30 eilinis sekmadienis (A)
Iš 22, 20–26, 1 Tes 1, 5–10; Mt 22, 34–40
 

Sekuliarusis humanizmas siekia visuomenės pažangos bei teisingumo, nesikreipiant į dieviškąją tikrovę. Biblinis humanizmas yra keliais tūkstantmečiais senesnis už sekuliarųjį. Jis skelbia istorijoje veikiantį Dievą ir žmogaus atsaką, pasireiškiantį meile Dievui ir artimui. Krikščioniškasis humanizmas grindžiamas įsitikinimu, kad mus tokius, kokie esame, padaro gelbėjanti Dievo meilė. Dieviškoji kibirkštis, transcendentinis pradas arba „malonė” įkvepia mums gebėjimą mylėti kitus ir pranokti prigimtinius žmogiškuosius mastelius. Senojo Testamento sąlygotas Izraelio humanizmas daugeliu požiūrių pranoko kitų senovės tautų žmogiškumo sampratas. Šias žmogiškumo pamokas girdėjome pirmajame skaitinyje. Raginama neskriausti svetimšalio ir ateivio, primenant pačių izraelitų patirtį svetimame krašte. Daugelyje žmogiškųjų visuomenių rūpinamasi našlėmis ir našlaičiais. Tačiau čia Dievas apsireiškia kaip asmeninis jų teisių gynėjas. Pagal Babilone galiojusį Hamurabio kodeksą buvo leidžiama imti palūkanas iš bet kurio skolininko. Izraelyje draudžiama imti palūkanas iš vargšų. Artimo vargai ir nepritekliai pateikiami kaip visos tautos rūpestis. Šiuose humanistiniuose įstatymuose santykis su Dievu tiesiogiai neminimas, tačiau jų kontekstas aiškiai yra Dievo Sandora su savo tauta.

Senojo Testamento apreiškime plėtojama žydų tautos išlaisvinimo tema: Dievas išlaisvina izraelitus iš vergijos ir sudaro Sandorą su jais, kad tai būtų visuotinis išlaisvinimo ženklas. Ši Dievo iniciatyva atveria išganymo istoriją (Iš 3, 7–9; 14, 30–31). Išlaisvinantis Dievo veikimas nuskriaustųjų atžvilgiu iškyla kaip teisingumo reikalavimas. Sandora įpareigoja tikinčiuosius vykdyti teisingumo pareigas. Mes esame kviečiami bendradarbiauti su Dievu jo vykdomame išlaisvinime, nes vargstančiųjų ir prislėgtųjų niekuomet netrūksta. Biblijoje skelbiamas solidarumas su vargstančiaisiais nėra sentimentali užuojauta. Tai įpareigoja angažuotis jų labui. Turime nepamiršti, jog vargšų visuomet turėsime.

Skaitinys iš Evangelijos glausta forma išreiškia dvejopą nuostatą Dievo ir artimo atžvilgiu. Jėzus, paprašytas pateikti Įstatymo nuostatų santrauką, sako, jog privalome mylėti Dievą visa širdimi, protu ir visomis jėgomis, o artimą – kaip save pačius. Dievas paminimas pirmiau ne tik todėl, kad jis vertas ypatingos meilės, bet taip pat dėl to, jog mūsų meilė kitiems kyla iš Dievo meilės. Dievą mylėti įstengiame tik todėl, kad pats Dievas pirmiau įžiebė mumyse malonės kibirkštį. Jei sekuliarusis humanizmas atrodo patrauklus, biblinis ir krikščioniškasis humanizmas turi būti dar patrauklesnis. Tačiau tai gali būti tik tokiu atveju, jei jo skelbėjai gyvena tuo, ką skelbia.

Žemiškojo gyvenimo išlaisvinimai skelbia visuotinį išlaisvinimą. Nors galutinis išlaisvinimas įvyksta anapus istorijos ir anapus mirties, vis dėlto jis vyksta per žmogiškosios plotmės išlaisvinimus. Taigi krikščionio angažavimasis, siekiant teisingumo šiame pasaulyje, anaiptol nėra bevertis. Jėzus, paskelbęs Kalno palaiminimus, pasirodo esąs visų nuskriaustųjų ir vargstančiųjų gynėjas. Tai, kad vargstantieji ar kenčiantieji, ko nors stokojantys vadinami „palaimintaisiais”, nereiškia, jog tuo norima amžiams įtvirtinti jų socialinę padėtį. Palaiminimais skelbiama, jog būtent per juos prasideda išganymo darbas.

Sinagogoje buvo suformuluota 616 įsakymų, iš jų 248 teigiami ir 365 neigiami, savo ruožtu šie nuostatai suskirstyti į didžiuosius ir mažuosius. Fariziejai, laikydamiesi šios draudimų bei leidimų moralės, žinojo, kaip išvengti nuodėmės. Tarsi tikslioje sąmatoje jie suskaičiuodavo, kiek Dievas jiems liko skolingas. Jėzus atsakydamas pabrėžia meilės pirmenybę: „Mylėk”. Meilė egzistuoja spontaniškai, ji plėtojasi nuolat siekdama naujų erdvių. Ragindamas mylėti Dievą ir artimą, Jėzus turi omenyje visus žmones, net ir priešus. Pasiaukojęs ant kryžiaus Jėzus suteikia naują matmenį šiam bibliniam įsakymui: „Mylėk savo artimą kaip save patį”. „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau” (Jn 13, 34–35). Meilė yra įstatymo pilnatvė.

Jėzus nukelia Senojo Testamento iškeltus teisingumo reikalavimus į pačią giliausią žmogiškąją plotmę, į pačią meilės šerdį. Vien tikra meilė ragina įsipareigoti siekti teisingumo, visuminio žmogaus išlaisvinimo, pirmiausia rūpinantis patiriančiais neteisybę. Sūniška meilė tėvui ir broliška meilė žmonėms susilieja į vieną gyvenimo tikslą ir polėkį. Kristaus mokymas mylėti iškelia mus į svaiginantį aukštį. Jis drįso sutapatinti save su kiekvienu žmogumi. Jei norime žinoti su kuo pirmiausia Viešpats tapatinasi, išklausykime karališkojo teismo nuosprendį (Mt 25, 31–46). Nuo šiol mano priklausomybę karalystei nulemia mano nuostata nuskriaustųjų atžvilgiu. Krikščioniškoji meilė visų pirma yra absoliutaus teisingumo reikalavimas, o teisingumas įgyja pilnatvę tik meilėje.