„Bažnyčios žinios“. 2002 lapkričio 28, Nr. 22. <<< atgal į numerio turinį

Dvasininkijos kongregacija

Instrukcija
Kunigas, parapijos bendruomenės ganytojas ir vadovas

(Pabaiga. Pradžia Nr. 21)

II DALIS

PARAPIJA  IR  KLEBONAS

3. Parapija ir klebono tarnyba

18. Teologinės-kanoninės parapijos sampratos svarbiausi ekleziologiniai bruožai buvo apsvarstyti Vatikano II Susirinkime, pasitelkiant Tradiciją, katalikiškąją doktriną, komunijos ekleziologiją, ir po to perkelti į Kanonų teisės kodeksų įstatymus. Šie bruožai buvo įvairiais aspektais išplėtoti posusirinkiminiame popiežių mokyme tiek eksplicitiškai, tiek implicitiškai, visuomet siekiant pagilinti pašventintosios kunigystės sampratą. Taigi naudinga apibendrinti pagrindinius teologinės bei kanoninės doktrinos šia tema bruožus, pirmiausiai ieškant geresnio atsakymo į pastoracinius iššūkius, iškylančius trečiojo tūkstantmečio pradžioje kunigams, einantiems parapijos klebono tarnybą.

Tai, kas sakoma apie kleboną, svarstant sielovadinį vadovo įsipareigojimą, analogiškai plačiu mastu tinka ir tiems kunigams, kurie parapijose jiems talkina ir atlieka specifines pastoracines užduotis, pvz., įkalinimo vietose, globos namuose, universitetuose, mokyklose, migrantų bei užsieniečių pagalbos centruose ir t. t.

Parapija yra konkreti communitas christifidelium, stabiliai sudaryta vietinės Bažnyčios apibrėžtyje, kurioje sielovada, remiantis diecezijos vyskupo autoritetu patikėta klebonui kaip tikram ganytojui (65). Visas parapijos gyvenimas, taip pat jos apaštališkosios užduotys visuomenės atžvilgiu turi būti suvokiamos atsižvelgiant į bendrosios kunigystės ir tarnybinės kunigystės organinę bendrystę, brolišką ir dinamišką ganytojų ir tikinčiųjų bendradarbiavimą, absoliučiai gerbiant kitų teises ir pareigas, kai kiekvienas turi atitinkamas kompetencijos bei atsakomybės sritis. Kunigas, „artimai vienydamasis su savo vyskupu bei tikinčiaisiais, privalo apsaugoti savo pastoracinę tarnybą nuo visų autoritarizmo formų bei demokratinio valdymo būdų, svetimų giliai tarnybos tikrovei” (66). Verta pažvelgti ir į tebegaliojančią tarpdikasterinę instrukciją Ecclesiae de Mysterio, ypatinga forma patvirtintą popiežiaus, kurios integralus taikymas garantuoja teisingą bažnytinę praktiką šioje esmingai svarbioje bažnytinio gyvenimo sferoje.

Vidinis ryšys su vyskupijos bendruomene ir su savo vyskupu, išlaikant hierarchinę bendrystę su Petro įpėdiniu, garantuoja parapijos bendruomenei priklausomybę visuotinei Bažnyčiai. Taigi čia kalbama apie pars dioecesis (67), gaivinamą tos pačios bendrystės dvasios, bendros krikšto atsakomybės, to paties liturginio gyvenimo, sutelkto į Eucharistijos šventimą (68), ir tos pačios misijos dvasios, ženklinančios visą parapijos bendruomenę. Parapija „stovi ant teologinės tikrovės pamato, nes yra eucharistinė bendruomenė, arba bendruomenė, galinti švęsti Eucharistiją. Ši galia kyla iš to, kad parapija yra tikėjimo bendruomenė bei organiška bendruomenė, t. y. sudaryta iš pašventintų kunigų ir kitų krikščionių, o klebonas, reprezentuojantis vyskupijos vyskupą, yra hierarchinė grandis, jungianti parapiją su visa daline Bažnyčia” (69).

Šia prasme parapija, kuri yra tarsi vyskupijos ląstelė, „teikia ryškų bendruomeninio apaštalavimo pavyzdį, kad ir kokios būtų žmonių skirtybės, visa suimdama į viena ir jungdama į Bažnyčios visumą” (70). Parapijos sampratoje communitas christifidelium sudaro esminį ir pamatinį personalinį elementą. Šia sąvoka norima pabrėžti dinamišką santykį asmenų, kurie apibrėžtu būdu, būtinai tinkamai vadovaujami ganytojo, sudaro parapiją. Bendroji taisyklė galioja visiems apibrėžtos teritorijos tikintiesiems; arba tik kai kuriems tikintiesiems, turint omeny personalines parapijas, kurios sudarytos remiantis apeigomis, kalba, tautybe ir kitais tiksliais motyvais (71).

19. Kitas pamatinis elementas parapijos sampratoje yra pastoracinis rūpinimasis, arba sielovada, būdinga klebono tarnybai, besireiškianti iš esmės Dievo žodžio skelbimu, sakramentų administravimu ir pastoraciniu vadovavimu parapijai (72). Parapijoje, įprastinėje sielovados srityje, „klebonas yra tikrasis jam patikėtos parapijos ganytojas, vykdantis parapijos sielovadą diecezijos vyskupo valdžia, o drauge su vyskupu pašauktas dalyvauti Kristaus tarnyboje, kad bendruomenei tarnautų atlikdamas mokymo, šventinimo ir valdymo funkcijas, bendradarbiaudamas su kitais kunigais ar diakonais, talkinant pasauliečiams tikintiesiems pagal teisės normas” (73). Ši klebono funkcijos samprata atskleidžia didelį ekleziologinį turtingumą ir netrukdo vyskupui pagal teisės normas nustatyti kitas cura animarum formas.

Būtinybė pritaikyti sielovados pagalbą šio laiko aplinkybėms, kurios kai kur reiškiasi kunigų stoka, taip pat tankiai apgyvendintomis miestų ar išsklaidytomis kaimo parapijomis arba menku parapijiečių skaičiumi, – davė pretekstą Bažnyčios visuotinės teisės srityje pasiūlyti kai kurias naujoves, žinoma, ne principines, dėl vadovavimo parapijos sielovadai. Viena tokių naujovių – tai galimybė patikėti vienos ar kelių parapijų sielovadą keletui kunigų in solidum, su sąlyga, kad tik vienas iš jų būna moderatoriumi, vadovaudamas visai sielovados veiklai ir asmeniškai atsakydamas už ją vyskupui (74). Viena klebono tarnyba ir viena parapijos sielovada patikima daugiaasmenei grupei, sudarytai iš įvairių kunigų, kurie tolygiai dalyvauja jiems patikėtoje tarnyboje, asmeniškai vadovaujami savo konfratro moderatoriaus. Patikėti parapijos sielovadą in solidum gali būti naudinga sprendžiant sunkumus tose vyskupijose, kuriose mažai kunigų ir jie privalo paskirstyti savo laiką tarp įvairių tarnybinės veiklos sričių. Tai gali pasirodyti naudingas būdas ugdyti kunigų bendrą sielovadinę atsakomybę ir ypač visuomet skatintiną kunigų bendro gyvenimo įpratimą (75).

Tačiau pasitelkiant apdairumą nedera ignoruoti ir kai kurių sunkumų, kuriuos gali sudaryti sielovada in solidum, beje, patikėtina vien tik kunigams. Mat tikintiesiems būdinga tapatintis su vienu ganytoju, o nuolatinė kunigų kaita, net ir koordinuojama, gali klaidinti žmones ir parapijoje likti nesuprasta. Klebono, kuris sakramentinėje plotmėje yra tarsi parapijos „pater familias”, akivaizdus turtas yra dvasinė tėvystė ir iš jos atsirandantys ryšiai, lemiantys sielovados vaisingumą.

