Bažnyčios žinios. 2002 lapkričio 15, Nr. 21. <<< atgal
į numerio turinį
Visų šventųjų diena Vilniuje
Lapkričio 1 d. Bažnyčia šventė Visų šventųjų iškilmę. Ta proga 10 val. Vilniaus arkikatedroje šv. Mišias aukojo kardinolas A. J. Bačkis. Per pamokslą jis priminė, kad Viešpats mus visus kviečia tapti šventais, o Bažnyčia ragina džiaugtis kartu su dangaus laimę pasiekusiais. Po Nepriklausomybės atgavimo Visų šventųjų dieną šv. Mišios tradiciškai būdavo aukojamos ir Rasų kapinėse. Šiemet nuspręsta Mišių liturgiją švęsti Vilniaus Antakalnio kapinėse, kur palaidoti Sausio 13-ąją žuvę Laisvės gynėjai.
Čia šv. Mišias aukojęs kardinolas A. J. Bačkis pasakė tokį pamokslą:
Vėlinių išvakarių dieną mūsų mintys aplanko visus mums brangius žmones, kuriuos pažinome, su kuriais gyvenome, kuriuos mylėjome. Sausio tryliktosios aukų kapai mūsų tautos kančios, laisvės ir atminties vieta. Tai ypatinga vieta kiekvienam lietuviui, kuriam yra brangi Tėvynė ir nepriklausomybė.
Kapai, kryžiai, žvakės ir gėlės mums kalba apie seniai mus palikusius arba dar visai neseniai išėjusius. Visus juos šiandien prisimename savo maldoje.
Prisimename savo mirusius artimuosius, kurie yra užmigę Kristaus vienybėje. Mūsų širdis yra kupina dėkingumo už visa gera, ką iš jų esame patyrę. O gal šiandien norime ištarti žodžius, kurių nespėjome ar nemokėjome pasakyti jiems dar gyviems esant? Kol mes patys esame dar gyvi, skubėkime atsiprašyti, susitaikyti, atleisti
Kapų kauburėliai mums primena, kad mūsų artimieji jau yra amžinojoje Tėvynėje, o mes dar tik kelyje. Šiandien meldžiamės už juos, prašydami Dievo gailestingumo, kurį Jis pažadėjo dvasios varguoliams, tyraširdžiams, taikdariams, romiesiems, gailestingiesiems. Visi jie jau šventajame Dievo mieste, kurį aprašo Apreiškimo knyga: Dievo padangtė tarp žmonių. (Dievas) apsigyvens pas juos Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio (Apr 21, 34). Tai yra visų mūsų kelionės tikslas.
Daugelis tų, kurie iškeliavo, jau yra Dievo karalystėje ir jiems nereikalingos mūsų maldos. Mūsų maldų šiandien labiausiai laukia skaistykloje kenčiančios sielos, kurios skaistinamos, nuvalomos nuo savo kalčių ir klaidų, užstojančių Dievo Veidą. Nors sielos skaistykloje ir kenčia, tačiau jos yra ramios, nes žino, kad regės Dievą. Artimųjų malda, Mišios, geri darbai tai didžiausia dovana, kurią galime teikti savo mirusiems pagelbėdami jiems ir sumažindami jų kančias.
Tačiau mirusiųjų minėjimo diena, ypač kapų lankymas, nėra vien tik amžinybės piliečių atminimas. Tai svarbi pamoka mums, kurie dar esame kelionėje. Mirties akivaizdoje atpažįstame savąjį tikėjimą. Mūsų tikėjimas sako, kad mirtis netaria paskutinio žodžio, kad už šio mažo kapų kauburėlio su kryžiumi prasideda kitas, amžinasis gyvenimas. Kapai mums primena, kad Dievas yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Viešpats. Mirtis tik slenkstis, per kurį pereiname į naują gyvenimą. Mirties dieną pasibaigia mūsų žemiškoji kelionė, kurioje visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina (Rom 8, 22). Gimsta naujas kūrinys, naujas žmogus, kuriam skirta gyventi amžinai.
Tai yra mūsų tikėjimas, kuriuo gyvendami jau pirmųjų amžių krikščionys ant savo kapų iškaldavo ne mirties datą, bet dies Natalis, amžinojo gyvenimo gimimo dieną.
Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, atsisveikindama su savo seselėmis, kalbėjo: Aš nemirštu, bet einu į gyvenimą.
Daug dalykų, kurie mums šiandien atrodo labai svarbūs, kurie mums sukelia daugybę nerimo, skausmo ir kančios, amžinybėje neturės jokios vertės. Ten visai nesvarbi bus mūsų karjera, laimėjimai, užimami postai Amžinybėje išliks tik vienas dalykas Meilė.
Žvelgdami į trapias žvakelių liepsneles ant įvairiausių kapų, susimąstykime: ar meilė Dievui, žmonėms, Tėvynei yra tas atsvaros taškas, kuris mano gyvenimo kelionėje padeda išlaikyti tinkamą kryptį? Ar tikėjimo šviesa nušviečia mano kelią? Ar sunkumai mano gyvenime neužstoja Dievo, su kuriuo netrukus susitiksiu, veido?
Motina Teresė sakė: Jokie vargai, joks skausmas, jokie darbai ir rūpesčiai teneužgesina mūsų širdyje prisikėlimo džiaugsmo.
Kryžiai, pastatyti ant krikščionio kapo, liudija, kad esame Prisikėlimo žmonės. Prieš dešimtį metų aplankęs šiuos kapus, Šv. Tėvas Jonas Paulius II kalbėjo:
Kryžiai, primeną mylimus asmenis,
jie tvirti ir tokių čia daugiausia
tepaskatina artimuosius ir bičiulius
atgaivinti savo krikščionišką tikėjimą.
Prie šių kryžių teauga
Meilės, vilties ir atlaidumo daigai.
O, kad Tavojo Kryžiaus šviesa, Viešpatie,
nušviestų ir įprasmintų visus kryžius!
Žvelgdamas į juos, kiekvienas Lietuvos sūnus
teprisimena, jog žmogaus
jo paties ir visų brolių
orumas remiasi į Tave,
miręs ir prisikėlęs Kristau, laiko ir istorijos Viešpatie,
kiekvienos žmogiškos būties pradžia ir pabaiga.
Lankydami artimųjų kapus, uždegdami žvakeles, melsdamiesi už mūsų brolius ir seseris su tvirtu tikėjimu ir džiugia viltimi ženkime gyvenimo keliu, padrąsinti Kristaus žodžių: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, ( ) neragaus mirties per amžius(Jn 11, 2526).