„Bažnyčios žinios“. 2002 lapkričio 15, Nr. 21. <<< atgal į numerio turinį

Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija

Pastoracinė bažnytinių muziejų funkcija


(Tęsinys. Pradžia Nr. 19)
 

Pastoracinė bažnytinių muziejų funkcija
 

Jūsų Eminencija (Ekscelencija),

Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija, aptarusi bibliotekų bei archyvų klausimus (1) ir patvirtinusi užduoties inventorizuoti bei katalogizuoti Bažnyčios (kilnojamąjį ir nekilnojamąjį) istorinį-meninį paveldą būtinumą bei neatidėliotinumą (2), dabar imasi muziejų temos, siekdama materialiai išlaikyti, teisiškai apsaugoti ir į pastoraciją įtraukti reikšmingą, reguliariai nebenaudojamą istorinį-meninį paveldą.

Šiuo dokumentu Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija trokšta stiprinti Bažnyčios veikimą per kultūrines vertybes ir taip skatinti naująjį humanizmą, kuris tarnautų naujajai evangelizacijai. Popiežiškosios komisijos pagrindinė užduotis yra akinti Dievo tautą ir pirmiausia specialistus (pasauliečius ir dvasininkus) naudoti Bažnyčios istorinį-meninį paveldą pastoracijos srityje.

Krikščionybę paženklina kiekvienos kartos „čia ir dabar” Evangelijos skelbimas bei ištikimybė Tradicijai. Bažnyčia „amžių būvyje” naudoja „įvairių kultūrų pasiekimus, stengdamasi visoms tautoms skelbti ir aiškinti Kristaus naujieną” (3). Todėl „tikėjimas natūraliai linksta reikštis meninėmis formomis bei istoriniais liudijimais, turinčiais vidinės evangelizacinės jėgos ir kultūrinę vertę; Bažnyčia tam turi skirti didžiausią dėmesį” (4). Todėl senuosiuose krikščionybės kraštuose, taip pat ir tose srityse, kurios buvo evangelizuotos vėliau, susikaupė turtingas kultūrinių vertybių paveldas, galintis reikšmingai prisidėti prie Bažnyčios misijos.

Šia prasme ir bažnytinis muziejus su visais jo aplinkoje vykstančiais renginiais artimai susijęs su bažnytiniu gyvenimu, nes regimai dokumentuoja kelią, kurį amžių raidoje Bažnyčia nuėjo pamaldomis, katecheze, kultūra ir artimo meile. Todėl bažnytinis muziejus yra vieta, kur dokumentuojamas ne tik žmogaus genijus, bet ir kultūrinio bei religinio gyvenimo raida, taip laiduojant jo dabartį. Vadinasi, muziejaus nevalia suvokti „absoliučiai”, tai yra atsietai nuo viso pastoracinės veiklos konteksto, jį būtina mąstyti kaip bažnytinio gyvenimo visumos ir kiekvienos tautos bei kultūros istorinio-meninio paveldo dalį. Todėl bažnytiniam muziejui reikia būtinai rasti vietos pastoracinės veiklos srityje, kur jam tektų užduotis atspindėti bažnytinį gyvenimą per platų istorinį-meninį paveldą.

Krikščioniškuoju požiūriu bažnytiniai muziejai visateisiškai priklauso struktūroms, siekiančioms padaryti prieinamas „Bažnyčios misijai tarnaujančias” (5) kultūrines vertybes, ir todėl turi būti organizuoti taip, kad įstengtų perteikti tai, kas šventa, gražu, sena ir nauja. Tad jie yra neatsiejamas Bažnyčios kultūrinių renginių bei pastoracinės veiklos dėmuo.

Nebenaudojamas, į šalį padedamas ir sunkiai apsaugomas istorinis-meninis paveldas gali būti reikiamai apsaugotas ir tinkamai pateiktas bažnytiniuose muziejuose. Būtina stengtis nustatyti naudojamų ir nebenaudojamų vertybių abipusę sąveiką, kuri laiduotų retrospektyvinį vaizdą, dabartines funkcines galimybes bei tolesnes atitinkamos srities perspektyvas; tam būtina į koordinuotą visumą sutelkti muziejus, paminklus, interjero reikmenis, sakralinius vaidinimus, liaudies maldingumo formas, archyvus, bibliotekas, kolekcijas ir kitus vietinius papročius. Ten, kur kultūra yra irstanti, būtina imtis iniciatyvų, kuriomis būtų siekiama iš naujo atrasti tai, kas kultūriniu bei dvasiniu matmeniu priklauso visiems, turint priešais akis ne turizmą, bet autentiškai žmogišką prasmę. Tada bus įmanoma iš naujo įžiūrėti istorinio-meninio paveldo tikslą – būti naudojamam kaip kultūrinė vertybė.

Tokioje perspektyvoje bažnytinis muziejus gali pasidaryti svarbiausia vieta, galinčia padėti peržvelgti praeitį ir išvysti dabartį geriausiais bei dažnai nežinomais aspektais. Be to, bažnytinis muziejus yra saugojimo pastangų koordinavimo, žmonių ugdymo ir krikščioniškojo tikėjimo skelbimo tam tikroje srityje vieta. Todėl muziejaus struktūra turėtų derėti su dinamiška socialine, politine bei kultūrine realybe ir tam regionui numatytais pastoraciniais planais.

Kad ir kokios svarbios Bažnyčioje būtų muziejinės struktūros, kultūrinių vertybių apsauga pirmiausia lieka patikėta bažnytinei bendruomenei. Ji turi suvokti savo praeities reikšmę, brandinti savo priklausomybės sričiai, kurioje gyvena, sąmonę, įžiūrėti pastoracinį istorinio-meninio paveldo pobūdį. Tad norint iškelti aikštėn istorinio-meninio paveldo vertę – paveldo, sukaupto įvairių, viena po kitos einančių kultūrų prisidedant ir Bažnyčiai kaip apsišvietusiai užsakovei ir rūpestingai seniai praėjusių laikų pėdsakų sergėtojai, – būtina ugdyti kritišką sąmonę.

Todėl akivaizdu, kad bažnytinio muziejaus sąranga turėtų remtis ekleziologiniu pagrindu, teologinėmis perspektyvomis ir dvasiniu matmeniu, nes tik per tai tokias institucijas galima integruoti į pastoracinį planą.

Pateikiamu aplinkraščiu, kuriame į tai nuodugniau nesigilinama, bet tuo remiamasi, pirmiausia norima bendrai ir daugiausia praktiškai apmąstyti bažnytinių muziejų reikšmę bei vaidmenį visuomeniniame ir bažnytiniame gyvenime. Bažnytinių muziejų originalumas ir veiksmingumas priklauso nuo aplinkos, kurios neatsiejamas dėmuo jie yra.
 

1. Bažnyčios istorinio-meninio paveldo saugojimas

1.1. Istorinio-meninio paveldo reikšmė

Bažnyčios kultūrinės vertybės pirmiausia yra krikščionių bendrijos paveldas. Tačiau sykiu dėl visuotinio krikščioniškojo skelbimo matmens jos tam tikra prasme priklauso ir visai žmonijai. Jos tarnauja Bažnyčios misijai, kuriai būdinga dviejų tarpusavyje sąveikaujančių momentų – žmogiškojo skatinimo ir krikščioniškosios evangelizacijos – dinamika. Jų vertė pabrėžia tikėjimo įkultūrinimo darbą.

Kultūrinės vertybės, kuriomis reiškiasi istorinė atmintis, per įvairių kartų kūrinius leidžia pamatyti jų tikėjimo kelią. Per kultūrinių vertybių meninę vertę atsiskleidžia vietinių menininkų, amatininkų ir meistrų kūrybinis gebėjimas įspausti į tai, kas suvokiama jusliškai, savo pačių religinę pajautą ir krikščioniškosios bendruomenės maldingumą. Savo kultūriniu turiniu jos perteikia šiandienei visuomenei tam tikros srities ir tam tikro laikotarpio žmogiškosios bei krikščioniškosios išminties individualią ir bendruomeninę istoriją. Bažnyčios kultūrinių vertybių liturginė reikšmė liudija, jog jų pirmutinė paskirtis buvo dieviškasis kultas. Jų visuotinė paskirtis leidžia joms būti naudingoms visiems, nepasidarant kieno nors išskirtine nuosavybe.

Vertę, kurią Bažnyčia pripažįsta savo kultūrinėms vertybėms, paaiškina „tikinčiųjų bendrijos ir ypač bažnytinių institucijų noras rinkti tikėjimo liudijimus nuo apaštalų laikų bei puoselėti jų atminimą; tai išreiškia Bažnyčios, gyvenančios šiuo paskutiniuoju istorijos laikotarpiu, nepakartojamumą ir tęstinumą” (6). Atsižvelgdama į tai, Bažnyčia tolesnį savo kultūrinių vertybių perteikimą laiko svarbiu dalyku. Juk jos yra esminė Tradicijos grandis, regimas evangelizacijos atminimas, virstantis pastoracijos priemone. Iš to išplaukia „pareiga kultūrines vertybes restauruoti, prižiūrėti, katalogizuoti bei saugoti” (7), siekiant atverti jų prasmę, įgalinančią „jas geriau pažinti bei tinkamiau pritaikyti tiek katechezėje, tiek liturgijoje” (8).

Bažnyčios kultūrines vertybes sudaro milžiniškas istorinis-meninis paveldas, skirtingu mastu išsimėtęs visame pasaulyje. Savo tapatybę jis semia iš naudojamumo Bažnyčioje ir todėl negali būti atsietas nuo šio konteksto. Dėl šios priežasties reikia parengti strategijas, kuriomis būtų siekiama pateikti istorinį-meninį paveldą visapusiškai ir kontekstiškai, atskleidžiant jo daugialypį turtingumą. Norint iškelti aikštėn, kad Bažnyčia visuomet buvo suinteresuota reikšti katechezę, kultą, kultūrą ir artimo meilę įvairiopu kultūriniu pavidalu bei skirtingais stiliais, visa, kas, pavyzdžiui, dėl liturgijos reformų ar amžiaus nebenaudojama, būtina pateikti taip, kad tai būtų susiję su tebenaudojamomis vertybėmis.

Bažnyčia turi apsisaugoti nuo šių objektų išskirstymo, išblaškymo ar perleidimo kitiems (valstybės, miesto ar asmeniniams) muziejams pavojaus steigdama prireikus savo pačios „muziejines saugyklas”, galinčias laiduoti, jog objektai bus saugomi bei naudojami Bažnyčios aplinkoje. Net ir nedidelės meninės vertės objektai liudija juos pagaminusios bendruomenės uolias tikėjimo pastangas ir prisideda prie šiandienių bendruomenių tapatybės ugdymo. Jiems irgi reikėtų numatyti tinkamas „muziejines saugyklas”. Bet kuriuo atveju būtina, kad Bažnyčiai priklausančiuose muziejuose ir saugyklose saugomi kūriniai turėtų tiesioginį ryšį su kūriniais, kuriais tebesinaudoja Bažnyčios institucijos.

