Bažnyčios žinios. 2002 gruodžio 14, Nr.
23. <<< atgal
į numerio turinį
Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija
Pastoracinė bažnytinių muziejų funkcija
(Tęsinys. Pradžia Nr. 19)
5. Bažnytinio muziejaus personalo ugdymas
5.1. Ugdymo planas
5.1.1. Ugdymo svarba
Pagal sielovados planą plėtodamas istorinės informacijos ir estetinio auklėjimo veiklą, muziejus kaip meninis-istorinis centras gali prisiimti svarbų kultūrinį vaidmenį. Norint pasiekti šį tikslą, reikia atitinkamai ugdyti dvasininkus, menininkus, muziejų darbuotojus, gidus, prižiūrėtojus bei pačius lankytojus, kad jie suprastų ypatingą Bažnyčios kultūros vertybių prigimtį. Tam turi būti panaudotos atnaujintos profesinės žinios, tikras nuolankumas, atsargus dialogas, atvirumas ir pagarba vietos tradicijoms.
Ugdymo planas turi būti grindžiamas supažindinimu su praeities darbais ir naujų meno kūrinių propagavimu. Atsižvelgiant į šventumo krizę, dėl kurios nuskurdo kultūros išraiškos formos architektūros, ikonografijos ir liturginių reikmenų srityse, labai svarbu stiprinti ryšį su tradicija, parodant įvairių epochų indėlį ir kartu įsitraukiant į šiuolaikines diskusijas, kurios pažadintų naują krikščioniško meno ir kultūros etapą. Iš tiesų Bažnyčia visuomet bendravo su menais, nes juose įžvelgė pavyzdinę savo misijos įgyvendinimo priemonę. Ji visais amžiais tradiciškai suvokė, kad vienos iš kilniausių žmogaus dvasios išraiškų meninėje ir istorinėje srityje skatinimas, saugojimas ir demonstravimas yra sudėtinė jos tarnystės dalis (47). Kultūrinė tokios rūšies veikla reikalauja gebėjimo kritiškai vertinti bei turėti tinkamą pasirengimą. Todėl reikalingas personalo ugdymo planas bei meniniu-istoriniu Bažnyčios paveldu besirūpinančių institucijų bendradarbiavimas.
Institucijų ir ekspertų padedama ir atsižvelgdama į darbą, atliktą per du savo istorijos tūkstantmečius, bei galvodama pasiūlymus ateičiai, Bažnyčia pajėgs toliau plėtoti dabartinį susidomėjimą kultūros paveldu. Todėl verta grąžinti žmonijai iš mažų ir didelių įvykių supintos istorijos prasmę; parodyti šimtmečius besitęsusią ženklią krikščionybės įtaką įvairioms socialinėms ir kultūrinėms sritims; priminti stichines nelaimes ir karus, dėl kurių buvo sunaikinti reikšmingi meno kūriniai; pasitelkiant mokyklinio švietimo ir nuolatinio ugdymo planus mokyti, kokia ypatinga Bažnyčios kultūros paveldo svarba visai bendruomenei; priminti, kad bažnytinė šių dalykų tapatybė yra Evangelijos skelbimas ir žmonių ugdymas; įveikti diskriminaciją tarp turtingų ir vargšų, skirtingų kultūrinių ir etninių grupių, įvairių religinių denominacijų bei pačių religijų.
5.1.2. Neatidėliotino ugdymo gairės
Labai svarbu kuo greičiau įveikti tam tikrą Bažnyčios suinteresuotumo kultūrinių vertybių saugojimu ir eksponavimu stoką; pašalinti administracinio ir teisinio pasirengimo trūkumus, įtraukti muziejus į pastoracinius planus, pasirūpinti, kad nestigtų tinkamai parengtų užsakovų.