Esant pastoracinei būtinybei, vyskupas gali laikinai patikėti keletą parapijų vieno kunigo sielovadiniam rūpinimuisi (76).

Jei to reikalauja aplinkybės, parapiją galima patikėti administratoriui (77) laikinu potvarkiu (78). Tačiau čia dera priminti, kad kunigo tarnyba, būdama iš esmės pastoracinė, reikalauja pilnatvės ir stabilumo (79). Klebonas privalo būti istorinį Kristų sudabartinanti ikona. Reikalavimas būti panašiam į Kristų pabrėžia šio įpareigojimo svarbą.

20. Parapijos ganytojo misijai, apimančiai visą sielovadą, būtini kunigystės šventimai (80). Pagal Kanonų teisę, kad klebono paskyrimas galiotų, eksplicitiškai būtinas buvimas bažnytinėje bendruomenėje (81) ir kunigystės šventimai (82).

Dėl klebono pareigos skelbti Dievo žodį ir mokyti autentiškos katalikų doktrinos 528 kan. eksplicitiškai minima homilija ir katechetinis mokymas; iniciatyvos, skleidžiančios Evangelijos dvasią visose gyvenimo srityse; katalikiškas vaikų ir jaunuolių auklėjimas; įsipareigojimas, tinkamai bendradarbiaujant su pasauliečiais, siekti, kad Evangelijos žinią išgirstų apleidusieji religinę praktiką ir nebeišpažįstantieji tikėjimo (83), kad jie per Dievo malonę galėtų atsiversti. Žinoma, klebonas nėra įpareigojamas asmeniškai vykdyti visas šias pareigas, jis įpareigojamas rūpintis, kad jos – pagal Bažnyčios mokymą ir discipliną – parapijoje, atsižvelgiant į aplinkybes ir visuomet išlaikant klebono atsakomybę, būtų tinkamai paskirstytos. Kai kurios iš tų funkcijų, pavyzdžiui, homilijos sakymas švenčiant Eucharistiją (84), privalo visuomet ir išimtinai būti vykdomos tik pašvęstojo tarnautojo. „Net jeigu jį iškalba pranoktų neįšventintas tikintysis, tai nepanaikina [kunigo] uždavinio būti sakramentiniu Kristaus, Galvos ir Ganytojo, atvaizdu, nes pirmiausia iš to kyla jo pamokslo veiksmingumas” (85). Kitas klebono funkcijas, pavyzdžiui, katechezę, paprastai gali vykdyti pasauliečiai, gavę deramą doktrininį išsilavinimą ir gyvenantys pilnutinį krikščionišką gyvenimą, tačiau tokiu atveju klebonas privalo nuolat palaikyti asmeninį ryšį su tais žmonėmis. Palaimintasis Jonas XXIII rašė: „Labai svarbu, kad kunigija visuomet liktų ištikima pareigai mokyti. Dėl šio dalyko šventasis Pijus X sakė: ’Naudinga tik to siekti ir tik tą pabrėžti, kad kunigai neįpareigojami jokiai kitai svarbesnei tarnybai, nei susaistomi kitu griežtesniu įpareigojimu’” (86).

Aišku, kad kunigas dėl veiksmingos sielovadinės meilės privalo ne tik drąsinti savo bendradarbius, bet taip pat dėmesingai ir rūpestingai juos prižiūrėti. Kai kuriose šalyse, kur tikintieji priklauso įvairiakalbėms grupėms ir kur nėra įsteigtų personalinių parapijų (87) ar kitų atitinkamų patvarkymų, teritorinės parapijos klebonas yra tikras tokių tikinčiųjų ganytojas (88), turintis gerbti ypatingus savo tikinčiųjų poreikius, taip pat ypatingas kultūrines nuostatas.

21. Dėl įprastinių pašventinimo priemonių 528 kanonu nustatoma, jog klebonas privalo įsipareigoti, kad Švenčiausioji Eucharistija būtų parapijos bendruomenės centras ir kad visi tikintieji galėtų pasiekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvę sąmoningai ir aktyviai dalyvaudami šventojoje Liturgijoje, švęsdami sakramentus, praktikuodami maldą ir gerus darbus.

Pažymėtina, kad Kodekse specialiai užsimenama apie dažną šventosios Eucharistijos ir Atgailos sakramento priėmimą. Tai nurodo, jog klebonas, nustatydamas parapijoje Mišių ir išpažinčių klausymo laiką, turi atsižvelgti į tai, koks laikas patogus daugumai tikinčiųjų, taip pat turėdamas omenyje poreikius tų, kurių dienotvarkė neleidžia lengvai naudotis sakramentais. Klebonas turėtų skirti ypatingą dėmesį individualiai išpažinčiai, suvokiamai ta dvasia ir ta forma, kuri nustatyta Bažnyčios (89). Dera priminti, kad vaikai atliktų išpažintį prieš pirmąją Komuniją (90). Be to, individualių išpažinčių sielovados sumetimais ir tikinčiųjų patogumui gali būti klausoma ir Mišių šventimo metu (91).

Taip pat reikia gerbti „penitento norimą išpažinties atlikimo būdą, akis į akį ar per klausyklos groteles” (92). Nuodėmklausys taip pat sielovados sumetimais gali labiau norėti naudotis klausykla su grotelėmis (93).

Dera kuo stipriau puoselėti Švenčiausiojo Sakramento lankymo praktiką. Šiuo tikslu bažnyčios turėtų likti kuo ilgiau atviros, taip pat turėtų būti nustatytas laikas, kada bažnyčia atidaryta. Daugelis klebonų puoselėja pagirtiną Švenčiausiojo Sakramento išstatymo ir adoracijos praktiką ir gali paliudyti jos vaisius savo parapijų gyvumui.

Švenčiausioji Eucharistija su meile laikoma tabernakulyje „kaip vienuolinės ar parapinės bendruomenės širdis” (94). „Be eucharistinio kulto, kuris yra tarsi širdies plakimas, parapija išdžiūva” (95). „Jei norite, kad tikintieji melstųsi noriai ir pamaldžiai, – priminė Romos dvasininkijai Pijus XII, – duokite jiems pavyzdį bažnyčiose melsdamiesi priešais juos. Tinkamai nusiteikęs ir giliai susitelkęs kunigas, ant kelių suklupęs priešais tabernakulį, yra žmonių ugdymo pavyzdys, primenantis ir kviečiantis maldingai lygiuotis” (96).

22. Savo ruožtu 529 kanone apžvelgiami pagrindiniai reikalavimai vykdant parapijos ganytojo funkciją ir tam tikra prasme nubrėžiamos klebono tarnybinės nuostatos. Kaip tikras parapijos klebonas jis įsipareigoja pažinti jam patikėtus tikinčiuosius, vengdamas funkcionalizmo: klebonas nėra funkcionierius, atliekantis vaidmenį ir teikiantis patarnavimus to prašantiems. Būdamas Dievo vyras, jis integraliai vykdo savo tarnystę ieškodamas tikinčiųjų, lankydamas juos šeimose, domėdamasis jų poreikiais bei džiaugsmais; jis apdairiai pakoreguoja, rūpinasi seneliais, silpnaisiais, apleistaisiais, sergančiaisiais ir mirštančiaisiais; jis ypač rūpinasi nusidėjėlių ir klystančiųjų atsivertimu ir kiekvienam padeda suvokti savo pareigas, ugdydamas krikščioniškąjį gyvenimą šeimose (97).

