Iš naujo pradėti nuo Kristaus:
atnaujinti įsipareigojimą pašvęstajam gyvenimui trečiajame tūkstantmetyje

Instrukcija

(Tęsinys. Pradžia Nr. 16)
 

Antroji dalis

DRĄSIAI SUTIKTI IŠBANDYMUS IR IŠŠŪKIUS

11. Realistinis žvilgsnis į Bažnyčios ir pasaulio padėtį reikalauja neišleisti iš akių ir sunkumų, pasitaikančių pašvęstojo gyvenimo kasdienybėje. Visi žinome išbandymus bei nuskaistinimus, kuriuos jis šiandien išgyvena. Didysis Dievo dovanos lobis nešiojamas dužiuose, moliniuose induose (plg. 2 Kor 4, 7), o blogio slėpinys nepalieka ramybėje ir tų, kurie Dievui pašvenčia visą savo gyvenimą. Dėmesį į šiandienio pašvęstojo gyvenimo kančias bei iššūkius dabar kreipiame ne tam, kad jį kritikuotume ar smerktume, bet kad iš naujo parodytume nuoširdų solidarumą ir meilės sklidiną artumą tų, kurie norėtų dalytis ne tik džiaugsmais, bet ir skausmais. Aptardami kai kuriuos sunkumus, stengsimės daryti tai kaip žinantys, kad Bažnyčios istorijai vadovauja Dievas, ir kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera (plg. Rom 8, 28). Laikantis tokio tikėjimo požiūrio, net ir neigiami dalykai gali suteikti dingstį pradėti iš naujo, jei juose atpažįstamas nukryžiuoto ir apleisto Kristaus veidas, Kristaus, kuris taip prisiėmė mūsų ribotumus, kad „pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus” (1 Pt 2, 24) (41). Dievo malonė iki galo išryškėja silpnume (plg. 2 Kor 12, 9).

Iš naujo atrasti pašvęstojo gyvenimo prasmę ir kokybę

12. Pašvęstųjų asmenų šiandien išgyvenami sunkumai yra labai įvairūs, ypač kai atsižvelgiama į skirtingas kultūrines sąlygas, kuriomis jie gyvena.

Kai kuriose pasaulio dalyse į akis krintantis narių mažėjimas daugelyje institutų ir jų senėjimas kelia klausimą, ar pašvęstasis gyvenimas dar yra regimas ženklas, gebantis patraukti jaunuolius. Jei, kai kieno tvirtinimu, trečiasis tūkstantmetis – tai epocha, kurioje pagrindiniai veikėjai bus pasauliečiai, susivienijimai ir bažnytiniai sąjūdžiai, galime savęs paklausti: kokia vieta bus skirta tradicinėms pašvęstojo gyvenimo formoms? Jonas Paulius II mums primena, kad jam lemta kurti didelę istoriją kartu su visais tikinčiaisiais (42).

Tačiau negalima nepastebėti, kad pašvęstasis gyvenimas ne visuomet būna deramai vertinamas ir kartais susilaukia tam tikro nepasitikėjimo. Didėjant religijos krizei, apėmusiai tiek daug mūsų visuomenės sričių, pašvęstieji asmenys ypač įpareigoti ieškoti naujų buvimo formų ir dažnai kelti klausimą dėl savo tapatybės prasmės bei ateities.

Pašvęstojo gyvenimo gyvą polėkį, įgalinantį liudyti ir aukotis iki kankinystės, taip pat lydi dvasinio gyvenimo drungnumo, laipsniško sumiesčionėjimo bei vartotojiškos mąstysenos pavojus. Vadovavimo įstaigoms sudėtingumas, kurį lemia nauji socialiniai reikalavimai ir valstybės normos, veikiant našumo ir akcionizmo pagundai, gali aptemdyti evangelinį savitumą ir susilpninti dvasinę motyvaciją. Asmeninių planų viršenybė bendruomeninių atžvilgiu gali suardyti brolišką ir seserišką bendrystę.

Tai realios problemos, tačiau jų nevalia sureikšminti. Pašvęstieji asmenys nėra vieninteliai, išgyvenantys įtampą tarp sekuliarizmo ir autentiško tikėjimo gyvenimo, tarp savo žmogiškosios būties trapumo ir malonės jėgos; tokia būsena būdinga visiems Bažnyčios nariams.

13. Pašvęstojo gyvenimo patiriami sunkumai ir abejonės gali duoti pradžią naujam kairos, malonės laikui. Juose slypi autentiškas Šventosios Dvasios kvietimas iš naujo atrasti šios gyvenimo formos turtingumą bei galimybes.

Pavyzdžiui, būtinybė gyventi visuomenėje, kurioje dažnai vyrauja mirties kultūra, gali virsti iššūkiu, akinančiu būti įtaigesniais gyvybės liudytojais, rėmėjais ir tarnais. Evangeliniai skaistumo, neturto ir klusnumo patarimai, kuriais savo žmogiškosios prigimties pilnatvėje kaip Dievo Sūnus gyveno Kristus ir kurie buvo perimti iš meilės Dievui, išnyra kaip kelias, vedantis ne į nužmoginimą, bet į visišką asmens įgyvendinimą, kaip veiksminga priemonė, padedanti apsaugoti dvasią, gyvenimą ir kultūrą nuo užterštumo; jie skelbia Dievo vaikų laisvę ir džiaugimąsi gyvenimu pagal Evangelijos palaiminimus.

Kai kam kylantis įspūdis, jog kai kuriose Bažnyčios dalyse imama menkiau vertinti pašvęstąjį gyvenimą, gali būti suprastas kaip paskata išlaisvinančiam apsivalymui. Pašvęstasis gyvenimas netrokšta nei žmogiško pagyrimo, nei pripažinimo; jis atmokamas džiaugsmu, kurį kelia galėjimas veikliai bendradarbiauti Dievo karalystės tarnyboje, buvimas slaptoje dygstančia sėkla, nelaukiant jokio kito atlygio, išskyrus tą, kurį Tėvas suteiks pabaigoje (plg. Mt 6, 6). Jis aptinka savo tapatybę Viešpaties kvietime, sekime juo, jo meilėje ir besąlygiškoje tarnystėje; visa tai geba užpildyti gyvenimą ir suteikti jam pilnatvišką prasmę.