1.2. Požiūris į istorinio-kultūrinio paveldo saugojimą

Būdai, kuriais paskirose kultūrose saugomas kultūrinės atminties paveldas, labai skirtingi. Pavyzdžiui, Vakaruose ir jiems priklausančiose kultūrose praeities atminimas puoselėjamas per tai, kad pasenę, nebenaudojami objektai saugomi dėl jų istorinės-meninės reikšmės arba tiesiog dėl jų kaip atminimo priemonės vertingumo. Tuo tarpu kitose kultūrose puoselėti ankstesnių laikų atminimą patikima sakytiniam pasakojimui apie praeities darbus bei įvykius; taip dažnai daroma ir dėl to, kad radinius neretai būna sunku išsaugoti dėl klimatinių sąlygų. Galiausiai dar kitais atvejais saugojimas reiškia objektų kopijavimą, naudojant tas pačias medžiagas ir griežtai laikantis stilistinių pavyzdžių. Tačiau visos tautos gyvai suvokia praeities atminimą kaip pamatinę, rūpestingai puoselėtiną vertybę.

Šalyse, turinčiose ilgą krikščioniškąją tradiciją, istorinis-kultūrinis paveldas, kuris šimtmečių tėkmėje buvo nuolatos praturtinamas naujomis interpretacijos formomis ir ištisų kartų buvo mėgstama katechezės bei kulto priemonė, pastaruoju metu dėl sekuliarizacijos įgijo beveik vien estetinę reikšmę. Todėl Bažnyčioms priderėtų tinkamomis strategijomis taip išryškinti kontekstinę istorinių-meninių vertybių svarbą, kad estetinės vertės objektas nebūtų nei visiškai atsietas nuo savo pastoracinės funkcijos, nei atidalytas nuo istorinio, socialinio, erdvinio bei pamaldinio konteksto, kurį jis savitai išreiškia ir liudija.

Bažnytinis muziejus šaknijasi specifinėje teritorijoje, yra tiesiogiai susijęs su Bažnyčios veikimu ir regimai liudija jos istorinę atmintį. Jis neapsiriboja vien „senienų ir retenybių rinkimu”, ko Renesanso laikotarpiu siekė Paolo Giovio ir Alberto Lollio, bet saugo religinio pobūdžio meno kūrinius bei objektus, kad juos atvertų. Bažnytinis muziejus nėra ir „mouseion”, arba „mūzų šventykla”, pagal etimologinę sąvokos reikšmę primenanti struktūrą, įsteigtą Ptolėmajo Sotero Aleksandrijoje. Tai pastatas, kuriame rūpinamasi Bažnyčios istoriniu-meniniu paveldu. Juk net ir tada, kai objektai Bažnyčioje nebenaudojami, jie ir toliau perteikia žinią, kurią seniai gyvenusios krikščionių bendruomenės norėjo perduoti būsimoms kartoms.

Todėl, turint galvoje šiuos svarstymus, svarbu išrutulioti tam tikras bažnytine prasme tinkamas istorinio-meninio paveldo atvėrimo bei saugojimo strategijas. Tokių strategijų pagrindas turėtų būti šie įsipareigojimai:

– saugoti padedant specialiai tam dieceziniu bei nacionaliniu lygmeniu įsteigtoms institucijoms;
– pažinti ne tik pagrindinę paskirtį bei istoriją, bet ir paveldo sandarą sistemiškai inventorizuojant bei katalogizuojant (9);
– susieti kūrinius su socialinio, bažnytinio ir religinio gyvenimo kontekstu;
– susieti praeities kūrinius su šiandiene bažnytine ir kultūrine patirtimi;
– išlaikyti ir galbūt panaudoti tokius kūrinius pastoraciniu matmeniu (10).

Norint tokius įsipareigojimus įvykdyti, gali būti tikslinga steigti bažnytinius muziejus, kurie, būdami susiję su kokios nors apibrėžtos teritorijos istoriniu-meniniu paveldu, galėtų imtis ir kultūros gaivinimo centrų vaidmens. Vis svarbiau darosi racionaliai surikiuoti įvairias bažnytines institucijas, atsakingas už kultūrinių vertybių sritį. Kur įmanoma, minėtoms bažnytinėms institucijoms derėtų stengtis bendradarbiauti su panašiomis viešosiomis tarnybomis siekiant bendrų projektų.

1.3. Keli istoriniai faktai, susiję su istorinio-meninio paveldo saugojimu

Visiems žinomos Bažnyčios pastangos visąlaik rūpintis savo istoriniu-meniniu paveldu; tai liudija popiežių, visuotinių Susirinkimų, vietinių sinodų bei pavienių vyskupų nutarimai. Toks rūpinimasis taip pat reiškėsi tiek meno kūrinių, skirtų kultui bei šventų vietų puošimui, užsakymais, tiek šių kūrinių priežiūra bei saugojimu (11).

Vertingiems objektams – tarp jų pirmiausia liturginiams reikmenims ir relikvijoms su atitinkamais relikvijoriais – saugoti nuo vėlyvosios Antikos katedrose ir kitose svarbiose kulto vietose (pvz., šventovėse), dažniausiai šalia zakristijos arba specialiai tam numatytose spintose ar skryniose, būdavo įrengiami vadinamieji „lobynai”. Tokios kolekcijos pirmiausia atlikdavo ypač vertingų kulto objektų, naudojamų per itin iškilmingas pamaldas, deponavimo funkciją; be to, joms dėl garsių relikvijų buvimo buvo būdinga ir tam tikra parodomoji vertė; prireikus jos galėdavo atlikti ir aukso rezervo funkciją. Tai puikiai liudija „Popiežiškosios zakristijos” Vatikane pavyzdys.

Viduramžių „lobynų” tikrąsias kolekcijas, sudarytas iš (laikinai arba visiškai) nebenaudojamų ir ypatingai institucinei globai atitekusių objektų, bet kuriuo atveju buvo galima pamatyti. Objektai, sudarantys šias kolekcijas, tinkamose vietose ir tinkamais laikais būdavo išstatomi viešajam gėrėjimuisi. Šios kolekcijos nuo privačių Antikos kolekcijų skyrėsi tuo, kad „lobynai” buvo ne pavienio asmens, bet atitinkamų institucijų vaisius ir todėl išlaikė viešojo naudojimo funkciją. Iš seniausiųjų minėtini Saint-Denis abatijos Prancūzijoje ir Monzos katedros Italijoje lobynai, abu atsiradę VI amžiuje. Tarp garsiausių Viduramžių laikotarpio „lobynų” galima paminėti šiuos rinkinius: Italijoje – Sancta Sanctorum Romoje, Morkaus bazilikos Venecijoje ir Sant’Ambrogio katedros Milane; Prancūzijoje – Sainte Foy de Conques šventovės ir Verdeno-Metzo katedros; Vokietijoje – Kelno katedros, Acheno katedros ir Regensburgo katedros; Ispanijoje – Oviedo „Camera Santa”; Airijoje – Clonmacnoise katedros. Daugelis šių lobynų aprūpinti inventoriniais sąrašais bei katalogais, įvairiais būdais parengtais amžių tėkmėje.

Privačios vertingų ar tiesiog keistų antikinių objektų kolekcijos, kurios nuo XIV amžiaus paliudijamos dokumentais, nebuvo svetimos ir dvasininkams. Tarp klasikinių kūrinių didžiųjų kolekcijų, kurioms nuo XV a. pradžią davė iš naujo prabudęs domėjimasis Antika, įrikiuotini ir rinkiniai, prie kurių prisidėjo popiežiai bei kardinolai. Šiame kontekste muziejininkystės istorijai esminis įvykis yra popiežiaus Siksto IV pageidavimu ant Kapitolijaus išstatytos bronzinės statulos; Romos gyventojams taip norėta priminta, jog šios statulos priklauso jiems. Tai buvo pirmasis meno kūrinių paskyrimas viešumai suvereno valia; tokia samprata įsigalės nuo XVIII a. pabaigos ir duos pradžią Kapitolijaus muziejui bei Vatikano muziejams Romoje ir didiesiems nacionaliniams muziejams svarbiausiose Europos sostinėse.

Po Tridento Susirinkimo, kai Bažnyčiai kultūros srityje teko reikšmingas vaidmuo, Milano arkivyskupas kardinolas Federigo Borromeo – pasitenkinant tik vienu pavyzdžiu – laikė savo paveikslų kolekciją saugojimo vieta ir kartu lavinimo centru, kuris turįs būti atviras rinktinei publikai. Todėl greta jis įsteigė 1609 metais Biblioteca Ambrosiana ir 1618 metais Tapybos, skulptūros ir architektūros akademiją; 1625 m. jis išleido iliustracinio pobūdžio katalogą Musaeon. Šios iniciatyvos, atspindinčios ano meno aristokratijai būdingus mecenavimo modelius, aiškiai rodo bibliotekos, muziejaus ir mokyklos jungimą į visumą siekiant įgyvendinti vieningą ugdymo bei kultūros planą.

XVI–XVII a. laipsniškai radosi naujų, paprastai pedagoginės bei didaktinės paskirties muziejų, kurie labai paplito bažnytinėje srityje, taip pat mokslinių muziejų seminarijose, kolegijose bei kitose, daugiausia su Jėzaus draugija susijusiose ugdymo įstaigose.

Naujausiais laikais šalia „lobynų” atsirado katedrų muziejų bei opera del duomo (katedros kūrinių) muziejų. Jų tikslas yra saugoti bei eksponuoti paprastai nebenaudojamus meno kūrinius bei kulto (ar kitokios pobūdžio) objektus, kurie buvo skirti pačioms katedroms ar jų zakristijoms. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje pasirodo pirmieji dieceziniai muziejai; jie panašūs į minėtus muziejus, tačiau juose yra objektų ir iš kitų miesto bei vyskupijos bažnyčių; jie sugabenami į vieną vietą, kad neliktų be priežiūros ir neišsibarstytų. Siekiant panašių tikslų, buvo įsteigti ir vienuolinių šeimų muziejai.

1.4. Su bažnytiniais muziejais susiję įstatymų nuostatai

XIX a. pirmojoje pusėje išleisti popiežiškosios valstybės įstatymų nuostatai dėl senienų bei meno kūrinių priežiūros bei saugojimo patvirtina įvairių popiežių nuo XV a. leistus potvarkius, kuriais siekta apriboti paminklų iš romėnų laikų griovimą ir išsaugoti klasikos kūrinius. Muziejų atžvilgiu juose galima aptikti modernių, inovacinių minčių. Garsiajame Pijaus VII 1802 m. spalio 1 dienos „Chirografo” (paties popiežiaus ranka parašytame dekrete laiško forma) nustatoma, jog viršesnės valstybinės institucijos turi „rūpintis, kad Antikos paminklai bei puikieji kūriniai <…>, kaip tikri grožio prototipai ir pavyzdžiai, išliktų iš religinių paskatų bei viešojo lavinimo labui ir būtų gausinami kitomis atrandamomis retenybėmis” (12). Negana to, galima parodyti, kad archeologinių radinių bei didžiosios dalies kitų meno kūrinių neperleidžiamumo ir neišgabenamumo už valstybės sienų principas grįstas jų viešojo naudojimo turint lavinimo tikslą idėja. Todėl, nepaisant anuo metu vyravusio pinigų stygiaus, nutariama skirti „viešųjų lėšų įdomiems objektams, papildysiantiems mūsų muziejus, įsigyti; išlaidas, tiesiogiai susijusias su dailiųjų menų skatinimu, tikrai kompensuos milžiniški privalumai, kurių iš to susilauks pavaldiniai ir valstybė” (13).