Dvasinio ir medžiaginio gailestingumo darbų ugdymas lieka tarp sielovados prioritetų ir yra krikščioniškosios bendruomenės gyvybingumo ženklas. Kita svarbi klebonui patikėta pareiga yra ugdyti pasauliečius atlikti tinkamą vaidmenį Bažnyčios misijoje, tai yra tobulinti laikinąją tikrovę, gaivinant ją Evangelijos dvasia, ir taip liudyti Kristų, ypač vykdant pasaulietiškąsias pareigas (98).

Klebonas privalo bendradarbiauti su vyskupu ir su kitais vyskupijos kunigais, kad parapijos tikintieji jaustųsi esą vyskupijos ir visuotinės Bažnyčios (99) nariai. Didėjantis šiuolaikinės visuomenės mobilumas dar labiau reikalauja, kad parapija neatsiribotų nuo kitų, kad priimtų iš kitų parapijų atvykstančius tikinčiuosius ir vengtų atkalbinėti savo parapijiečius dalyvauti kitų parapijų, rektoratų ar sielovados centrų gyvenime.

Klebonui tenka ypatinga pareiga uoliai ugdyti, palaikyti bei puoselėti kunigystės pašaukimus (100). Asmeninis pavyzdys, net regimai parodant savo kunigiškąją tapatybę (101), gyvenimas pagal ją rūpinantis individualia išpažintimi ir dvasiniu jaunuolių vadovavimu, taip pat katecheze apie pašventintąją kunigystę suteiks tikrovišką pagrindą būtinai pašaukimų sielovadai. „Kunigiškosios tarnybos pareiga visuomet buvo sėti visiškai pašvęsto Dievui gyvenimo sėklas ir ugdyti meilę skaistumui” (102).

Kanonų teisės kodekse numatytos šios ypatingos klebonų funkcijos (103): teikti Krikštą; teikti Sutvirtinimo sakramentą esantiems mirties pavojuje pagal 883, 3 kanono normą (104); teikti Viatiką ir Ligonių patepimą laikantis 1003 kanono § 2 ir § 3 potvarkių (105); teikti apaštališkąjį palaiminimą; asistuoti ir laiminti santuokas; švęsti laidotuvių apeigas; palaiminti krikšto vandenį Velykų laikotarpiu; vadovauti procesijoms ir teikti iškilmingus palaiminimus už bažnyčios sienų; iškilmingai švęsti Švenčiausiąją Eucharistiją sekmadieniais ir nustatytomis šventėmis.

Šie uždaviniai klebonui suteikiami ne tik kaip tarnybiniai veiksmai ir išskirtinės teisės, bet kaip ypatinga atsakomybė, kurią jis privalo kiek įmanydamas įgyvendinti asmeniškai ar bent prižiūrėti.

23. Vietovėse, kur jaučiamas kunigų stygius, gali atsitikti, o kai kur tai jau taikoma, kad vyskupas, apdairiai apsvarstęs, kanoniškai leistinais būdais bendradarbiavimą „ad tempus” parapijos sielovadoje gali patikėti vienam ar keletui asmenų, nepažymėtų kunigystės žyme (106). Tačiau tokiais atvejais reikia rūpestingai atsižvelgti į pirminį pašvęstųjų tarnautojų ir pasauliečių charizmų bei funkcijų įvairumą bei tarpusavio papildomumą, nes jis būdingas Bažnyčiai, kuriai Dievas norėjo suteikti organinę struktūrą. Būna ypatingų situacijų, pateisinančių tokį bendradarbiavimą. Tačiau toks bendradarbiavimas negali teisėtu būdu pranokti kunigystės tarnybos ir pasauliečių ypatumų ribų.

Siekdama išlaikyti terminologijos grynumą ir vengdama galimo klaidinimo, Bažnyčia rezervuoja kunigams kai kurias sąvokas, ženklinančias „potestas capitis”, kaip antai „ganytojas”, „kapelionas”, „direktorius”, „koordinatorius”, taip pat kitus atitikmenis (107).

Kodekse, aptariant pasauliečių teises ir pareigas, kompetencijos bei funkcijos, teisėtai priklausančios visiems tikintiesiems pagal jų teises ir pareigas, skiriamos nuo iš bendradarbiavimo sielovadoje kylančių kompetencijų bei funkcijų. Pastarosios sudaro capacitas arba habilitas, ir jų vykdymas priklauso nuo teisėtų ganytojų kvietimo jų imtis (108). Taigi jos jokiu būdu nėra „teisės”.

24. Tai išreiškė popiežius Jonas Paulius II posinodiniame apaštališkajame paraginime Christifideles laici: „Išganomąją Bažnyčios misiją pasaulyje įgyvendina ne tik tie, kurie tai daro šventimų galia, bet ir visi pasauliečiai. Krikšto ir savito pašaukimo galia jie kiekvienas savo mastu dalyvauja kunigiškojoje, pranašiškojoje ir karališkojoje Kristaus tarnyboje. Todėl ganytojai privalo pripažinti ir remti plėtotę tų tarnybų ir funkcijų, kurias, remdamiesi krikšto, sutvirtinimo, o daugeliu atvejų ir santuokos sakramentiniu pagrindu, vykdo pasauliečiai katalikai. Ganytojai, visada vadovaudamiesi Bažnyčios nauda ir prisitaikydami prie bendrosios teisės nuostatų, reikalui esant gali pavesti pasauliečiams apibrėžtas funkcijas, nors ir susietas su ganytojo pareigomis, bet nereikalaujančias šventimų” (žr. 23). Tame pačiame dokumente primenamas pamatinis šio bendradarbiavimo principas ir jo neperžengiamos ribos: „Tačiau pats tų užduočių vykdymas pasauliečio nepaverčia ganytoju, nes ši tarnyba kyla ne iš užduočių vykdymo, bet iš kunigystės sakramento. Tik kunigystės šventimai lemia, kad sakramentinė tarnyba yra dalyvavimo Kristaus – Galvos ir Ganytojo – tarnyboje ir jo amžinojoje kunigystėje ypatinga forma. Vykdyti kai kurias funkcijas, pavaduojant ganytoją, įgalina tiesiogiai ir formaliai iš paties ganytojo gautas oficialus įgaliojimas, o konkrečiai jos įgyvendinamos vadovaujant bažnytinei valdžiai” (žr. 23) (109).

Tais atvejais, kai bendradarbiavimas su pašventintąja tarnyba buvo patikėtas nepašventintam tikinčiajam, kunigas būtinai privalo būti paskirtas moderatoriumi, suteikiant jam klebono įgaliojimus bei pareigas ir asmeniškai vadovauti sielovadai (110). Žinoma, klebono tarnyba, vykdoma kunigo, tiesiogiai paskirto sielovados veiklai, t. y. turinčio klebono įgaliojimus ir vykdančio išskirtinai kunigiškas funkcijas, visiškai skiriasi nuo kunigystės šventimų negavusio asmens subsidiško dalyvavimo vykdant kitas šios tarnybos funkcijas (111). Nepašventintas vienuolis, vienuolė, pasaulietis pašaukti dalyvauti sielovadoje, gali vykdyti administracinio pobūdžio, taip pat ugdymo bei dvasinio animavimo užduotis. Tačiau jie negali vykdyti pilnutinės sielovados funkcijų, kadangi jos reikalauja kunigiškosios žymės. Vis dėlto kai nėra pašventintojo tarnautojo, jie gali pavaduoti jį atitinkamai pagal kanoninį statusą tose liturginėse funkcijose, kurios minimos 230 kanono § 3: „vykdyti Žodžio tarnystę, vadovauti liturginėms maldoms, teikti krikštą ir dalyti šventąją Komuniją pagal teisės nuorodas” (112). Diakonai, nors nebūdami tolygūs kitiems tikintiesiems, negali vykdyti pilnutinės cura animarum (113).