Bažnyčios suinteresuotumo kultūrinių vertybių saugojimu ir eksponavimu stokos įveikimas. Nors šiandien plačiai skelbiamas socialinis susidomėjimas meniniu-istoriniu paveldu, bažnytinėse sferose kartais pastebime tam tikrą nedėmesingumą ir meninių-istorinių vertybių nepakankamą vertinimą. Kadangi kiti pastoraciniai poreikiai yra svarbesni, dėl darbuotojų trūkumo ir turbūt dėl netinkamo atsakingų žmonių parengimo šio paveldo apsauga pasidarė nebeužtikrinta. Dėl netinkamo darbuotojų parengimo ypač kenčia administravimo kokybė, tai labai išryškėja kritiniais (struktūrų suirimo, pavojų kūrinių vientisumui, freskų nykimo, kūrinių nuosavybės perdavimo, apsaugos organizavimo, juridinių-administracinių ginčų ir pan.) atvejais. Tokiais momentais dažnai nepriimami aiškūs sprendimai, nes trūksta susistemintos vizijos ir prevencijos strategijos.
Administracinio ir teisinio pasirengimo trūkumų šalinimas. Dėl didelių ekonominių resursų sąnaudų, kurių dažnai reikia įvairiems patvarkymams atlikti, lieka ženklių institucinių trūkumų. Todėl svarbu ugdyti administracinę ir teisinę kompetenciją, institucinį bendradarbiavimą (bažnytiniu bei pasaulietiniu lygiu) bei gebėjimą planuoti. Tačiau daugeliu atvejų, dėl informacijos apie dotacijų procedūras stokos, yra neįmanoma gauti konkretaus viešo (regioninio, nacionalinio ar tarptautinio) finansavimo. Todėl reikia pabrėžti būtinybę supažindinti darbuotojus su bendraisiais ir specialiaisiais įstatymais tiek bažnytinėje, tiek pasaulietinėje sferoje.
Rūpinimasis, kad nestigtų atitinkamai parengtų užsakovų, kurie yra atsidavę kultūros vertybių rėmėjai. Praeityje Bažnyčia dažnai būdavo menų užsakovė ir rėmėja, atvesdama įvairių sričių menininkus prie krikščioniško dvasingumo šerdies. Šis bažnytinėse institucijose saugomas praeities liudijimas turi įkvėpti šių dienų užsakovus tarpdisciplininiu angažavimusi skatinti meno vertybių kūrimą ir padedant menininkams suprasti bažnytinį background bei sykiu kelti savo darbų populiarumą. Reikia žmonių, galinčių dirbti drauge ir pasirengusių susitikti su šiuolaikiniais menininkais (48). Šių pastangų dėka muziejus gali atlikti katalizatoriaus funkciją, įkvėpdamas ir parengdamas menininkus religinėms temoms.
5.1.3. Ugdymo kriterijai
Bažnytinis muziejus gali prisiimti savitą ir nuolatinį švietimo vaidmenį, kuris būtų plėtojamas trimis plotmėmis: istorinės informacijos, estetinio švietimo ir dvasinės interpretacijos. Kad bažnytinis muziejus galėtų įvykdyti šią užduotį, būtina deramai šviesti jo darbuotojus. Ugdant personalą svarbu atsižvelgi į kai kuriuos esminius ir kritinius aspektus:
ugdyti kiekvieną darbuotoją prisiimti atsakomybę, kad jie deramai dalyvautų
kultūriniuose Bažnyčios planuose;
ugdyti imtis iniciatyvos pradedant naujas veiklas ir nepamirštant esamų patirčių;
ugdyti pažinti regioninę tapatybę, kad iniciatyvos atitiktų atskirų vietinių
Bažnyčių kultūros vertybių kontekstą;
mokyti taikyti švietimo technologijas, įskaitant ir įvairias multimedia
mokomąsias priemones, kad lankytojams būtų lengviau susipažinti su Bažnyčios
kultūros vertybėmis;
mokyti pastoraciniu požiūriu, kad meninis-istorinis paveldas būtų naudojamas
pagal Bažnyčios dvasią bei įvairiai auditorijai pritaikytais būdais.