Šventojo Sosto potvarkiai, kuriuose kalbama apie muziejus, XX amžiuje adresuojami Italijos vyskupams, tačiau analogiškai gali būti laikomi galiojančiais visai Bažnyčiai. Paprastai jie nėra skirti vien muziejams; priešais akis turima plati sritis, kuriai taip pat priklauso archyvai, bibliotekos ir visas sakralinis menas, kultūrinės vertybės traktuojamos ir pastoraciniu aspektu. Primintinas Valstybės sekretoriato 1923 m. balandžio 15 d. aplinkraštis, kuriame siūloma „ten, kur dar nėra, įsteigti <…> ir gerai įrengti diecezinį muziejų, patalpinant jį vyskupo rezidencijoje arba katedroje” (14). Derėtų paminėti ir 1924 m. rugsėjo 1 d. kardinolo Pietro Gaspari išsiųstą laišką. Jame Italijos vyskupams pranešama apie Popiežiškosios sakralinio meno Italijoje centrinės komisijos įkūrimą ir nurodoma kiekvienoje vyskupijoje įsteigti sakralinio meno diecezines ar regionines komisijas, kurios turėtų, be kita ko, „kurti diecezinius muziejus bei nustatyti jų tvarką” (15). Panašias gaires nubrėžė ir Susirinkimo kongregacija savo 1939 m. gegužės 24 dienos „Nurodymuose” (16), kur sakoma, jog tokių institucijų tikslas yra kūrinių saugojimas, kad jie nepražūtų. Minėtoji centrinė komisija, bendradarbiaudama su kompetentingomis valstybinėmis institucijomis, parengė keletą Italijos vyskupijoms skirtų pagalbinių priemonių, nurodančių, kaip steigti bei administruoti diecezinius muziejus (17).

Tikrai visuotinę reikšmę turi Dvasininkijos kongregacijos 1971 m. balandžio 11 dienos aplinkraštis vyskupų konferencijų pirmininkams; jame nurodoma saugoti dėl liturginės reformos nebenaudojamus „meno kūrinius ir lobius” dieceziniame arba tarpdieceziniame muziejuje (18).

Nei 1917 ir 1983 m. „Kanonų teisės kodekse”, nei „Rytų Bažnyčių kanonų teisės kodekse” muziejai neminimi, tačiau pateikiama aiškių nurodymų dėl istorinio-meninio paveldo priežiūros bei saugojimo (19).

Tai, kad Bažnyčia dabar laiko muziejus, lygiai kaip ir archyvus bei bibliotekas, kultūrinėmis bei pastoracinėmis institucijomis, yra faktas, aiškiai liudijamas 1988 metų apaštališkosios konstitucijos Pastor bonus. Juk šia konstitucija buvo įsteigta ši Popiežiškoji komisija, kuriai pavesta bendradarbiauti su dalinėmis Bažnyčiomis bei diecezinėmis institucijomis muziejų, archyvų ir bibliotekų steigimo klausimais, kad „meninis ir istorinis paveldas, kompetentingai renkamas bei saugomas visoje teritorijoje, būtų prieinamas visiems suinteresuotiesiems” (20).
 

2. Bažnytinio muziejaus savitumas, tikslas ir tipologija

2.1. Savitumas

2. 1.1. Saugojimas bažnytinėje aplinkoje

Norint suprasti bažnytinio muziejaus savitumą, reikia pabrėžti, kad naudojimasis Bažnyčios kultūrinėmis vertybėmis pirmiausia ir iš esmės vyksta krikščioniškosios kultūros aplinkoje. Bažnyčios istorinio-meninio paveldo paskirtis nėra muziejinė, šis paveldas radosi kultui, katechezei, kultūrai, artimo meilei išreikšti. Tačiau kadangi laiko tėkmėje žmonių pastoraciniai poreikiai bei skoniai keičiasi, daug objektų tampa nebenaudojami, ir todėl, siekiant laiduoti jų išlikimą dėl jų istorinės-meninės vertės, iškyla saugojimo problema. Materialinis saugojimas bei sergėjimas nuo neteisėtų aktų kartais reikalauja griežtų sprendimų, nes pavojai, taip pat netiesioginiai, jog tokie objektai išsimėtys, didėja. Tokiais atvejais neatidėliotinai būtina steigti bažnytinius muziejus, kurie tinkamose vietose rinktų krikščioniškosios istorijos liudijimus bei jos istorines-kultūrines apraiškas ir, sutvarkę tai pagal specifinius kriterijus, pateiktų viešuomenei.

Tad bažnytiniai muziejai yra artimai susiję su dalinėmis Bažnyčiomis ir šiose – su juos gaivinančiomis bendruomenėmis. Jie yra „ne bedvasių radinių saugyklos, bet gyvos vietos, kur perduodamas tikinčiųjų bendrijos genijus ir dvasingumas” (21). Todėl bažnytinis muziejus nėra pasenusių objektų rinkinys: tai visateisė pastoracinė institucija, sergstinti bei atverianti kultūrines vertybes, kurios „kadaise tarnavo Bažnyčios misijai” ir dabar reikšmingos istoriniu-meniniu požiūriu (22). Jis siūlosi kaip krikščioniškosios evangelizacijos, dvasinio statydinimo, kultūrinio lavinimo, mėgavimosi menu ir istorijos pažinimo priemonė. Vadinasi, bažnytinis muziejus yra pažinimo, džiaugsmo, katechezės ir dvasingumo vieta. Todėl, norint suteikti istorinei krikščionybės atminčiai konkrečią ir vaisingą išvaizdą ir per tai regimai parodyti pastoracinį Bažnyčios veikimą tam tikroje teritorinėje srityje, „būtina pabrėžti bažnytinių muziejų – vyskupijų, bendruomenių ir regionų, – taip pat religijos įkvėptų literatūros, muzikos, teatro ir bendrai kultūros kūrinių reikšmę” (23).

Tad bažnytinį muziejų būtina laikyti į dalinę Bažnyčią integruota ir su kitomis ten esamomis institucijomis sąveikaujančia struktūra. Savo sąranga jis nėra savarankiška institucija, bet, siekdamas iškelti aikštėn viso istorinio-meninio paveldo vienovę ir neperskiriamumą, jo tęstinumą bei plėtrą laiko tėkmėje ir dabartinę funkciją bažnytinėje aplinkoje, susisaisto ryšiais ir aprėpia tam tikrą teritoriją. Kadangi šis paveldas artimai susijęs su Bažnyčios misija, jo turinys neturėtų prarasti savo vidinio tikslo bei naudojimo paskirties.

Vadinasi, bažnytinis muziejus yra ne statiška, bet dinamiška struktūra, įgyvendinama per muziejuje laikomų ir savo paskirties vietoje tebesančių objektų koordinavimą. Todėl būtina teisiškai ir praktiškai garantuoti, kad muziejuje eksponuojamus objektus bus įmanoma kaip nors laikinai vėl panaudoti griežtai pastoraciniams ir liturginiams bei taip pat kultūriniams ir socialiniams tikslams. Reikia imtis kultūrinio skatinimo iniciatyvų, kad muziejuose sukauptos vertybės būtų studijuojamos, jomis būtų gėrimasi bei naudojamasi. Būtina mokėti, pasitelkiant muziejus, parodas, kongresus, dvasinius vaidinimus, spektaklius ir kitus renginius, organiškai iš naujo perskaityti ir atgaivinti šiandien tebegyvos bendruomenės bažnytinę istoriją.

2.1.2. Paveldo atvėrimas bažnytinėje aplinkoje

Bažnytinį muziejų, pirmučiausia renkantį paveldą, kuriam gresia pavojus būti išsklaidytam, turėtų lydėti projektas, kuriuo būtų siekiama supažindinti su praeitimi ir padėti atrasti šioje praeityje Bažnyčios gyvenimą. Šiuo požiūriu bažnytinis muziejus atitinkamos dalinės Bažnyčios teritorijoje tampa bažnytine, kultūrine ir visuomenine susitikimo vieta.

Todėl bažnytinis muziejus turėtų būti artimai susijęs su teritorija, kuriai pats priklauso, nes „papildo” ir „susumuoja” kitas bažnytines vietas. Jis susisaisto su specifine teritorija, kad iškeltų aikštėn jos istorinį, kultūrinį, socialinį ir religinį audinį. Tad viso vietinio istorinio-meninio paveldo atvėrimu siekiama padėti atskiram asmeniui ir bendruomenei suvokti žmogiškosios bei krikščioniškosios istorijos reikšmę.

„Tikinčiųjų bendrijos ir ypač Bažnyčios institucijų nusistatymas rinkti tikėjimo liudijimus nuo pat apaštalų laikų bei puoselėti jų atmintį išreiškia Bažnyčios, gyvenančios šiuo paskutiniuoju istorijos laikotarpiu, nepakartojamumą ir tęstinumą. Pagarbus Jėzaus žodžių ir darbų, pirmosios krikščionių bendruomenės, Bažnyčios kankinių ir tėvų, krikščionybės paplitimo pasaulyje atminimas teikia deramą progą šlovinti Viešpatį ir dėkoti jam už ‘didžius dalykus’, kuriuos jis padarė savo tautai. Todėl Bažnyčios sąmonėje chronologinė atmintis skatina iš naujo perskaityti įvykius dvasiškai, išganomojo vyksmo, eventum salutis, kontekste ir primygtinai verčia atsiversti, kad visi būtų viena” (24).

Tokia atmintis konkretų pavidalą įgyja žmogaus rankų pagamintuose objektuose, kurie formavo aplinką pagal dvasinius poreikius, šitaip atspindėdami bažnytinio gyvenimo raidą. Todėl jie rūpestingai saugotini ir dėl jų istorinės bei meninės vertės. Vadinasi, konstatavimu, kad tai, kas saugoma bažnytiniuose muziejuose, yra „atminties vertybės”, šis sektorius įrikiuojamas tarp pastoracijos priemonių, nes visa, kas gera Bažnyčiai, tarnauja salus animarum (sielų išgelbėjimui).

Tad bažnytiniai muziejai priklauso specifinei pastoracijos sričiai, nes primena dabarčiai kultūrinę, karitatyvinę ir auklėjamąją krikščionių bendruomenių veiklą, kuria jos liudijo tikėjimą pirma dabartinių bendruomenių. Vadinasi, jie yra „bažnytinė vieta”, nes:

– yra neatsiejamas Bažnyčios misijos dėmuo praeityje ir dabartyje;
– liudija Bažnyčios veiklą supažindindami su meno kūriniais, kurie buvo skirti katechezei, kultui ir artimo meilei;
– yra tikėjimo istorinio tapsmo bei tęstinumo ženklai;
– parodo tai, kas palikta daugialypių socialinių santykių ir bažnytinio gyvenimo;
– privalo prisidėti prie tikėjimo įkultūrinimo plėtotės;
– atskleidžia žmogaus kūrybinių procesų, kuriais norima išreikšti „Dievo šlovę”, grožį.