Diecezijos vyskupui visuomet patartina patikrinti kiekvieną būtinumo atvejį su didžiausiu apdairumu ir pastoraciniu įžvalgumu. Jis turėtų nustatyti kriterijus, apibrėžiančius pašauktųjų tinkamumą šiai bendradarbiavimo formai, ir nustatyti jų funkcijas atsižvelgdamas į kiekvienos parapijos aplinkybes. Kai funkcijos aiškiai neapibrėžtos, tai priklauso daryti kunigui moderatoriui. Tokių patvarkymų išimtinis ir laikinas pobūdis reikalauja, kad tose parapijų bendruomenėse būtų ugdomas absoliučios kunigiškųjų pašaukimų būtinybės suvokimas. Jose turi būti meilingai kultivuojamos šių pašaukimų užuomazgos, plėtojamos bendruomeninės ir asmeninės maldos už pašaukimus, taip pat maldos dėl kunigų šventumo brandinimo.

Kad kunigystės pašaukimai bendruomenėje galėtų lengviau išsiskleisti, svarbu, jog joje gyvuotų ir plėtotųsi autentiška meilė, gili pagarba ir stiprus entuziazmas Bažnyčiai, kuri yra Kristaus Sužadėtinė ir Šventosios Dvasios bendradarbė išganymo darbe.

Tikinčiųjų sąmonėje dera puoselėti džiaugsmą ir šventą išdidumą dėl to, kad jie priklauso Bažnyčiai, panašiai kaip tai nusakoma Pirmajame Petro laiške ir Apreiškime Jonui (plg. 1 Pt 3, 14; Apr 2, 13.17; 7, 9; 14, 1 ir t; 19, 6; 22, 14). Be džiaugsmo ir didžiavimosi dėl šios priklausomybės psichologiniu lygmeniu sunku išlaikyti ir plėtoti tikėjimo gyvenimą. Nenuostabu, kad bent jau psichologiniu lygmeniu kai kuriose aplinkose kunigystės pašaukimai vargiai atsiranda ar subręsta.

„Lemtinga klaida būtų nusivilti dabarties sunkumų akivaizdoje ir taip elgtis, tarsi reikėtų rengtis rytojaus Bažnyčiai, įsivaizduojamai beveik be kunigų. Priemonės, taikomos žvelgiant į tokią perspektyvą, siekiant pasipriešinti šiandieniniam kunigų stygiui, nepaisant geros valios, galėtų rimtai pakenkti bažnytinei bendruomenei” (114).

25. „Kai diakonas dalyvauja parapijos, kuri dėl kunigų stygiaus nėra tiesiogiai globojama klebono, pastoracijoje, nuolatiniam diakonui visuomet teiktina pirmenybė neįšventintųjų tikinčiųjų atžvilgiu” (115). Šventimų galia diakonas yra „mokytojas, nes skelbia ir aiškina Dievo žodį; šventintojas, nes susijęs su Krikšto sakramento, Eucharistijos ir sakramentalijų teikimu, kaip ’Kraujo tarnautojas’ dalyvauja šv. Mišių šventime, sergi ir dalija Eucharistiją; vadovas, nes prižiūri ir gaivina bendruomenę ar kokią nors bažnytinio gyvenimo sritį”(116).

Ypač svetingai priimtini sielovados tarnybą parapijoje vykdantys diakonai, kurie yra kandidatai į kunigus. Sutartinai su seminarijos vadovybe klebonas turėtų būti vadovas ir mokytojas, suvokiantis, kad kandidato į kunigus nuoširdus ir visiškas pasiaukojimas Kristui gali priklausyti nuo klebono kunigiškosios tapatybės liudijimo, jo tarnystės misijinio didžiadvasiškumo ir meilės parapijai.

26. Bažnytiniai įstatymai numato galimybę vyskupijos pastoracinės tarybos pavyzdžiu (117) – jei vyskupas, išklausęs kunigų tarybos, tai laiko tikslinga (118), – įsteigti parapijos pastoracinę tarybą. Šios tarybos pagrindinė užduotis yra instituciniu lygmeniu tarnauti tvarkant tikinčiųjų bendradarbiavimą, kuriuo plėtojama kunigams būdinga sielovados veikla (119). Taigi pastoracinė taryba yra konsultacinis organas, kur tikintieji, išreikšdami savo krikšto atsakomybę, gali padėti tarybai pirmininkaujančiam kunigui (120) patarimais sielovados srityje (121). „Pasauliečiai turi vis tvirčiau įsitikinti apaštališko įsipareigojimo savo parapijose reikšmingumu”, reikia drąsinti vis „stipresnį ir ryžtingesnį parapijos sielovados tarybų vertinimą” (122). Tam yra aiškios priežastys: „Dabarties sąlygomis pasauliečiai gali ir privalo daug padaryti plėtodami savo parapijose autentišką bažnytinę komuniją ir žadindami pakilią misionierystę tarp netikinčiųjų ir tikinčių, bet metusių arba apleidusių krikščioniško gyvenimo praktiką” (123). „Visi tikintieji turi teisę, kartais net pareigą, išreikšti savo nuomones dalykuose, susijusiuose su Bažnyčios gėriu. Tai gali įvykti per institucijas, įsteigtas padėti šiam tikslui: <...> pastoracinė taryba gali labai padėti teikdama pasiūlymus dėl misijinių, katechetinių ir apaštalavimo iniciatyvų <...> taip pat puoselėjant tikinčiųjų doktrininį ugdymą ir sakramentinį gyvenimą; kunigų sielovadiniam darbui gali būti teikiama pagalba įvairiomis socialinėmis bei teritorinėmis aplinkybėmis; siekiant geriau atkreipti visuomenės dėmesį ir t. t.“ (124). Pastoracinę tarybą reikia suvokti atsižvelgiant į tarnystės santykius tarp klebono ir jo tikinčiųjų, todėl neprasminga laikyti pastoracinę tarybą organu, pakeičiančiu kleboną parapijos vadovavime, arba tokia struktūra, kuri daugumos balsų pagrindu sąlygoja klebono vadovavimą parapijai.

Pagal įstatymo normas dėl teisingo ir doro administravimo parapijoje įsteigti organai ekonominiams klausimams nagrinėti negali sąlygoti klebono, kuris yra teisėtas įgaliotinis ir parapijos gėrybių administratorius (125).

4. Pozityvūs šiuolaikiniai iššūkiai parapijų sielovadoje

27. Kadangi prasidedant naujam tūkstantmečiui visa Bažnyčia buvo pakviesta į „naują krikščioniškojo gyvenimo polėkį”, pagrįstą prisikėlusio Kristaus buvimu tarp mūsų (126), turime įžvelgti šio kvietimo reikšmę parapijų sielovadai.

Tai nereikalauja išrasti naujų sielovados programų, nes krikščioniškoji programa, susitelkusi į Kristų, visuomet apima jo pažinimą, meilę ir sekimą juo, trejybinį gyvenimą jame ir istorijos perkeitimą drauge su juo iki jos visiškos užbaigos: „Tai programa, kuri nekinta mainantis laikams bei kultūroms, nors ir atsižvelgia į laiką bei kultūrą autentiško dialogo ir veiksmingo bendravimo labui” (127).

Žvelgiant į plačius ir reiklius šiandienos sielovados horizontus sakoma: „Būtent dalinėse Bažnyčiose galima nustatyti konkrečius bei objektyvius programos elementus – darbo tikslus ir metodus, darbuotojų ugdymą bei skatinimą, reikiamų lėšų paiešką, – kurie leistų Kristaus skelbimui pasiekti žmones, ugdyti bendruomenes ir per evangelinių vertybių liudijimą giliai paveikti visuomenę bei kultūrą” (128). Šie horizontai – tai mūsų laukiantis „jaudinantis pastoracijos atnaujinimo darbas” (129).

