Bažnyčios žinios. 2002 lapkričio 28,
Nr. 22. <<< atgal
į numerio turinį
Tarptautinės konferencijos AIDS. Kova su pasekmėmis ar
priežastimis? rezoliucija
2002 11 16
Žinia, kad Lietuvoje plinta ŽIV infekcija, sukelianti AIDS, tai didžių žmogaus
kančių ir visuomeninių sunkumų pranašas. Tai iššūkis šeimai ir sukrėtimas bendruomenei.
Didėjančios rizikos užsikrėsti ŽIV akivaizdoje mūsų priedermės kyla iš Meilės
įsakymo, rūpesčio bendruoju gėriu ir atsakomybės ateities kartoms. Supratinga,
kantria ir praktiškai veiksminga globa turime apsupti infekuotuosius bei jų
artimuosius. Privalome laiduoti, kad apie AIDS skleidžiama informacija būtų
išsami ir teisinga. Infekcijos prevencija bus veiksminga, jei sieks giliausias
moralines bei socialines priežastis. Ji negali žeisti žmogaus orumo, kuris yra
tvari iškilusios grėsmės užkarda.
Idant infekuotieji, sergantieji netaptų atstumti, būtina plėsti narkomanų, kalinių ir kitų rizikos grupių integracijos į normalų gyvenimą programas. Jos turi būti įvairios, atitikti skirtingus poreikius, tačiau orientuotos į ilgalaikį rezultatą. Rezultatą, kuris grindžiamas asmenybės moralinio atsparumo stiprinimu. Karitatyvinis, visuomeninis veikimas šioje srityje pranašesnis nei centralizuotas ar municipalinis. Tai lemia vertybinė darbuotojų motyvacija, savanoriškumo ir profesionalumo dermė. Tačiau be ženklesnės valstybės paramos pilietinės ir bažnytinės iniciatyvos neįstengia plėtotis.
Ar integracinės programos veiksmingos, priklauso ir nuo visuomenės sąmoningo geranoriškumo. Kas gali perkeisti aplinkinių baimę, nepasitenkinimą, agresiją susidūrus su infekuotais asmenimis ar potencialiais viruso nešiotojais? Tik asmeninio bei socialinio solidarumo nuostatos. Jos kyla iš krikščioniškos meilės artimui ir gilaus problemos pažinimo. Jos daug patvaresnės už abstraktų humanizmą rūpestį visais, bet niekuo konkrečiai. Deramo palaikymo turi sulaukti kursai, seminarai, skirti esmingai kalbėtis apie AIDS. Kalbėtis atvirai, nedangstant pasaulėžiūrinių pozicijų. Tokių pokalbių laukia, be jų stokoja atramų savo veiklai pedagogai, socialiniai darbuotojai, medikai, policininkai, plačioji visuomenė.
Sunku tikėtis, kad rimti edukaciniai projektai išsyk aprėptų visus gyventojus. Tačiau jų negali atstoti etiškai neatsakingos paviršutiniškos nuorodos apie techninius apsisaugojimo nuo infekcijos būdus. Jauskime pareigą bent moksleiviams, jaunajai kartai suteikti aiškius ir išmintingus kelrodžius į gyvenimą be AIDS šešėlio. Kelrodžius į tikrąjį saugumą, kylantį iš gilaus savęs pažinimo ir etinio apsisprendimo, aiškaus pasirinkimo tarp gėrio ir blogio. Suvokime, kad dvasinei ir fizinei visuomenės sveikatai aktuali kiekviena pastanga stiprinti šeimos instituciją, puoselėti jos misiją ugdyti vaikus pagal tėvų įsitikinimus, tėvams ir mokytojams glaudžiai bendradarbiaujant.
Būtina jau nuo vaikystės, ankstyvos paauglystės kalbėti apie meilę kaip tarpasmeninius santykius, apie lytiškumą kaip dovaną, kuri turtina ir džiugina žmogų. Tačiau nevalia nutylėti, kad ši dovana prasmingai išsiskleidžia tik santūrumo, atsakomybės ir santuokos kontekste. Kas suteikia jaunuoliams progą sąmoningai pasirinkti moralinę laikyseną, derinti savo norus ir siekius su AIDS grėsmės netemdoma ateities perspektyva? Tik nekompromisinis žvilgsnis į destruktyvius malonumo, vartojimo, absoliučios laisvės kultūros padarinius, į giliąsias pavojaus dvasinei ramybei ir gyvybei priežastis. Švietimo strategai ir administratoriai turi atkreipti palankų dėmesį į etiniais imperatyvais grindžiamas jaunuolių ugdymo iniciatyvas, kurios atvirai žvelgia į šiandienę tikrovę ir diegia kritišką jos apmąstymo patirtį.