Atsižvelgiant į tai, apsilankymas bažnytiniame muziejuje reikalauja vidinio pasirengimo, nes čia lankytojai ne tik gali pamatyti gražių daiktų, bet ir yra kviečiami grožyje įžiūrėti šventybę. Apsilankymo bažnytiniame muziejuje negalima laikyti vien turistine-kultūrine veikla, nes daugelis eksponuojamų kūrinių išreiškia menininkų tikėjimą ir liudija bendruomenės sensus fidei. Tad, norint suvokti tokių kūrinių autentišką, pirminę ir galutinę reikšmę, juos būtina skaityti, suprasti bei jais mėgautis neišleidžiant iš akių jų daugiasluoksnės visumos.

2.2. Tikslas

2.2.1. Atminties sergėjimas

Bažnytinio muziejaus tikslas susijęs su sensus ecclesiae, Bažnyčios istorijoje įžiūrinčiu Dievo tautos laipsnišką savęs įgyvendinimą. Todėl vietinės Bažnyčios pastoracijoje bažnytiniam muziejui tenka specifinis tikslas.

Bažnytinis muziejus atlieka įvairias funkcijas, iš kurių paminėtinos šios:

– saugoti objektus, kadangi jis renka visus kūrinius, kurie dėl nepakankamos apsaugos, nežinomos kilmės, struktūros, kuriai priklausė, perleidimo ar sugriovimo, kilmės struktūrų nuosmukio ir kitokių pavojų negali likti savo pirminėje vietoje;
– tirti krikščionių bendruomenės istoriją, kadangi per ekspozicijos struktūrą, eksponatų atranką bei išdėstymą reikia atkurti ir papasakoti krikščionių bendruomenės plėtojimąsi laiko ir teritorijos matmeniu;
– išryškinti istorinį tęstinumą, kadangi bažnytiniam muziejui privalu parodyti krikščionių bendruomenės „tvarią atmintį” ir sykiu jos „veiklų buvimą dabartyje”;
– sugretinti su kitomis tai teritorijai būdingomis kultūrinės raiškos formomis, kadangi kultūrinio paveldo saugojimas turi turėti „katalikišką matmenį”, tai yra atsižvelgti į visas tame regione buvusias kultūrines apraiškas.

2.2.2. Pastoracija per atmintį

Bažnytinis muziejus įsiterpia į sudėtingo tikinčiųjų santykio su kultūriniu paveldu sritį, būdamas ypač susijęs su kulto objektais, kurie tampa „malonės ženklais”, kai atlieka „sakramentinį” vaidmenį (25).

„Bažnyčia, būdama gyvenimo mokytoja, negali šalintis nuo užduoties padėti dabartiniam žmogui iš naujo atrasti religinį stebėjimąsi matant grožį bei išmintį, trykštančius iš istorijos palikimo. Ši užduotis reikalauja nuolatinio ir atkaklaus orientacinio darbo, drąsinimo ir mainų” (26). Bažnytinis muziejus turi privilegiją būti augimo tikėjimu priemone. Todėl jis susijęs su pastoracinėmis pastangomis, kurias šimtmečiais deda Bažnyčia, idant įimtų kiekvienos kartos pasėtas tiesos sėklas, būtų apšviesta regimuose pavidaluose įkūnyto grožio spindesio ir žmonių istorijoje atpažintų transitus Domini pėdsakus” (27).

Tokį pastoracinį primatą patvirtina kultūrinių vertybių, kurios paprastai saugomos bažnytiniuose muziejuose, tipologija. Šie objektai, kad ir skirtingi, susiję su viena vienintele „kultūros sistema” ir padeda atkurti teologinę bei liturginę bendruomenės pajautą, jos maldingumą. Todėl dieviškajam kultui, tikinčiųjų ugdymui ir artimo meilės darbams naudoti daiktai nevirsta visiškai „negyvu dalyku”. Juk juose „išlieka” kiti dėmenys, kultūriniai, teologiniai, liturginiai, istoriniai aspektai ir pirmiausia meninė forma; tai leidžia jiems toliau atlikti pastoracinę funkciją.

Bažnytinis muziejus liudija Bažnyčios veikimą, vykdydamas pastoracinį atminties ir grožio magisteriumą. Jis yra istorinio tapsmo, kultūrinių pokyčių ir kartais pasitaikančio nuosmukio ženklas. Vadovaujantis Įsikūnijimo logika, tai savotiška praeito Bažnyčios gyvenimo „relikvija”, skirta tikėjimo įkultūrinimo darbo šiandieniam plėtojimui. Bažnytinis muziejus atskleidžia krikščionių bendruomenės istoriją per tai, ką liudija ritualai, daugialypės pamaldumo formos, permainingos socialinės sąlygos, specifinė aplinka. Jis atskleidžia grožį to, kas buvo sukurta dieviškajam kultui ir išreiškia neišsakomą Dievo „šlovę”; katechezės srityje suteikia Evangelijos pasakojimui būdingo įstabumo; kultūros srityje išryškina kūrinijos didybę; artimo meilės srityje atskleidžia Evangelijos esmę. Bažnytinis muziejus priklauso nesusiaurintinai Bažnyčios veikimo laike visumai ir todėl yra „gyva tikrovė”.

Kaip pastoracinė priemonė, bažnytinis muziejus tarnauja praėjusių kartų tikėjimo liudijimo atradimui bei atgaivinimui per regimus kūrinius. Be to, jis leidžia išvysti grožį, įvairiopai įsispaudusį senuose ir šiuolaikiniuose kūriniuose, ir galiausiai per tai nukreipti širdį, protą ir valią į Dievą. Bažnytiniuose muziejuose atsispindi ir medžiagos trapumas, gamtos katastrofos, sunkios ar nepalankios istorinės sąlygos, kultūrinio suvokimo kaita, liturginės reformos. Retais radiniais ar net nereikšmingais kūriniais bažnytiniai muziejai primena praėjusias epochas, tuo tarpu išlikusių objektų grožiu išryškina kūrybines žmogaus galias ir tikinčiųjų tikėjimą. Siūlydami istorinę perspektyvą ir sykiu estetinio mėgavimosi galimybę, muziejai atlieka magisterinę ir katechetinę funkciją.

(Tęsinys kitame numeryje)

2.3. Tipologija

2.3.1. Muziejinių institucijų tipologija

Bažnytinių muziejų tipų yra įvairių. Šie tipai radosi skirtingose epochose, dažnai iniciatyvių Bažnyčios pareigūnų dėka. Vis dėlto išsamaus bažnytinių muziejų tipologinio sąrašo nėra. Sumuojant kaip kriterijumi galima remtis Bažnyčios institucija, kuri yra muziejaus savininkė ar jo įsteigimo pradininkė, arba muziejuje sukauptu paveldu.

Istorinėse pastabose (28) jau atkreipėme dėmesį į „katedrų lobynus” kaip seniausias Bažnyčiai priklausančias muziejines įstaigas. Labai dažnai šios įstaigos iki mūsų dienų išlaikė savo savitą funkciją saugoti brangius liturginius objektus, iš kurių kai kurie tam tikromis progomis gali būti panaudoti liturgijoje.

Šimtmečių tėkmėje „lobynus” papildė „katedros muziejai”, o kai kuriose vietovėse „opera del duomo” („katedros kūrinių”) muziejai. Pastarieji menkiau susiję su kultu, nes jų pirmutinis tikslas yra saugoti bei eksponuoti iš katedros bei jos apylinkių kilusius meninius kūrinius bei kitus radinius.

Tose pačiose istorinėse pastabose taip pat atkreipėme dėmesį į įvairias galimas „kolekcijų” rūšis; paprastai kolekcijos būna monografinio pobūdžio (meno, archeologinės, gamtamokslinės kolekcijos), vienos yra labai senos, kitos atsiradusios neseniai. Minėtų kolekcijų, kartais atsitiktinai patekusių Bažnyčios nuosavybėn, kilmė labai įvairi: privatūs asmenys, bažnytinės ir civilinės įstaigos, kitos institucijos.

Po Susirinkimo pagausėjo „diecezinių muziejų”, kurie dažniausiai steigiami tam, kad vyskupijos istorinis-meninis paveldas neišsibarstytų. Tačiau jiems paprastai būtina ir aiški kultūrinė funkcija. Panašiai kaip „dieceziniai muziejai”, šiandien plačiai paplitę ir „parapijų muziejai”, „vienuolynų ir konventų muziejai”, „pašvęstojo gyvenimo institutų muziejai” (pvz., „misijų muziejai”), „brolijų muziejai”.

Muziejai, kuriuos ką tik paminėjome, susiję su vienu vieninteliu religiniu paminklu, tam tikra bažnytine teritorija ar tam tikru pašvęstojo gyvenimo institutu. Jie skiriasi vienas nuo kito savo prigimtimi bei tikslais. Pavyzdžiui, pašvęstojo gyvenimo institutų muziejai supažindina su kokio nors pašvęstojo gyvenimo instituto ar apaštališkojo gyvenimo bendrijos buvimo ir plėtros tam tikroje teritorijoje istorinėmis bei geografinėmis ypatybėmis ar veikimu visame pasaulyje. Kiti muziejai, pavyzdžiui, dieceziniai ir tarpparapiniai, atspindi specifinę vietinę tikrovę, kuriai būdinga aiškiai apibrėžta bažnytinė aplinka bei jurisdikcija. Misijų muziejai liudija kultūras, su kuriomis teko susidurti evangelizacijos metu, ir todėl turi nemažą reikšmę kultūrinės antropologijos tyrimams.

2.3.2. Sukauptų objektų tipologija

Bažnytiniai muziejai saugo visa, kas susiję su Bažnyčios ir bendruomenės istorija ir gyvenimu, įskaitant tai, kas laikoma nereikšminga. Jie padeda išvengti to, kad objektai, nebetarnaujantys liturginiams-pastoraciniams tikslams, būtų sunaikinti, padėti į šalį, pakeistų nuosavybę ar išsibarstytų. Vadinasi, jie įgalina šią medžiagą sergėti, saugoti bei naudoti kaip istorinius-meninius dokumentus, liudijančius įvairias bažnytinio gyvenimo apraiškas.

Norėdami bendrais bruožais tipologiškai suskirstyti bažnytinių muziejų fondus, pirmiausia galime išskirti liturginius ir paraliturginius objektus, kuriuos įmanoma suskirstyti į šias dideles grupes:

– meno kūriniai (paveikslai, skulptūros, dekoracijos, vario raižiniai, spaudiniai, meniniai medžio dirbiniai ir kiti mažesnės vertės objektai);
– šventieji indai;
– bažnytinė įranga;
– relikvijoriai ir ex voto;
– paramentai: medžiagos, nėriniai, siuvinėti audiniai, bažnytiniai drabužiai;
– muzikos instrumentai;
– rankraščiai ir liturginės knygos, choralinės knygos, muzikinės partitūros ir kt.