Svarbiausias ir esminis sielovados iššūkis yra vesti tikinčiuosius į tvirtą dvasinį gyvenimą, pagrįstą krikščioniškosios doktrinos principais, kuriais gyveno ir kurių mokė šventieji. Pastoraciniame planavime prioritetas privalo būti teikiamas šiam esminiam pastoracinio veikimo aspektui. Šiandien labiau negu bet kada reikia iš naujo atrasti maldą, sakramentinį gyvenimą, meditaciją, tylią adoraciją, kalbant širdis į širdį su Viešpačiu, taip pat kasdienį dorybių praktikavimą, darantį mus panašius į jį, kadangi šie dalykai yra kur kas produktyvesni už bet kurią diskusiją ir galiausiai sudaro būtiną sąlygą, kad ji būtų veiksminga.

Apaštališkajame laiške Novo Millennio Ineunte nustatyti septyni sielovados prioritetai: šventumas, malda, sekmadieninis Švenčiausiosios Eucharistijos šventimas, Atgailos sakramentas, malonės primatas, Žodžio klausymas ir skelbimas (130). Šie prioritetai ypač išryškėjo iš didžiojo Jubiliejaus patirties. Jie ne tik duoda klebonams bei visiems kunigams, įsitraukusiems į cura animarum, rūpestingai apmąstytinų sielovados klausimų turinį bei medžiagą, bet taip pat pateikia dvasios sintezę, su kuria derėtų imtis dvasinio darbo atnaujinimo.

Laiške Novo millennio ineunte pabrėžiama taip pat „kita didelė sritis, kur reikia rimto plano visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių lygmenimis, susijusi su bendryste (koinonia), įkūnijančia ir iškeliančia aikštėn pačią Bažnyčios slėpinio gelmę” (žr. 42) ir kviečiama ugdyti bendrystės dvasingumą. „Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje, jei norime būti ištikimi Dievo planui ir atsiliepti į giliausius pasaulio lūkesčius” (žr. 43). Laiške toliau sakoma: „Pirma konkrečių iniciatyvų planavimo, būtina skatinti bendrystės dvasingumą, padarant tai auklėjimo principu visur, kur ugdomas žmogus ir krikščionis, lavinami altoriaus tarnautojai, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir pastoracijos darbuotojai, statydinamos šeimos ir bendruomenės” (žr. 43).

Tikram sielovadiniam šventumo ugdymui parapijų bendruomenėse reikalinga autentiška pedagogika maldos klausimais, įtikinama ir veiksminga katechezė, iškelianti sekmadieninį ir kasdienį Eucharistijos šventimą, bendruomeninę ir asmeninę Švenčiausiojo Sakramento adoraciją, dažną ir individualią Atgailos sakramento praktiką, dvasinį vadovavimą, maldingumą Marijai, sekimą šventaisiais; taip pat atnaujintą apaštališką įsipareigojimą atliekant kasdienines bendruomenės ir individualias pareigas; tinkamą šeimos sielovadą ir nuoseklų politinį bei socialinį angažavimąsi.

Šis sielovados atnaujinimas nebus įmanomas, jei nebus įkvėptas, palaikomas ir gaivinamas tos pačios dvasios kunigų. „Tikintieji labai padrąsinami kunigo pavyzdžiu bei liudijimu <...>. Jie gali iš naujo atrasti parapiją kaip maldos ‘mokyklą’, kurioje susitikimas su Jėzumi Kristumi išreiškiamas ne vien pagalbos maldavimais, bet taip pat padėka, šlovinimu, adoracija, kontempliacija, maldingu klausymu, jausmų aistra, galiausiai tikra širdinga meile” (131). „Vargas mums, jei užmiršime, kad be Kristaus negalime ‘nieko nuveikti’ (plg. Jn 15, 5). Šios tiesos užmiršti neleidžia malda. Ji nuolatos primena Kristaus primatą ir sykiu vidinio gyvenimo bei šventumo primatą. Jei šio principo nepaisoma, <...> patiriame tą patį, ką išgyveno mokiniai Evangelijos pasakojime apie stebuklingą žūklę: ‘kiaurą naktį vargę nieko nesugavome’ (Lk 5, 5). Tai tikėjimo, maldos, pokalbio su Dievu metas, skirtas atverti mūsų širdis malonės srautui ir leisti Kristaus žodžiui pereiti per mus visa savo jėga: Duc in altum!“ (132). Be šventų kunigų būtų sunku turėti gerus pasauliečius, be jų viskas tarsi užgestų; panašiai beveik neįmanoma be krikščioniškų šeimų – namų Bažnyčių – pasiekti pašaukimų pavasarį. Todėl klaidinga akcentuoti pasauliečius tuo pačiu apleidžiant pašvęstąją kunigystę, kadangi taip darydami nubaustume pačius pasauliečius ir padarytume bevaisę visą Bažnyčios misiją.

28. Viso pastoracinio planavimo pagrindą ir šio planavimo perspektyvą turėtų sudaryti mūsų bendruomenėse naujai suvokiamas visuotinis pašaukimas į šventumą. Kiekvieno apaštalavimo siela glūdi dieviškajame artume, kai niekas nelaikoma svarbiau už Kristaus meilę, siekiant viskame didesnės Dievo garbės, kristocentrišku dinamizmu išgyvenant marijiškąjį totus tuus! Šventumo pedagogika paženklina „pastoracinį planavimą šventumo ženklu” (133) ir yra šių dienų pirminis sielovadinis iššūkis. Šventoje Bažnyčioje visi tikintieji pašaukti į šventumą.

Pagrindinis šventumo pedagogikos uždavinys yra visus mokyti ir nepavargstant priminti, jog šventumas yra kiekvieno krikščionio egzistencijos tikslas. „Bažnyčioje visi priklausantieji hierarchijai arba jos ganomieji yra pašaukti į šventumą, kaip sako apaštalas: ‘Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas’ (1 Tes 4, 3; plg. Ef 1, 4)” (134). Tai yra pirmasis bažnytinėje katechezėje pedagogiškai plėtotinas elementas siekiant, kad asmeninio šventumo poreikis taptų bendru įsitikinimu.

Skelbiant kvietimo į šventumą visuotinumą reikia, kad krikščioniškasis gyvenimas būtų suvokiamas kaip sequela Christi, kaip supanašėjimas su Kristumi; kalbama ne apie išorišką etiškos elgsenos įkūnijimą, bet apie asmenišką leidimąsi būti įtrauktam į Kristaus malonės įvykį. Šis panašumas su Kristumi yra pati pašventinimo šerdis ir sudaro ypatingą krikščioniškosios egzistencijos tikslą. Norintiems pasiekti šį tikslą krikščionims reikia Bažnyčios, kuri yra mater et magistra, pagalbos. Šventumo pedagogika yra tiek patraukli, tiek kelianti iššūkį Bažnyčioje visiems atsakingiems už valdymą ir ugdymą.

29. Ypatingos reikšmės prioritetas Bažnyčiai, taigi ir parapijos sielovadai, yra uolus misijinis įsipareigojimas evangelizacijai. „Šiuo metu net seniai evangelizuotuose kraštuose nebėra „krikščioniškosios visuomenės”, kuri, nepaisant daugelio silpnybių, visais laikais ženklinančių žmoniją, aiškiai rėmėsi evangelinėmis vertybėmis. Šiandien būtina drąsiai atsigręžti į situaciją, kuri dėl globalizacijos ir jai būdingos naujos bei kintančios tautų ir kultūrų mozaikos darosi įvairialypiškesnė ir sudėtingesnė” (136).

