26 eilinis sekmadienis (A)
Ez 18, 25–28; Fil 2, 1–11; Mt 21, 28–32
 

Garsusis apaštalo Pauliaus himnas šlovina dieviškąją kenozę, t. y. savęs apiplėšimą, arba ištuštinimą. Manoma, jog šis himnas sukurtas krikščionių bendruomenėje praėjus gal dviem dešimtmečiams po Kristaus mirties ir prisikėlimo. Dieviškasis Kristaus buvimas neapsiriboja žemiškosios tarnystės laikotarpiu. Trimis trumpomis eilutėmis aprašoma pati svarbiausia drama žmonijos istorijoje. Niekas negali jai net iš tolo prilygti. Jėzus, nusižeminęs iki kryžiaus mirties, Tėvo išaukštinamas iki šlovės aukštybėse. Negana to, dangiškasis Tėvas suteikė Jėzui vardą, nurodantį jo tikrąjį vaidmenį: „Viešpats”. Būdamas išaukštintas su Tėvu, Jėzus Kristus yra ne tik Žmogaus Sūnus, jis – Išganytojas, nes yra Viešpats. Himno įtaigumas liudija, kad bendruomenė sukūrė šį himną Šventosios Dvasios padedama.

Laiško įžangoje Paulius ragina filipiečius siekti vienybės ir nusižeminti dėl kitų. Apaštalas priduria: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus”. Mes negalime pamėgdžioti Kristaus, nes nesame dieviški. Apaštalas turi mintyje tai, kad dėl Kristaus nusižeminimo ir Tėvo įvykdyto jo išaukštinimo mes galime juo sekti. Būdami neverti tarnai, nusidėjėliai, sukti prievaizdai, privalome „apiplėšti save” ir tikėti Jėzumi Viešpačiu.

Daugelį metų išganymo istorijos raidoje buvo mąstoma kolektyviai, turint omenyje visą išrinktąją Dievo tautą. Tremties nelaimė verčia apsvarstyti iš naujo: jei šioje nacionalinio masto katastrofoje buvo atstumta visa tauta, – ar tai reiškia, jog kiekvienas individas – tiek geras, tiek blogas – taip pat atstumiamas? Arba kodėl ištremtieji turėjo mokėti už protėvių klaidas? Neveltui buvo paplitusi patarlė: „Tėvai valgė žalias vynuoges, o vaikų dantys atšipo”. Tremties pranašas Ezekielis išlaisvina  nuo fatalizmo ir sudaužo tokį solidarumo įsivaizdavimą. Pranašas kiekvienam žmogui grąžina jo atsakomybę ir laisvę. Kartais pernelyg lengva suversti ant kitų padarinius tų veiksmų, dėl kurių turėtume imtis asmeninės atsakomybės. Dievas neužprogramavo iš anksto nei žmogaus asmeninio, nei kolektyvinio gyvenimo. Esame sukurti laisvi, todėl kiekvienas būsime teisiami pagal savo darbus. Teisaus žmogaus vaikas gali tapti išgama, o pagedęs žmogus – susilaukti teisių palikuonių. Kiekvienas žmogus kiekvieną gyvenimo valandą daužo arba naujai kala savo grandines.

Tik Mato evangelijoje randame palyginimą apie du sūnus. Šis palyginimas drauge su kitais dviem pateikiamas netrukus po svarstymo apie Jėzaus įgaliojimus (Mt 21, 23–27).Trimis palyginimais – dviejų sūnų, vynininkų ir vestuvių svečių – vaizduojamas Izraelis. Jėzaus priešininkai šiuose palyginimuose vis labiau smerkiami. Patristinė tradicija palyginime apie du sūnus įžvelgia žydų ir pagonių įvaizdį. Žydai pirmiau ištarė Dievui „taip”, o vėliau nevykdė savo įsipareigojimų. Pagonys išganymo istorijoje elgėsi atvirkščiai. Jėzaus pateiktas pavyzdys gali atrodyti teorinis ir nekaltas. Jo klausytojai neabejodami atsako teisingai: Dievas nori ne vien lūpomis ištariamo „taip”. Formalistai mielai žada, iš anksto žinodami nieko nedarysią. Tokie žmonės skrupulingai laikosi apeigų ir numatytų formulių, tačiau atėjus išbandymo valandai, tiek kartų garsiai trimitavę Dievui „taip”– veikiau ne Dievui, o įstatymo raidei – jie nusigręžia nuo Evangelijos kvietimo. Šie žmonės neišmoko tinkamai atsiliepti tą valandą, kai juos šaukė Dievas. Jie nori sustabdyti laiką, nuolatinį klusnumą gyvajam Dievui paversdami užfiksuotų nuorodų bei draudimų rinkiniu. Tikrasis klusnumas yra gyvenimas, o ne taisyklių rinkinys. Vertesnis pašnibždomis, tačiau iš širdies gelmių išplaukęs „taip”.

Izraelio vyresnieji patys užvėrė vartus Jono Krikštytojo ir Jėzaus skelbiamai naujienai. Jėzus sako skandalingą ištarmę tiems, kurie laiko save teisiais: „Muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę”. Kodėl šie žmonės, kuriems skirtas Jėzaus priekaištas, taip alergiškai reaguoja į palaiminimus ir priešinasi tam, kuris vienintelis be nuodėmės? Nusidėjėliai, priešingai, tiesiog traukiami prie Jėzaus. Besididžiuojantieji savo teisumu yra pripildyti savęs pačių. Jie vengia bet kokio kišimosi į jų sąžinę. Kita žmonių grupė, nepasižyminti gera reputacija, suvokia savo viduje esančią tuštumą ir trokšta pilnatvės bei nežemiško maisto. Šie žmonės ieško meilės, kurios neįmanoma nusipirkti už pinigus. Jėzuje jie sutiko Meilę. Jie jaučiasi esą Dievo mylimi ir priimami visa esybe.

Kodėl vadinamieji teisuoliai neatsiliepė į Jėzaus kvietimą? Būdami labai geros nuomonės apie savo religingumą, jie jokiu būdu nenori susitaikyti su mintimi, kad į išrinktųjų būrį gali patekti ir mažiau nusipelnę žmonės. Jie nesuvokia, kad klusnumas Dievui – ne apskaitos, bet vien meilės dalykas. Tai savotiški nelaimingi turtuoliai, sugebėję tik kaupti savo nuopelnus, bet nepajėgę išpažinti savo vargingumo Dievo akivaizdoje.

Atsisakiusiam vykdyti Tėvo paliepimą sūnui reikia laiko susivokti, ką reiškia jo ištartas „ne”. Panašiai ir sūnus palaidūnas, prieš nuspręsdamas grįžti pas tėvą turi suvokti esamą situaciją. Veikliam gyvenimui būtinos iš pažiūros neproduktyvios pauzės, sustojimai, per kuriuos įmanoma iš šalies apžvelgti ir permąstyti savo nuostatas.