Šią bažnytinių muziejų fondus sudarančią medžiagą dažnai papildo objektai, saugomi archyvuose ir bibliotekose:

– architektūriniai ir meniniai projektai (brėžiniai, modeliai, eskizai, korespondencija ir t. t.);
– su objektais susijusi dokumentinė medžiaga (palikimai, testamentai, užsakymai, juridiniai aktai ir t. t.);
– atsiminimai apie kūrinius, kolekcijų ir veiklos, susijusios su istoriniu-meniniu paveldu, dokumentacija;
– kita su vyskupijomis ir parapijomis, pašvęstojo gyvenimo institutais ir apaštališkojo gyvenimo bendrijomis, brolijomis ir maldingosiomis draugijomis susijusi medžiaga, turinti tam tikrą ryšį su istoriniu-meniniu paveldu (regulos, nuostatai, registrai ir t. t.).

Be to, bažnytinis muziejus privalo rūpintis bažnytinės bendruomenės bei civilinės visuomenės tipiškų papročių, tradicijų bei įpročių atminimo saugojimu, pirmiausia tose šalyse, kur pirmenybė neteikiama meno objektų bei dokumentų išlaikymui.

Tačiau, kad ir kokios būtų tipologinės klasifikacijos, bažnytiniam muziejui privalu atverti jame saugomų bei eksponuojamų kūrinių „dvasią”. Tai reiškia, kad jis turi pabrėžti ne tik jų meninę, istorinę, antropologinę ir kultūrinę vertę, bet ir dvasinį bei religinį matmenį. Šis matmuo ypač ženklina maldingumo, kulto ir artimo meilės objektus ir todėl leidžia suvokti aukotojo valią, užsakovo jautrumą, menininko interpretacinį gebėjimą ir paties kūrinio reikšmę.

2.4. Steigimas

Užduotis koordinuoti, tvarkyti bei skatinti visa, kas susiję su Bažnyčios paveldu (29) atitinkamose vyskupijose ar dalinėse Bažnyčiose (30), ir, vadinasi, steigti diecezinius bei kitus nuo vyskupijos priklausomus muziejus tenka vyskupijos vyskupui (31), kuris tai darydamas remiasi kompetentingu sakralinio meno bei kultūrinių vertybių diecezinės komisijos ir tarnybos bendradarbiavimu. Vadovaujantis šiuo aplinkraščiu, bažnytiniai muziejai yra „Bažnyčios misijai tarnaujančios” (32) priemonės ir todėl būtinai turi būti įtraukti į vyskupijos pastoracinį planą (33).

Norint išlaikyti, apsaugoti ir atverti istorinį-bažnytinį paveldą, būtina steigti muziejines struktūras. Juk „tada, kai tokie objektai nebelaikomi tinkamais kultui, jų niekada nevalia profaniškai naudoti; jie kauptini visiems laisvai prieinamoje tinkamoje vietoje, t. y. dieceziniame ar tarpdieceziniame muziejuje” (34).

Muziejus turi būti įsteigtas vyskupo dekretu ir, jei įmanoma, turėti įstatus bei darbo tvarkos taisykles (35); dekrete nurodytina muziejaus prigimtis bei paskirtis, įstatuose – jo struktūra bei veiklos pobūdis. Be vyskupijos vyskupo sutikimo bažnytinio muziejaus negali steigti nei bažnytinės, nei viešosios ar privačios institucijos, net jei muziejus būtų šių institucijų visiškai ar iš dalies finansuojamas.

Steigiant muziejų, derėtų, jei įmanoma, sudaryti tam skirtą komitetą, kurio nariai būtų keli specialistai, vadovaujami vyskupo paskirto pirmininko. Savo veiksmus derindamas su kompetentingomis bažnytinėmis institucijomis, šis komitetas turėtų rūpintis patalpų apipavidalinimu, objektų parinkimu, eksponavimo strategijomis, ryšiais su personalu, lankytojų srauto didinimu ir viskuo, kas laiduoja gerą tokios įstaigos funkcionavimą. Ypatingas dėmesys skirtinas piniginių išteklių paieškai, iš akių neišleidžiant ir viešųjų šaltinių.

Pašvęstojo gyvenimo institutų (36) ir apaštališkojo gyvenimo draugijų (37) aukštesnieji vyresnieji pagal tai, kaip numato jų teisė, atsakingi už jų institutų kompetencijai priklausančias kultūrines vertybes. Savo užduotį jie vykdo per vietos vyresnįjį, kurio namo kaimynystėje yra įsteigtas bei veikia muziejus. Bendrieji muziejų koordinacijos, struktūros ir administracijos nuostatai galioja ir pašvęstojo gyvenimo institutams bei apaštališkojo gyvenimo bendrijoms priklausantiems muziejams, kartu taip pat laikantis atitinkamų civilinių įstatymų bei visko, kas būdinga muziejinės institucijos vidiniam gyvenimui.

Paisant generaliniams vyresniesiems ir generalinėms vyresniosioms skirto aplinkraščio „Vienuolinių institucijų kultūrinis paveldas” (38) nurodymų, pageidautina, kad vyskupijos ir bendruomenės, kiek įmanoma, bendradarbiautų ir, atsižvelgdamos į kultūros vertybes apskritai bei bažnytinius muziejus konkrečiai, laikytųsi bendros linijos (39). Jei tada muziejinė institucija įgyja viešųjų požymių, būtina laikytis vyskupijos vyskupo potvarkių bei gairių. Jei galiausiai diecezinis muziejus patikimas vienuolinio instituto globai, reikia vadovautis 681 kanone numatytais nuostatais (40).
 

3. Bažnytinio muziejaus sąranga

3.1. Buveinė

3.1.1. Struktūra

Pageidautina, kad bažnytinis muziejus būtų įkurdintas Bažnyčiai priklausančiame pastate. Daugeliu atvejų tai yra didelės istorinės-architektūrinės vertės pastatas; jau vien tai gali išryškinti ir apibūdinti bažnytinio muziejaus tapatybę.

Disponuojamos patalpos sutvarkytinos ir apipavidalintinos pagal aiškiai apibrėžtus kriterijus. Muziejus įrengtinas pagal visa apimantį planą, kurį turėtų parengti kompetentingas architektas, padedamas kelių specialistų. Tarp pastarųjų turėtų būti išmanančių ir techninius (instaliaciją, elektros ir kitus įrenginius), ir humanitarinius dalykus (teologinės ir istorinės-meninės disciplinos).

Bažnytinio muziejaus planas rengtinas atsižvelgiant į muziejaus buveinę, fondų tipologiją ir „bažnytinį” pobūdį. Bažnytinio muziejaus buveinės nevalia laikyti nediferencijuota erdve; kūrinių negalima išimti iš konteksto nei jų pirminės paskirties, nei architektūrinės vietos, kurioje jie yra, atžvilgiu. Todėl vienuolynai, konventai, seminarijos, vyskupų rūmai, kurijos patalpos, kur dažnai įrengiami muziejai, turėtų išlaikyti savo tapatybę ir kartu įstengti tarnauti naujai paskirčiai, kad lankytojai galėtų įvertinti architektūros vertę ir sykiu išeksponuotų kūrinių vertę.

Bažnytinio muziejaus buveinė turi būti tikslingai suskirstyta, kad patogiai jaustųsi ir publika, ir muziejaus personalas. Be to, laikantis tarptautinių bei nacionalinių nuostatų, būtina pritaikyti muziejų neįgaliųjų apsilankymams.

Kaip pavyzdys, žemiau pateikiamas bažnytinio muziejaus galimo suskirstymo planas.

3.1.2. Įėjimas

Įėjimas į muziejus yra labai svarbus, nes tai pirmasis lankytojo susitikimo su muziejumi taškas. Jis turi leisti pajusti dvasią („mens”), davusią muziejui pradžią ir ženklinančią jo egzistenciją. Įėjimas turi būti lengvai prieinamas ir pamatomas. Jo struktūra turėtų būti tokia, kad būtų lengvai atpažįstama, jog čia yra muziejus. Muziejaus kontūrai turėtų atitikti muziejininkystės kriterijus ir būti santūrūs, paprasti ir aiškūs. Prie įėjimo turėtų būti turtinga patrauklios informacijos pasiūla, tačiau derėtų vengti informacinės medžiagos sankaupų.

Įėjimo salė įrengtina taip, kad leistų lankytojui suvokti kriterijus, padedančius atskleisti visą muziejaus reikšmę. Todėl jis turėtų justi sakralinės erdvės, kurią muziejus netiesiogiai primena, įkvėpimą. Planuojant įėjimo salę, kiek įmanoma, būtina neišleisti iš akių asmenų priėmimo, informavimo apie muziejaus struktūrą ir didaktinio matmens.

Įėjimo salė yra vieta, kur lankytojas rengiamas palikti blaškantį išorės pasaulį ir asmeniškai susitelkti, o tikintysis dar ir dvasiškai susikaupti; tokio susikaupimo reikalauja tai, kuo jis ketina gėrėtis. Tad, norint padėti lankytojui harmoningai įsilieti į muziejaus tikrovę, būtina laiduoti įtaigią, beveik sakralinę, itin diskretišką „aplinką”. Lankytojas turėtų pradėti kelionę po muziejų genamas ne vien smalsumo; derėtų remtis regimais ženklais, vaizdo ir garso priemonėmis, kompetentingais vadovais. Todėl įėjimo salėje lankytojai turėtų rasti pagalbinių priemonių (spausdintų ir audiovizualių), kuriomis galėtų tinkamai pasinaudoti. Nevalia išleisti iš akių ir gido vedamų grupių galimybės.

3.1.3. Ekspozicijos patalpos

Prieitis, pasiūlyta įėjimo, turėtų būti iki galo išskleista ekspozicijos patalpose. Jose originaliais objektais, kopijomis, kartografija, spausdintomis bei multimedijų priemonėmis reiškiama istorinė, meninė, socialinė ir religinė žinia priešais lankytojo akis pateikia įvairialypę kokios nors dalinės Bažnyčios, vienuolinio instituto, šventovės ar kitokios bažnytinės institucijos vaizdą. Ypatingas dėmesys skirtinas kiekvienos salės suskirstymui. Juo tinkamiau tai bus padaryta, juo lengviau lankytojas seks logine istorijos gija bei įsisavins tai, ką siūlo muziejaus pateikiamos teminės sritys.

Objektų išdėstymas bei jų pateikimas publikai turi būti apmąstyti remiantis pasauliniais kriterijais, architektūrines ypatybes tarpusavyje derinant su kūrinių ekspozicine koncepcija (41). Salių struktūra, ekskursijų maršrutai ir visa, kas jose eksponuojama, turi būti dalis vieno organinio plano, kurio bendrieji kriterijai būtų pritaikomi konkrečiai situacijai bei specifiniam tikslui. Patartina numatyti salėje vietas, kur lankytojai galėtų ramiai įsimąstyti į eksponuojamus kūrinius, pirmiausia tuos, kurie reikšmingesni.