Šiandienos visuomenėje, paženklintoje kultūriniu, religiniu bei etiniu pliuralizmu, reliatyvizmu, indiferentizmu, irenizmu ir sinkretizmu, atrodo, kad kai kurie krikščionys priprato prie tokios „krikščionybės” formos, kurioje trūksta tikro ryšio su Kristumi ir jo Bažnyčia; tokiomis aplinkybėmis linkstama redukuoti sielovados planą į socialinę tematiką, suvokiamą išskirtinai antropologinėmis sąvokomis, dažnai grindžiant tai pernelyg apibendrintu raginimu į pacifizmą, universalizmą ar nekonkretizuota nuoroda į „vertybes”.

Šiuolaikinio pasaulio evangelizacija įmanoma tik naujai atradus asmeninę, socialinę ir kultūrinę krikščionių tapatybę. Visų pirma tai reiškia poreikį naujai atrasti Jėzų Kristų, įsikūnijusį Žodį, vienintelį žmonijos Išganytoją (137)! Šis pamatinis įsitikinimas atveria kelią misijiniam įsipareigojimui, kuris ypač ragina kiekvieno kunigo širdį ir per tai kiekvieną parapiją ar kunigui patikėtą bendruomenę. „Manome, kad neįmanoma net įsivaizduoti vieno pastoracinio metodo, pritaikomo ar taikytino visomis aplinkybėmis; anksčiau tai buvo Grigaliaus Nazianziečio mokymo aksioma. Vienintelis pastoracinis metodas atmetamas. Norint ugdyti visus meilėje, reikia įvairuoti ne doktriną, bet būdus, kuriais liečiamos žmonių širdys. Taigi sielovada reikalauja pritaikyti būdus, bet ne doktriną” (138).

Vadinasi, klebonas privalo rūpintis, kad parapijoje esančios įvairios draugijos, judėjimai ar grupės savo indėliu prisidėtų prie parapijos misijinio užmojo. „Labai naudinga bendrystei yra užduotis skatinti įvairias susivienijimo formas – nesvarbu, ar tai būtų bažnytinių sąjūdžių tradiciškesnės ar naujesnės formos, – tebeteikiančias Bažnyčiai gyvastingumo, kuris yra Dievo dovana ir autentiškas „Dvasios pavasaris”. Būtina, kad organizacijos ir sąjūdžiai tiek visuotinėje Bažnyčioje, tiek dalinėse Bažnyčiose darbuotųsi laikydamiesi kuo didžiausios bažnytinės darnos ir paklusdami ganytojų valdžios nurodymams” (139). Parapijos struktūroje vengtinos pavienių grupių ekskliuzyvizmo ir uždarumo formos, nes misijos esmė grindžiama įsitikinimu, kad „Jėzus Kristus žmonijai ir jos istorijai turi vienatinę ir nepakartojamą, tiktai jam būdingą išskirtinę, visuotinę ir absoliučią reikšmę bei vertę. Jėzus iš tikro yra dėl visų išganymo žmogumi tapęs Dievo Sūnus” (140).

Bažnyčia remiasi kasdiene savo kunigų ištikimybe sielovados tarnybai; jie vykdo savo nepakeičiamą misiją jiems patikėtose parapijose.

Klebonams ir kitiems kunigams, tarnaujantiems įvairiose bendruomenėse, žinoma, netrūksta sielovadinių sunkumų, dvasinio bei fizinio išsekimo dėl per didelio darbo krūvio ar stokojant balansuotumo, pasiekiamo per dvasinio atsinaujinimo ir fizinio poilsio laikotarpius. Kaip skaudu konstatuoti, kad sekuliarizmo vėjai dažnai sausai išdžiovina dirvą, kurioje buvo sėjama dedant tiek pastangų!

Dėl šio reiškinio kalta labai sekuliarizuota kultūra, siekianti apriboti kunigą savo pasaulėvaizdžio kategorijomis ir atimti iš jo pamatinę mistinę-sakramentinę dimensiją. Iš to gali kilti įvairiopas nusivylimas, vedantis į izoliacijos, depresyvaus fatalizmo ar išsibarsčiusio aktyvizmo formas. Tai taip pat nepaneigia fakto, kad dauguma kunigų, palaikomų savo vyskupų rūpinimosi, pozityviai pasitinka dabarties istorines sąlygas ir sėkmingai, džiaugsmingai bei pilnatviškai išgyvena savo didžiadvasišką sielovadinį įsipareigojimą bei savo kunigiškąją tapatybę.

Taip pat netrūksta vidinių pavojų kunigiškajai tarnybai: tai biurokratija, funkcionalizmas, demokratizmas, polinkis vadovautis labiau vadybos, negu sielovados principais. Deja, kai kuriomis aplinkybėmis kunigą gali prislėgti ne visuomet būtinos struktūros, galinčios sukelti neigiamų padarinių tiek psichinei-fizinei, tiek dvasinei būklei ir galiausiai pačiai kunigo tarnybai.

Vyskupas privalo rūpestingai budėti tokiais atvejais, kadangi jis visų pirma yra tėvas savo artimiausiems ir brangiausiems bendradarbiams. Nepaprastai svarbu ir skubu garantuoti visų bažnytinių jėgų vienybę, kad būtų galima pozityviai atsiliepti į pavojus, gresiančius kunigams ir jų tarnybai.

30. Dvasininkijos kongregacija, žvelgdama į dabartines Bažnyčios gyvenimo aplinkybes, naujosios evangelizacijos reikalavimus, svarstydama apie atsaką, kurį pašaukti duoti kunigai, siūlo šį dokumentą kaip pagalbinę priemonę, padrąsinimą ir stimulą kunigų sielovados tarnybai parapijose. Parapijos aplinkoje Bažnyčia užmezga tiesioginį ryšį su žmonėmis. Todėl mūsų pasvarstymai taikomi kunigams kaip parapijų klebonams. Juose pasirodo Jėzus Kristus kaip Mistinio Kūno Galva, Gerasis ganytojas, besirūpinantis kiekvienu kaimenės nariu. Šiuo dokumentu siekiama nušviesti šios tarnystės slėpinį ir sakramentinę prigimtį.

Vatikano II Susirinkimo mokymo ir apaštališkojo laiško Pastores dabo vobis šviesoje šis dokumentas yra tarsi „Kunigų tarnystės ir gyvenimo vadovo”, tarpdikasterinės instrukcijos Ecclesiae de Mysterio ir aplinkraščio „Kunigas – Žodžio mokytojas, sakramentų tarnautojas ir bendruomenės vadovas trečiojo tūkstantmečio perspektyvoje” tąsa.

Kasdienę tarnystę įmanoma išgyventi tik per asmeninį šventėjimą, kuris turi būti grindžiamas antgamtine Šventosios Eucharistijos ir Atgailos sakramentų galia.

„Eucharistija yra taškas, nuo kurio viskas sklinda ir į kurį viskas grįžta. <…> Per šimtmečius nesuskaičiuojama daugybė kunigų rado Eucharistijoje Jėzaus Paskutinės vakarienės metu žadėtą paguodą, vienatvės įveikimo paslaptį, galią pakelti kentėjimus, pastiprinimą pradėti iš naujo po kiekvieno nusivylimo, vidinę energiją palaikyti apsisprendimą išlikti ištikimiems” (141).

Dvasinio gyvenimo ir nuolatinio ugdymo pažangai gali labai padėti kunigų brolystė, kuri nėra vien bendras gyvenimas po vienu stogu, bet apima maldos bendrystę, pasidalijimą siekiamais tikslais, pastoracinį bendradarbiavimą ir kunigų bei jų vyskupo tarpusavio draugystę. Tai padeda įveikti išbandymus bei sunkumus, patiriamus vykdant šventąją tarnystę. Kiekvienam kunigui ne tik reikia savo konfratrų tarnybinės pagalbos, bet ir jų pačių kaip konfratrų.