Jei kur nors dėl nedidelio skaičiaus pašvęstieji asmenys virsta mažąja kaimene, tai galima laikyti Apvaizdos ženklu, kviečiančiu susigrąžinti pirmapradę užduotį būti raugu, ženklu ir pranašyste. Juo didesnė užraugtinos tešlos masė, juo kokybiškesnis turi būti evangelinis raugas ir juo ryškesnis pašvęstųjų asmenų liudijimas gyvenimu ir charizminė tarnystė.

Didėjantis suvokimas, jog šventumui pašaukti visi (43), pašvęstiesiems asmenims turėtų ne sudaryti įspūdį, jog priklausomybė šio gyvenimo luomui, ypač tinkamam evangeliniam tobulumui siekti, nebėra reikalinga, bet būti džiaugsmo pagrindas: dabar jie yra arčiau likusių Dievo tautos narių, su kuriais juos vienija bendras sekimo Kristumi kelias, puoselėjant autentiškesnę bendrystę, lenktyniaujant ir vieniems kitus palaikant, padedant bažnytinės bendrystės dvasia, nesijaučiant viršesniems ar žemesniems. Kartu tai kviečia pažinti pašvęstojo gyvenimo kaip ženklo vertę visų Bažnyčios narių šventumui.

Juk jei tiesa, kad visi krikščionys kviečiami „siekti šventumo ir savo luomo tobulumo” (44), tai pašvęstieji asmenys „nauju ir ypatingu pašventinimu” (45) įpareigojami evangelinių patarimų liudijimu kelti aikštėn Kristaus gyvenseną, taip stiprinant viso Kristaus Kūno ištikimybę. Tai ne sunkumas, bet veikiau iššūkis, reikalaujantis pašvęstojo gyvenimo charizmų, – kurios kartu yra bendrojo dvasingumo ir misijos, skatinančios Bažnyčios šventumą, charizmos, – originalumo ir specifinio indėlio.

Galiausiai šie iššūkiai gali būti galingas akinimas pagilinti savo pašvęstąjį gyvenimą, kurio liudijimo šiandien kaip niekada reikia. Dera priminti, jog šventieji steigėjai ir steigėjos mokėjo atsiliepti į savo laikų iššūkius bei sunkumus autentiško charizminio kūrybiškumo dvasia.

Vyresniųjų užduotis

14.  Iš naujo ieškant pašvęstojo gyvenimo prasmės bei kokybės, esminė reikšmė tenka vyresniųjų, kuriems patikėta – reikli ir kartais prieštaringa – valdžios tarnystė, užduočiai. Ji reikalauja nuolatinio dalyvavimo, gebančio įkvėpti ir siūlyti, priminti pašvęstojo gyvenimo prasmę ir padėti jiems patikėtiems asmenims gyventi vis atnaujinama ištikimybe Dvasios kvietimui. Nė vienas vyresnysis ar vyresnioji negali atsisakyti savosios įkvėpimo, broliškos ir seseriškos pagalbos, paskatinimo, išklausymo, dialogo misijos. Tik tada visa bendrija jausis vienijama visiškos bendrystės ir apaštališkosios tarnystės. Labai aktualios lieka gairės, pateiktos mūsų Kongregacijos dokumente „Broliškas gyvenimas bendruomenėje”, kur, kalbant apie akcentuotinus aspektus, primenama dvasinės valdžios, vienijančios valdžios, galutinius sprendimus priimančios bei jų įgyvendinimą laiduojančios valdžios užduotis (46).

Iš kiekvieno nario tikimasi įtikinamo įsitraukimo į savo bendrijos gyvenimą bei misiją. Nors galiausiai pagal savo teisę sprendimus priima valdžia, kasdienis gyvenimas bendruomenėje reikalauja dalyvavimo, suteikiančio galimybių dialogui bei atpažinimui plėtotis. Tada kiekvienas individas ir visa bendruomenė gali palyginti savo gyvenimą su Dievo planu ir kartu vykdyti jo valią (47). Bendra atsakomybė bei dalyvavimas taip pat yra realybė įvairiose skirtingų lygmenų tarybose, vietose, kur turi vyrauti visiška vienybė, siekiant laiduoti Viešpaties, kuris apšviečia ir veda, nuolatinį buvimą. Šventasis Tėvas nedvejodamas priminė seną monastinės tradicijos išmintį, padedančią konkrečiai įgyvendinti bendrystės dvasingumą, skatinančią bei laiduojančią visų vaisingą dalyvavimą (48).

Autentiško atsinaujinimo kelią, kuris „priklauso daugiausia nuo narių ugdymo” (49), atrasti padės rimtas nuolatinis ugdymas, kurio nevalia iš akių išleisti iš naujo nuodugniai apmąstant ugdymo klausimus pašvęstojo gyvenimo institutuose ir apaštališkojo gyvenimo bendrijose.

Nuolatinis ugdymas

15. Mūsų laikai reikalauja visuotinai peržiūrėti pašvęstųjų asmenų ugdymą, kuris neapsiriboja kokiu nors vienu gyvenimo tarpsniu. To reikia ne tik tam, kad jie išmoktų geriau įsiterpti į neretai karštligiškai kintančios tikrovės ritmą, to pirmiausia reikalauja pats pašvęstasis gyvenimas, savo prigimtimi akinantis į jį pašauktiesiems būti nuolat atviriems. Juk jei pašvęstasis gyvenimas kaip toks tikrai yra „laipsniškas persiėmimas Kristaus nuostata” (50), tai akivaizdu, jog tai turėtų trukti visą gyvenimą, apimti visą asmenį – jo širdį, sielą ir protą (plg. Mt 22, 37) – bei padaryti jį panašų į Sūnų, atiduodantį save Tėvui dėl žmonijos. Taip suprantamas ugdymas nebėra vien pedagoginis rengimosi įžadams laikas. Tai paties pašvęstojo gyvenimo teologinė samprata, gyvenimo, kuris kaip toks yra niekada nesibaigiantis ugdymas ir „dalyvavimas Tėvo, kuris per Šventąją Dvasią įspaudžia į <…> širdis Sūnaus nuostatą, veikloje” (51).