3.1.4. Vitrinos

Vitrina (arba stendas) turi ne tik laiduoti tinkamą joje esančių objektų saugojimą, bet ir tuos objektus išryškinti bei leisti gerai apžiūrėti. Todėl ji apšviestina taip, kad objekto spalvos neišbluktų ir jo vaizdas netaptų iškreiptas.

Nemažas vaidmuo tenka vitrinos pavidalui, turint galvoje ne tik tinkamą objekto apsaugą, bet ir džiugų mėgavimąsi juo. Didelis dėmesys skirtinas paaiškinimams, kuriems muziejininkystės srityje būdinga pamatinė reikšmė. Juos būtina pateikti dviem ar trimis kalbomis, užrašyti lengvai įskaitomomis raidėmis ir prieinamoje vietoje.

Trumpą techninę anotaciją, nurodančią kūrinio pavadinimą, autorių, datą, medžiagą ir kilmę, turėtų lydėti dvejopas elektroniniu ar spausdintu pavidalu pateikiamas paaiškinimas. Pirmasis apimtų informaciją, susiejančią kiekvieną kūrinį su muziejuje ir už jo ribų toje pačioje teritorijoje esančiais kūriniais.

Antrasis apimtų informaciją, kurį pagilintų žinias apie pavienius kūrinius: nurodytų liturginę ar paraliturginę paskirtį, pavadinimo reikšmę, pirminę erdvinę-laikinę aplinką, simboliką ir galbūt pateiktų sąsajų su žymesniais objektais, ikonografinių pastabų, hagiografinių duomenų ir glaustų bibliografinių nuorodų. Visa tai turėtų skatinti objekto studijas ir orientuoti į tai, žinias apie eksponuojamus objektus siejant su visuminiu kontekstu.

3.1.5. Laikinųjų parodų salės

Kadangi bažnytinis muziejus laikomas kultūros institucija, kuri sąveikauja su kitomis toje teritorijoje esančiomis struktūromis, kad ją kultūriškai praturtintų, jame bent viena salė turėtų būti skirta laikinosioms parodoms ir kultūros renginiams. Tokie renginiai galėtų vykti ypatingomis progomis (pvz., svarbūs liturginiai laikai, titulinės ir globėjo šventės, civilinės progos, studijų konferencijos, mokykliniai projektai).

Tokia veikla galėtų skatinti evangelizacijos veiklą tiek Bažnyčios, tiek viešųjų bei privačiųjų institucijų kultūrinių iniciatyvų kontekste. Toks proginis pobūdis stiprina bažnytinio muziejaus ir aplinkinės teritorijos ryšį; rotacinių parodų sistema leidžia parodyti deponuojamus kūrinius; tai palengvina paramos įrangos bei restauracijos darbams paiešką.

3.1.6. „Mokomoji salė”

Be salių, skirtų nuolatinėms bei laikinosioms ekspozicijoms, muziejui taip pat derėtų turėti salę, pirmiausia skirtą studentams, pastoraciniams darbuotojams ir katechetams (42).

Joje lankytojai turėtų gauti išsamesnių duomenų apie bendruomenę ar instituciją, taip pat eksponatų kontekstą bei praeities ir dabarties sąveiką. Nuodugniau susipažinti galėtų padėti grafinė ir audiovizuali medžiaga, iliustracijos, eksperimentinės priemonės. Neatmestina ir mokomoji veikla, pasitelkiant laboratorinius bei tiriamuosius darbus, kurie turėtų skatinti jaunuolių domėjimąsi Bažnyčios kultūriniu paveldu ir jų kūrybingumą toje srityje.

3.1.7. Kultūrinio ugdymo auditorija

Jei leidžia patalpos ir aplinkybės – priešingu atveju reikia alternatyvių sprendimų, – patartina numatyti ir deramai įrengti salę, kur būtų kultūriškai ugdomi darbuotojai, savanoriai, tyrinėtojai, studentai ir atnaujinamas jų kultūrinis išprusimas. Tokia salė suteiktų muziejui gyvumo ir rodytų, kad Bažnyčios mintimi ši institucija yra ne tik radinių deponavimo, bet ir refleksijos, dialogo, diskusijos ir tyrimų vieta.

Tokia patalpa, be to, leistų skatinti darbuotojų, taip pat savanorių, pagrindinio ir nuolatinio ugdymo kultūrinių vertybių srityje iniciatyvas.

3.1.8. Biblioteka

Tarp muziejaus paslaugų neturėtų stigti specializuotos bibliotekos. Tikrai patartina įrengti muziejuje šiuolaikišką ir atitinkamai aprūpintą biblioteką, kurioje, kiek įmanoma, turėtų atsirasti vietos ir specialiam vaizdajuosčių ir kitokių multimedijų skyriui.

Šioje specializuotoje bibliotekoje turėtų būti publikacijų ir medžiagos apie muziejaus savininko ar rėmėjo istorinį-meninį paveldą.

Bibliotekai tenka užduotis kaupti bei informacijos ieškantiesiems pateikti bent jau su vietine istorija bei kultūra susijusias publikacijas, kurios finansuojamos bažnytinių institucijų, vietinių įstaigų ir privačių piliečių.

3.1.9. Žinybinis ir istorinis archyvai

Muziejaus struktūroje numatytinas žinybinis archyvas, kaupiantis įsigyjamų bei išnuomojamų objektų registrą, reguliariai atnaujinamus inventorinius sąrašus ir katalogus, teisinius ir administracinius aktus, fotografinę ir grafinę medžiagą.

Taip pat pageidautina įrengti specialų istorinį archyvą. Jis skirtųsi nuo įprastinio istorinio vietinės Bažnyčios, vienuolinio instituto ar kitokios bažnytinės institucijos archyvo. Jame turėtų būti, bent kopijų pavidalu, visa medžiaga, tinkama pavienių muziejuje laikomų kūrinių istorijai dokumentuoti. Juk iš tiesų perdėm dažnai pražūva ir oficialūs aktai apie deponavimą ar laikiną išnuomavimą, o kartu su jais medžiaga, naudinga teisinei apsaugai ir istorinio-meninio paveldo aplinkai pažinti.

Specialiu reglamentu turi būti nustatytos naudojimosi tiek žinybiniu, tiek istoriniu archyvu taisyklės archyvo darbuotojams ir informacijos ieškantiems mokslininkams.

3.1.10. Išėjimas

Kaip įėjimo, taip ir išėjimo reikšmės nuvertinti nevalia. Jei įmanoma, išėjimas ir įėjimas turėtų būti atskiri; tai padėtų ne tik išvengti netvarkingo lankytojų srauto (bent garsesniuose muziejuose, kur tokių srautų esama), bet pirmiausia visiškai išnaudoti numatytą maršrutą.

Apsilankymo pabaiga teikia progą pasiūlyti aiškią žinią per įvairias pagalbines priemones (knygas, katalogus, vaizdajuostes, žemėlapius, objektus ir t. t.), parduodamas nuosavame knygyne, arba paprasčiausiai veltui dalijant prospektus. Tokia medžiaga, krikščioniškai aiškinanti muziejaus eksponatus ir ryškiai primenanti išgyventą patirtį, tikrai padeda lankytojui išlaikyti atmintyje tai, kas buvo pamatyta.

3.1.11. Poilsio patalpos

Kai kuriuose svarbiuose ir dideliuose muziejuose galima pasvarstyti apie poilsio patalpų įrengimą, kad lankytojai ir mokslininkai galėtų ilgiau užsibūti muziejuje.

3.1.12. Personalo patalpos

Be viešosios dalies, bažnytiniame muziejuje turi būti numatytos tinkamos patalpos muziejaus darbuotojams. Juk svarbu, kad muziejaus darbuotojai turėtų reikiamas patalpas savo užduočiai atlikti; šioje srityje paisytina civilinių gairių. Asmenims, besirūpinantiems našiu muziejaus funkcionavimu, derėtų garantuoti tinkamas darbo vietas.

Tai ypač pasakytina apie direktorių ir sekretoriatą. Jiems numatytinos atskiros patalpos. Šių patalpų išorė irgi turi atitikti tai, kas buvo pasakyta anksčiau. Derėtų pabrėžti, jog darbo metu muziejuje, jei įmanoma, turėtų nuolatos būti koks nors vadovaujantis darbuotojas.

3.1.13. Deponavimo ir sandėliavimo patalpos

Muziejaus gyvavimui paprastai reikia dar ir kitokių tarnybinių patalpų, tarp jų kūrinių deponavimo ir sandėliavimo kambarių. Tokiose patalpose laikomi neišeksponuoti kūriniai. Tai neturėtų būti suprasta neteisingai. Muziejaus deponavimo patalpa nėra nei užmirštų objektų rinkykla, nei netvarkos židinys. Joje saugomi kūriniai Bažnyčios srityje gana svarbūs ir reikšmingi, tačiau dėl įvairių priežasčių patalpinti čia siekiant laiduoti jų geresnę apsaugą bei išlaikymą.

Net jei jie kokiu nors momentu nėra muziejaus nuolatinės ekspozicijos dalis, ilgainiui tokie gali tapti. Be to, jie gali būti išstatyti parodose muziejuje ir už muziejaus ribų. Todėl dera neišleisti iš akių reikšmės, tenkančios „kūrinių cirkuliacijai” muziejaus viduje ir už jo ribų, neužmirštant, savaime suprantama, reikiamo atsargumo; todėl būtina rūpestingai registruoti įsigijimus bei išnuomavimus.

Deponavimo patalpoje kūriniai turi būti kompetentingai sutvarkyti ir lengvai randami. Juos privalu įtraukti į muziejaus pagrindinį inventorinį sąrašą ar net atskirą katalogą bei rūpintis reguliariu šios dokumentacijos atnaujinimu. Be to, pageidautina suteikti mokslininkams bei atitinkamų institucijų atstovams galimybę šiuos kūrinius pamatyti.

Kai kurie kūriniai deponuojami dėl jų abejotinos būklės ir restauravimo būtinybės. Jais būtina itin atidžiai rūpintis, nes jų „egzistencijos” būklė yra kebli.

3.1.14. Restauravimo dirbtuvės

Jei leidžia sąlygos, greta muziejaus deponavimo patalpų pravartu įrengti nedideles restauravimo dirbtuves. Jos paprastai turėtų rūpintis fondų priežiūra ir aptarnavimu. Joms taip pat tenka užduotis neatidėliotinai atnaujinti apverktinos būklės objektus.

Jei muziejuje dirbtuvių nėra, muziejus dėl reguliarios savo fondų kontrolės turi kreiptis į jo pasitikėjimą turinčius restauratorius. Jei galima ir norima, tokias kontroles derėtų atlikti bendradarbiaujant su civilinės valdžios institucijomis.

