Bažnyčios žinios. 2002 gruodžio 14, Nr.
23. <<< atgal
į numerio turinį
Specialiųjų poreikių vaikų religinio ugdymo konferencija
2003-uosius paskelbus Neįgaliųjų metais, Lietuvos katechetikos centras (LKC) parengė projektą, kuriuo siekiama atskleisti Bažnyčios požiūrį ir vaidmenį kartu su visuomene ugdant neįgalųjį jaunimą, išryškinti specialiųjų poreikių vaikų religinio ugdymo galimybes tikybos pamokose bei parapijose, sutelkti bendravimui bei metodiniam dalijimuisi dirbančius mokytojus.
Lapkričio 23 d. Kaune, arkivyskupijos konferencijų salėje, buvo surengta įžanginė respublikinė šio projekto konferencija. Jos metu bendriausiais bruožais apžvelgta dabartinė neįgaliųjų vaikų religinio ugdymo padėtis mūsų šalyje integruojant juos į bendrojo lavinimo mokyklas bei ugdant specialiosiose mokyklose, katechizacijos parapijose galimybės bei patirtis, aptartos priemonės bei ateities perspektyvos siekiant šiems vaikams parodyti Gerojo Dievo veidą.
Konferencijoje dalyvavo LR Švietimo ir mokslo ministerijos ir kitų švietimo institucijų atstovai, daug pedagogų, lavinančių įvairią negalią turinčius vaikus specialiosiose ugdymo įstaigose ir bendrojo lavinimo mokyklose, parapijų katechetai, įvairių bendruomenių atstovai, kiti už religinį ugdymą atsakingi asmenys iš visų Lietuvos vyskupijų. Rengėjams talkino Tikėjimo ir šviesos bendruomenės, Kauno aukštesniosios katechetų mokyklos savanoriai.
Pirmą kartą į bendrą renginį sukviestus neįgaliųjų religinius ugdytojus pasveikino LKC direktorius kun. Vidmantas Balčaitis, kartu padėkojęs menine programa konferenciją pradėjusiems Kauno apskrities specialiosios internatinės mokyklos (mokyt. Danutė Borutienė) bei Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionato (mokyt. Ilona Papečkytė) auklėtiniams.
Išsamų pranešimą konferencijoje perskaitė Lietuvos Caritas generalinis direktorius kun. Robertas Grigas, atskleidęs, kaip krikščionybė iš esmės pakeitė žmonijos požiūrį į negalią. Prelegentas, remdamasis Motinos Teresės, Jeano Vanier veikla bei mintimis, klausytojams parodė esminę krikščioniškos pagalbos neįgaliesiems prasmę: silpnieji mus evangelizuoja, nes priimti silpnąjį tai priimti patį Jėzų. Klausiusieji kun. R. Grigo pranešimo turėjo progą nuodugniau apmąstyti neįgaliųjų religinio suvokimo specifiškumą, Bažnyčios nuostatą įtraukiant neįgaliuosius į bendruomenės gyvenimą, teikiant sakramentus protinę negalią turintiems asmenims. Anot prelegento, neįgalieji dažniausiai tik intuityviai suvokia religijos vertingumą, tačiau jie gali išgyventi mylinčio Dievo potyrį, jei šalia yra meilės dvasią skleidžiantis ugdytojas.
Apie panašią, iš esmės krikščionišką, valstybinės švietimo politikos nuostatą ugdant neįgaliuosius konferencijoje kalbėjo Švietimo ir mokslo ministerijos atstovė, Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos narė, Kauno 1-osios internatinės mokyklos direktorė Salomėja Ratkevičienė. Prelegentė pakomentavo švietimo principą ir įstatymus, pagal kuriuos neįgalūs vaikai iki 16 metų turi teisę gauti kvalifikuotą ugdymą kuo arčiau jų gyvenamos vietos, ir pateikė duomenis apie specialiųjų poreikių vaikų integravimą į bendrojo lavinimo mokyklas.
