Iš  naujo  pradėti  nuo  Kristaus:
atnaujinti įsipareigojimą pašvęstajam gyvenimui trečiajame tūkstantmetyje

Instrukcija

(Pabaiga. Pradžia Nr. 16)
 

Malda ir kontempliacija

25. Malda ir kontempliacija yra vieta, kur priimamas Dievo žodis, ir kartu kyla iš Žodžio klausymosi. Be vidinio meilės gyvenimo, kurį prie savęs traukia Žodis, Tėvas ir Dvasia (plg. Jn 14, 23), tikėjimo žvilgsnis neįmanomas; be to savas gyvenimas pamažu praranda prasmę, brolio ar sesers veidas tampa blausus, ir darosi nebeįmanoma įžiūrėti Kristaus veido; istorijos įvykiai lieka dviprasmiški, jei apskritai ne be vilties, ir apaštalavimo bei meilės misija virsta nieko nereiškiančia veikla.

Kiekvienas pašaukimas pašvęstajam gyvenimui yra gimęs iš kontempliacijos, intensyviai išgyventos bendrystės akimirksnių, iš gilios draugystės su Kristumi, iš grožio bei šviesos, spindinčių jo veide. Iš to kyla troškimas visada būti su Viešpačiu – „Viešpatie, gera mums čia būti” (Mt 17, 4) – ir juo sekti. Kiekvienas pašaukimas turi be paliovos bręsti šiuo artumu Kristui. Jonas Paulius II primena tai ir sako: „Todėl jūsų pirmutinė užduotis neišvengiamai susijusi su kontempliacija. Čia randasi kiekviena pašvęstojo gyvenimo realybė, kasdien atnaujinama nuolatiniu įsimąstymu į Kristaus veidą” (77).

Monastinės tradicijos vienuoliai ir vienuolės, taip pat savaip eremitai, daugiau vietos skiria Dievo šlovinimui ilga tylos malda. Pasaulietinių institutų nariai, taip pat pašvęstosios mergelės pasaulyje atnašauja Dievui visų žmonių džiaugsmus bei kančias, viltis bei užtarimus ir įsimąsto į Kristaus veidą, atpažįstamą aplinkiniuose broliuose bei seseryse, istorijos įvykiuose, apaštalavime ir kasdieniame darbe. Veiklaus apaštalavimo vienuoliai ir vienuolės atsideda mokymui, ligoniams bei vargšams ir tokioje veikloje įžiūri Kristaus veidą. Apaštališkojo gyvenimo draugijų nariai ir misionieriai Evangelijos skelbimą išgyvena pagal apaštalo Pauliaus pavyzdį kaip tikrą kultą (plg. Rom 1, 6). Visa Bažnyčia džiaugiasi palaiminga maldos formų bei galimybių įsimąstyti į vienatinį Kristaus veidą įvairove.

Sykiu galima konstatuoti, kad Valandų liturgijos ir Eucharistijos šventimas jau daug metų užima svarbiausią vietą visų broliškų bei seseriškų bendrijų gyvenime, teikdamas joms biblinės ir bažnytinės stiprybės. Tai prisideda prie abipusiško statydinimosi ir gali tapti liudijimu, kad jos Dievo akivaizdoje ir su juo yra „bendrystės namai ir mokykla” (78). Autentiškas dvasinis gyvenimas reikalauja, kad visi – nesvarbu, koks pašaukimas – kasdien reguliariai skirtų tinkamo laiko atviram ir tyliam pokalbiui su Tuo, kurio jie jaučiasi mylimi, idant pasidalytų savo išgyvenimais ir gautų šviesos tolesnei kasdienybei. Tai būtina sąžiningai praktikuoti, nes mums nuolatos gresia šiandienės visuomenės, ypač komunikavimo priemonių, keliamas susvetimėjimo ir išsibarstymo pavojus. Kartais ištikimybė asmeninei ir liturginei maldai gali pareikalauti rimtų pastangų, kad nebūtum prarytas karštligiškos veiklos sūkurio. Kitaip, nepavyks duoti vaisių: „Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje” (Jn 15, 4).

Eucharistija – prioritetinė susitikimo su Viešpačiu vieta

26. Teikti dvasingumui prioritetinę vietą, vadinasi, iš naujo atrasti Eucharistijos – prioritetinės susitikimo su Viešpačiu vietos – centriškumą. Viešpats ten vis iš naujo atsiranda tarp mokinių, aiškina Raštą, sušildo širdį, apšviečia dvasią, atveria akis ir leidžiasi atpažįstamas (plg. Lk 24, 13–35). Jonas Paulius II pašvęstuosius asmenis primygtinai kviečia: „Mano mielieji, ypatingu būdu susitikite su juo ir įsimąstykite į jį kasdien švenčiamoje ir adoruojamoje Eucharistijoje, kuri yra gyvenimo bei apaštališkos veiklos versmė ir viršūnė” (79). Apaštališkajame paraginime Vita consecrata jis ragina kasdien dalyvauti Eucharistijos sakramente ir jį uoliai bei ilgai adoruoti (80). Kaip Viešpaties aukos atminimas ir Bažnyčios bei kiekvienos bendrijos gyvenimo šerdis, Eucharistija iš vidaus formuoja vis atnaujinamą savosios egzistencijos atnašavimą, bendruomeninį gyvenimo planą ir apaštališkąją misiją. Mums visiems reikia šio kelionės maisto, įgyjamo per kasdienį susitikimą su Viešpačiu, kad savo kasdienybę įterptume į Dievo laiką, kuris sudabartinamas švenčiant Viešpaties Velykų atminimą.

Čia pilnatviškai priartėjama prie Kristaus, su juo susitapatinama, trokštama visiško su juo supanašėjimo, kam pašaukti pašvęstieji asmenys (81). Eucharistijoje Kristus tikrai susivienija su mumis per velykinį savęs atnašavimą Tėvui: mes aukojame ir esame patys paaukotieji. Pašventinimas pašvęstajam gyvenimui pats įgyja eucharistinę struktūrą: jis yra visiškas savęs atnašavimas, artimiausiai susijęs su eucharistine Auka.

Čia susitelkia visos maldos formos, čia skelbiamas ir priimamas Dievo žodis, čia primenamas ryšys su Dievu, broliais bei seserimis ir visais žmonėmis: tai įvaikystės, bendrystės ir misijos sakramentas. Eucharistija, vienybės su Kristumi sakramentas, kartu yra pašvęstųjų asmenų bažnytinės vienybės ir bendruomeninės vienybės sakramentas. Galiausiai ji pasirodo esanti kaip „pavienių asmenų ir instituto dvasingumo šaltinis” (82).

Tačiau kad Eucharistija galėtų duoti gausių bendrystės bei atsinaujinimo vaisių, neturėtų stigti esminių sąlygų, pirmiausia abipusio atleidimo ir abipusės meilės. Prieš nešdami atnašas ant altoriaus, turime, kaip liepia Viešpats, visiškai susitaikyti su broliu (plg. Mt 5, 23). Negalima švęsti vienybės sakramento, liekant vienas kitam abejingiems. Be to, būtina neužmiršti, kad šios esminės sąlygos – taip pat tinkamai švenčiamos Eucharistijos vaisius ir ženklas. Juk pirmiausia iš bendrystės su eucharistiniu Viešpačiu semiame gebėjimą mylėti ir atleisti. Negana to, kiekvienas šventimas turėtų tapti proga atnaujinti įsipareigojimą atiduoti gyvenimą kitiems priimant ir tarnaujant. Tada Eucharistijos šventimui tikrai ir iškiliai galios Kristaus pažadas: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš tarp jų” (Mt 18, 20), ir bendruomenė, burdamasi apie Eucharistiją, kasdien atsinaujins.