3.2. Saugumas

3.2.1. Instaliacijos

Ypatingas dėmesys skirtinas įrangai, kurią muziejuje būtina instaliuoti. Šiuo klausimu derėtų laikytis galiojančių – jei tokie yra – civilinių įstatymų dėl elektros ir priešgaisrinės įrangos, signalizacijos ir oro kondicionieriaus.

Asmenų saugumo labui būtina vengti architektūrinių barjerų, aiškiai pažymėti avarinius išėjimus ir reguliariai kontroliuoti įrengimus.

Kūrinių saugumo labui būtina garantuoti tiek tinkamą vertybių laikymą, tiek jų apsaugą nuo neteisėtų aktų ir vagystės (43). Rūpinantis kūrinių laikymu, būtina: tinkamai kondicionuoti patalpas; apsaugoti vertybes nuo dulkių, saulės šviesos poveikio, mikroorganizmų; laiduoti patalpų švarą bei naikinti parazitus; atlikti reguliarius diagnostinius tyrimus.

Kūrinių apsaugos labui būtina visose patalpose imtis prevencinių apsaugos priemonių, ypatingą dėmesį skiriant išorinių sienų atsparumui bei angų apsaugai (šarvuotosios durys, grotuoti langai bei stogo angos ir t. t.). Reikalinga gera signalizacijos sistema, tiesiogiai sujungta su atitinkama policijos tarnyba. Būtina kartoteka, kurioje būtų visų muziejaus objektų nuotraukos, vagystės atveju galinčios palengvinti jų paiešką.

3.2.2. Priežiūra

Svarbus vaidmuo tenka ir muziejaus priežiūrai. Būtina skirti dėmesį ne tik muziejaus salėse eksponuojamų ir specialiose patalpose deponuojamų kūrinių priežiūrai, bet ir kūrinių cirkuliacijai muziejuje ir už jo ribų.

Įvairių objektų priežiūra turi būti „personalizuota”, todėl tam reikia specialaus personalo. Reikia ne tik laikytis bendrųjų fondų saugojimo taisyklių, bet ir pritaikyti jas paisant kiekvieno pavienio kūrinio reikalavimų.

Nuolatinė priežiūra laiduotina ir muziejaus darbo, ir nedarbo metu. Privalu pasirūpinti, kad darbo valandomis būtų budėtojų, prižiūrinčių, kad eksponuojamiems objektams bei pastatui nebūtų padaryta žalos. Labai naudinga šią tarnybą patikėti savanoriams. Nedarbo metu, be minėtų saugumo priemonių, patartina pasirūpinti sargo buvimu.

Cirkuliuojančiais kūriniais turėtų atidžiai ir apdairiai rūpintis tam įgalioti asmenys. Ypatingas budrumas reikalingas kūrinius laikinai perleidžiant į kitų rankas; tokiais atvejais būtina laiduoti kūrinių priežiūrą visais etapais: transportuojant (apdraudus), rengiantis parodai.

3.3. Administracija

Kad muziejus galėtų tinkamai vykdyti savo veiklą, būtina gerai struktūruota administracija.

Čia galėtų pasitarnauti šios rekomendacijos. Siūlytina:

– numatyti sukurti autonominį pajamų šaltinį (pvz., „fondą”), kuris leistų ilgesniam laikui planuoti bent esmine laikomą veiklą;
– parengti ne tik vidutinės ir trumpos trukmės, bet daugiametį ūkinės veiklos planą, siekiant ypatingomis organizacinėmis priemonėmis patenkinti muziejui numatytas objektų saugojimo bei atvėrimo strategijas;
– parengti, remiantis visuminiu planu, metinį balansą, lydimą sąmatos ir baigiamosios ataskaitos, suskirstytą į tam tikras pajamų kategorijas (bilietų pardavimas, parama, institucijos, pardavimai ir t. t.) ir išlaidų kategorijas (įsigijimai, atlyginimai, eksploatacija, veikla, restauravimas, draudimas, reklama, spaudos darbai, renginiai ir t. t.), siekiant laiduoti veiklos tęstinumą, lengvai nustatyti išlaidų pokyčius ir planuoti būsimas priemones;
– suteikti muziejui nuolatinį juridinį statusą (tiek bažnytinėje, tiek civilinėje srityje) bei aprūpinti jį išsamiu normatyviniu reglamentu;
– aiškiai apibrėžti teisinį viso personalo, t. y. darbuotojų ir savanorių, statusą;
– sąžiningai mokėti mokesčius; apdairiai parinkti darbuotojus; pasirūpinti savanorių tarnybos įkūrimu; aprūpinti personalą darbo instrukcijomis, kurios būtų pakankamai lanksčios;
– skleisti muziejaus įvaizdį Bažnyčios komunikaciniais kanalais, per mokyklas, kultūros įstaigas ir per vietinę žiniasklaidą.

3.4. Personalas

– Būtinas atsakingasis direktorius, išsiskiriantis ypatinga kompetencija ir atsidavimu savo užduočiai;
– pageidautina, kad direktoriui padėtų vienas ar keli komitetai (ar bent keli specialistai), vadovaujantys muziejaus mokslinei, kultūrinei ir administracinei struktūrai;
– prireikus galima priimti darbuotojų sekretoriavimo, ryšių su visuomene, administracinėms ir kt. funkcijoms;
– būtinas priežiūros personalas, atitinkantis minėtuosius kriterijus;
– labai pageidautini gerai parengti gidai, galintys lydėti įvairias lankytojų grupes muziejaus maršrutais.

3.5. Normos

Norint, kad muziejus, vykdydamas užduotis, susijusias su dalinės Bažnyčios kultūrinėmis vertybėmis, normaliai funkcionuotų, privalu laikytis galiojančių normų. Būtina:

– pirmiausia paisyti Šventojo Sosto, nacionalinių ir regioninių vyskupų konferencijų, vyskupijų normų bei gairių;
– galbūt parengti įstatus ar taisykles, kurias paskleistų vyskupijos informavimo organai;
– vykdyti tarptautiniu ir pirmiausia nacionaliniu bei regioniniu lygmeniu priimtus civilinius potvarkius (pvz., jau minėtų ICROM, ICOM, ICOMOS, Europos Tarybos);
– nustatyti kūrinių paskolinimo tvarką remiantis bendraisiais bažnytiniais ir civiliniais potvarkiais, akcentuojant būtinybę įsitikinti prašymo tikslo tikrumu bei rekomenduojant pasiskolinamus objektus pateikti bažnytinėje aplinkoje;
– parengti su autorinėmis teisėmis susijusias normas, paisant bažnytinių bei civilinių nuostatų bei taisyklių;
– nustatyti priėjimo prie duomenų, tiek spausdintų, tiek elektroninio pavidalo (vietoje ar per tinklą), tvarką;
– parengti nesaugomų, iš vartojimo išimtų, nuo suirimo neapsaugotų kūrinių perkėlimo į bažnytinius muziejus ar kitokias deponavimo patalpas gaires.

Perduodant Bažnyčiai priklausantį istorinį-meninį paveldą civilinių – viešųjų ar privačiųjų – institucijų žinion, būtina sudaryti sutartį, kuria būtų apsaugota nuosavybės teisė, laiduotas saugumas ir galimybė Bažnyčiai objektais pasinaudoti, apibrėžtas laikinojo deponavimo statusas.

Tiksliomis teisinėmis sutartimis būtina įforminti ir restauravimo procedūras.

3.6. Ryšiai su kitomis institucijomis

Bažnytinis muziejus skatintinas palaikyti ryšius su kitomis kultūrinėmis institucijomis, pirmiausia viešaisiais ir privačiaisiais muziejais.

Bendradarbiavimas turėtų būti toks, kad laiduotų pavienių institucijų autonomiją ir skatintų planuoti bei įgyvendinti bendrus regiono kultūrinio gaivinimo projektus.

Įgyvendinant bendras iniciatyvas kartu su kitais muziejais ar kultūros institucijomis, būtina laiduoti objektų nuosavybės apsaugą, laikytis objektų skolinimo nuostatų, sudaryti organizacines sutartis.

(Bus daugiau)
 
 