5.1.4. Ugdymo turinys
Organizuojant ugdymą reikia numatyti įvairias mokymo programas, ypatingą dėmesį kreipiant šioms temoms: visuotinės ir vietinės Bažnyčios istorijai, meno istorijai ir religinei architektūrai, ikonografijai ir ikonologijai, hagiografijai ir dvasingumui, liaudies tradicijų istorijai, pašvęstojo gyvenimo institutų ir jų gyvavimo toje teritorijoje istorijai, bažnytinių pasauliečių draugijų istorijai, katalikiškų draugijų, brolijų, labdaros judėjimų ir kultūrinių institucijų istorijai. Atsižvelgiant į tai galima organizuoti kursus, seminarus, suvažiavimus, debatus ar paskaitų ciklus ir taip plėtoti pradedančiųjų, besispecializuojančiųjų, taip pat nuolatinio ar tęstinio pobūdžio ugdymą. Tokia šviečiamoji veikla padeda suburti įvairių pažiūrų žmones, su kuriais galima bandyti užmegzti pastoraciniu požiūriu vaisingą dialogą.
Bažnytinio muziejaus darbuotojams ir jo vadovams reikalingas specialus ugdymas. Be anksčiau minėtų temų, juos reikėtų mokyti muziejaus organizavimo, administracinio valdymo, mokomosios orientacijos, meno kūrinių saugojimo, galiojančių įstatymų (dėl saugojimo, administravimo, institucinių santykių). Pagaliau normaliu informacijos atnaujinimu taip pat turėtų rūpintis vietiniai vyskupijų laikraščiai bei kiti leidiniai.
5.1.5. Ugdymo vietos
Ugdymas organizuojamas įvairių iniciatyvų pagrindu skirtingose atitinkamiems poreikiams ir tikslams pritaikytose institucijose (vietinio, vyskupijos, nacionalinio, tarptautinio lygio). Labai svarbu užmegzti konstruktyvų dialogą tarp dvasininkų ir pasauliečių, profesionalų ir mokytojų bei panaudoti intelektinius, žmogiškuosius ir dvasinius išteklius, kad apsaugos, saugojimo bei kultūros vertybių propagavimo problemos būtų sprendžiamos pasitelkiant komandinį darbą ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą.
Net ir šiuo atveju verta pakviesti bendradarbiauti kompetentingas vietines kultūros paveldo tarnybas, kad diskutuojant prie apskritojo stalo, konferencijų ir debatų metu būtų pasidalyta nauja ir naudinga informacija.
Atsižvelgiant į teritorijoje esančius muziejus, reikia skatinti, kad būtų įkurtos ekspertų komisijos bei asociacijos, kurioms galima būtų pavesti vadovauti bendrajai strategijai bei atskiriems muziejiniams kompleksams, taip pat šių sričių gaivinimą (pavyzdžiui, nacionalinė bažnytinių muziejų asociacija ir nacionalinė inventorizacijos darbuotojų asociacija).
5.1.6. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas
Regione integruotas bažnytinis muziejus gali įtraukti daugelį institucijų ir paskatinti įvairias ugdymo iniciatyvas. Todėl labai svarbu skatinti ir remti tarpinstitucinį bendradarbiavimą. Dieceziniu ir tarpdieceziniu lygiu, kai tik įmanoma, reikia pakviesti pasaulietinę valdžią ir kitas kultūros įstaigas derinti ugdymo programas, kuriomis siekiama atskleisti meninio-istorinio Bažnyčios paveldo vertę. Taip pat patartina nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu lavinti atitinkamų pasaulietinių bei bažnytinių akademinių centrų specialistus. Rengiant tęstinio mokymo strategijas dera numatyti švietimo programas ne tik darbuotojams, bet ir lankytojams.
5.2. Personalo ugdymas
5.2.1. Dvasininkų ugdymo principai
Visame ugdymo plane labai svarbus yra kandidatų į kunigus bei dvasininkų ugdymas. Ketinantys tapti kunigais ar vienuoliais turėtų išmokti vertinti Bažnyčios kultūrines vertybes kaip kultūros puoselėjimo ir evangelizacijos pagrindą. Paprastai tikinčiųjų sielomis besirūpinantys kunigai yra atsakingi ir už architektūrinį bažnytinio pastato bei jame esančių meno kūrinių išlaikymą.
Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija Aplinkraštyje dieceziniams vyskupams dėl kandidatų į kunigystę ugdymo (1992 10 15) (49) rekomendavo į šių kandidatų ugdymo programą įtraukti kursus, kuriuose išsamiai ir sistemingai būtų nagrinėjama istorija ir šventojo meno principai, krikščioniškoji archeologija, archyvistika ir bibliotekininkystė. Tokie kursai gali padėti nustatyti, kurie studentai tinkami šioms disciplinoms ir parengti juos, kad ateityje jie paragintų konfratrus ir jiems padėtų (50). Todėl svarbu, kad įvairiuose filosofijos ir teologijos kursuose būtų nagrinėjamos su menu, estetika, bibliotekomis, archyvais ir muziejais susijusios temos. Be to, reikėtų įsteigti specializuotų studijų centrus Bažnyčios kultūrinio paveldo ekspertams rengti, kur būtų susipažįstama ir su bažnytiniams muziejams aktualiais klausimais (51).
Tinkamas dvasininkų ugdymas garantuoja mūsų kultūrinio paveldo apsaugą ir gerina dvasininkų santykius su pasauliečiais, kad būtų derinamas visą meninį-istorinį paveldą puoselėjantis kultūrinis planas, susiejant bažnytinį ir pasaulietinį aspektą. Atsižvelgiant į tai reikėtų kurti strategijas, atitinkančias bažnytinio muziejaus personalo ugdymą. Net jei kunigai ir ne visuomet galės būti tiesiogiai atsakingi už šias institucijas, vis dėlto jie turėtų būti pajėgūs bažnytinius muziejus remti, koordinuoti, atsižvelgdami į teritorijos bažnytinių kultūrinių vertybių visumą, ir įtraukti ne tik į vyskupijos, bet ir į atskirų vietinių institucijų (parapijų, vienuolynų, konventų, pašvęstojo gyvenimo institutų, brolijų, draugijų) pastoracinį planą.
Todėl rekomenduojama deramai organizuoti dvasininkų ugdymo kursus, kurie supažindintų juos su bažnytinio muziejaus įkūrimo ir valdymo klausimais bei kultūrinio paveldo savo regione saugojimu.
5.2.2. Pedagogų ir vadovų ugdymas
Į ugdymo planą turi būti įtraukti taip pat ir pedagogai bei vadovai. Įvairiose muziejaus organizacijos srityse dirbantiems ekspertams neužtenka suteikti tik daugiau profesinių žinių (ar tikrinti jų pasirengimą), dar svarbiau yra supažindinti juos su Bažnyčios aplinkos specifika. Jie turėtų suvokti meninį-istorinį Bažnyčios paveldą katechetinio, kultinio, kultūrinio ir karitatyvinio aspektų kontekste, kad šis paveldas neatrodytų naudingas tik estetiniu požiūriu, bet visuotinės krikščioniško meno kalbos dėka taptų ir pastoraciniu instrumentu.
Vietiniai gidai. Labai svarbu, kad vadovu dirbantis muziejaus darbuotojas įvertintų lankytoją, su kuriuo bendrauja, kad eksponuojamus darbus pristatytų jam priimtiniausiu būdu, pavyzdžiui, supažindindamas jį su tam tikromis temomis, atskirais eksponatais, homogeninėmis meno kūrinių grupėmis.
Vietiniai animatoriai. Vietinių darbuotojų, atsakingų už lankytojų sudominimą, uždavinys yra sudaryti galimybę susitikti ir susipažinti.
Kiti darbuotojai. Be muziejaus struktūrose dirbančių žmonių, galima numatyti ir kitus specialistus, labiau išmanančius apie muziejaus eksponatų ryšį su jų kilmės vieta, apsilankant pirmiausia pas pačias vietines bendruomenes ir neaplenkiant tų, kuriose plėtojamas religinis turizmas. Visa teritorija turėtų tapti visiems atvira pastoracijos dirbtuve bei kultūrinio švietimo vieta per savo architektūrą, istoriją ir Bažnyčios susidomėjimą kultūros vertybėmis liudijančius dokumentus.
Mokytojai ir Bažnyčios darbuotojai. Norint sutvirtinti kultūrinių vertybių ir pastoracinio plano ryšį, reikia atkreipti ypatingą dėmesį į katechetų, tikybos mokytojų ir kitų Bažnyčios darbuotojų rengimą, kad, imdamiesi įvairių iniciatyvų bei veiklos, jie žinotų, kaip vaisingai naudotis jiems prieinamu meniniu-istoriniu paveldu.