Tokiomis sąlygomis pašvęstųjų asmenų bendruomenė, švenčianti kasdien Eucharistija atnaujinamą Velykų slėpinį, taps bendrystės liudijimu ir pranašišku broliškumo bei seseriškumo ženklu susiskaldžiusiai ir sužeistai visuomenei. Iš Eucharistijos gimsta bendrystės dvasingumas, būtinas norint išlaikyti meilės dialogą, kurio pasauliui taip reikia (83).

Kristaus veidas išbandymuose

27. Gyventi dvasingumu be paliovos iš naujo remiantis Kristumi reiškia visuomet pradėti nuo aukščiausio jo meilės taško – ir tai yra Eucharistijoje, – kai jis iškiliausiu pavidalu atnašauja savo gyvybę ant kryžiaus. Tie, kurie pašaukti davus įžadus gyventi Evangelijos patarimais, negali neįsimąstyti į Nukryžiuotojo veidą (84). Tai knyga, kurią skaitydami jie sužino, kas yra meilė ir kaip mylėtinas Dievas bei žmonija, visų charizmų versmė ir visų pašaukimų sintezė (85). Pašventinimas, kaip visiškas savęs atidavimas ir tobula auka, yra Dvasios įkvėptas būdas iš naujo atgaivinti nukryžiuoto Kristaus slėpinį, Kristaus, kuris atėjo į pasaulį atiduoti savo gyvybę kaip išpirką už daugelį (plg. Mt 20, 28; Mk 10, 45) bei atsiliepti į begalinę Dievo meilę.

Pašvęstojo gyvenimo istorijoje šis savęs panašinimas į Kristų reiškėsi įvairiomis asketinėmis formomis, kurios „visada buvo ir yra galinga paspirtis autentiškai siekiant šventumo. Askezė <…> pašvęstajam asmeniui tikrai būtina, kad jis liktų ištikimas savo pašaukimui – eiti paskui Jėzų kryžiaus keliu” (86). Pašvęstieji asmenys šiandien išlaiko šimtmečių patirtį, tačiau kartu yra pašaukti rasti mūsų laiko dvasią atitinkančių formų, pirmiausia tų, kurios lydėtų apaštalavimo darbų vargus ir laiduotų dosnią tarnystę. Kryžius, kurį kasdien reikia nešti (plg. Lk 9, 23), šiandien gali įgyti tokį bendruomeninį pobūdį kaip ir institutų narių senėjimas, nepakankamos struktūros, netikrumas dėl ateities.

Matant visas šias skausmingas asmenines, bendruomenines ir visuomenines situacijas, asmenų ir ištisų bendrijų širdyse gali nuaidėti Jėzaus šūksnis ant kryžiaus: „Kodėl mane apleidai?” (Mk 15, 34). Šiuo Tėvui skirtu šūksniu Jėzus leidžia mums suprasti, kad jo solidarumas su žmonija tapo toks radikalus, jog įsiskverbė į visa, kas neigiama, ir visa tai prisiėmė, įskaitant mirtį, kuri yra nuodėmės vaisius. „Kad grąžintų žmogui savo Tėvo veidą, Jėzus turėjo prisiimti ne tik žmogaus veidą, bet ir nuodėmės ‘veidą’“ (87).

Iš naujo pradėti nuo Kristaus reiškia pripažinti, kad nuodėmė radikaliai tebėra visų širdyse ir gyvenime, ir kenčiančiame Kristaus veide įžiūrėti auką, sutaikinusią žmoniją su Dievu.

Bažnyčios istorijos tėkmėje pašvęstieji asmenys mokėjo įsimąstyti ir į kituose esantį Kristaus veidą. Jie atpažindavo jį ligoniuose, kaliniuose, vargšuose, nusidėjėliuose. Jie pirmiausia kovojo su nuodėme ir jos padariniais. Jėzaus balsas: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!” (Mk 1, 15) lydėjo jų žingsnius žmonių keliais, dovanodamas naujo gyvenimo viltį ten, kur karaliavo neviltis ir mirtis. Jų tarnystė paskatino daugybę vyrų ir moterų Atgailos sakramente patirti gailestingą Tėvo glėbį. Ši Jėzaus Kristaus Bažnyčiai patikėtoji Sutaikinimo tarnyba (plg. 2 Kor 5, 18) ir šiandien pabrėžtinai rekomenduotina. Šį mysterium pietatis (88) pašvęstieji asmenys kviečiami dažnai išgyventi Atgailos sakramente.

Šiandien randasi naujų veidų, kuriuose Kristaus veidą reikia atpažinti ir mylėti bei jam tarnauti: tai šiandienės visuomenės pagimdytos naujos materialinio, moralinio ir dvasinio skurdo formos. Jėzaus šūksnis ant kryžiaus parodo, kaip jis prisiėmė visą blogį, kad jį atpirktų. Pašvęstieji asmenys pašaukti tęsti Jėzaus pašaukimą ir, kaip ir jis, prisiima pasaulio kančią bei nuodėmę ir atbaigia tai meile.

Bendrystės dvasingumas

28. „Dvasiniam gyvenimui turi būti skirta pirmutinė vieta pašvęstojo gyvenimo šeimų programose” (89), ir tai pirmiausia turėtų būti bendrystės dvasingumas, kurio reikalauja dabarties laikas: „Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis mums prasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į giliausius pasaulio lūkesčius” (90).

Šiame visos Bažnyčios kelyje iš pašvęstojo gyvenimo dėl jo specifinio pašaukimo gyventi bendrystėje mylint laukiama esminio indėlio. Paraginime Vita consecrata sakoma taip: „Pašvęstieji asmenys akinami būti tikri bendrystės žinovai ir praktikuoti dvasingumą kaip liudytojai ir statytojai bendrystės plano, kuris pagal Dievo sumanymą yra žmogaus istorijos viršūnė” (91).

Taip pat dera priminti, kad šiandienėms pašvęstojo gyvenimo bendrijoms tenka užduotis „plėtoti bendrystės dvasingumą pirmiausia savo viduje, paskui ir visoje Bažnyčios bendrijoje bei už jos ribų, pradedant ar toliau tęsiant meilės dialogą, ypač ten, kur pasaulis draskomas etninės neapykantos ir beprotiškų žudynių” (92). Tam reikia dvasingų asmenybių, vidujai išmokytų Dievo meilės bei gailestingumo kupinos bendrystės, ir brandžių bendruomenių, kuriose bendrystės dvasingumas yra gyvenimo norma.