(1) Plg. Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija. Aplinkraštis „Bažnyčios bibliotekos Bažnyčios misijoje” (1994 03 19, Prot. Nr. 179/91/35): Enchiridion Vaticanum 14/610–649; Aplinkraštis „Pastoracinė bažnytinių archyvų funkcija” (1997 02 02, Prot. Nr. 274/92/118): išspausdinta brošiūra, Vatikanas 1997.
(2) Plg. Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija. Aplinkraštis „Bažnyčios kultūrinio paveldo inventorizacija ir katalogizacija: būtina ir neatidėliotina užduotis” (1999 12 08, Prot. Nr. 140/97/162): išspausdinta brošiūra, Vatikanas 1999.
(3) Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes (1965 12 07), 58. Šis Susirinkimo mokymas, taip pat pateiktas kitoje vietoje (Ad gentes, 21), buvo popiežiaus Jono Pauliaus II pakartotas enciklikoje Slavorum apostoli (1985 06 02), 21: Enchiridion Vaticanum 2/1554–1614.
(4) Jonas Paulius II. Laiškas motu proprio forma Inde a pontificatus nostri initio (1993 03 25), proemio: L’Osservatore Romano, 1993 05 05, p. 1 ir 5.
(5) „Kultūrinės vertybės” pirmiausia apima „Bažnyčios misijai tarnaujantį tapybos, skulptūros, architektūros, mozaikos meno ir muzikos paveldą. Prie jų taip pat priskirtini bažnytinių bibliotekų knygų fondai ir bažnytinių bendruomenių archyvuose saugomi istoriniai dokumentai. Galiausiai joms priklauso ir žiniasklaidos sukurti literatūriniai, teatriniai ir kinematografiniai kūriniai”: Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškosios Bažnyčios kultūrinio paveldo komisijos I visuotiniame susirinkime (1995 10 12), 3: L’Osservatore Romano, 1995 10 13, p. 5.
(6) Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija. Aplinkraštis „Pastoracinė bažnytinių archyvų funkcija”: cit., 1.1.
(7) Jonas Paulius II. Kalba (1995 10 12), 4: cit.
(8) Ten pat.
(9) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Aplinkraštis Opera artis. De cura patrimonii historico-artistici Ecclesiae, ad praesides conferentiarum episcopalium (1971 04 11): AAS 63 (1971), p. 315–317); Codex iuris canonici (1983), kan. 1283, § 2–3; Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija. Aplinkraštis „Bažnyčios kultūrinio paveldo inventorizacija ir katalogizacija: būtina ir neatidėliotina užduotis”: cit.
(10) Valstybės sekretoriatas. Lettera circolare ai vescovi d’Italia per la conservazione, custodia e uso degli archivi e delle biblioteche ecclesiastiche (1923 05 15, Prot. Nr. 16605): M. Vismara Missirolli. Codice dei beni culturali di interesse religioso. I. Normativa canonica. Milanas 1993, p. 188–196. Valstybės sekretoriatas. Lettera circolare agli ordinari d’Italia (1924 09 01, Prot. Nr. 34215): ten pat, p. 196–198.
(11) Svarbiausi Magisteriumo įsikišimai siekiant apsaugoti Antikos laikus siekiantį Bažnyčios kultūrinį paveldą išsamiai aptariami šios Popiežiškosios komisijos aplinkraštyje „Bažnyčios kultūrinio paveldo inventorizacija ir katalogizacija: būtina ir neatidėliotina užduotis” I skyriuje: cit.
(12) Pijus VII. Chirografo sulla conservazione dei monumenti e sulla produzione di belle arti (1802 10 01): Editto del Camerlengo di S. R. C. Cardinal Doria Pamphilj (A. Emiliani. Leggi, bandi e provvedimenti per la tutela dei beni artistici e culturali negli antichi stati italiani, 1571–1860. Bologna 1978, p. 110–125).
(13) Ten pat, 10. Šiame dokumente pateikti principai sudaro kardinolo Camerlengo Bartolomeo Pacca garsiojo edikto dėl senovės liekanų bei kasinėjimų (1802 10 01) pagrindą (A. Emiliani. Leggi, bandi e provvedimenti: cit., p. 130–145). Šis ediktas, nustatantis kasinėjimų, saugojimo ir antikinių bei naujųjų meno kūrinių apyvartos taisykles, laikomas šiuolaikinio su kultūros paveldu susijusių įstatymų leidimo pamatu.
(14) Valstybės sekretoriatas. Lettera circolare ai vescovi d’Italia per la conservazione, custodia ed uso degli archivi e delle biblioteche ecclesiastiche (1923 05 15): cit.
(15) Valstybės sekretoriatas. Lettera circolare agli ordinari d’Italia (1924 09 01): cit.
(16) Šventoji Susirinkimo kongregacija. Disposizioni per la custodia e conservazione degli oggetti di storia ed arte sacra in Italia (1939 05 24): AAS 31 (1939), p. 266–268.
(17) Popiežiškoji sakralinio meno Italijoje centrinė komisija. Schema di regolamento per i musei diocesani (G. Fallani. Tutela e conservazione del patrimonio storico e artistico della Chiesa in Italia. Brescia 1974, p. 225–229); Schema di verbale di deposito in musei non statali (ten pat, p. 230–232); Norme relative al prestito di opere d’arte di proprieta di Enti ecclesiastici (ten pat, p. 232–235).
(18) Šventoji dvasininkijos kongregacija. Aplinkraštis Opera artis, 6: cit.
(19) Codex iuris canonici (1983) (CIC), kan. 638 § 3, 1269, 1270, 1292, 1377 (dovanojimas, įgijimas ir perleidimas); kan. 1189 (atvaizdų restauravimas); kan. 1220 § 2 ir 1234 § 2 (šventų ir vertingų gėrybių saugumas ir eksponavimas); kan. 1222 (liturginiam šventimui nebenaudojamos bažnyčios atidavimas profaniniam naudojimui); kan. 1283 ir 1284 (administratorių užduotys ir pareigos, inventoriaus sąrašas). Codex canonum Ecclesiarum Orientalium (1990) (CCEO), kan. 278 (priežiūra); kan. 873 (bažnyčių atidavimas profaniniam naudojimui); kan. 887 § 1, 888, 1018, 1019, 1036 ir 1449 (perleidimas); kan. 887 § 2 (restauravimas); kan. 1025 ir 1026 (inventoriaus sąrašas).
(20) Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Pastor bonus (1988 06 28), 102: AAS 80 (1988), p. 885–886.
(21) Jonas Paulius II. Žodis Popiežiškosios Bažnyčios kultūrinio paveldo komisijos II visuotinio susirinkimo dalyviams (1997 09 25), 2: L’Osservatore Romano (1997 09 28), p. 7.
(22) Jonas Paulius II. Kalba (1995 10 12), 3: cit.
(23) Jonas Paulius II. Žodis (1997 09 25), 3: cit.
(24) Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija. Aplinkraštis „Pastoracinė bažnytinių archyvų funkcija”, 1.1: cit.
(25) Paulius VI. Kalba per Vatikano bazilikos pašventinimo šventę (1965 11 17): Insegnamenti di Paolo VI. T. III. Vatikanas 1965, p. 1101–1104.
(26) Jonas Paulius II. Žodis (1997 09 25), 4: cit.
(27) Plg. Paulius VI. Kalba V Bažnyčios archyvarų kongrese (1963 09 26): Archiva Ecclesiae 5–6 (1962–1963), p. 173–175.
(28) Plg. pateikiamo aplinkraščio 1.3 „Istorinio-meninio paveldo saugojimo kultūrinis fonas”.
(29) CIC, kan. 1257 – § 1. Bona temporalia omnia quae ad Ecclesiam universam, Apostolicam Sedem aliasve in Ecclesia personas iuridicas publicas pertinent, sunt bona ecclesiastica et reguntur canonibus qui sequuntur, necnon administratio apostolica stabiliter erecta. Plg. CCEO, kan. 178.
(30) CIC, kan 368. – Ecclesiae particulares, in quibus et ex quibus una et unica Ecclesia catholica exsistit, sunt imprimis dioeceses, quibus, nisi aliud constet, assimilantur praelatura territorialis et abbatia territorialis, vicariatus apostolicus et praefectura apostolica necnon administratio apostolica stabiliter erecta. Plg. CCEO, kan. 178.
(31) CIC, kan. 381 – § 1. Episcopo dioecesano in dioecesi ipsi commissa omnis competit potestas ordinaria, propria et immediata, quae ad exercitium eius muneris pastoralis requiritur, exceptis causis quae iure aut Summi Pontificis decreto supremae aut alii auctoritati ecclesiasticae reserventur. § 2. Qui praesunt aliis communtatibus fidelium, de quibus in can. 368, Episcopo dioecesano in iure aequiparantur, nisi ex rei natura aut iuris praescripto aliud appareat.
(32) Jonas Paulius II. Kalba (1995 10 12), 3: cit.
(33) Apskritai visa, kas susiję su kultūriniu paveldu, yra dalis Bažnyčios apaštalavimo, kuriuo rūpinasi ir kurį skatina vyskupijos ordinaras. Plg. CIC, kan. 394 – § 1. Varias apostolatus rationes in dioecesi foveat Episcopus, atque curet ut in universa dioecesi, vel in eiusdem particularibus districtibus, omnia apostolatus opera, servata uniscuiusque propria indole, sub suo moderamine coordinentur. § 2. Urgeat officium, quo tenentur fideles ad apostolatum pro sua cuiusque condicione et aptitudine exercendum, atque ipsos adhortetur ut varia opera apostolatus, secundum necessitates loci et temporis, participent et iuvent. Plg. CCEO, kan. 203 – § 1–2.
(34) Šventoji dvasininkijos kongregacija. Aplinkraštis Opera artis, 6: cit.
(35) Rengiant nuostatus bei taisykles, rekomenduotina atsižvelgti į kelis čia pateikiamus aspektus. Klausimai, į kuriuos atsižvelgtina rengiant vyskupijos muziejaus (ir analogiškai bažnytinio muziejaus) nuostatus: 1. Įsteigimo data, nuosavybė; 2. Įstaigos tikslai; 3. Glaustas būstinės ir susirinkimų apibūdinimas; 4. Direktorius: paskyrimas, tarnybos trukmė, užduotys ir kompetencijos; 5. Muziejaus komisija: narių paskyrimas, jų pareigų trukmė, užduotys ir kompetencijos; 6. Ūkio reikalų bei finansų administravimo taryba; 7. Sekretoriatas ir archyvas; 8. Priežiūros personalas.
(36) Plg. CIC, kan. 620. – Superiores maiores sunt, qui totum regunt institutum, vel eius provinciam, vel partem eidem aequiparatam, vel domum sui iuris, itemque eorum vicarii. His accedunt Abbas Primas et Superior congregationis monasticae, qui tamen non habent omnem potestatem, quam ius universale Superioribus maioribus tribuit. Plg. CCEO, kan. 418.
(37) Plg. CIC, kan. 734. – Regimen societatis a constitutionibus determinatur, servatis, iuxta naturam uniuscuiusque societatis; kan. 617–633. Plg. CCEO, kan. 557.
(38) Plg. Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija. Aplinkraštis „Vienuolinių institucijų kultūrinis paveldas” (1994 05 10, Prot. Nr. 275/92/12): Enchiridion Vaticanum 14/918–947.
(39) Plg. CIC, kan. 678 – § 3. In operibus apostolatus religiosorum ordinandis Episcopi dioecesani et Superiores religiosi collatis consiliis procedant oportet. Plg. CCEO, kan. 416.
(40) Plg. CIC, kan. 681 – § 1. Opera quae ab Episcopo dioecesano committuntur religiosis, eiusdem Episcopi auctoritati et directioni subsunt, firmo iure Superiorum religisiorum ad normam can. 678, §§ 2 et 3. – § 2. In his casibus ineatur conventio scripta inter Episcopum dioecesanum et competentem instituti Superiorem, qua, ineter aia, expresse et accurate definiantur quae ad opus explendum, ad sodales eidem addicendos et ad oeconomicas spectent. Plg. CCEO, kan. 415 – § 3.
(41) Nustatinėjant objektų eksponavimo bei saugojimo kriterijus, galima remtis nacionalinių institucijų bei draugijų išleistomis gairėmis (pvz., Airijoje buvo išleistas žinynas: Heritage Council. Caring for Collections. A Manual of Preventive Conservation. Dublin 2000).
(42) Įrengiant mokymo patalpas, galima kreiptis į nacionalines bei tarptautines institucijas ir draugijas, kurios yra parengusios specialias muziejinės pedagogikos programas. Derėtų neužmiršti ir nacionalinių ICOM (International Council of Museums) parengtų bei vykdyti pradėtų programų. Be to, įvairiose šalyse įdiegtos specialios mokymo programos, kuriomis siekiama skatinti labiau naudotis kultūriniu paveldu ir pagerinti muziejaus struktūrų sąveiką (pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose MUSE Educational Media programa ir Getty Information Institute instituto kartu su Association of Art Museum Directors, American Association of Museums ir Coalition for Networked Information vykdomas projektas The Museum Educational Side Licencing Project [MESL]).
(43) Parengta tikslių tarptautinių nuostatų apie meno kūrinių eksponavimą, siekiant palengvinti jų saugojimą bei priežiūrą. Čia pateikiame kelis tarptautinių organizacijų paskelbtus dokumentus: ICOM. Code de Déontologie Professionelle de l’ICOM. Paris 1990; ICOM, Documentation Committee CIDOC. Working Standard for Museum Objects. 1995; Europos taryba. Revised Convention on the Protection of Archeological Heritage. Malta 1992; ICOMOS (International Council of Monuments and Sites). International Cultural Turism Charter. 1998, str. 2.4, 6.1, 3.1, 5.4. Be šių dokumentų, dar paminėtini tarptautinių konferencijų diecezinių ir bažnytinių muziejų klausimais paskelbti nurodymai: pvz., Rome Document, priimtas organizacijos Arbeitsgemeinschaft kirchlicher Museen und Schatzkammern 44-ajame metiniame susirinkime (Roma, 1995 05 31).

© „Bažnyčios žinios“