33 eilinis sekmadienis (A)
Pat 31, 10–13. 19–20. 30–31; 1 Tes 5, 1–6; Mt 25, 14–30
 

Nors žmogus išganomas ne savo darbų nuopelnais, tačiau išganymui reikalingą tikėjimą liudija kaip tik darbai. Tai nuolat pabrėžia apaštalas Paulius savo laiškuose galatams ir romiečiams. Reformacijos epochos polemika dėl nuteisinimo apskritai kilo dėl skirtingos sąvokų vartosenos tradicijos. 1999 m. Augsburge Katalikų Bažnyčia ir Pasaulinė liuteronų federacija pasirašė „Bendrą deklaraciją dėl nuteisinimo doktrinos”, kuria išsklaidomi ankstesni nesusipratimai dėl formuluočių. Nė vienas savo jėgomis ar nuopelnais negali priartėti prie Dievo, negali nusipelnyti jo meilės. Mūsų ryšį su Dievu laiduoja tikėjimo malonė. Tačiau savo ruožtu mes privalome be atodairos priimti dieviškąjį gyvenimą, turime nuolat atsiliepti į jį. Tuomet „geri darbai” tampa mūsų naujo gyvenimo vaisiais. Tačiau negalime tvirtinti, jog tais gerais darbais „nusipelnome” išganymą.

Visi trys skaitiniai skirtingais aspektais kalba apie laiką, tikėjimą ir darbus. Patarlių knygoje aprašoma ideali izraelitų žmona, sumani, gailestinga, maldinga moteris, „jos darbus giria miesto vartai”. Žinoma, šis moters paveikslas neatitinka šiuolaikinės moters įvaizdžio, ypač peršamo agresyviojo feminizmo šalininkių. Ši ideali žmona, tikras namų židinio angelas suderina motinystę su dėmesiu kitoms gyvenimo vertybėms. Jos intuicija padeda būti tikra vyro įkvėpėja. Ši moteris laiminga aplink sėdama laimę. Ji žino, kad gyvenimo laikas duotas būti gyvybės, sveikatos, džiaugsmo šaltiniu. Būdama rūpestinga ir dėmesinga tam, kas silpna ir menka, ji pakoreguoja griežtokus vyro gyvenimo planus. Bažnyčios tėvai moters vaidmenį lygino su Šventosios Dvasios, kuri yra meilė, šviesa, džiaugsmas, vaidmeniu: „Daug sumanių moterų, bet tu viršiji jas visas!” Izraelitė moteris, kilusi iš tautos, sudariusios Sandorą su Dievu, didžiadvasiškai atsiliepė į Dievo meilę, aukodama savo gyvenimą pačiu geriausiu būdu. Jos darbai liudija jos vidinį gyvenimą ir jos tikėjimą.

Tas pats motyvas skamba apaštalo Pauliaus laiške tesalonikiečiams. Laukdami garbingo Viešpaties atėjimo, privalome gyventi šviesos, o ne tamsos gyvenimą. Jaunoje Tesalonikų Bažnyčioje kai kurie krikščionys baimingai laukia pasaulio pabaigos. Bendruomenėje išplinta tingumo virusas. Kam dirbti, jei netrukus pasaulio pabaiga. Paulius energingai reaguoja. Žinoma, žemiškojo gyvenimo rūpesčiai neturi atitraukti krikščionio nuo amžinybės reikalų, bet Kristaus laukimas taip pat neduoda teisės parazituoti. Juk laikas lemia tai, kaip žmonių širdyse įsišaknija Dangaus karalystė. Laikas yra sykiu brangi dovana dabarčiai ir ateities laidas. Apaštalas Paulius ragina: prie darbo, „nemiegokime”.

Evangelijos palyginimas apie talentus tęsia Pauliaus mokymą Tesalonikos krikščionims. Dievas, duodamas žmogui gyvenimą, suteikia ir priemones laimei pasiekti. Nusidėdami mes atmetame Dievo dovaną ir tariame jam „ne”. Kiekvieną kartą ištiesdami pagalbos ranką patvirtiname mumyse esančią dovaną ir tariame „taip”. Tuomet galime dėkoti Viešpačiui, leidžiančiam „ateiti į savo šeimininko džiaugsmą”.

Evangelijos palyginimuose vėluojantis šeimininkas, į vestuves vėluojantis jaunikis, iš šalies išvykęs karalius vaizduoja mūsų žemiškąjį laiką bei erdvę. Šis laikas ir erdvė mums skirti, kad atliktume darbą pagal mums duotus talentus. Palyginimo dėmesys laipsniškai nukreipiamas į trečiąjį žmogų. Šis žmogus nenori atiduoti šeimininkui daugiau negu gavęs. Jis netgi priekaištauja: „pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei”. Žmogus matuoja Dievą savo masteliu. Jis pavydi kitų sėkmei.

Tuo laiku talentas buvo nemenkas turtas, jis prilygo kelių tūkstančių darbo dienų užmokesčiui. Šie pinigai skirti investuoti, gaminti ir kurti. Žinoma, kiekvienam investavimui reikia šiek tiek drąsos, vaizduotės, truputėlio vilties. Tačiau nelaimingasis talento gavėjas nenori nė trupučio rizikuoti. Daugybė žmonių taip elgiasi su savo turimais gabumais. Neugdydami jie juos palaidoja. Tokie žmonės panašūs į bevaisį figmedį: „Nukirsk jį, kam dar žemę alina” (Lk 13, 7).

Palyginimas apie talentus yra iš pažiūros aštrokas. Dievas reikalauja iš mūsų daugiau, negu pats davė. Ar tai teisinga? Taip, nes mumyse sėjami grūdai turi nepaprastą galią augti. Iš mūsų nereikalaujama beatodairiškos rizikos. Pasitelkdami tikėjimą tampame vis drąsesni. Tiek tikėjime, tiek meilėje negalima visko saugiai apskaičiuoti, nes rizikuojama viskuo. Nuostabu tai, kad, duodami kiek išgalėdami, pamatome, jog galime dar daugiau. Dangus neskirtas tiems, kurie netiki meile. Dangaus karalystė nereiškia amžino nuobodžiavimo ir bedarbystės. Mažuose dalykuose parodžiusiems ištikimybę bus patikėti dideli. Šventoji Teresėlė tai labai gerai suvokė sakydama, kad būdama danguje ji darys gera žemėje.