Tarp kitų priemonių vyskupijoje galėtų būti numatyti namai kunigams, kur kartkartėmis būtų galima pasitraukti susitelkimui ir maldai, kur jie galėtų iš naujo rasti būdų šventėti.

Paskutinės vakarienės dvasioje, kai apaštalai maldoje susibūrė drauge su Jėzaus Motina Marija (Apd 1, 14), jai patikime šiuos puslapius, parašytus su meile ir dėkingumu visiems kunigams, vykdantiems cura animarum visame pasaulyje. Tegu visi, vykdantys kasdieninę pastoracinę „munus”, džiaugiasi motiniška Apaštalų Karalienės globa ir gyvena gilioje bendrystėje su ja. Tarnaujamojoje kunigystėje yra „nuostabi ir persmelkianti Kristaus Motinos artumo apimtis”. Labai paguodžia žinojimas, kad „Atpirkėjo Motina, įvedanti mus į atperkamąjį savo dieviškojo Sūnaus slėpinį, yra visuomet šalia mūsų. ‘Ad Iesum per Mariam’: tegu tai bus kasdienė mūsų dvasinio ir sielovadinio gyvenimo programa” (144)!

Popiežius Jonas Paulius II patvirtino šią Instrukciją ir nurodė ją paskelbti.

Roma, Kongregacijų rūmai, 2002 m. rugpjūčio 4 -ąją, šventojo Jono Marijos Vianėjaus (Vianney), Arso klebono, klebonų globėjo, liturginio minėjimo dieną.

Prefektas
Kardinolas Dario Castrillón Hoyos

Sekretorius
Titulinis Eminenzianos arkivyskupas Csaba Ternyįk

KLEBONO  MALDA ŠVENČIAUSIAJAI  MERGELEI  MARIJAI

Marija, nukryžiuoto ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus Motina,
Bažnyčios, kunigiškosios tautos Motina (1 Pt 2, 9),
Tavo Sūnaus tarnų kunigų Motina,
priimk mano nuolankų atsidavimą,
kad savo sielovados tarnystėje galėčiau skelbti
Aukščiausiojo ir Amžinojo Kunigo
nesibaigiantį gailestingumą,
o „Gailestingumo Motina”.

Tu dalijaisi su savo Sūnumi
„kunigiškuoju klusnumu” (Žyd 10, 5–7; Lk 1, 38)
ir parengei Jam kūną (Žyd 10, 7)
Šventosios Dvasios patepimu.
Vesk mano kunigiškąjį gyvenimą
 į savo dieviškosios motinystės
neišsakomą slėpinį,
o Švenčiausioji Dievo Motina.

Duok man jėgų tamsiomis gyvenimo valandomis.
Palaikyk mane
Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus man patikėtos
tarnystės sunkumuose,
kad susivienijęs su Tavimi
galėčiau ją vykdyti ištikimai ir su meile,
o Amžinojo Kunigo Motina,
„Apaštalų Karaliene ir Kunigų pagalba” (145).

Tu tyliai lydėjai Jėzų tarnystėje,
Jam skelbiant vargšams ramybės Evangeliją.
Išmelsk, kad būčiau ištikimas
Gerojo Ganytojo man patikėtai avidei.

Padaryk, kad visuomet galėčiau
kantriai ir švelniai,
tvirtai ir su meile jai vadovauti,
ypač mylėdamas vargšus ir nusidėjėlius,
o „Motina, krikščioniškosios tautos pagalba”.

Pašvenčiu ir patikiu save Tau, Marija,
kuri stovėdama po Sūnaus Kryžiumi
tapai Jo atpirkimo bendrininke,
„neatskiriamai susijusi su išganymo darbu” (146).

Padaryk, kad vykdydamas savo tarnystę
galėčiau vis giliau jausti
„nuostabų Tavo persmelkiančio artumo jausmą” (147):
jausti tai kiekvieną gyvenimo akimirką,
maldoje ir veikime, džiaugsme ir kentėjime,
nuovargyje ir poilsyje,
o „Pasitikėjimo Motina”.

Išmelsk man, o Motina,
kad švęsdamas Eucharistiją,
kuri yra kunigiškosios tarnystės centras ir šaltinis,
galėčiau patirti Jėzaus artumą
ir Tavo motinišką buvimą, nes
„per kiekvienas Mišias Tu esi greta mūsų”
ir įvedi mus į Tavo dieviškojo Sūnaus
atperkamosios aukos slėpinį (148),
o „Tarpininke malonių, trykštančių iš tos aukos
Bažnyčiai ir visiems tikintiesiems” (149),
o „Išganytojo Motina”.

Marija, Tavo motiniškai globai
atiduodu save ir šventumo troškimą.
Vesk mane, kad tapčiau
vis panašesnis į Kristų, Galvą ir Ganytoją,
pagal klebono tarnystės reikalavimus.
Padaryk, kad suvokčiau, jog
„Tu visuomet esi greta kiekvieno kunigo”,
tarnaujančio vieninteliam Tarpininkui
Jėzui Kristui,
 o „Kunigų Motina”,
visų malonių
„Pagalbininke ir Tarpininke” (150).
Amen.
 
 

KLEBONŲ  GLOBĖJO ŠV.  JONO  MARIJOS  VIANĖJAUS MEILĖS  AKTAS

Myliu Tave, mano Dieve, ir mano vienintelis rūpestis
yra mylėti Tave iki paskutinio gyvenimo atodūsio.

Myliu Tave, be galo mylėtinas Dieve, ir labiau norėčiau
mirti Tave mylėdamas, negu gyventi be meilės Tau.

Myliu Tave, mano Dieve, ir netrokštu nieko – tik dangaus,
kad galėčiau džiaugtis mylėdamas Tave tobulai.

Myliu tave, Dieve, ir bijau pragaro,
nes ten nebus saldžios paguodos dėl galimybės Tave mylėti.

Mano Dieve, jei mano liežuvis neįstengia kiekvienu momentu kartoti, kad myliu Tave, noriu, kad mano širdis tai bylotų su kiekvienu dūžiu. Suteik man malonę kentėti dėl meilės Tau ir vieną dieną mirti mylint Tave ir tai jaučiant. Mano gyvenimui artėjant prie pabaigos maldauju – didink ir tobulink mano meilę Tau.