Vadinasi, svarbu, kad kiekvienas pašvęstasis asmuo būtų ugdomas neverčiamas mokytis visą gyvenimą, kiekviename amžiuje ir gyvenimo tarpsnyje, kiekvienoje žmogiškoje aplinkoje ir kontekste, iš kiekvieno asmens ir kultūros, idant įstengtų turėti naudos iš kiekvieno tiesos ir grožio fragmento, kurį aptinka savo aplinkoje. Tačiau pirmiausia jie turi išmokti leistis ligi pat mirties skausmuose ir kančiose būti ugdomiems kasdienybės, savo bendruomenės, savo brolių ir seserų, kasdienių dalykų, paprastų ir nepaprastų, maldos ir apaštalavimo darbo.

Esminės svarbos tada įgyja atvirumas kitiems bei kitoniškumui ir ypač ryšys su laiku. Asmenys, įsitraukę į nuolatinį ugdymą, atgauna laiką; jie jį priima ne kaip naštą, bet kaip dovaną ir išmintingai leidžiasi į įvairius gyvenimo ritmus (diena, savaitė, mėnuo, metai), stengdamiesi suderinti juos su ritmu, nekintamai ir amžinai nustatytu Dievo, nužyminčiu dienas, šimtmečius ir laikotarpius. Pašvęstasis asmuo nepakartojamu būdu išmoksta leistis būti formuojamas liturginių metų, kurių metu laipsniškai išgyvena Dievo Sūnaus gyvenimo slėpinius, persiėmęs jo jausmais, idant kasdien pradėtų nuo Kristaus ir jo mirties bei prisikėlimo Velykų.

Pašaukimų žadinimas

16. Vienas pirmųjų nuolatinio ugdymo vaisių yra gebėjimas kasdien išgyventi savo pašaukimą kaip naują dovaną, priimtiną vis dėkingesne širdimi, – dovaną, į kurią būtina atsiliepti vis didesnės atsakomybės persunkta nuostata ir kurią reikia įtikinamai bei užkrečiamai liudyti, kad ir kiti pasijustų esą pašaukti Dievo šiuo ypatingu pašaukimu ar kitais būdais. Pašvęstasis asmuo iš prigimties yra pašaukimo žadintojas; kas pats yra pašauktas, tas neišvengiamai turi tapti šaukiančiuoju. Vadinasi, nuolatinis ugdymas natūraliai susijęs su pašaukimų žadinimu.

Tarnavimas pašaukimams yra vienas iš naujų reikliausių iššūkių, šiandien kylančių pašvęstajam gyvenimui. Viena vertus, kultūros globalizacija ir sudėtingi socialiniai santykiai apsunkina radikalius ir tvarius gyvenimo sprendimus; antra vertus, pasaulis patiria vis daugiau materialinių ir moralinių kančių, keliančių grėsmę pačiam žmogaus orumui ir tyliai besišaukiančių tų, kurie galingai skelbtų taikos ir vilties žinią, neštų Kristaus išganymą. Mūsų dvasioje aidi Jėzaus žodžiai mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį” (Mt 9, 37–38; Lk 10, 2).

Pirmutinė pastoracijos pašaukimų užduotis visuomet yra malda. Ypač ten, kur mažai kas besirenka pašvęstąjį gyvenimą, neatidėliotinai būtinas tikėjimas į Dievą, galintis – kai yra prašomas su pasitikėjimu – pažadinti Abraomui vaikų net iš akmenų (plg. Mt 3, 9) ir nevaisingas įsčias vėl paversti vaisingomis. Tokį tikėjimą į Dievą, kuris vienintelis gali pašaukti ir išsiųsti darbininkus, turi reikšti visi tikintieji ir pirmiausia jaunuoliai. Visa vietinė Bažnyčia – vyskupai, kunigai, pasauliečiai ir pašvęstieji asmenys – pašaukti imtis atsakomybės už pašaukimus šiems ypatingiems šventimams.

Geriausias pašaukimų į pašvęstąjį gyvenimą skatinimo būdas yra tas, kurio ėmėsi pats Viešpats tardamas apaštalams Jonui ir Andriejui: „Ateikite ir pamatysite” (Jn 1, 39). Toks susitikimas, lydimas dalijimosi gyvenimu, reikalauja, kad pašvęstieji asmenys giliai gyventų savo pašaukimu, idant pasidarytų džiaugsmo, kurį Dievas dovanoja klausantiems jo balso, regimi ženklai. Todėl reikia svetingų bendruomenių, gebančių dalytis su jaunuoliais savo gyvenimo idealu, nenusigręžiančių nuo autentiškumo reikalavimų ir pasirengusių leistis su jais į kelią.

Tinkamiausia vieta pašaukimams žadinti yra vietinė Bažnyčia. Joje viena kitą papildydamos sąveikauja visos tarnybos ir charizmos (52) ir kartu įgyvendina bendrystę vienoje Kristaus Dvasioje ir jos reiškimosi formų įvairovę. Aktyvus pašvęstųjų asmenų buvimas padės krikščionių bendruomenėms tapti tikėjimo laboratorijomis (53), paieškos, susimąstymo ir susitikimo, bendrystės ir apaštalavimo vietomis, kur visi jausis įsitraukę į Dievo karalystės statydinimą tarp žmonių. Taip rasis Bažnyčiai kaip Dievo šeimai būdinga aplinka, įgalinanti lengviau vieniems kitus pažinti, keistis bei užkrėsti tomis ypatingomis vertybėmis, iš kurių kyla sprendimas visą savo gyvenimą paskirti Dievo karalystės reikalui.