29. Tačiau kas yra bendrystės dvasingumas? Įsimenamais žodžiais, gebančiais atnaujinti ryšius ir programas, Jonas Paulius II šitai taip nusako: „Bendrystės dvasingumas pirmiausia reiškia širdies žvilgsnį į mumyse gyvenantį Trejybės slėpinį, kurio šviesą turėtume įžiūrėti ir mus supančių brolių bei seserų veiduose”. Ir toliau: „Bendrystės dvasingumas taip pat reiškia gebėjimą jausti gilią mistinio Kūno vienybę ir traktuoti savo tikėjimo brolį kaip ‘dalį savęs’”. Iš šio principo įtikinamai išplaukia kelios išvados, susijusios su jautimu bei elgesiu: dalytis brolių ar seserų džiaugsmais ir kančiomis; nujausti jų gilius troškimus ir rūpintis jų poreikiais; siūlyti autentišką ir gilią draugystę. Bendrystės dvasingumas taip pat yra gebėjimas įžvelgti tai, kas kituose yra teigiamo, priimant bei branginant tai kaip Dievo dovaną; galiausiai tai reiškia suteikti erdvės broliui ar seseriai, nešiojant vieniems kitų naštas. Be šio dvasinio kelio bendrystės išorinės priemonės bus mažai naudingos (93).

Bendrystės dvasingumas trečiojo tūkstantmečio pradžioje taip pat reiškiasi kaip dvasinės Bažnyčios aplinka, kaip veikli bei pavyzdinė pašvęstojo gyvenimo užduotis visais lygmenimis. Tai svarbiausias kelias į ateitį, reiškiančią gyvenimą ir liudijimą. Šventumas ir misija eina per bendrystę, nes joje ir per ją esti Kristus. Broliai ir seserys virsta Kristaus ir susitikimo su Dievu sakramentu, konkrečia galimybe ir, negana to, neišvengiama būtinybe įgyvendinti abipusės meilės ir per tai trinitarinės meilės įsakymą.

Pastaraisiais metais pašvęstųjų asmenų bendrijos ir įvairių formų brolijos vis labiau suvokiamos kaip bendrystės vietos, kur santykiai mažiau formalūs ir kur lengviau vieniems kitus priimti bei suprasti. Taip pat vėl atrandama dieviškoji ir žmogiškoji buvimo kartu vertė, draugaujant ir dalijantis atsipalaidavimo bei poilsio akimirkomis taip, kaip tai darė apie Mokytoją Kristų susibūrę mokiniai.

Konstatuojama ir intensyvesnė bendrytė tarp įvairių bendruomenių institutų viduje. Daugiakultūrės ir tarptautinės bendrijos, pašauktos „liudyti tautų, rasių ir kultūrų bendrystės suvokimą” (94), daug kur jau tapo pozityvia tikrove, leidžiančia išgyventi abipusį pažinimą, pagarbą, vertinimą ir praturtinimą. Jos yra integracijos bei įkultūrinimo vietos ir kartu liudija krikščioniškosios žinios visuotinumą.

Apaštališkajame paraginime Vita consecrata tokia gyvenimo forma pateikiama kaip bendrystės Bažnyčioje ženklas ir pabrėžiama visas bendruomeninio gyvenimo turtingumas bei jo keliami reikalavimai. Dar anksčiau mūsų dikasterija buvo paskelbusi dokumentą Congregavit nos in unum Christi amor apie gyvenimą bendruomenėje. Prie šių dokumentų kiekviena bendruomenė turėtų reguliariai grįžti, kad galėtų pasverti savo tikėjimo kelionę ir pažangą bendrystėje.

Senųjų ir naujųjų charizmų bendrystė

30. Bendrystė, kurią pašvęstieji asmenys pašaukti įgyvendinti, neapsiriboja vien jų vienuoline šeima ar institutu. Atsiverdami bendrystei su kitais institutais bei kitomis pašventinimo formomis, jie gali bendrystę išplėsti, iš naujo atrasti bendras Evangelijos šaknis ir bendromis pastangomis aiškiau suvokti savosios tapatybės grožį charizmų, vieno vynmedžio šakelių, įvairovėje. Jie turėtų lenktyniauti vieni kitus brangindami (plg. Rom 12, 10), idant pasiektų aukščiausią charizmą – meilę (plg. 1 Kor 12, 31).

Vadinasi, būtina skatinti pašvęstojo gyvenimo institutų susitikimus ir solidarumą suvokiant, kad bendrystė „artimai susijusi su krikščioniškosios bendruomenės gebėjimu atverti erdvę visoms Dvasios dovanoms. Bažnyčios vienybė yra ne vienodybė, bet teisėtų įvairybių organiška visuma. Tai daugybės narių, susivienijusių į vieną kūną, vieną Kristaus Kūną (plg. 1 Kor 12, 12), tikrovė” (95).

Tai gali būti bendrų būdų tarnauti Bažnyčiai solidarios paieškos pradžia. Tokie išoriniai veiksniai kaip būtinybė prisitaikyti prie valstybių sąlygų ir tokios vidinės institutinės priežastys kaip narių mažėjimas jau dabar verčia koordinuoti pastangas ugdymo, turto valdymo, švietimo, evangelizacijos srityse. Ir tokiomis aplinkybėmis galime įžiūrėti Dvasios kvietimą intensyviau bendrauti. Būtina visais lygmenimis remti tai darančias aukštesniųjų vyresniųjų konferencijas ir pasaulietinių institutų konferencijas.

Į ateitį nebegalima eiti pabirai. Reikia būti Bažnyčia, bendrai gyventi Dvasios nuotykiu bei sekimu Kristumi, keistis Evangelijos patirtimis, mokytis kaip savo mylėti kito bendriją ir vienuolinę šeimą. Džiaugsmai ir kančios, rūpesčiai ir sėkmės priklauso visiems ir jais galima dalytis.

Dialogas ir mainai reikalingi taip pat dėl naujų gyvenimo pagal Evangeliją formų. Paraginime Vita consecrata primenama, kad šios naujos gyvenimo pagal Evangeliją draugijos „nėra iki šiol egzistavusių ir toliau užimančių svarbią, tradicijos joms skirtą vietą institucijų alternatyvos. <…> Senuosius institutus, tarp kurių nemaža išgyvenusių sunkiausius, ištisus šimtmečius drąsiai kentėtus išmėginimus, gali praturtinti dialogas ir dalijimasis dovanomis su naujomis, mūsų dienomis atsiradusiomis institucijomis” (96).

Galiausiai susitikimas ir bendrystė su bažnytinių sąjūdžių charizmomis irgi gali virsti abipusiu praturtinimu. Sąjūdžiai dažnai būna evangelinio ir charizminio šviežumo pavyzdžiai bei suteikia evangelizacijai dosnių ir kūrybiškų impulsų. Kaip naujosios gyvenimo pagal Evangeliją formos, jie gali daug pasimokyti iš džiugaus, ištikimo bei charizminio liudijimo, kurį teikia pašvęstasis gyvenimas, sukaupęs turtingą dvasinį paveldą, daugialypius išminties bei patirties lobius, didžiulę apaštalavimo ir misijos galimybių įvairovę.

Mūsų dikasterija jau yra pateikusi kriterijus bei gaires, kuriais ir toliau privalu vadovautis sprendžiant pašvęstųjų asmenų įsitraukimo į bažnytinius sąjūdžius klausimus (97). Čia norėtume pabrėžti tarpusavio pažinimo ir bendradarbiavimo, abipusės pagalbos ir dalijimosi ryšį, kuris, norint augti Dvasios gyvenimu ir vykdyti vienatinę Bažnyčios misiją, turėtų vienyti ne tik pavienius asmenis, bet ir institutus, bažnytinius sąjūdžius bei naujas pašvęstojo gyvenimo formas. Tai charizmos, kurioms pradžią davė Dvasia, trokštanti evangelinio gyvenimo pilnatvės pasaulyje, idant Dievo planas dėl žmonijos išganymo būtų įgyvendinamas bendromis pastangomis. Bendrystės dvasingumas tikrove tampa per platų evangelinio broliškumo dialogą tarp visų Dievo tautos segmentų (98).