Kiti ekskursijų vadovai ir kelionių organizatoriai. Gavus specialią finansinę paramą, galima pasikviesti ekskursijų vadovus bei kelionių organizatorius iš kitur. Jiems derėtų taikyti tam tikrus reikalavimus, siekiant garantuoti deramą meninio-istorinio Bažnyčios paveldo pristatymą. Panašiai kaip ir iš tikybos mokytojų, iš užsiimančių religiniu turizmu galima reikalauti pateikti sertifikatą ar diplomą apie išklausytus bažnytinius kursus. Apie tokias perspektyvas rekomenduojama informuoti pasaulietines institucijas, siekiant suderinti kryptis, procedūras ir akreditacijas.
Tinkamai ugdant tiek pasaulietinėje, tiek bažnytinėje srityje už muziejus atsakingus ir ekskursijoms vadovaujančius darbuotojus, galima pasiekti glaudesnio bendradarbiavimo kultūrinio Bažnyčios paveldo atžvilgiu. Tokiu būdu yra sukuriamas brandus pavienių žmonių bei institucijų susitikimo laukas (įvairių sričių ekspertų, institucijų, kurioms pavesta saugoti kultūros vertybes, įvairių rūšių ir lygių mokyklų, kultūros ir turizmo centrų).
5.2.3. Muziejų vadovų ugdymo iniciatyvos
Dvasininkus ir specialistus rengti reikia įprastinėse jų ugdymo vietose, papildant esamas programas. Taip pat rekomenduojama planuoti intensyvius ir specializuotus įvairių lygių kursus. Labai naudinga būtų retkarčiais tam tikromis temomis organizuoti trumpus žinių atnaujinimo kursus. Prie ugdymo sistemos tęstinumo išlaikymo prisidėtų ir informaciniai biuleteniai ar aplinkraščiai, kuriuose būtų skelbiama praktinė ir administracinė informacija, pateikiamas su šia sritimi susijusių bažnytinių ir pasaulietinių dokumentų sąrašas bei atitinkama bibliografija.
Taigi ugdymo kursus galima skirstyti taip:
kandidatams į kunigystę derėtų organizuoti susitikimus seminarijose, išryškinant tai, kas jau yra įtraukta į įvairius filosofinius-teologinius kursus ir kas gali būti pritaikyta kultūros vertybių sferai, taip pat rengiant juos vykdyti vadybines užduotis, palaikyti ryšius su pasaulietinės valdžios atstovais bei gebėti bendradarbiauti tarpinstituciniu lygiu;
vykdant nuolatinį kunigų ugdymą, rekomenduojama organizuoti studijų dienas atskiromis temomis, pavyzdžiui, bažnytinių muziejų tema (vyskupijos muziejaus organizacija ir plėtojimas; parapinės ar vietinės kolekcijos parodos rengimas; vyskupijos muziejaus integracija regione; pastoracinė animacija remiantis meniniu-istoriniu Bažnyčios paveldu; santykiai su pasaulietine valdžia, administravimo klausimai ir pan.);
vadovams (kunigams ir pasauliečiams), vyskupijos mastu atsakingiems už vadovavimą vyskupijos muziejui, rekomenduojama rengti specializuotus kursus regioninės ar nacionalinės vyskupų konferencijos lygiu. Taip pat galima pasinaudoti ir pasaulietinių bei akademinių institucijų rengiamais kursais;
pasauliečiai, kurių veikla susijusi su menu ir architektūra ir kuriems skirtas ypatingas vaidmuo, be specialaus ugdymo organizuojant atitinkamas paskaitas, turėtų taip pat gauti bendrąją informaciją bažnytinių studijų centruose (universitetuose, akademijose, popiežiškuose fakultetuose, aukštesniosiose mokyklose ar religijos mokslų institutuose). Šiuo požiūriu labai pagirtini yra religijos mokslų institutuose jau organizuojami kursai ekskursijų vadovams bei žmonėms, susiduriantiems su kultūros paveldu.
