Bažnyčios žinios. 2002 lapkričio 15, Nr. 21. Homilijos

„Bažnyčios žinios“. 2002 lapkričio 15, Nr. 21. <<< atgal į numerio turinį

KITOKS KARALIUS

Kristus Karalius (A)
Ez 34, 11–12.15–17; 1 Kor 15, 20–26a.28; Mt 25, 31–46

Kai kurie katalikai nelinkę tituluoti Jėzaus Karaliumi, nes, jų nuomone, šis titulas simbolizuoja autoritarizmą ir prabangą. Pagerbiant Kristų kaip Karalių pirmiausia reikia suvokti jį kaip kitokį, skirtingą nuo kitų žemiškųjų karalių. Pirma, visatos valdovas Kristus tarnauja savo žmonėms. Panašiai kaip kiti vadovai, jis pasitelkia savo pagalbininkus bei atstovus, pašaukdamas juos į kunigus, vienuolius, diakonus bei įvairias pasauliečių tarnystes. Dažnai apie Jėzų sprendžiama iš pernelyg žmogiško ir netobulo jo pašauktųjų atstovų tarnavimo. Kristus taip pat tarnauja savo žmonėms asmeniškai ir tiesiogiai. Jis yra Izaijo išpranašautasis Emanuelis (Iz 7, 14), pasiliksiantis su mumis iki laikų pabaigos. Pirmajame skaitinyje pranašas Ezechielis bara Izraelio karalius, nes jie deramai nesirūpino jiems patikėtomis avimis. (Ez 34, 8). Pasak pranašo, pats Viešpats asmeniškai imsis tos tarnystės: „Aš rūpinsiuosi savo avimis. <...> Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas”. Šiuose žodžiuose Bažnyčia įžvelgia pranašystę apie Jėzų – Karalių ir Ganytoją.

Jėzus Kristus yra toks karalius, kuris valdo savo žmones, tačiau kitaip negu žemiškieji valdovai. Jam priklauso visa valdžia ir galybė, – mūsų Mokytojas yra tikras Karalius. Jis naudojasi turima valdžia ne siekdamas sau garbės, bet žmonių labui. Tiksliau būtų sakyti, kad Jėzus karaliauja žmonėms, būdamas tarp jų, o ne iškilęs virš jų. Tai atskleidžia Evangelijos skaitinys. Visi pasitarnavę alkstantiems, trokštantiems, stokojantiems darė tai dėl Jėzaus. Jo meilė suteikė jiems galios tarnauti net to iki galo sąmoningai nesuvokiant. Kristaus Karaliaus tapatybė iki galo išaiškės tik laikų pabaigoje, „kai jis sėdės savo garbės soste”.

Apaštalas Paulius Laiške korintiečiams taip pat skelbia apie kitokį Karalių. Paulius kalba apie Jėzaus prisikėlimo tikrovę ir šio įvykio kosminius padarinius. Pasak apaštalo, prisikėlimo galia Jėzus tampa visatos valdovu: „Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus. Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis”. Iš pirmo žvilgsnio tokią kalbėseną sunku suderinti su taikiu Emanuelio įvaizdžiu. Tačiau Jėzus pasitelkia vadovo galias „jam priklausančiųjų“ labui. Priimdami Kristaus karališkąją valdžią, skirtingą nuo žemiškųjų valdininkų valdžios, patvirtiname savo „priklausomybę” jam. Jėzaus karūnai nesunku nusilenkti – ji nupinta iš erškėčių.

Paskutiniojo teismo kriterijus yra meilė. Teisieji vadinami „mano Tėvo palaimintaisiais”. Jie paveldi nuo pasaulio sukūrimo jiems paruoštą karalystę. Pasmerktiesiems analogiškai skiriama trejopa bausmė. Pirma, jie pasišalina nuo Dievo į amžinąją vienatvę be džiaugsmo ir be meilės. Antra bausmė yra prakeikimas: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji”. Jėzus nesako, kad juos prakeikė Dievas, nes Dievas kaip Meilė nieko neprakeikia, tik laimina. Prakeiktieji keikia tarpusavyje vienas kitą. Trečioji bausmė yra amžinoji liepsna. Neverta bandyti apčiuopiamai bei konkrečiai apibrėžti palaimintųjų ir prakeiktųjų būklės. Viena aišku, žmogus laisva valia pasirenka savo amžinąjį likimą. Jei žmogus pasirenka save patį, jis pasmerkiamas amžinai būti tik pats vienas, be meilės ir be bendruomenės. Pasirinkęs Jėzų ir kitus žmones Jėzuje, jis amžinai dalyvauja Jėzaus ir jo išrinktos bendruomenės gyvenime. Egoizmas pasmerkia, vien meilė gali išgelbėti. Būti Jėzaus mokiniu reiškia teigti pirmenybę nuskriaustiesiems ir pažemintiesiems.

Sinoptinėse Evangelijose pasakojama, kad Jėzus tuoj po iškilmingo įžengimo į Jeruzalę, kur buvo entuziastingai visos liaudies sutiktas, ryžtingai ir kritiškai prabilo apie tautos vadovus. Palyginimais Jėzus kreipė savo klausytojų mintį į pasaulio pabaigą. Ypač įspūdingas yra tik evangelisto Mato perteiktas Paskutiniojo teismo palyginimas. Jėzaus žvilgsnis krypsta į ateitį, iki pat laikų pabaigos. Tuomet jis vėl sugrįš kaip Žmogaus Sūnus su valdžia ir šlove, o apie jo Sostą susiburs visos tautos. Panašiai kaip prisikėlęs Kristus liepė savo mokiniams neapsiriboti išrinktąja tauta, bet eiti į visas tautas ir skelbti išganymo žinią (Mt 28, 16–20), taip pat ir antruoju Jėzaus atėjimu visų tautų žmonėms bus skelbiama geroji išganymo naujiena. Paskutiniojo teismo Evangelija pirmiausia yra džiuginanti žinia: jūs esate mano tėvo palaimintieji. Viešpats nuo pasaulio sukūrimo parengė dalį teisingumo, meilės ir taikos karalystėje. Visi klausantieji šios žinios ir pasirengę vadovautis Jėzaus nurodymais, gali džiūgauti dėl galutinio išganymo, kurį pasaulio Teisėjas užantspauduos savo pasirodymu laikų pabaigoje. Evangelistas nenutyli ir baisios žinios apie tai, jog pasaulio teisme bus neišvengsiančių Paskutinio teismo pasmerkimo.

Bažnyčia, remdamasi Senuoju ir Naujuoju Testamentu, įspėja, jog gali būti atmetusių Jėzaus mokymą ir išdidžiai pasirinkusių savo kelią žmonių, kurie amžinojo gyvenimo tikslo nepasieks. Kita vertus, Bažnyčia moko, jog žmogus Paskutiniajame teisme gali sulaukti pasmerkimo tik dėl savo blogų darbų, bet jokiu būdu ne dėl to, kad Dievas iš anksto būtų tą žmogų numatęs pasmerkimui. Niekas nežino, kas yra pasmerktieji.Taip pat Bažnyčia moko, jog niekam nežinoma apie tuos žmones, kurie yra ar galėtų būti pasmerkti. Pavyzdingi Kristaus sekėjai viešai skelbiami palaimintaisiais ir šventaisiais, tačiau nė apie vieną žmogų Bažnyčia netvirtina, jog jis yra pasmerktas.