Bendrystė su pasauliečiais

31. Bendrystės patirtis skatina pašvęstuosius asmenis dar labiau atsiverti visiems kitiems Bažnyčios nariams. Bendruomenėje įgyvendinamas įsakymas vienas kitą mylėti iš asmeninio lygmens perkeltinas į įvairias bažnytines realybes. Tiktai visapusiškoje ekleziologijoje, kur įvairūs pašaukimai suvokiami kaip priklausantys vienatinei pašauktųjų tautai, pašaukimas pašvęstajam gyvenimui gali vėl atrasti savo kaip ženklo ir liudijimo specifinę tapatybę. Šiandien vis labiau atrandama, kad steigėjų charizmas, Dvasios pažadintas visų gerovei, būtina iš naujo iškelti į Bažnyčios centrą, išlaikant atvirumą bendrystei ir bendradarbiavimui su visais Dievo tautos nariais.

Žvelgdami šia kryptimi, galime konstatuoti randantis naują įvairių pašaukimų ir luomų, pirmiausia pašvęstųjų asmenų ir pasauliečių, bendrystės ir bendradarbiavimo formą (99). Monastiniai ir kontempliatyvieji institutai gali pasiūlyti pasauliečiams daugiausia dvasinį ryšį ir būtinas tylos bei maldos erdves. Apaštalavimo darbų baruose veikiantys institutai gali įtraukti juos į įvairias pastoracinės veiklos formas. Pasaulietinių institutų nariai – ir pasauliečiai, ir dvasininkai – palaiko ryšius su kitais tikinčiaisiais įprastinėmis kasdienio gyvenimo formomis (100).

Naujas reiškinys yra kai kurių pasauliečių pageidavimas dalyvauti charizminiuose institutų idealuose. Iš to radosi įdomių iniciatyvų ir naujų institucinių sąjungos su institutais formų. Išgyvename tikrą tokių senųjų institucijų kaip pasaulietiniai ar tretieji ordinai atgimimo ir naujų pasaulietinių sąjungų bei sąjūdžių, susijusių su vienuolinėmis šeimomis bei pasaulietiniais institutais, laikotarpį. Anksčiau kartais bendradarbiauta siekiant atsverti apaštalavimo darbams reikalingų pašvęstųjų asmenų stygių, tuo tarpu dabar kyla poreikis dalytis atsakomybe ne tik atliekant instituto darbus, bet ir turint priešais akis tikslą įgyvendinti aspektus bei momentus, susijusius su specifiniu instituto dvasingumu bei specifine jo misija. Norint laiduoti abipusį praturtinantį bendradarbiavimą, būtina deramai parengti tiek pasauliečius, tiek pašvęstuosius asmenis.

Ankstesniais laikais naujas pasauliečių sambūrių formas kūrė, jas dvasiškai maitino ir joms vadovavo pašvęstieji asmenys, tuo tarpu šiandien dėl vis geresnio pasauliečių ugdymo pagalba gali būti abipusė, skatinanti geresnį kiekvieno šių luomų ypatingumą bei grožį. Bendrystė ir abipusiškumas Bažnyčioje niekada nėra vienakrypčiai. Šioje naujoje bažnytinės bendrystės aplinkoje kunigai, pašvęstieji asmenys ir pasauliečiai turėtų ne vieni kitus ignoruoti, ne apsiriboti vienijimusi vien bendrai veiklai, bet iš naujo atrasti teisingą bendrystės santykį ir vėl patirti evangelinę brolystę bei abipusį lenktyniavimą malonės dovanomis, vieniems kitus papildant ir gerbiant kitoniškumą.

Tokia bažnytinė dinamika bus visiškai į naudą pašvęstojo gyvenimo atnaujinimui ir tapatybei. Gilėjant charizmos supratimui, atrandama vis naujų jos įgyvendinimo galimybių.

Bendrystė su ganytojais

32. Šioje bažnytinėje bendrystėje su visais pašaukimais ir luomais išsiskiria visiškai savitas vienybės su ganytojais aspektas. Be veiksmingo ir emocionalaus ryšio su ganytojais, pirmiausia popiežiumi – kaip Bažnyčios vienybės šerdimi – ir jo Magisteriumu, tuščia būtų tartis puoselėjant bendrystės dvasingumą.

Pašvęstojo gyvenimo steigėjai ir steigėjos ypač spindi būtent konkrečiu sentire cum Ecclesia, būdingo visiems tikintiesiems (101), taikymu, kuris tampa charizmine visų institutų užduotimi. Neįmanoma įsimąstyti į Kristaus veidą, nematant jo švytint jo Bažnyčioje. Mylėti Kristų reiškia mylėti Bažnyčią, jos asmenis bei institucijas.

Turint priešais akis vis besikartojančias išcentrines jėgas, abejojančias pamatiniais tikėjimo ir katalikiškos moralės principais, pašvęstieji asmenys ir jų institutai šiandien, kaip niekada anksčiau, akinami įrodyti tobulą vienybę su Magisteriumu ir tapti įsitikinusiais bei džiugiais jos reiškėjais visų akyse.

Dera pabrėžti tai, ką popiežius jau pareiškė apaštališkajame paraginime Vita consecrata: „Vienas esminių šios bažnytinės bendrystės aspektų yra vyskupų (ir popiežiaus) Magisteriumo laikymasis protu ir širdimi, laikymasis, kurį turi sąžiningai įgyvendinti ir Dievo tautai aiškiai liudyti visi pašvęstieji asmenys, ypač tie, kurie įsitraukę į teologinius tyrimus, mokymą, katechezę, visuomenės komunikavimo priemonių sritį” (102). Kartu pripažįstama, kad daug teologų yra pašvęstieji asmenys, kad daugeliui tyrimų institutų vadovauja pašvęstojo gyvenimo institutai. Jie girtinai atlieka savo pareigas kultūros pasaulyje. Bažnyčia kupina pasitikėjimo žvelgia į jų intelektines pastangas priešakiniuose nelengvos problematikos baruose, kurių Magisteriumas šiandien priverstas imtis (103).

Praėjusių dešimtmečių dokumentuose Susirinkimo dvasia ganytojai buvo nuolatos kviečiami įvertinti specifines charizmas pastoracijos visumoje. Pašvęstieji asmenys buvo skatinami aiškiai ir su pasitikėjimu teikti savo pasiūlymus dėl jų ypatingą pašaukimą atitinkančio buvimo bei darbo ir su tai supažindinti.

Tai galioja ir kalbant apie vyskupijos dvasininkiją. Didžiuma pašvęstųjų asmenų kasdien bendradarbiauja su kunigais pastoracijoje. Vadinasi, būtina imtis visų galimų iniciatyvų, įgalinančių vis geriau vienam kitą pažinti ir gerbti.