5.2.4. Lankytojų ugdymo iniciatyvos
Reikia imtis tinkamos iniciatyvos ugdyti net ir visuomenę deramai naudotis kultūriniu Bažnyčios paveldu. Toks švietimas gali būti vykdomas organizuojant ekspozicijų išdėstymą, papildomus užsiėmimus, rengiant mokyklines programas, specialius kongresus, formuojant kultūrinę regiono politiką, naudojant informacines technologijas ir pan. Visuomenę galima padalyti į dvi kategorijas: tuos, kurie priklauso Bažnyčios bendruomenei, ir tuos, kurie ateina iš kitokios aplinkos. Norint pasiekti kuo daugiau žmonių, rekomenduojama imtis iniciatyvos vietoje ir visoje vyskupijoje. Be kita ko, reikėtų rengti atskirus užsiėmimus pagal skirtingą auditorijos tipologiją: mokyklinio amžiaus vaikams, suaugusiems, turistams, piligrimams ir pan.
Iniciatyvos vyskupijos mastu. Pateikiame keletą galimų iniciatyvų pavyzdžių:
studijų dienų ir kongresų tokiomis temomis, kurios supažindintų su tam tikros teritorijos kultūros vertybėmis, nuolatinis organizavimas;
vadovo vedamų grupių į bažnytinius muziejus, šventoves, bažnyčias, taip pat krikščioniškas archeologines bei kitas vyskupijai ypač svarbias vietas, stengiantis pristatyti kiekvieną paminklą konkrečios teritorijos ir jos vietinės Bažnyčios istorijos kontekste, įtraukimas į planus;
laikinų parodų muziejuose ir kitose bažnytinėse vietose rengimas; senovinių ir šiuolaikinių meno kūrinių, susijusių su vyskupijos teritorija ar konkrečia vienuolijos veikla, eksponavimas.
Reikia pasirūpinti, kad įvairūs renginiai būtų vertingi ne tik kultūrine prasme, bet ir planuojami remiantis Bažnyčios kriterijais, kad būtų keliamas lankytojų sąmoningumas ne tik dėl meninės-istorinės, bet ir dėl religinės-pastoracinės kultūrinio Bažnyčios paveldo vertės.
Vietinės iniciatyvos. Švietimo iniciatyvos, skirtos atskiroms bendruomenėms arba organizuojamos konkrečiose vietose, taip pat gali būti naudingos norint parodyti glaudų naudojamų ir nebenaudojamų kultūrinių vertybių ryšį, susieti kūrinius pabrėžiant jų istorinę perspektyvą ir rasti sąsajas tarp praeities ir dabarties. Pateikiame keletą galimų iniciatyvų pavyzdžių:
galima sudaryti sąlygas tikintiesiems ir kitiems bendruomenės nariams nuolat lankantis atnaujinti savo santykį su meninės-istorinės reikšmės vertybėmis, kad jie geriau suvoktų ankstesnių kartų, o ypač jų Bažnyčių tikėjimo ir kultūros liudijimą;
galima sukurti metinę programą, numatant kongresus, studijų dienas, renginius ir ekskursijas, kurių metu būtų labiau susipažįstama su vietiniu regionu bei stiprinamas ryšys su juo;
į animavimo darbą ypač įtrauktinas jaunimas, kad jis prisidėtų prie religinių, socialinių ir kultūrinių interesų puoselėjimo;
padedama visai bendruomenei suprasti, kad meninės-istorinės Bažnyčios vertybės yra skirtos visiems, ypač vargšams, nes jos atspindi evangelinę gailestingumo mintį ir bažnytinės bendruomenės kilnumą;
atsiveriama lankytojams iš kitur, organizuojami turistus patraukiantys renginiai;
į seniau veikiančių brolijų bei draugijų programas galima įtraukti kultūrinio Bažnyčios paveldo propagavimą.
Iniciatyvos turistams ir piligrimams. Pateikiame keletą galimų iniciatyvų pavyzdžių:
turistams turizmą bažnytinėse vietose reikėtų laikyti religiniu ir todėl naudojimąsi muziejais sieti su ten saugomų kūrinių bažnytine funkcija, kurią jie atlikdavę savo kilmės vietose;
piligrimams muziejų ekspozicijas reikėtų pristatyti religiniame kontekste, išryškinant krikščionių bendruomenės tikėjimo kelią, mecenatus, menininkus, liaudies pamaldumo formas bei vietines tradicijas.
