1. Pasaulinė turizmo diena, kuri bus švenčiama rugsėjo 27 dieną ir skirta temai „Ekoturizmas – ilgalaikės plėtros raktas”, teikia man tinkamą progą apmąstyti žmogaus mobilumo reiškinį, pastaraisiais dešimtmečiais labai išsiplėtojusį ir šiandien būdingą milijonams žmonių. Turizmas leidžia skirti dalį laisvalaikio įsimąstyti į Dievo gerumą bei grožį kūrinijoje ir per ryšį su kitais padeda labiau išplėtoti dialogą ir geriau vienam kitą pažinti. Tad laisvalaikis ir turizmas gali kompensuoti žmogiškojo bendravimo stygių, dažnai jaučiamą kasdieniame gyvenime.

Šventasis Raštas laiko kelionės patirtį nepakartojama galimybe pažinti bei įgyti išminties, nes žmogus jos metu susiliečia su skirtingomis tautomis, kultūromis, papročiais ir šalimis. Rašte sakoma: „Išsilavinęs žmogus daug žino, ir kas yra daug patyręs, tas kalba protingai. Žmogus be patirties mažai žino, bet kas yra keliavęs, tas įgyja daug gudrumo. Daug mačiau savo kelionėse, išmokau daugiau, negu galėčiau apsakyti” (Sir 34, 9–11).

Pradžios knygoje, vėliau atnaujinančioje pranašų vizijoje, išminties kupinuose Jobo ar Išminties knygos autoriaus svarstymuose, taip pat psalmių paliudytose tikėjimo patirtyse kūrinijos grožis yra Dievo didybę ir gerumą apreiškiantis ženklas. Savo palyginimais Jėzus akina įsimąstyti į mus supančią gamtą, kad suvoktume, jog pasitikėjimas dangiškuoju Tėvu turi būti visiškas (plg. Lk 12, 22–28), o tikėjimas – tvirtas (plg. Lk 17, 6).

Kūrinija patikėta žmogui, kad jis, ją puoselėdamas bei sergėdamas (plg. Pr 2, 15), patenkintų savo poreikius ir apsirūpintų „kasdiene duona”, kuri yra dovana, dangiškojo Tėvo skirta visiems jo vaikams. Būtina išmokti žvelgti į kūriniją aiškiomis bei nuostabos pilnomis akimis. Deja, kartais kūrinija per menkai gerbiama, tačiau kai kūrinija, užuot buvusi sergėjama, imama tironiškai engti, ji anksčiau ar vėliau sukils prieš žmogaus aplaidumą (plg. Jonas Paulius II. Homilija per šv. Mišias žemdirbystės pasaulio Jubiliejaus proga [2000 11 12]).

2. Tarp nesuskaičiuojamų turistų, kiekvienais metais „keliaujančių po pasaulį”, nemaža tokių, kurie leidžiasi kelionėn turėdami aiškų tikslą atrasti gamtą bei ištirti ją iki atkampiausių vietų. Supratingas turizmas linkęs branginti gamtos grožybes ir skatina žmones pagarbiai prie jų artintis, mėgautis jomis, neardant jų pusiausvyros.

Tačiau, kita vertus, neįmanoma nuneigti, kad šiandien žmonija išgyvena ekologinę katastrofą. Prie tokio griovimo prisidėjo ir tebeprisideda savotiškas laukinis turizmas, kai turistiniai įrenginiai statomi neorganizuotai, be aplinką respektuojančio plano.

Savo kreipimesi 1990 m. Pasaulinės taikos dienos proga sakiau, jog „būtina atskleisti gilios moralinės krizės, kurios vienas nerimą keliančių aspektų yra aplinkos griovimas, ištakas bei pasverti visą jos mastą” (5: Insegnamenti XII/2, 1466). Iš tiesų aplinkos griovimas aiškiai rodo vadovaujantis savanaudiškais interesais priimtų sprendimų, neatitinkančių žmogaus orumo reikalavimų, padarinius. Neretai viršų ima nežabotas turto kaupimo troškimas, trukdantis išgirsti ištisų tautų susirūpinimą keliantį neturto šauksmą. Kitaip tariant, savanaudiškas savo gerovės siekimas akina žmones ignoruoti teisėtus dabarties bei ateities kartų lūkesčius. Tiesa yra ta, jog kai žmonės patys atsitolina nuo kūrinijai skirtų Dievo planų, labai dažnai išnyksta dėmesys broliams bei seserims ir pagarba gamtai.

3. Tačiau netrūksta ir vilties ženklų. Daug žmonių, įžvelgusių šią problemą, jau seniai ieško būdų padėčiai pataisyti. Jie pirmiausia stengiasi atkurti dvasinį santykio su kūrinija matmenį, iš naujo atrasdami pirmapradę pareigą, kurią Dievas patikėjo žmonijai (plg. Pr 2, 15). „Vidinė ekologija” išties skatina „išorinę ekologiją”, darančią tiesioginį teigiamą poveikį ne tik kovai su kitus kamuojančiu skurdu bei badu, bet ir asmeninei sveikatai bei savijautai. Šitai skatintina norint suteikti gyvybės kultūrai daugiau jėgų ir nugalėti mirties kultūrą.