Tiktai darniai vadovaujantis bendrystės dvasingumu ir laiške Novo millennio ineunte apmesta pedagogika, galima įžiūrėti Šventosios Dvasios per pašvęstojo gyvenimo charizmas Bažnyčiai teikiamas dovanas. Ypač pašvęstajam gyvenimui tinka Bažnyčios gyvenime aptinkama charizminio ir hierarchinio prado esminė bendrystė, kurią nekart minėjo Jonas Paulius II, kreipdamasis į naujuosius bažnytinius sąjūdžius (104). Meilė ir tarnystė Bažnyčioje turi būti vis labiau įgyvendinamos keitimosi abipuse meile dvasia.
 

Ketvirtoji dalis

MEILĖS LIUDYTOJAI

Pažinti Kristų ir jam tarnauti

33. Evangelijos patarimų perkeista egzistencija tampa pranašišku bei tyliu liudijimu ir kartu atviru protestu prieš nežmonišką pasaulį. Ji įpareigoja skatinti asmenį ir žadina naują meilės vaizduotę. Tai rodo šventųjų steigėjų pavyzdžiai. Ji reiškiasi ne tik našiu tarnavimu, bet pirmiausia gebėjimu taip solidarizuotis su kenčiančiaisiais, kad pagalbos mostas išgyvenamas kaip broliškas dalijimasis. Tokia evangelizacija per meilės ir atsidavimo darbus laiduoja meilės žodžiams nedviprasmišką liudijimo galią (105).

Bendrystės gyvenimas savo ruožtu yra pirmasis pašvęstojo gyvenimo skelbimas, nes tai yra veiksmingas ženklas bei patraukli galia, vedanti į tikėjimą Kristumi. Taip ši bendrystė pati virsta misija, maža to, „bendrystė gimdo bendrystę ir pačia savo esme įgauna misijinės bendrystės pavidalą” (106). Bendruomenės tada vėl panorsta sekti paskui Kristų žmonių istorijos keliais (107), apaštalaudamos bei teikdamos gyvenimo liudijimą pagal savo charizmą (108). „Tas, kuris tikrai buvo sutikęs Kristų, negali laikyti jį vien sau, jis turi jį skelbti. Reikia naujo apaštališkojo polėkio, kuris būtų išgyvenamas kaip krikščioniškųjų bendruomenių bei grupių kasdienis įsipareigojimas” (109).

34. Tada, kai pradedama nuo Kristaus, bendrystės dvasingumas virsta mokinių ir jo Karalystės apaštalų galingu bei tvirtu veiklos dvasingumu. Pašvęstajam gyvenimui tai reiškia įsitraukti į tarnavimą broliams ir seserims, kuriuose atpažįstamas Kristaus veidas. Vykdant šią apaštalavimo misiją, „būti” ir „daryti” neatsiejamai susiję, nes Kristaus slėpinys yra vienintelis kiekvienos pastoracinės veiklos pamatas (110). Pašvęstųjų indėlis į evangelizaciją yra „liudyti gyvenimą, visiškai atiduotą Dievui ir broliams bei seserims, sekant Išganytoju, kuris dėl meilės žmogui tapo tarnu” (111). Dalyvaudami Bažnyčios misijoje, pašvęstieji asmenys skiria tam ne dalį laiko, bet visą savo gyvenimą.

Apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte popiežius norėjo dar labiau pabrėžti konkrečią meilę vargšams: „Prasidedantis amžius ir tūkstantmetis dar išvys – ir linkėtina kuo aiškiau, – kokia atsidavusi gali būti meilė neturtingiesiems. Jei mūsų atspirties taškas tikrai yra įsimąstymas į Kristų, pirmiausia turime mokėti atrasti veidą tų, su kuriais jis norėjo susitapatinti: ‘Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane’ (Mt 25, 35–36). Ši ištarmė nėra paprasčiausias kvietimas praktikuoti artimo meilę; tai – kristologijos puslapis, šviesos spinduliais apšviečiantis Kristaus slėpinį. Bažnyčia matuoja savo kaip Kristaus Sužadėtinės ištikimybę ne tik pagal tai, ar laikosi jo tikrojo mokymo, bet ir remdamasi šiais žodžiais” (112). Popiežius taip pat pateikia konkrečią dvasingumo gairę, kviesdamas atpažinti neturtėliuose ypatingą Kristaus buvimą, įpareigojantį skirti jiems prioritetinį dėmesį. Būtent tokio prioriteto pasirinkimu (113) ir pašvęstieji asmenys turi liudyti „Dievo meilės, jo apvaizdos, jo gailestingumo pobūdį” (114).

35. Laukas, į kurį dirbti kviečia Šventasis Tėvas, yra platus kaip pasaulis. Žengdamas į šią areną, pašvęstasis gyvenimas „turi mokėti išpažinti tikėjimą į Kristų, išgirsdamas jo balsą, šaukiantį iš to skurdo pasaulio” (115). Pirmąja kiekvienos apaštališkos veiklos užduotimi turėtų būti pastanga visuotinį pašaukimo misijai alsavimą suderinti su konkrečiu įsitraukimu į tam tikrą aplinką ir dalinę Bažnyčią.

Senąsias skurdo formas papildė naujos: gyvenimo beprasmiškumas, narkomanija, vienatvė senatvėje ar sergant, išstūmimas į nuošalę, socialinė diskriminacija (116). Misija ir senomis, ir naujomis formomis pirmiausia yra tarnavimas asmens orumui nužmogėjusioje visuomenėje, nes pirmutinis bei didžiausias mūsų laikų skurdas yra niekinantis abejingumas žmogaus teisėms. Pasiremdami meilės, atleidimo ir sutaikinimo dinamika, pašvęstieji asmenys stengiasi statydinti teisingesnį pasaulį, teikiantį naujų ir geresnių galimybių asmens gyvenimui ir sklaidai. Kad šios pastangos duotų vaisių, reikia neturto dvasios, apvalytos nuo egoistinių interesų, pasirengusios tarnauti taikai ir neprievartai, solidarizuojantis su kitų kančia bei juos užjaučiant. Sulig Jubiliejaus pabaiga ar persiritimu į naują tūkstantmetį nevalia liautis skelbus Dievo žodį bei vykdžius Dievo darbus, pradėtus Jėzaus (plg. Lk 4, 15–21) ir toliau tęstus ankstyvosios Bažnyčios, bet reikia dar neatidėliotiniau meile siekti kitoniškos ateities. Reikia būti pasirengusiam sumokėti persekiojimo kainą, nes kova už teisingumą ištikimybe Evangelijai mūsų laikais yra dažniausia kankinystės priežastis. Jonas Paulius II patvirtina, kad toks liudijimas „ir pastaruoju metu nuvedė į kankinystę kaip kuriuos mūsų brolius ir seseris” (117).

Vadovautis išradinga artimo meile

36. Artimo meilės darbai pašvęstiesiems asmenims šimtmečiais buvo ta aplinka, kurioje konkrečiai įgyvendinama Evangelija.

Per tai jie išskleidė pranašišką savo charizmų galią ir savo dvasingumo lobius Bažnyčioje ir pasaulyje (118). Pašvęstieji asmenys laikė save pašauktais būti „Dievo meilės apraiška pasaulyje” (119). Tokią dinamiką būtina toliau tęsti išradingos ištikimybės dvasia, nes Bažnyčios pastoracijoje tai – nepamainoma jėga. Laiku, reikalaujančiu naujo meilės išradingumo bei iš naujo įrodyti ir autentiškai patvirtinti žodžio meilę darbais (120), pašvęstasis gyvenimas su nusistebėjimu žvelgia į apaštališkąjį išradingumą, leidusį visiškai savitai suspindėti tūkstančiams meilės ir šventumo veidų; tačiau sykiu negalima nejusti neatidėliotinos būtinybės, semiantis išradingumo iš Dvasios, ir toliau stebinti pasaulį naujomis veikliosios evangelinės meilės, atsiliepiančios į mūsų laiko reikmes, formomis.