Mokyklinės fakultatyvinės iniciatyvos. Svarbiausias visų lygių ir tipų mokyklų uždavinys sudominti moksleivius ne tik bažnytiniuose muziejuose eksponuojamais kūriniais ar jų istorija, bet ir supažindinti su tomis vietovėmis, iš kurių jie yra kilę. Ypatingą dėmesį Bažnyčios kultūros paveldui turi parodyti ne tik jaunimui skirtos mokslo institucijos, bet ir suaugusiųjų švietimo ar panašios programos, nes jos skleidžia žinias ir skatina kūrybingumą. Mokyklose ar akademinėje aplinkoje galimos tokios iniciatyvos:
ekskursijų su vadovais, kurie muziejaus ekspoziciją susietų su visu Bažnyčios
paveldu, organizavimas;
tyrimų ir studijų kampanijos;
konkursų (rašinių, surinktų liudijimų, persikvalifikavimo projektų, piešinių,
fotografijų ir pan.) skelbimas;
moksleivių ir studentų domėjimosi meniniu-istoriniu Bažnyčios paveldu žadinimas.
5.3. Savanorių vaidmuo
Paskirstant Bažnyčios uždavinius, svarbu ir naudinga leisti savanoriams pasauliečiams, apmokytiems įvairių muziejaus organizacinių darbų, kartu prisiimti atsakomybę. Daugeliu atvejų bažnytiniams muziejams, ypač mažiems, vadovaujantys žmonės dirba savanoriškais pagrindais ir tikėjimo dvasia.
Tačiau organizuojant savanorišką darbą labai svarbu, kad atsakingi asmenys atkreiptų ypatingą dėmesį į kiekvienos šalies nacionalinių įstatymų numatytus juridinius-finansinius aspektus. Todėl svarbu, kad šis darbas, nors ir vykdomas geranoriškai, būtų atliktas remiantis būtinais profesiniais standartais. Net ir savanoris turėtų būti apmokytas, jam turi būti sudarytos tinkamos sąlygos, o kai būtina, bendradarbiauti su personalu.
Galima išskirti keletą savanorių tipų: pensininkai; asmenys, ieškantys pagrindinio darbo; asmenys, dirbantys panašų darbą kaip muziejuose ir norintys dalį savo laisvo laiko skirti šiai veiklai.
Pensininkai. Ši žmonių kategorija gali prisiimti svarbų vaidmenį nemokamai siūlydami savo pagalbą. Turėdami daug laisvo laiko, jie gali pasiūlyti savo paslaugas įvairiose muziejaus veiklos srityse. Patartina atsižvelgti į tai, kad įtraukti į darbą jie turėtų laikytis pagrindinių muziejaus instrukcijų, darbo grafiko bei organizavimo kriterijų. Konkretiems savo poreikiams muziejus gali pasinaudoti jų energija, turimu laiku bei profesine patirtimi.
Studentai. Net ir jauni studentai, taip pat ieškantieji pirmosios darbovietės gali labai padėti įdarbinti muziejuje savanoriais arba, kai kuriais atvejais, už atlyginimą (visada atsižvelgiant į įstatymus). Tokį savanorišką darbą galima užskaityti kaip praktiką tolesnėje profesinėje karjeroje.
Kooperatyvai. Susiklosčius sunkiai situacijai, muziejuose galima organizuoti kooperatyvinį darbą, kurį remtų fondai, muziejaus duodamas pelnas ar bažnytinės asociacijos. Toks darbas galėtų būti gera galimybė jaunimui, taip pat tinkamas būdas tvarkyti vietinės Bažnyčios meninį-istorinį palikimą.
Profesionalai. Yra ir profesionalų, norinčių skirti kažkiek savo laisvo laiko. Kartais galima jų paprašyti atlikti kai kurias užduotis išnaudojant jų profesinę patirtį, kiek tai yra naudinga muziejui. Savanorių profesionalų bendradarbiavimas yra ypač parankus kai kuriuose administravimo sektoriuose ar specializuotose srityse.