Vis didėjanti galimybė tarp savo ugdytinių išvysti ir specialiųjų poreikių turintį vaiką paskatino tikybos mokytojus, parapijų katechetus labai įdėmiai išklausyti kitą konferencijos prelegentę, Kauno pedagoginės psichologinės tarnybos psichologę Ramintą Radzevičiūtę, kuri nusakė, su kokiais lūkesčiais neįgalieji ateina į sveikų vaikų bendruomenes, ko tikisi jų tėvai, kokiomis psichologinėmis nuostatomis turėtų remtis pedagogai. Pasak prelegentės, vaikai, kamuojami įvairių negalių ir turintys skirtingų pedagoginių poreikių, negali būti ugdomi visiškai taip pat kaip sveikieji. Tai reikštų vaiko individualybės ignoravimą, nežadantį pedagoginės sąveikos sėkmės. Psichologės teigimu, neįgaliųjų integravimas į bendrojo lavinimo mokyklas sukelia daug problemų ir sunkumų, ir vaisių gali duoti tiktai sutelktos visų ugdytojų pastangos, tolerancija. Po pertraukėlės konferencijos dalyviai grįžo prie aptariamų klausimų ašies religinio neįgaliųjų ugdymo. Kad toks ugdymas įmanomas, kad jis gali tapti ypatinga malone turinčiam negalią ir kad, deja, dar yra sunkokai pasiekiamas, skausmingą liudijimą išsakė neįgalų sūnų auginanti motina Vilija. Ji kartu su katechete ses. Justina Gruodyte paliudijo, kaip keitėsi šis vaikas Tikėjimo ir šviesos bendruomenėje. Abi liudytojos teigė visiškai įsitikinusios, jog bendraujant su neįgaliaisiais dažnai reikia tik meilės. Tikybos mokytoja metodininkė, Kauno aukštesniosios katechetų mokyklos dėstytoja D. Borutienė, lavinanti įvairią negalią turinčius vaikus, savotiškai pratęsė liudijusių mintis pabrėždama šiltų, nuoširdžių, ilgalaikių santykių su ugdytiniais svarbą. Pasak prelegentės, tiems, kurie lavina neįgaliuosius, galbūt labiau negu kitų dalykų mokytojams reikia moralinės paramos. Kalbėjusios nuomone, tokia parama galėtų būti glaudesnis tarpusavio bendradarbiavimas, dalijimasis įgyta patirtimi.
Aktualiai konferencijoje nuskambėjo ir Tikėjimo ir šviesos bendruomenių nacionalinio kapeliono kun. Jaceko Paszendos SDB pristatyta protinės negalios paliestų žmonių katechezės patirtis. Kun. J. Paszenda gyvai papasakojo autentiškų įspūdžių iš bendravimo su šiais vaikais pabrėždamas, kiek daug kantrybės, įsijautimo į jų suvokimo lygmenį reikia lavinant neįgaliuosius. Šio pranešimo klausytojai dar kartą turėjo progą apmąstyti katechezės su neįgaliaisiais esmę meilės pedagogiką.
Konferencijos dalyviai, pasistiprinę ir pabendravę su kolegomis agapėje, apžiūrėję parodą (joje buvo eksponuojami neįgalaus jauno dailininko Kęstučio Kasperavičiaus tapybos darbai iš pirmosios jo parodos Sielos šauksmas bei Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionato auklėtinių kūrybiniai darbeliai) po pertraukos bendravo atskirose darbo grupėse. LKC direktoriaus pavaduotoja Laimutė Truskauskaitė pakvietė mokytojus artimiausių savo kolegų (dirbančių su tos pačios negalios vaikais) grupėje aptarti rengėjų pasiūlytas temas ir savo atsivežtas mokymo priemones. Vėliau grupių atstovai visiems konferencijos dalyviams apibūdino savo srities mokytojų dalykinį pasirengimą, tobulinimosi būdus, ryšius su katechetikos, metodiniais centrais, parapijomis ir kt. Iš šių pranešimų aiškėjo, jog neįgaliųjų religiniai ugdytojai apie specifines jų darbo problemas kalbėti iš tiesų yra sukviesti pirmą kartą, nors dauguma jų dalyvauja bendruose metodiniuose pasitarimuose.
Apibendrindamas konferenciją, Lietuvos katechetikos centro direktorius kun. Vidmantas Balčaitis žadėjo, jog išsakytas problemas bus stengiamasi spręsti toliau vykdant numatytą LKC projektą, aktyviau bendradarbiaujant šioje srityje su Švietimo ir mokslo ministerijos atsakingais darbuotojais. Kartu jis pakvietė mokytojus palaikyti kuo glaudesnius ryšius tiek su savo vyskupijų katechetikos centrais, tiek su Lietuvos katechetikos centru, savo parapijomis, pažadėjo skirti vietos neįgaliųjų katechezei numatomame rengti LKC internetiniame puslapyje.
-kvb-