Pašvęstasis gyvenimas nori iš naujo apmąstyti savo charizmas bei tradicijas, kad pritaikytų jas tarnystei naujuose evangelizacijos frontuose. Kalbama apie artumą neturtėliams, pagyvenusiems žmonėms, narkomanams, sergantiems AIDS, išvarytiesiems ir tiems, kurie dėl ypatingų aplinkybių patiria kokią nors kančią. Keičiant modelius – nes globos nebepakanka, – stengiamasi išrauti vargų priežastis. Tautų skurdą lemia daugelio ambicijos bei abejingumas ir nuodėmės struktūros, kurias būtina šalinti, be kita ko, rimtai įsitraukiant į švietimo sritį.

Daug senų ir naujų steiginių atvedė pašvęstuosius asmenis į vietas, kurių kiti paprastai neįstengia pasiekti. Per pastaruosius kelerius metus pašvęstieji asmenys išdrįso atsisakyti to, kas jau pažįstama, teikiamo saugumo ir leidosi į nepažįstamas sritis bei darbus. Juk savo visiško pašventinimo dėka jie laisvi įsiterpti visur, kur padėtis kritiška; tai rodo neseni steiginiai ypatingus iššūkius keliančiose naujose šalyse, įtraukiant vienu metu kelias provincijas ir įkuriant tarptautines bendrijas. Turėdami skvarbų žvilgsnį ir dosnią širdį (121), jie atsiliepė į nesuskaičiuojamų kančių šauksmą konkrečia meilės diakonija. Jie visur užmezgė saitus tarp Bažnyčios ir paribio grupių, nepasiekiamų įprastinės pastoracijos būdu.

Net kai kurios charizmos, kurios, rodos, buvo atsakas į seniai praėjusių laikų poreikius, įgyja naują reikšmę pasaulyje, kur prekiaujama moterimis ir vaikais, o vaikams, neretai tampantiems piktnaudžiavimo aukomis, gresia baigti gyvenimą gatvėje ar būti rekrūtuotiems į kariuomenę.

Apaštalavimą šiandien ženklina didesnė laisvė, didesnis sąmoningumas, solidarumas, mokantis reikštis artumu žmogui, rūpinimusi jo problemomis, kad į jo reikmes būtų atsiliepta labiau paisant laiko ženklų. Iniciatyvų gausėjimas parodė, koks svarbus misijoje geras planavimas, norint veikti darniai ir produktyviai, o ne improvizuojant.

Skelbti Evangeliją

37. Pirmutinė užduotis, kurios reikia energingai imtis, yra Kristaus skelbimas pagonims. Ji ypač priklauso nuo pašvęstųjų asmenų, besistengiančių, kad Evangelijos žinia pasiektų vis daugiau jos negirdėjusiųjų. Ši misija dar tik prasideda, ir mums privalu ją visomis išgalėmis vykdyti (122). Drąsios ir pasitikėjimo kupinos misionierių pastangos turi vis geriau atitikti įkultūrinimo reikalavimus, idant kiekvienos tautos specifinės vertybės būtų ne išstumtos, bet apvalytos ir atbaigtos (123). Likdama neišjudinamai ištikima Evangelijos skelbimui, krikščionybė turės daugybės kultūrų bei tautų, kuriose ji bus priimta bei suleis šaknis, veidą (124).

Tarnauti gyvybei

38. Tęsdami garbingą tradiciją, daug pašvęstųjų asmenų, pirmiausia moterų, apaštalauja sveikatos apsaugos srityse: jie ten eina Kristaus gailestingumo tarnybą. Vadovaudamiesi jo, dieviškojo Samariečio, pavyzdžiu, jie stengiasi sumažinti kenčiančiųjų skausmus. Jų profesinė kompetencija, suinteresuota padaryti mediciną žmoniškesnę, atveria erdvę Evangelijai, pasitikėjimu ir gerumu apšviečiančiai ir karčiausius žmogiškojo gyvenimo bei mirimo potyrius. Todėl jie savo meilės kupiną globą pirmiausia skirs neturtingiausiems ir labiausiai apleistiems pacientams (125).

Norint, kad krikščioniškasis liudijimas būtų veiksmingas, ypač kai kuriose jautriose ir kontraversinėse srityse, svarbu argumentuotai paaiškinti Bažnyčios poziciją, pirmiausia pabrėžiant, jog čia kalbama ne apie tikėjimo požiūrio primetimą netikintiesiems, bet apie vertybių, įsišaknijusių kiekvieno žmogaus prigimtyje, interpretaciją bei apsaugą (126). Meilė tada, ypač šioje srityje besidarbuojantiems pašvęstiesiems asmenims, virsta švietimo tarnyste, idant visur būtų paisoma principų, nuo kurių priklauso žmogaus orumą atitinkanti civilizacija.

Skleisti tiesą

39. Pasaulio švietimui taip pat reikia kompetentingo pasirengusių pašvęstųjų asmenų buvimo. Įsikūnijimo slėpinys deda pamatus antropologijai, kuri gali įveikti savo pačios ribas bei prieštaravimus, judėdama Jėzaus, „naujo žmogaus” (Ef 4, 24; plg. Kol 3, 10), kryptimi. Kadangi Dievo Sūnus tikrai tapo žmogumi, žmogus gali jame ir per jį iš tiesų tapti Dievo sūnumi (127).

Dėl Dvasios dovanų ypatingo patyrimo uoliai klausantis Žodžio ir praktikuojant atpažinimą, taip pat auklėjimo tradicijų turtingo paveldo, kurį jų institutas sukaupė laiko tėkmėje, pašvęstieji asmenys gali išplėtoti ypač vaisingą veiklą. Tokia charizma apdovanoti, jie gali kurti evangelinės laisvės, teisingumo ir meilės persunktą aplinką, kurioje jaunuoliai bręstų žmogiškumu vadovaujami Dvasios, šventumą keldami kaip auklėjimo tikslą ir auklėtojams, ir mokiniams (128).

Pašvęstojo gyvenimo srityje skatintinos naujos kultūrinės pastangos, leidžiančios pakelti asmeninio pasirengimo lygį ir pasiruošti šiuolaikinės mąstysenos ir tikėjimo dialogui, siekiant ir per savo akademines institucijas skatinti kultūros evangelizaciją, suvokiamą kaip tarnavimą tiesai (129). Šioje perspektyvoje buvimas visuomenės komunikavimo priemonių srityje atrodo daugiau negu pageidautinas (130). Šiame naujame strateginės reikšmės apaštalavimo lauke skatintinos visos pastangos, kuriomis siekiama geresnės iniciatyvų koordinacijos šioje srityje, jų didesnio kokybiškumo bei vaisingumo.

Atsiverti didiesiems dialogams

40. Iš naujo pradėti nuo Kristaus galiausiai reiškia sekti paskui jį ten, kur jis pats ėjo darydamas savo išganomuosius darbus, ir gyventi supamam plačių horizontų, kuriuos jis atvėrė. Pašvęstasis gyvenimas negali tenkintis gyvenimu tik Bažnyčioje ir Bažnyčiai. Kartu su Kristumi jis tiesia ranką kitoms krikščionių Bažnyčioms, kitoms religijoms, visiems žmonėms, neišpažįstantiems jokios religijos.