17. Rūpinimasis pašaukimais yra užduotis, esmingai svarbi pašvęstojo gyvenimo ateičiai. Pašaukimų mažėjimas, ypač Vakarų pasaulyje, ir jų gausėjimas Azijoje bei Afrikoje brėžia naują pašvęstojo gyvenimo buvimo Bažnyčioje žemėlapį ir duoda pradžią naujoms kultūrinėms pusiausvyroms institutuose. Gyvenimo luomas, kuris, išpažindamas evangelinius patarimus, daro esminius Jėzaus bruožus pavyzdingai ir tvariai regimus pasaulyje (54), šiandien išgyvena ypatingą permąstymo ir naujų metodų naujose kultūrose paieškų tarpsnį. Tai tikrai žadanti pradžia jo daugialypių charizminių formų neištirtų galimybių raidai plėtotis.

Dabartinės permainos tiesiogiai akina paskirus pašvęstojo gyvenimo institutus ir apaštališkojo gyvenimo bendruomenes suteikti savo buvimui Bažnyčioje bei tarnystei žmonijai gilesnę evangelinę prasmę. Pašaukimų pastoracija reikalauja išsiugdyti naujų bei tvirtesnių gebėjimų susitikti; gyvenimo liudijimu siūlyti būdingus sekimo Kristumi ir šventumo būdus; galingai ir nedviprasmiškai skelbti laisvę, gimstančią iš neturto paženklinto gyvenimo, kuriam vienintelis lobis yra Dievo karalystė; karštai mylėti skaistų gyvenimą, trokštantį pažinti tiktai vieną, Kristaus, širdį; semtis pašventinimo bei atsinaujinimo jėgų iš klusnaus gyvenimo, kuriam pažįstamas vienintelis Dievo valios vykdymo, kad būtų išganytas pasaulis, horizontas.

Skatinti pašaukimus šiandien yra užduotis, kurios nevalia nei patikėti vien specialistams, nei atsieti nuo autentiškos jaunimo pastoracijos, kuri pirmutinė leidžia pajusti jaunuoliams konkrečią Kristaus meilę. Kiekviena bendrija ir visi instituto nariai kviečiami ieškoti ryšių su jaunuoliais, praktikuoti evangelinę sekimo Kristumi pedagogiką ir perteikti savo charizmą; jaunuoliai laukia asmenų, galinčių pasiūlyti autentiško gyvenimo pagal Evangeliją būdų ir kelių, vedančių prie didžiųjų dvasinių žmogiškojo bei krikščioniškojo gyvenimo vertybių. Būtent pašvęstieji asmenys turi iš naujo atrasti pedagoginį meną pažadinti bei išlaisvinti gilius, perdėm dažnai žmonių, pirmiausia jaunuolių, širdyse paslėptus klausimus. Lydėdami einančius pašaukimo atpažinimo keliu, pašvęstieji asmenys bus priversti parodyti savo tapatybės versmę. Perteikti savo gyvenimo patirtį visada reiškia ją atsiminti ir iš naujo atrasti šviesą, nuvedusią į jų pačių asmeninį pašaukimo pasirinkimą.

Ugdymo būdai

18. Dėl ugdymo mūsų dikasterija yra paskelbusi du dokumentus: Potissimum institutioni ir „Institutų bendradarbiavimas ugdymo srityje”. Mums labai gerai žinomi vis nauji iššūkiai, su kuriais susiduria institutai šioje srityje.

Nauji pašaukimai, besibeldžiantys į pašvęstojo gyvenimo duris, yra labai įvairūs ir reikalauja asmeninio dėmesio bei tinkamų metodų jų žmogiškoms, dvasinėms ir kultūrinėms aplinkybėms pasverti. Todėl, norint įvertinti pašaukimo autentiškumą bei motyvacijos grynumą tikėjimo ir galimų priešingų ženklų šviesoje, būtina jį tirti ramiai, nepasiduodant gausos ar efektyvumo pagundai. Jaunuolius, turinčius priešais akis pašaukimą, kuris juos pranoksta ir galbūt peržengia pradinį jų įsivaizdavimą, atvedusį juos į tam tikrą institutą, būtina akinti laikytis aukštų radikalaus sekimo Kristumi idealų ir tvirtų šventumo reikalavimų. Todėl ugdymui turėtų būti būdingi įvesdinimo į radikalų sekimą Kristumi bruožai. Kadangi pašvęstojo gyvenimo tikslas yra darytis panašiam į Viešpatį Jėzų, privalu pradėti žengti laipsniško tapatinimosi su Kristaus nuostata Tėvo atžvilgiu keliu (55). Tai padės suvienyti teologines, humanitarines ir technines žinias su instituto dvasiniu bei apaštališkuoju gyvenimu ir visada turės tam tikros „šventumo mokyklos” bruožų.

Didžiausius iššūkius gyvenimui kelia vertybės, valdančios mūsų dienų globalizuotą kultūrą. Krikščioniškajam gyvenimui kaip pašaukimui, trykštančiam iš Dievo meilės plano ir reikalaujančiam asmeninio bei gydančio susitikimo su Kristumi Bažnyčioje, tenka akis į akį susidurti su vaizdiniais ir planais, turinčiais kuo įvairiausių kultūrų bei socialinių istorijų žymę. Gresia pavojus, kad subjektyvūs sprendimai, individualūs planai ir vietinės orientacijos nustelbs instituto regulą, bendruomeninį gyvenimo stilių ir apaštališkąją kryptį. Todėl būtinas ugdomasis dialogas, gebantis suderinti visų būdingus žmogiškus, socialinius ir dvasinius bruožus, įžiūrėti jų žmogiškas ribas, kurias reikia nugalėti, ir Dvasios impulsus, galinčius atnaujinti asmens ir instituto gyvenimą. Esminių permainų laikotarpiu ugdant reikia stengtis, laikantis instituto dvasinės ir apaštališkosios tradicijos, įdiegti į jaunų pašvęstųjų narių širdis tas žmogiškas, dvasines ir charizmines vertybes, be kurių vėliau nebus įmanoma realizuoti „kūrybiškos ištikimybės” (56).

