Bažnyčios žinios. 2002 lapkričio 28, Nr. 22. Bažnyčia Lietuvoje

„Bažnyčios žinios“. 2002 lapkričio 28, Nr. 22. <<< atgal į numerio turinį

ATĖJO KITOKS

II advento sekmadienis (B)
Iz 40, 1–5. 9–11; 2 Pt 3, 8–14; Mk 1, 1–8

„Tyruose šaukiančiojo balsas” reiškia ne tik Joną Krikštytoją, bet ir bendrą biblinio religingumo nuostatą. Šventajame Rašte šauklys, arba skelbėjas, visuomet skelbia gerąją žinią apie pergalę, blogio įveikimą. Pergalė yra tautai vadovaujančio karaliaus nuopelnas, o šauklys paskelbia tautai gerąją žinią. Skaitinyje iš Izaijo knygos pranašo balsas trykšta entuziazmu: „Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta! Visa žmonija ją išvys”. „Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale!” Šie žodžiai, ištarti nelaisvės vietoje, Babilone, aprašo ilgai lauktą paleidimą iš nelaisvės. Pranašas rašydamas jau žinojo, kad priešo galybė parklupdyta, o pergalės nuopelnai priklauso Viešpačiui. Pranašo žodžiai tinka ir kitiems įvykiams išganymo istorijoje. Evangelistas Morkus pasitelkia šią pranašystę, įžvelgdamas Krikštytojyje šauklį ir kelių tiesintoją, rengiantį Mesijo atėjimui.

Kai kam Jonas Krikštytojas gali atrodyti keistoka kandidatūra skelbti karališkąją pergalę. Jono gyvenimo būdas, asketiška apranga ir mityba nepanaši į žemiškųjų karalių pasiuntinių išvaizdą. Tačiau izraelitai atpažino jame gerosios naujienos skelbėją: „Pas jį traukė visa Judėjos šalis”. Būdamas ištikimas pasiuntinys, Jonas suvokė nesąs tikrasis nugalėtojas, o tik jo pirmtakas: „Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys Šventąja Dvasia”. Jono Krikštytojo skelbtasis „Galingesnis” jau atėjo ir per nukryžiavimą nugalėjo mirtį. Geroji išganymo žinia paskelbta. Tačiau, kita vertus, Evangelija dar nepasiekė daugelio Jėzaus nepažįstančių žmonių. Adventas primena mums taip pat galutinį Jėzaus atėjimą. Šiuo advento laikotarpiu, būdami pakrikštyti „Galingesniojo” krikštu, mes, keliaujančiosios Bažnyčios nariai, privalome tapti Gerosios Naujienos skelbėjais pasauliui. Jono pavyzdžiu galime skelbti Dievo žodį – kai kurie Bažnyčios nariai šventimais įpareigoti skelbti Žodį. Tačiau skelbėju galima būti ir kitokiais būdais. Meilė ir tarnavimas kitiems taip pat liudija Dievo meilę. Ypatingi liudytojai yra tie krikščionys, kurie aukoja savo kentėjimus susivienydami su Jėzumi. Ankstyvojoje Bažnyčioje ta pačia sąvoka (martyrion, martyria) buvo nusakoma kankinystė ir tikėjimo liudijimas.

Jonas Krikštytojas susidūrė su Jėzumi krikštydamas prie Jordano. Dievo apšviestas, jis suprato, jog tai lauktasis Mesijas, ir džiaugėsi sužadėtinio bičiulio džiaugsmu. Tačiau ne viskas buvo taip, kaip Jonas skelbė Izaijo pranašystės žodžiais. Jėzus neteisė, neatskyrė teisiųjų nuo nusidėjėlių. Atėjusysis buvo kitoks negu laukta. Jono širdyje net kilo dvejonė: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” (Lk 7, 19). Mes taip pat kartais susidarome savitą Dievo įvaizdį, po to pasirodo, jog tikrovė neatitiko įsivaizdavimo. Jaunas kunigas uoliai imasi sielovados darbo parapijoje, tačiau tikrovė neretai atneša skaudžių nusivylimų. Panašiai būna ir santuokoje, kai sutuoktiniai pažįsta vienas kitą ne tik romantiško bendravimo, bet kasdienių sunkumų akimirkomis. Tėvai projektuoja lūkesčius į vaikus, tačiau Viešpats dažnai nelauktai kitaip pakreipia vaikų gyvenimo planus. Raginimas atsiversti, „pakeisti galvoseną” aktualus ne tik advento laikotarpiu.

Morkaus evangelija pradedama Jėzaus krikštu prie Jordano ir baigiama jo prisikėlimu. Evangelija – ne tik šios knygos antraštė. Visi evangelisto užrašyti Jėzaus gyvenimo epizodai mums yra Evangelija, tai yra Geroji Naujiena. Negana to, Morkaus parašyta knyga yra tiesiogine prasme „Evangelijos pradžia”. Morkus pradeda pirmąsias eilutes žodžiais: „Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia” ne tam, kad skaitytojas žinotų, jog tai knygos pradžia; tai akivaizdu ir be specialaus pabrėžimo. Evangelisto Morkaus mintis ta, kad dabar, jam rašant, iš tikrųjų prasideda Evangelija. Tai, kas surašyta jo knygoje, yra pradžia. Morkaus knyga baigiasi Velykų įvykiu. Tačiau būtent tai nėra Jėzaus darbo pabaiga, o tik pradžia. Prisikėlęs Jėzus nuolat lieka tikinčiųjų bendruomenėje. Jėzaus prisikėlimu prasideda išganymo žinos skleidimas, Jėzaus mokslo skelbimas visoms tautoms.

Evangelistui Morkui Jėzus yra Izraelio lauktasis gelbėtojas, Mesijas. Tačiau Jėzus draudžia mokiniams viešai tai skelbti. Net piktosioms dvasioms Jėzus liepia tylėti. Per visą Morkaus evangeliją Mesijo slėpinys pasitinkamas tyla. Tik Velykos nutraukia Jėzaus asmenį gaubiančios paslapties šydą. Tuomet ir jo mokiniai išpažįsta Jėzų kaip Dievo Sūnų, nors prieš tai jie šito nesuvokė. Jėzaus žemiškoji veikla, jo žodžiai ir darbai Morkaus evangelijoje yra tarsi paslėpta epifanija. Tik Prisikėlusysis galutinai atskleidžia, kas jis yra. Tuo prasideda tikroji Evangelija, atstovaujanti pačiam Jėzui, sudabartinanti Jėzų laike ir erdvėje. Nenuostabu, kad Evangelijos skelbėjai nuo tada persekiojami.

Morkaus evangelijos pradžia moko mus naujai išgirsti Mišių skaitinius. Šventojo Rašto tekstai byloja ne tiek apie praeitį, kiek apie dabartį; ne tiek apie tolimus ir nepažįstamus žmones, kiek apie mus pačius. Evangelijoje mums kalba pats Jėzus. Tikime, kad Jėzus esti mūsų skelbiamoje Gerojoje Naujienoje. Tikėjimas priklauso nuo jo, o ne nuo žmogiškojo liudijimo. Evangelistas Morkus pabrėžia Evangelijos pradžią, bet nurodo taip pat ir pabaigą. Evangelija žadina ateisiančio Viešpaties viltį, joje išgyvename Jėzaus atėjimą. Belieka skelbti šią visuomet gerą Naujieną.