Tad pašvęstasis gyvenimas pašauktas savo ypatingu indėliu prisidėti prie visų didžių dialogų, kuriems visą Bažnyčią atvėrė Vatikano II Susirinkimas. „Dialogas su visais” yra iškalbus paskutinio Vita consecrata skyriaus pavadinimas, tarsi logiška viso apaštališkojo laiško išvada.

41. Dokumente pirmiausia primenama, kad Sinodas pašvęstojo gyvenimo klausimais iškėlė aikštėn gilų pašvęstojo gyvenimo ir ekumenizmo ryšį. „Kadangi ekumenizmo siela yra malda ir atsivertimas, pašvęstojo gyvenimo institutams ir apaštališkojo gyvenimo draugijoms neabejotinai tenka pareiga tai puoselėti” (131). Pašvęstųjų asmenų gyvenime neatidėliotinai būtina rezervuoti daugiau vietos ekumeninei maldai ir liudijimui, kad, Šventajai Dvasiai veikiant, būtų nugriautos susiskaldymų bei prietarų sienos. Nė vienam pašvęstojo gyvenimo institutui nevalia šalintis tokios užduoties.

Apaštališkajame paraginime Vita consecrata, kalbant apie ekumeninio dialogo formas, kaip pašvęstojo gyvenimo bendrijų nariams ypač tinkama galimybė minima bendra lectio divina ir dalyvavimas bendroje maldoje, kur Viešpats yra pažadėjęs būti (plg. Mt 18, 20). Draugystė, meilė ir bendradarbiavimas plėtojant bendras tarnystės bei liudijimo iniciatyvas leis gyvai išgyventi, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje (plg. Ps 133). Ne mažiau svarbu pažinti kitų krikščionių istoriją, mokymą, liturgiją, artimo meilės ir apaštalavimo darbus (132).

42. Dialogui tarp religijų paraginime Vita consecrata keliami du pagrindiniai reikalavimai: Evangelijos liudijimas ir dvasios laisvė. Be to, siūlomos tokios ypatingos pagalbinės priemonės kaip abipusis pažinimas, abipusė pagarba, nuoširdi draugystė ir abipusis sąžiningumas kitų religijų monastinių bendruomenių atžvilgiu (133).

Kitas bendradarbiavimo laukas – tai bendras rūpinimasis žmogaus gyvybe, pradedant fiziškai bei dvasiškai kenčiančiųjų atjauta ir baigiant įsipareigojimu teisingumui, taikai ir kūrinijos išsaugojimui (134). Galiausiai Jonas Paulius II primena, kad ypatinga susitikimo su kitų religinių tradicijų žmonėmis sritis yra pastangos skatinti moterų orumą; prie to ypatingu indėliu prisidėti pašauktos pašvęstosios moterys (135).

43. Kartu nevalia užmiršti dialogo su neišpažįstančiaisiais jokio tikėjimo. Dėl savo pasirinkimo prigimties pašvęstieji asmenys siūlosi kaip tinkamiausi partneriai Dievo paieškose, kurios niekada nepalieka žmogaus širdies ramybėje bei atveda jį prie įvairiausių dvasingumo formų. Jų jautrumas vertybėms (plg. Fil 4, 8) bei disponuojamumas susitikimui liudija esminius autentiškos Dievo paieškos bruožus. „Todėl pašvęstieji privalo svetingai priimti ir dvasiškai lydėti tuos, kurie, Dievo troškulio skatinami ir norėdami gyventi tikėjimo reikalavimais, į juos kreipiasi” (136).

44. Toks dialogas neišvengiamai atsiveria Kristaus skelbimui. Juk bendrystė yra dalijimasis dovana. Autentiškai klausantis kito, randasi gera galimybė pasiūlyti savo dvasinę patirtį bei Gerosios Naujienos turinius, maitinančius pašvęstąjį gyvenimą. Taip liudijama mumyse gyvenanti viltis (plg. 1 Pt 3, 15). Neturime baimintis, kad kalbėjimas apie savąjį tikėjimą galįs įžeisti tuos, kurie laikosi kitokio tikėjimo. Priešingai, tai proga, kuo labiausiai gerbiant kiekvieno kito laisvę, džiugiai skelbti visiems skirtą ir visiems siūlomą dovaną – Dievo, kuris yra Meilė ir „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų” (Jn 3, 16), apreiškimą.

Pareiga vykdyti misiją, kita vertus, netrukdo pradėti tokį dialogą vidujai nusiteikus praturtėti ir patiems, nes tarp kiekvienos kultūros turtų ir ribotumų pašvęstieji asmenys gali atrasti Žodžio sėklų, turinčių didelės vertės jų gyvenimui ir misijai. „Dažnai Dievo Dvasia, kuri ‘pučia, kur nori’ (Jn 3, 8), bendrojoje žmonijos patirtyje, nepaisant jos gausių prieštaravimų, duoda savo buvimo ženklų, padedančių patiems Kristaus mokiniams tobuliau suprasti žinią, kurią jie neša” (137).

Šiandieniai iššūkiai

45. Nevalia laikytis nuošalyje matant didžiules ir nerimą keliančias problemas, aktualias visai žmonijai ir susijusias su ekologine katastrofa, kuri ištisas planetos sritis paverčia negyvenamomis ir priešiškomis žmogui. Turtingosios šalys naudoja išteklius ritmu, griaunančiu sistemos pusiausvyrą, todėl neturtingos šalys tampa vis neturtingesnėmis. Taip pat nevalia ignoruoti taikos, kuriai dažnai grėsmę kelia katastrofiškų karų košmaras, problemų (138).

Godumas, malonumų ieškojimas ir galios kultas, taigi ši trilypė pagunda, kuri ženklina istoriją, yra ir mūsų laikų negerovių versmė ir gali būti įveikta tik iš naujo atradus evangelines neturto, skaistumo ir tarnavimo vertybes (139). Pašvęstieji asmenys turi mokėti skelbti dvasios neturto ir širdies tyrumo grožį, išlaisvinantį tarnauti broliams bei seserims, ir klusnumo grožį, teikiantį meilės vaisiams ilgaamžiškumą.

Galiausiai, kaip galima likti nuošalyje, kai niekinamos žmogaus teisės? (140). Ypač akcentuotini kai kurie radikalūs Evangelijos aspektai, kurie dažnai nėra tinkamai suprantami, bet dėl to neturėtų būti neįtraukti į bažnytinę artimo meilės programą. Pirmiausia minėtina pagarba žmogaus gyvybei nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties.

Taip atsiveriant pasauliui, kuris į Kristų kreiptinas tokiu būdu, kad visi dalykai savo autentišką reikšmę įgytų jame, prioritetinis vaidmuo tenka pasaulietinių institutų pašvęstiesiems pasauliečiams: juk, dalydamiesi bendromis gyvenimo sąlygomis, jie dalyvauja socialinėje ir politinėje dinamikoje ir savo sekimu Kristumi įkvepia jai naują vertybę, per tai vaisingai darbuodamiesi dėl Dievo karalystės. Būtent jų pašventinimas, įgalinantis juos kaip pasauliečius gyventi be išorinių ženklų, leidžia jiems būti druska ir šviesa tokiomis aplinkybėmis, kuriomis jų pašventinimo regimumas būtų kliūtis ar net atmetimo priežastis.