Kultūrų įvairovė, skirtingas gyvenimo amžius ir įvairūs gyvenimo projektai vis labiau būdingi pašvęstojo gyvenimo institutams. Ugdymu reikia rengti nuoširdžiam ir Kristaus meilės paženklintam bendruomeniškam dialogui, mokant traktuoti skirtumus kaip turtą bei derinti įvairius požiūrius bei jausmus. Taip nuolatinė vienybės meilėje paieška krikščioniškosioms bendruomenėms taps communio mokykla ir broliško bendro gyvenimo tarp tautų siūlymu.

Ypatingą dėmesį tada teks skirti kultūriniam ugdymui, žengiančiam koja kojon su laiku ir atsiliepiančiam į šiandienių žmonių prasmės ieškojimus. Tam reikės geresnio filosofinio, teologinio ir psichologinio-pedagoginio ugdymo bei didesnio orientavimosi į dvasinį gyvenimą, be to, tinkamesnių modelių, atsižvelgiančių į kultūras, kuriose randasi naujų pašaukimų, ir aiškiai apibrėžtų nuolatinio ugdymo programų; tačiau labiausiai pageidautina geriausias pajėgas skirti ugdymui, net jei tai reikalautų didelių aukų. Prioritetu turi būti kvalifikuotas personalas ir tinkamas jo rengimas.

Turime dosniai skirti savo laiką ir jėgas ugdymui. Pašvęstieji asmenys priklauso brangiausiam Bažnyčios lobiui. Be jų visi ugdymo bei apaštalavimo planai lieka teorija ir tuščiais norais. Kartu nevalia užmiršti, kad, norint pasiekti ugdymo tikslų tokioje karštligiškai skubančioje epochoje kaip mūsų, reikia daug daugiau laiko, ištvermės ir kantrybės. Aplinkoje, kurioje vyrauja greitumas bei paviršutiniškumas, mums reikia ramumo ir gilumo, nes asmuo statydinasi labai lėtai.

Keli ypatingi iššūkiai

19. Gyvenimo kokybę ir ugdymo reikalavimus akcentavome todėl, jog tai yra sritys, labiausiai reikalaujančios dėmesio. Tačiau Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija norėtų lydėti pašvęstuosius asmenis visuose rūpesčiuose ir tęsti su jais vis atviresnį bei konstruktyvesnį dialogą.

Visuotinio susirinkimo tėvai suvokia tokį poreikį ir išreiškė pageidavimą geriau pažinti ir bendradarbiauti su pašvęstojo gyvenimo ir apaštališkojo gyvenimo draugijomis. Jų buvimas – ypač diecezinių teisių, pašvęstųjų mergelių ir eremitų institutų – vietinėje Bažnyčioje reikalauja ypatingo vyskupo ir jo kunigų dėmesio.

Visuotinio susirinkimo nariai taip pat jautrūs klausimams, kuriuos vienuolijų nariai kelia dėl jų didžių darbų, leidusių jiems iki šiol tarnauti pagal savo atitinkamas charizmas: ligoninių, kolegijų, mokyklų ir įvairiausių svečių bei rekolekcijų namų. Kai kuriose pasaulio dalyse jie neatidėliotinai būtini, kitur juos tapo sunku išlaikyti. Ieškoti sprendimų reikia kūrybiškai, apdairiai, palaikant dialogą su instituto nariais, panašias įstaigas turinčiais institutais bei dalinės Bažnyčios atsakingais pareigūnais.

Labai aktualios įkultūrinimo temos. Jos siejasi su pašvęstojo gyvenimo įkūnijimo būdais, dvasingumo ir apaštalavimo formų pritaikymu, vadovavimo stiliais, ugdymu, pajamų ir ūkinių gėrybių administravimu, misijos vykdymu. Popiežiaus žodžiai, skirti visai Bažnyčiai, galioja ir pašvęstajam gyvenimui: „Trečiojo tūkstantmečio krikščionybė turės vis geriau atsiliepti į šią būtinybę įsikultūrinti. Likdama visiškai pati savimi, neišjudinamai ištikima Evangelijos skelbimui ir Bažnyčios tradicijai, ji turės daugybės kultūrų ir tautų, kuriose bus priimta ir suleis šaknis, veidą” (57). Autentiškas įkultūrinimas gerokai praturtins pašvęstąjį gyvenimą bei visą Bažnyčią ir duos pradžią naujai dvasinio ir apaštališko polėkio epochai.

Galėtume be galo vardyti pašvęstojo gyvenimo lūkesčius šiame trečiajame tūkstantmetyje, nes Dvasia stumia eiti vis pirmyn ir tolyn. Didelį norą su dėkingumu atsiminti praeitį, uoliai išgyventi dabartį ir pasitikint atsiverti ateičiai visiems mokiniams turėtų įžiebti Mokytojo žodžiai (58).

Atsiliepdamas į Jono Pauliaus II kvietimą, skirtą visai Bažnyčiai, pašvęstasis gyvenimas turėtų ryžtingai iš naujo pradėti nuo Kristaus, įsimąstydamas į jo veidą ir pirmenybę teikdamas dvasingumo keliams kaip gyvenimo, pedagogikos bei pastoracijos būdams: „Pašvęstojo gyvenimo broliai ir seserys, Bažnyčia laukia jūsų darbų, kad galėtų žengti šia nauja kelio atkarpa pagal gaires, kurias nubrėžiau apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte: įsimąstant į Kristaus veidą, pradedant nuo jo iš naujo, liudijant jo meilę” (59). Tiktai tada pašvęstasis gyvenimas ras naujų gyvybinių jėgų tarnauti visai Bažnyčiai ir visai žmonijai.
 