Nuorodos

(65) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 30; KTK, 515 kan. § 1.
(66) Dvasininkijos kongregacija. Kunigas – žodžio mokytojas, sakramentų tarnautojas ir bendruomenės vadovas trečiojo tūkstantmečio perspektyvoje (1999 03 19), 3; plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 17.
(67) KTK, 374 kan. § 1
(68) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 42; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2172; Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Dies Domini (1998 05 31), 34–36; Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 35.
(69) Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 26; plg. Dvasininkijos kongregacija , Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), „Praktiniai potvarkiai”, 4.
(70) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Apostolicam actuositatem, 10.
(71) Plg. KTK, 518 kan.
(72) Plg. Tridento Susirinkimas. XXIV sesija (1563 11 11), 18 kan. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 30: „Pagrindiniai vyskupo bendradarbiai yra klebonai, nes jiems, kaip tiesioginiams ganytojams, paties vyskupo autoritetu pavedama rūpintis nustatytos vyskupijos dalies sielomis”.
(73) Plg. KTK, 519 kan.
(74) Plg. KTK, 517 kan. § 1.
(75) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 30; Dekretas Presbyterorum ordinis, 8; KTK, 280, 550 kan. § 2; Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 29.
(76) Plg. Tridento Susirinkimas. XXI sesija (1562 07 16), 5 kan. Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Aiškinamoji nota, paskelbta Dvasininkijos kongregacijai pritarus, dėl tų atvejų, kai vienam kunigui gali būti patikima daugiau negu vienos parapijos sielovada (1997 11 13): Communicationes 30 (1998), p. 28–32.
(77) Plg. KTK, 526 kan. § 1.
(78) Plg. ten pat, 539 kan.
(79) Plg. ten pat, 151, 539–540 kan.
(80) Plg. Laternano III Susirinkimas (1179). 3 kan.; Lijono II Susirinkimas (1274), 13 konst.; KTK, 150 kan.
(81) Plg. KTK, 149 kan. § 1.
(82) Plg. ten pat, 521 kan. § 1. To paties kanono § 2 išvardijamos kai kurios pagrindinės asmeninės savybės, reikalingos į klebono tarnybą paskiriamiems kandidatams: sveika doktrina, moralinis integralumas, uolumas dėl sielų ir kitos dorybės. Šie kandidatai privalo pasižymėti savybėmis, numatytomis bendrojoje Bažnyčios teisėje dvasininkams (plg. 273–279 kan.), taip pat numatytomis partikuliariojoje teisėje (t. y. savybėmis, reikalingiausiomis konkrečioje vietinėje Bažnyčioje).
(83) Plg. ten pat, 528 kan. § 1.
(84) Plg. Dvasininkijos kongregacija , Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), „Praktiniai potvarkiai”, 3.
(85) Jonas Paulius II. Kalba Dvasininkijos kongregacijos plenariniame susirinkime (2001 11 23).
(86) Jonas XXIII. Enciklika Sacerdotii Nostri primordia, minint palaimingos Arso klebono mirties šimtmetį (1959 08 01), III dalis: AAS 51 (1959), p. 572.
(87) Plg. KTK, 518 kan.
(88) Plg. KTK, 519, 529 kan. § 1
(89) Plg.”Propositiones” dėl dalių, sudarančių sakramentinį ženklą ir šventimo formą Jono Pauliaus II Apaštališkajame paraginime Reconciliatio et paenitentia (1984 12 02), 31 III, 32.
(90) Plg. Plg. KTK, 914 kan.
(91) Plg. Dievo kulto ir sakramentų kongregacija: Notitiae 37 (2001), p. 259–260.
(92) Jonas Paulius II. Kalba Apaštališkosios penitenciarijos nariams (1993 03 27): AAS 86 (1994), p. 78.
(93) Plg. KTK, 964 kan. § 3. Apaštališkasis laiškas Motu proprio forma Misericordia Dei (2002 04 07), 9b; Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Atsakymas dėl 964 kan. § 2 (1998 07 07): AAS 90 (1998), p. 711.
(94) Paulius VI. Enciklika Mysterium fidei (1965 09 03): AAS 57 (1965), p. 772.
(95) Jonas Paulius II. Kalba Dvasininkijos kongregacijos plenariniame susirinkime (2001 11 23).
(96) Jonas XXIII. Enciklika Sacerdotii Nostri primordia, minint palaimingos Arso klebono mirties šimtmetį (1959 08 01), II a dalis: AAS 51 (1959), p. 562.
(97) Plg. KTK, 529 kan. § 1.
(98) Plg. ten pat, 225 kan.
(99) Plg. ten pat, 529 kan. § 2.
(100) Plg. KTK, 233 kan. § 1; Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 41.
(101) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 66.
(102) Šv. Ambraziejus. De virginitate, 5, 26: PL 16, p. 286.
(103) KTK, 530 kan.
(104) Plg. ten pat, 883, 3° kan.: „Šie asmenys pagal teisę turi galią teikti sutvirtinimą: <...> 3°: esantiems mirties pavojuje klebonas arba bet kuris kunigas”.
(105) Ten pat, 1003 kan. § 2: „Visi kunigai, kuriems pavesta sielovada, turi pareigą ir teisę teikti Ligonių patepimą visiems jų pastoraciniam rūpinimuisi pavestiems tikintiesiems; esant pagrįstai priežasčiai kiekvienas kitas kunigas gali teikti šį sakramentą, jei bent numanomas klebono, apie kurį minėta anksčiau, pritarimas”. § 3: „Kiekvienam kunigui leidžiama su savimi nešioti šventąjį aliejų, kad prireikus galėtų teikti Ligonių patepimą”.
(106) Plg. ten pat, 517 kan. § 2.
(107) Jonas Paulius II. Kalba Dvasininkijos kongregacijos plenariniame susirinkime (2001 11 23).
(108) Plg. KTK, 228; 229 § 1 ir § 3; 230 kan.
(109) Plg. taip pat Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum ordinis, 2; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1563.
(110) Plg. KTK, 517 § 2; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 911.
(111) Plg. Dvasininkijos kongregacija, Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), „Teologiniai principai” ir „Praktiniai potvarkiai”; KTK, 517 § 2.
(112) Plg. Dvasininkijos kongregacija, Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), „Praktiniai potvarkiai”, 6, 8;
(113) Plg. KTK, 150 kan.; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1554; 1570.
(114) Jonas Paulius II. Kalba Dvasininkijos kongregacijos plenariniame susirinkime (2001 11 23).
(115) Dvasininkijos kongregacija. Nuolatinių diakonų tarnystės ir gyvenimo vadovas Diaconatus originem (1998 02 22), n. 41: AAS 90 (1998), p. 901.
(116) Ten pat, 22.
(117) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 27; KTK, 511–514 kan.
(118) Plg. KTK, 561 § 1.
(119) Plg. ten pat, 536 § 1.
(120) Plg. ten pat, 536 § 1.
(121) Plg. Dvasininkijos kongregacija , Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), „Praktiniai potvarkiai”, 5.
(122) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 27.
(123) Ten pat.
(124) Dvasininkijos kongregacija. Aplinkraštis Omnes christifideles (1973 01 25), 4, 9.
(125) Plg. KTK, 532 ir 1279 kan. § 1.
(126) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 29.
(127) Ten pat.
(128) Ten pat.
(129) Ten pat.
(130) Ten pat.
(131) Jonas Paulius II. Kalba Romos klebonams ir dvasininkijai (2001 03 01), 3; plg. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 33.
(132) Ten pat, 38.
(133) Ten pat, 32.
(134) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 39.
(135) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi, 14; Jonas Paulius II. Kalba Dvasininkijos kongregacijai (1984 10 20): „Iš čia kyla poreikis iš naujo suvokti parapiją kaip ypatingą tikėjimo ir meilės bendruomenę – tai yra jos buvimo pagrindas ir esminė savybė. Tai reiškia, kad evangelizacija turi tapti visos pastoracinės veiklos ašimi, kadangi tai yra neatidėliotinas ir svarbiausias poreikis. Tuo būdu išvengiame grynai horizontalios plotmės požiūrio vien tik į socialinę tikrovę ir kartu sutvirtinama sakramentinė Bažnyčios prigimtis” (AAS 77 [1984], p. 307–308).
(136) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 40.
(137) Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Dominus Iesus (2000 08 06).
(138) Šv. Grigalius Didysis. Regula pastoralis. Įžanga į trečiąją dalį.
(139) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 46.
(140) Tikėjimo mokslo kongregacija. Deklaracija Dominus Iesus (2000 08 06), 15.
(141) Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga 2000 m. (2000 03 23), 10, 14.
(142) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), III sk.
(143) Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga 1979 m. Novo incipiente (1979 04 08), 11.
(144) Jonas Paulius II. Kalba Dvasininkijos kongregacijos plenariniame susirinkime (2001 11 23).
(145) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum ordinis, 18.
(146) Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 103.
(147) Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga 1979 m. Novo incipiente (1979 04 08), 11.
(148) Jonas Paulius II. Kalba Dvasininkijos kongregacijos plenariniame susirinkime (2001 11 23).
(149) Jonas Paulius II. Čenstochovos Dievo Motinos liturginio minėjimo proga: „L’Osservatore Romano”, 2001 08 26.
(150) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 62.

© „Bažnyčios žinios“