Tad derėtų palaikyti turizmo formas, labiau gerbiančias aplinkas, santūriau eikvojančias gamtos išteklius ir solidaresnes vietinių kultūrų atžvilgiu. Kalbama apie formas, akivaizdžiai suponuojančias didesnę etinę motyvaciją, paremtą suvokimu, kad aplinka yra visų namai ir kad gamtos gėrybės skirtos visiems – gyvenantiems tarp jų dabar ir ateities kartoms.

4. Be to, šiandien randasi naujas jautrumas aplinkai, geriau žinomas „ekoturizmo” vardu. Jo pamatinės prielaidos tikrai geros, tačiau reikia rūpintis, kad tai nebūtų iškreipta ir nevirstų išnaudojimo bei diskriminacijos įrankiu. Juk jei aplinkos apsauga taptų pati sau tikslas, iškiltų naujų, šiuolaikinių kolonializmo formų, pažeidžiančių tradicines apibrėžtoje teritorijoje gyvenančių bendruomenių teises, grėsmė. Tai trukdytų išlikti bei plėtotis vietinėms kultūroms, be to, vietinei valdžiai, daugiausia atsakančiai už ekosistemas bei turtingą rūšių įvairovę atitinkamuose regionuose, tektų papildoma ekonominė našta.

Kišantis į ekosistemas, visada privalu pasverti poveikį kitoms sritims, pirmiausia padarinius būsimų kartų gerovei. Ekoturizmas atveda žmones į vietas, aplinkas ar sritis, kurių gamtinė pusiausvyra, kad nebūtų pažeista, reikalauja rūpestingos priežiūros. Vadinasi, norint suderinti pagarbą gamtai ir žmogaus teisę naudoti ją asmeninei sklaidai, skatintinos studijos ir griežta kontrolė.

5. „Laukiame naujo dangaus ir naujos žemės” (2 Pt 3, 13). Matydama beatodairišką kūrinijos išnaudojimą, kuris yra žmogaus nejautros vaisius, šiuolaikinė visuomenė neras tinkamo sprendimo, jei rimtai neperžiūrės savo gyvensenos ir neparems jos „tvirtu atspirties ir įkvėpimo pagrindu: aiškiu suvokimu, kad kūrinija yra Dievo apvaizdingosios išminties kūrinys, ir žmogaus orumo bei atsakomybės kūrinijos plane suvokimu” (Jonas Paulius II. Kalba kongrese „Aplinka ir sveikata” [1997 03 24], 6: Insegnamenti XX/1, 523).

Turizmas gali būti veiksminga tokios sąmonės ugdymo priemonė. Ne toks agresyvus požiūris į gamtinę aplinką padės atrasti ir geriau įvertinti kiekvieno atsakomybei patikėtas gėrybes. Artimiau pažinus daugelio gamtos aspektų trapumą, bus labiau įsisąmoninta neatidėliotina būtinybė imtis reikiamų apsaugos priemonių, kad būtų padarytas galas beatodairiškam gamtos išteklių naudojimui. Dėmesys ir pagarba gamtai gali žadinti norą solidarizuotis su žmonėmis, kurių žmogiškąją aplinką nuolatos engia išnaudojimas, skurdas, badas, išsilavinimo ir sveikatos stygius. Tokių tikslų siekti privalu visiems, bet pirmiausia besidarbuojantiems turizmo srityje.

Tikintysis, puoselėdamas ryšį su aplinka ir įsipareigodamas išlaikyti ją sveiką šių dienų ir rytojaus žmonėms, veiksmingų orientacinių paskatų semiasi iš tikėjimo. Tad pirmiausia kreipiuosi į krikščionis, akindamas paversti turizmą galimybe įsimąstyti į Dievą bei su juo – visų Kūrėju ir Tėvu – susitikti ir per tai įgyti jėgų karščiau tarnauti teisingumui ir taikai, būnant ištikimam Tam, kuris pažadėjo naują dangų ir naują žemę (plg. Apd 21, 1).

Linkiu, kad ateinančios Pasaulinės turizmo dienos šventimas padėtų iš naujo atrasti vertybes, įrašytas į žmogiškąją sąlyčio su kūrinija patirtį, ir visus paskatintų gerbti gamtinę aplinką bei vietines kultūras. Marijos, Kristaus Motinos, užtarimui patikiu visus, kurie rūpinasi šia specifine žmogiškojo gyvenimo sritimi, ir visiems meldžiu visagalio Dievo palaiminimo.
 

Vatikanas, 2002 m. birželio 24 d.

Jonas Paulius II