Trečioji dalis

PIRMUTINĖ VIETA – DVASINIAM GYVENIMUI

20. Pašvęstasis gyvenimas, kaip ir kiekviena krikščioniškoji gyvenimo forma, iš prigimties dinamiškas, ir kiekvienas, kuris Dvasios tam pašauktas, turi nuolatos atsinaujinti siekdamas tapti tobulai panašus į Kristų (plg. Ef 4, 13). Jis kilo iš kūrybinio Dvasios impulso, Dvasios, nurodžiusios steigėjams ir steigėjoms Evangelijos kelią ir davusios pradžią stebėtinai charizmų įvairovei. Šie steigėjai ir steigėjos, atviri bei klusnūs Dvasios vadovavimui, uoliai sekė Kristų, artimai jį pažino ir atvirai dalijosi jo misija.

Jų įpėdiniai turi ne tik išsaugoti jų dvasios patirtį, bet ir toliau ją gilinti bei skleisti (60). Ir šiandien Šventoji Dvasia reikalauja būti atviriems bei klusniems jos visuomet naujam bei kūrybiškam veikimui. Ji vienintelė įgali išlaikyti ištakų šviežumą bei autentiškumą ir kartu įkvėpti drąsos iniciatyviai bei išradingai atsiliepti į laiko ženklus.

Tad reikia leistis būti Dvasios vedamam, idant būtų galima vis iš naujo atrasti Dievą ir jo žodį, persiimti karšta meile jam ir žmonijai, naujaip suvokti dovanotąsias charizmas. Būtina siekti dvasingumo giliausia šio žodžio prasme, t. y. gyvenimo pagal Dvasią. Pašvęstajam gyvenimui šiandien pirmiausia reikia dvasinio atgimimo, kuris padėtų konkrečioje kasdienybėje įgyvendinti krikšto pašventinimo ir jo naujo bei ypatingo pašventinimo evangelinę bei dvasinę prasmę.

„Tad dvasinis gyvenimas pirmiausia turi rasti sau vietą pašvęstojo gyvenimo šeimų programose, kad kiekvienas institutas ir kiekviena bendruomenė būtų savotiška tikro Evangelijos dvasingumo mokykla” (61). Turime leisti Dvasiai apsčiai atverti iš Kristaus trykštančius gyvojo vandens šaltinius. Būtent Dvasia įgalina mus įžiūrėti Jėzuje Kristuje Viešpatį (plg. 1 Kor 12, 3), kviečiantį juo sekti ir skatinantį su juo tapatintis: „O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo” (Rom 8, 9). Būtent ji paverčia mus vaikais Sūnuje, ji liudija mums Dievo tėvystę, leidžia suvokti savo įvaikystę ir sušukti: „Aba, Tėve” (Rom 8, 15). Dvasia įkvepia meilę ir gimdo bendrystę. Galiausiai pašvęstajam gyvenimui būtina iš naujo veržtis į šventumą, kuris paprastoje gyvenimo kasdienybėje priešais akis turi radikalųjį Kalno pamokslą (62) ir reiklią meilę, ženklinančią asmeninį santykį su Viešpačiu, brolišką bendrystę ir tarnavimą kiekvienam žmogui. Toks Dvasios jėgos visiškai gaivinamas ir į Tėvą, jo Karalystės ieškant, nukreiptas vidinis atsinaujinimas padės pašvęstiesiems asmenims iš naujo pradėti nuo Kristaus ir liudyti jo meilę.

Kvietimas iš naujo atrasti dvasingume savo šaknis bei pasirinkimus, atveria kelius į ateitį. Pirmiausia būtina visapusiškai ir pagal Vita consecrata (63) nurodymus, vadovaujantis Trejybės gyvenimo pavyzdžiu, įgyvendinti Evangelijos patarimų teologiją, pasinaudojant nauja proga grįžti prie savo charizmų šaltinių bei savo konstitucinių tekstų, kurie visada atviri naujiems, reiklesniems aiškinimams. Dvasingumo dinamiškumas teikia progą šiuo Bažnyčios laikotarpiu giliau plėtoti bažnytiškesnį ir bendruomeniškesnį dvasingumą, reiklesnį ir brandesnį abipuse pagalba siekiant šventumo, dosnesnį apaštalavimo pasirinkimais, galiausiai labiau linkusį pašvęstojo gyvenimo bei jo poveikio srityje virsti šventumo pedagogika ir pastoracija visos Dievo tautos labui. Šventoji Dvasia yra krikščioniškojo dvasingumo siela ir gaivintoja; dėl šios priežasties turime patikėti save jos veikimui, prasidedančiam širdyje, besireiškiančiam bendryste bei plintančiam per misiją.

Pradėti nuo Kristaus

21. Būtina vis tvirčiau laikytis Kristaus, pašvęstojo gyvenimo šerdies, ir vėl ryžtingai pasukti atsivertimo bei atsinaujinimo keliu, kuris, kaip rodo pradinė apaštalų patirtis prieš ir po prisikėlimo, reiškia iš naujo pradėti nuo Kristaus. Iš tiesų reikia iš naujo pradėti nuo Kristaus, nes nuo jo pradėjo pirmieji mokiniai Galilėjoje, nuo jo Bažnyčios istorijoje pradėjo visokio statuso bei kultūros vyrai ir moterys, kurie, Dvasios pašventinti pašaukimu, paliko šeimas bei tėvynes ir besąlygiškai nusekė paskui jį, pasirengę skelbti Karalystę ir daryti gera visiems (plg. Apd 10, 28).

Savo ribotumo ir silpnumo suvokimas ir kartu pašaukimo didybė dažnai versdavo kartu su Petru ištarti: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis” (Lk 5, 8). Tačiau Dievo dovana buvo stipresnė už žmogišką negebėjimą. Pats Kristus, būdamas bendruomenėse tų, kurie amžių tėkmėje rinkdavosi jo vardu, mokė juos apie save ir savo Dvasią, kreipė į Tėvą, pasaulio keliais vedė pas brolius bei seseris, darė juos, kartu su visais kitais pašaukimais, Bažnyčioje savo meilės įrankiais ir Karalystės statytojais.

