’Osservatore Romano (2001 rugsėjo 28), p. 9.
(5) Ten pat.
(6) Plg. Ad gentes, 11.
(7) Plg. Lumen gentium, 1.
(8) Vita consecrata, 19.
(9) Plg. Novo millennio ineunte, 29.
(10) Vita consecrata, 4.
(11) Plg. Novo millennio ineunte, 29.
(12) Plg. Novo millennio ineunte, 30–31.
(13) Plg. Novo millennio ineunte, 32–34; 35–39.
(14) Plg. Novo millennio ineunte, 35–37.
(15) Plg. Novo millennio ineunte, 43–44.
(16) Plg. Novo millennio ineunte, 49; 57.
(17) Vita consecrata, 111.
(18) Plg. Vita consecrata, 16.
(19) Plg. Lumen gentium, 44.
(20) Vita consecrata, 22.
(21) Plg. Vita consecrata, 87.
(22) Plg. Lumen gentium, 13; plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 gruodžio 30), 20; plg. Vita consecrata, 31.
(23) Plg. Novo millennio ineunte, 29.
(24) Plg. Novo millennio ineunte, 45.
(25) Plg. Vita consecrata, 32.
(26) Vita consecrata, 31.
(27) Plg. Vita consecrata, 28; 94.
(28) Vita consecrata, 85.
(29) Plg. Novo millennio ineunte, 38.
(30) Plg. Novo millennio ineunte, 33.
(31) Plg. Vita consecrata, 103.
(32) Plg. Vita consecrata, 72.
(33) Plg. Novo millennio ineunte, 2.
(34) Vita consecrata, 58.
(35) Plg. Evangelii nuntiandi, 69; plg. Novo millennio ineunte, 7.
(36) Plg. Vita consecrata, 99.
(37) Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Instrukcija dėl kontempliatyviojo gyvenimo ir vienuolių klauzūros Verbi Sponsa (1999 gegužės 13), 7.
(38) Ten pat; plg. Perfectae caritatis, 7; plg. Vita consecrata, 8; 59.
(39) Šv. Augustinas. Sermo 331, 2: PL 38, 1460.
(40) Novo millennio ineunte, 49.