Žvelgti į priekį ir aukštyn

46. Ir tarp pašvęstųjų esama „ryto sargų”, jaunų vyrų ir moterų (141). Mums reikia išties drąsių jaunuolių, kurie leidžiasi būti ugdomi Tėvo Dvasios, tampa asmenimis, panašiais į Kristų (142), aiškiai ir džiugiai liudijančiais „ypatingą Kristaus slėpinio priėmimą” (143) ir ypatingą savo instituto dvasingumą (144). Tebūna jie dar ryžtingiau pripažįstami autentiškais savo pačių ugdymo protagonistais! (145) Dėl kartų kaitos jiems teks užduotis atnaujinti savo institutus, todėl derėtų, kad jie, tinkamai pasirengę, laipsniškai perimtų vadovavimo pareigas. Pirmiausia jų idealai tegu akina juos būti tikrais šventumo, šio aukšto krikščioniškojo gyvenimo standarto (146), liudytojais. Pašvęstojo gyvenimo ir jo misijos ateitis labai priklauso nuo jų tikėjimo gyvumo, nuo džiugiai liudijamų nuostatų ir to, ką jiems norės įkvėpti Dvasia.

Pažvelkime į Mariją, kiekvieno iš mūsų motiną ir mokytoją. Ji, pirmoji iš pašvęstųjų, gyveno meilės pilnatve. Karšta dvasia tarnavo Viešpačiui; džiaugėsi viltyje, buvo kantri varge, ištverminga maldoje; rūpinosi brolių reikalais (plg. Rom 12, 11–13). Joje atsispindi bei atsinaujina visi Evangelijos aspektai, visos pašvęstojo gyvenimo charizmos. Ji palaiko mus kasdieniuose darbuose, kad jie taptų spindinčiu meilės liudijimu pagal šv. Pauliaus raginimą: „Raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti” (Ef 4, 1).

Patvirtindami šias gaires, norime dar kartą pakartoti Jono Pauliaus II žodžius, nes jie teikia drąsos ir pasitikėjimo, kurių mums reikia imantis užduoties, regis, pranokstančios mūsų jėgas: „Naujasis amžius, naujasis tūkstantmetis atsiveria Kristaus šviesoje. Tačiau ne visi mato šią šviesą. Turime nuostabią ir reiklią misiją būti jos atspindžiu. <…> Ši misija verčia mus suvirpėti iš baimės matant savo žmogiškąjį silpnumą, dėl kurio dažnai neatspindime šviesos ir esame dengiami šešėlių. Tačiau ši misija įmanoma, jei, atsigręždami į Kristaus šviesą, mokėsime atsiverti malonei, darančiai mus naujais žmonėmis” (147). Štai kokią viltį Bažnyčioje skelbia pašvęstieji, kartu su savo broliais ir seserimis eidami pasitikti prisikėlusio Kristaus!

Šį Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos dokumentą 2002 metų gegužės 16 dieną patvirtino Šventasis Tėvas.

Roma, 2002 m. gegužės 19 d., Sekminės
 

Kardinolas Eduardo Martķnez Somalo
Prefektas

Piergiorgio Silvano Nesti, CP
Sekretorius

(77) Jonas Paulius II. Homilija (2001 vasario 2): L’Osservatore Romano (2001 vasario 4).
(78) Plg. Novo millennio ineunte, 43.
(79) Jonas Paulius II. Homilija (2001 vasario 2): L’Osservatore Romano (2001 vasario 4).
(80) Vita consecrata, 95.
(81) Plg. Vita consecrata, 18.
(82) Vita consecrata, 95.
(83) Plg. Vita consecrata, 51.
(84) Plg. Novo millennio ineunte, 25–27.
(85) Plg. Vita consecrata, 23.
(86) Vita consecrata, 38.
(87) Novo millennio ineunte, 25.
(88) Plg. Novo millennio ineunte, 37.
(89) Vita consecrata, 93.
(90) Novo millennio ineunte, 43.
(91) Vita consecrata, 46.
(92) Vita consecrata, 51.
(93) Plg. Novo millennio ineunte, 43.
(94) Vita consecrata, 51.
(95) Novo millennio ineunte, 46.
(96) Vita consecrata, 62.
(97) Plg. Broliškas gyvenimas bendruomenėje, 62; plg. Vita consecrata, 56.
(98) Plg. Novo millennio ineunte, 45.
(99) Plg. Broliškas gyvenimas bendruomenėje, 70.
(100) Plg. Vita consecrata, 54.
(101) Plg. Lumen gentium, 12; plg. Vita consecrata, 46.
(102) Vita consecrata, 46.
(103) Plg. Vita consecrata, 98.
(104) Jonas Paulius II. I movimenti nella Chiesa. II tarptautinio kolokviumo darbai. Milanas 1987, p. 24–25; I movimenti nella Chiesa. Vatikanas 1999, p. 18.
(105) Plg. Novo millennio ineunte, 50.
(106) Christifideles laici, 31–32.
(107) Plg. Vita consecrata, 46.
(108) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Africa (1995 rugsėjo 14), 94.
(109) Novo millennio ineunte, 40.
(110) Plg. Novo millennio ineunte, 15.
(111) Vita consecrata, 76.
(112) Novo millennio ineunte, 49.
(113) Plg. Vita consecrata, 82.
(114) Novo millennio ineunte, 49.
(115) Novo millennio ineunte, 50.
(116) Plg. Novo millennio ineunte, 50.
(117) Jonas Paulius II. Homilija (2001 vasario 2): L’Osservatore Romano (2001 vasario 4).
(118) Plg. Vita consecrata, 84.
(119) Plg. Vita consecrata, III skyriaus pavadinimas.
(120) Plg. Novo millennio ineunte, 50.
(121) Plg. Novo millennio ineunte, 58.
(122) Plg. Jonas Paulius II. Redemptoris missio (1990 gruodžio 7), 1.
(123) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in Asia (1999 lapkričio 6), 22.
(124) Plg. Novo millennio ineunte, 40.
(125) Plg. Vita consecrata, 83.
(126) Plg. Novo millennio ineunte, 51.
(127) Plg. Novo millennio ienunte, 23.
(128) Plg. Vita consecrata, 96.
(129) Plg. Vita consecrata, 98.
(130) Plg. Vita consecrata, 99.
(131) Vita consecrata, 100.
(132) Plg. Vita consecrata, 101.
(133) Plg. Ecclesia in Asia, 31; 34.
(134) Plg. Ecclesia in Asia, 44.
(135) Plg. Vita consecrata, 102.
(136) Vita consecrata, 103.
(137) Novo millennio ineunte, 51.
(138) Plg. Novo millennio ineunte, 51.
(139) Plg. Vita consecrata, 88–91.
(140) Plg. Novo millennio ineunte, 51.
(141) Plg. Novo millennio ineunte, 9.
(142) Vita consecrata, 19.
(143) Vita consecrata, 16.
(144) Plg. Vita consecrata, 93.
(145) Plg. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacija. Potissimum institutioni (1990 vasario 2), 29.
(146) Plg. Novo millennio ineunte, 31.
(147) Novo millennio ineunte, 54.