Pašvęstieji asmenys gali ir turi pradėti nuo Kristaus, nes jis pats pirmas atėjo jų pasitikti ir lydi juos kelyje (plg. Lk 24, 13–22). Jų gyvenimas yra malonės primato skelbimas (64), be Kristaus jie nieko negali nuveikti (plg. Jn 15, 5), bet viską gali tame, kuris juos stiprina (plg. Fil 4, 13).

22. Pradėti iš naujo nuo Kristaus, vadinasi, išpažinti, kad pašvęstasis gyvenimas yra ypatingas sekimas Kristumi, „Jėzaus Kristaus, įsikūnijusio Žodžio, gyvenimo bei veikimo būdo, susijusio su Tėvu ir broliais, gyvoji atmintis” (65). Tai lemia ypatinga meilės bendrystė su tuo, kuris tapo gyvenimo viduriu ir nuolatiniu kiekvienos iniciatyvos šaltiniu. Tai, kaip teigiama apaštališkajame paraginime Vita consecrata, yra dalijimosi patirtis, „ypatinga vidinio artumo malonė” (66), „tapatinimasis su juo ligi jo nuostatos bei gyvensenos perėmimo” (67), „Kristaus pagautas gyvenimas” (68), „gyvenimas, kurį palietė Kristaus ranka, kuris išgirdo jo balsą, kurį palaiko jo malonė” (69).

Visą pašventinimo gyvenimą tegalima suprasti remiantis šiuo išeities tašku: Evangelijos patarimai prasmingi, jei jie padeda išlaikyti bei sutvirtinti meilę Viešpačiui, būnant visiškai klusniam jo valiai; bendruomeninis gyvenimas įkvepiamas To, kuris suburia apie save, bei yra orientuotas į džiaugimąsi jo nuolatiniu buvimu; misija yra jo paliepimas, akinantis mus ieškoti jo veido veiduose tų, pas kuriuos esame siųsti dalytis Kristaus patyrimu.

Tokių tikslų siekė įvairių pašvęstojo gyvenimo bendrijų ir institutų steigėjai bei steigėjos. Tokie idealai jaudino pašvęstųjų vyrų ir moterų kartas.

Tad iš naujo pradėti nuo Kristaus reiškia vėl atrasti pirmąją meilę, įžiebiančią kibirkštį, paskatinusią sekti. Meilės primatas priklauso Kristui. Sekimas tėra meilės atsakas į Dievo meilę. „Mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo” (1 Jn 4, 10.19). Tai reiškia pripažinti jo asmeninę meilę su tokiu pačiu giliu sąmoningumu, paskatinusiu apaštalą Paulių ištarti: Kristus „pamilo mane ir paaukojo save už mane” (Gal 2, 20).

Tiktai suvokimas, jog esi be galo mylimas, gali padėti įveikti visus asmeninius ir institucinius sunkumus. Jei nesijaus mylimi tokia meile, pašvęstieji asmenys negalės būti kūrybingi, neįstengs atnaujinti instituto bei pasukti naujais pastoraciniais keliais. Būtent tokia meilė stiprina bei drąsina, įkvepia ryžto išdrįsti.

Įžadai, kuriais pašvęstieji asmenys įsipareigoja gyventi pagal Evangelijos patarimus, radikalūs todėl, kad jie yra meilės atsakas. Mergeliškumas atveria širdį Kristaus širdies matui ir įgalina mylėti taip, kaip jis mylėjo. Neturtas išlaisvina iš daiktų ir dirbtinių poreikių, žadinamų vartojimo visuomenės, vergijos ir leidžia iš naujo atrasti Kristų, vienintelį lobį, dėl kurio iš tiesų verta gyventi. Klusnumas atiduoda visą gyvenimą į Kristaus rankas, kad jis jį įgyvendintų pagal Dievo sumanymus bei paverstų šedevru. Norint dosniai ir džiugiai sekti Kristumi, reikia drąsos.

Įsimąstyti į Kristaus veidus

23. Kelią, į kurį pašvęstasis gyvenimas šaukiamas naujojo tūkstantmečio pradžioje, ženklina įsimąstymas į Kristų, žvilgsniui labiau negu kada nors anksčiau esant įsmeigtam į Viešpaties veidą (70). Tačiau kur konkrečiai įsimąstyti į Viešpaties veidą? Yra daug jo buvimo formų, kurias reikia vis atrasti naujaip.

Jis tikrai esti savo žodyje ir sakramentuose, pirmiausia Eucharistijoje. Jis gyvas savo Bažnyčioje, būna tarp jo vardu susirinkusiųjų. Jis yra priešais mus kiekviename žmoguje ir pirmiausia tapatinasi su mažaisiais, neturtingaisiais, kenčiančiaisiais, stokojančiaisiais. Jis pasitinka mus kiekviename įvykyje, džiugiame ir liūdname, išbandymuose ir džiaugsme, skausme ir ligoje.

Šventumas yra susitikimo su juo vaisius, – susitikimo per įvairias jo buvimo formas, kuriose galima atrasti jo kaip Dievo Sūnaus veidą – kenčiantį veidą ir kartu Prisikėlusiojo veidą. Kaip kadaise rodėsi kasdieniame gyvenime, taip jis yra ir šiandienėje kasdienybėje, kur tebesimato jo veidas. Norint jį atpažinti, reikia tikėjimo žvilgsnio, kuriam pažįstamas Dievo žodis, eucharistinis gyvenimas, malda ir pirmiausia meilės darbai, nes tik meilė leidžia mums visiškai pažinti Slėpinį.

Galime priminti kelias tinkamas vietas, kur įmanoma įsimąstyti į Kristaus veidą, stengiantis atnaujinti gyvenimą pagal Dvasią. Tai – gyvojo dvasingumo keliai, mūsų laikais laikytini prioritetu, proga gyvenime ir kasdienėje patirtyje naujaip perprasti savosios charizmos dvasinius turtus, iš naujo prisiliečiant prie šaltinių, kurie iš steigėjų dvasios patirties išskėlė naujo gyvenimo ir naujų darbų kibirkštį, paskatino iš naujo specifiškai permąstyti Evangeliją, glūdinčią kiekvienoje charizmoje.

Dievo žodis

24. Dvasingai gyventi pirmiausia reiškia pradėti nuo Kristaus, tikrojo Dievo ir tikrojo žmogaus, asmens, kuris, kaip pašvęstiesiems asmenims primena Jonas Paulius II, yra savo žodyje, „pirmutinėje kiekvieno dvasingumo versmėje” (71). Šventumas neįsivaizduojamas be Dievo žodžio atnaujinto klausymosi. Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte skaitome: „Ypač būtina, kad žodžio klausymasis taptų gyvu susitikimu”, leidžiančiu „semti iš biblinio teksto gyvą žodį, klausiantį, formuojantį gyvenimą” (72). Būtent ten apsireiškia Mokytojas ir ugdo širdis bei dvasią, ten bręsta tikėjimo žvilgsnis ir išmokstama matyti tikrovę bei įvykius Dievo žvilgsniu ligi „Kristaus išmonės” turėjimo (1 Kor 2, 16).

Šventoji Dvasia leido steigėjams bei steigėjoms išvysti Dievo žodį naujoje šviesoje. Iš šio žodžio gimsta kiekviena charizma ir jį išreiškia kiekviena regula. Kaip steigėjai ir steigėjos, taip ir jų mokiniai bei mokinės šiandien kviečiami įsidėti ir puoselėti širdyse Dievo žodį, kad jis ir toliau nušviestų jų žingsnius ir kelius (plg. Ps 118, 105). Tada Šventoji Dvasia nuves juos į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13).

Dievo žodis maitina gyvenimą, maldą ir kasdienę kelionę, lemia bendruomenės mąstymo vienybę, įkvepia be paliovos atsinaujinti ir kūrybiškai apaštalauti. Jau Vatikano II Susirinkimas nurodė, jog grįžimas prie Evangelijos yra pirmutinis didysis atsinaujinimo principas (73).

Kaip visoje Bažnyčioje, taip ir pašvęstųjų asmenų bendrijose ir grupėse per pastaruosius metus išsiplėtojo gyvesnis ir tiesesnis ryšys su Dievo žodžiu. Šiuo keliu ir toliau reikia intensyviai eiti. Popiežius yra pasakęs: „Būtina nenuilstamai įsimąstyti į Šventąjį Raštą, pirmiausia šventąsias Evangelijas, nes būtent tai jumyse įspaudžia kūnu tapusį Žodį” (74).

Broliškas bei seseriškas gyvenimas bendruomenėje taip pat padeda iš naujo atrasti bažnytinį Žodžio matmenį: jį priimti, apmąstyti, kartu juo gyventi, keistis su juo susijusia patirtimi ir taip tobulėti autentišku bendrystės dvasingumu.

Čia derėtų priminti būtinybę nuolatos laikytis regulos, kuri reikalinga, nes joje ir konstitucijose „glūdi sekimo kelias, nubrėžtas specifinės, Bažnyčios patvirtintos charizmos” (75). Regula perteikia ypatingą steigėjų, veikiant Šventajai Dvasiai, pateiktą Evangelijos aiškinimą ir instituto nariams padeda išties gyventi pagal Dievo žodį.

Maitindamiesi Žodžiu, tapę naujais vyrais bei moterimis, būdami laisvi bei kupini Evangelijos dvasios, pašvęstieji asmenys galės autentiškai tarnauti Žodžiui evangelizacijoje. Tada jie prisidės prie Bažnyčios užduoties, kuri naujojo tūkstantmečio pradžioje yra prioritetinė: „Privalome atgaivinti savyje pradžios polėkį, leisdamiesi pagaunami apaštališkojo skelbimo po Sekminių įkarščio” (76).
 

(Bus daugiau)

(41) Plg. Novo millennio ineunte, 25–26.
(42) Plg. Vita consecrata, 110.
(43) Plg. Lumen gentium, V sk.
(44) Lumen gentium, 42.
(45) Vita consecrata, 31; plg. Novo millennnio ineunte, 46.
(46) Plg. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Broliškas gyvenimas bendruomenėje Congregavit nos in unum Christi amor (1994 vasario 2), 1.
(47) Plg. Vita consecrata, 92.
(48) Plg. Novo millennio ineunte, 45.
(49) Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Nurodymai dėl ugdymo pašvęstojo gyvenimo institutuose Potissimum institutioni (1990 vasario 2), 50.
(50) Vita consecrata, 65.
(51) Vita consecrata, 66.
(52) Plg. Christifideles laici, 55.
(53) Plg. Jonas Paulius II. Homilija per vigiliją Torvergatoje (2000 rugpjūčio 20), 3: L’Osservatore Romano (2000 rugpjūčio 21–22), p. 4.
(54) Plg. Vita consecrata, 1.
(55) Plg. Vita consecrata, 65.
(56) Vita consecrata, 37.
(57) Novo millennio ineunte, 40.
(58) Plg. Novo millennio ineunte, 1.
(59) Jonas Paulius II. Homilija (2001 vasario 2): L’Osservatore Romano (2001 vasario 4).
(60) Plg. Mutuae relationes, 11; plg. Vita consecrata, 37.
(61) Vita consecrata, 93.
(62) Plg. Novo millennio ineunte, 31.
(63) Plg. Vita consecrata, 20–21.
(64) Plg. Novo millennio ineunte, 38.
(65) Vita consecrata, 22.
(66) Vita consecrata, 16.
(67) Vita consecrata, 18.
(68) Vita consecrata, 25.
(69) Vita consecrata, 40.
(70) Novo millennio ineunte, 16.
(71) Vita consecrata, 94.
(72) Novo millennio ineunte, 39.
(73) Plg. Perfectae caritatis, 2.
(74) Jonas Paulius II. Homilija (2001 vasario 2): L’Osservatore Romano (2001 vasario 4).
(75) Vita consecrata, 37.
(76) Novo millennio ineunte, 40.