Konsultantai. Galima, pavyzdžiui, įkurti muziejaus konsultantų komisiją, kurios pratęsiamai kadencijai vyskupo skiriami nariai galėtų savanorišku pagrindu dalytis savo patirtimi bei remti tyrimus toje vietoje. Jie gali labai prisidėti formuojant kriterijus bei teikiant pasiūlymus dėl priežiūros, organizavimo, administravimo, lėšų gavimo bei animavimo.
6. Išvados
Kultūrinės Bažnyčios vertybės yra paveldas, kurį reikia materialiai ir teisiškai saugoti bei įtraukti į pastoracinį krikščionių bendruomenės gyvenimą, kad būtų palaikoma praeities atmintis bei parodoma dabartyje tai, kas skirta Bažnyčios misijai. Nagrinėjant meno kūrinius istorijos pamoka įgauna pranašišką matmenį, nes Bažnyčia, gyvenimo mokytoja, negali atsisakyti savo tarnystės padėti šiuolaikiniam žmogui iš naujo surasti religijos stebuklą, žavintis iš istorijos palikimo kylančiu grožiu ir išmintimi. Šis uždavinys ragina ilgam ir atkakliam darbui nukreipiant, drąsinant ir dalijantis (52).
Bažnytiniai muziejai, kaip tikinčiųjų vidinio angažavimo ir meninio-istorinio palikimo pristatymo vieta, sujungia atminties vertybę su pranašyste saugodami regimus Bažnyčios tradicijos ženklus. Per meninį-istorinį paveldą jie pristato Kristaus išganymo istorijos išsipildymą, krikščioniškosios evangelizacijos darbą, meniniu grožiu atspindi naująjį dangų ir naują žemę, jie yra visų dalykų atnaujinimo Kristuje ženklas. Bažnytinių muziejų kolekcijos leidžia lankytojams augti žmogiškąja ir dvasine prasme, todėl jie vertai priklauso vietinės Bažnyčios pastoracinei programai. Patrauklus šio palikimo pristatymas gali būti veiksminga krikščioniškos evangelizacijos ir kultūros propagavimo priemonė.
Iš šiame Aplinkraštyje pateiktų svarstymų galima padaryti išvadas, kuriomis remiantis gali būti kuriamos Bažnyčios kultūros paveldo puoselėjimo strategijos:
naudinga sukurti visuotinį vietinės Bažnyčios planą kultūros paveldo tema;
šis planas turėtų būti glaudžiai siejamas su pastoraciniais vyskupijos ir
parapijos planais;
jis gali būti naudingas ieškant bendradarbiavimo su visuomeninėmis institucijomis
planuojant bendrą kultūros plėtojimo politiką;
bažnytinis muziejus turėtų būti laikomas ne tik lankoma vieta, bet taip pat
ir kultūrinių-pastoracinių susitikimų bei praeities įvykių refleksijos vieta;
todėl svarbu šia tema šviesti kunigus ne tik per bendrąjį išsilavinimą ir
tęstinį ugdymą, bet ir supažindinant juos su Bažnyčios meninio-istorinio palikimo
bažnytine ir visuomenine verte;
būtina parengti personalą, galintį deramai angažuoti lankytojus;
naudinga imtis tyrimų siekiant išmokti naujų pažinimo formų bei suformuoti
Bažnyčios nuostatas kultūros vertybių atžvilgiu;
jei yra galimybių, labai naudinga pristatyti kultūrines vertybes ten, iš kur
jos yra kilusios, susiejant įvairias vietinės Bažnyčios gyvenimo tikroves;
derėtų rasti tinkamą vietą ir į vyskupijos muziejų priimti tai, ko nebegalima
saugoti pirminėje vietoje, bei įvairiais būdais pritraukti ir angažuoti lankytojus;
administruojant vyskupijos muziejų reikia inventorizuoti ir įtraukti į katalogą
visa, kas jame yra laikoma (derinant su vyskupijos inventoriumi bei katalogu);
naudotis multimedia mokomosiomis priemonėmis; gerinti administravimą;
prižiūrėti meno kūrinių judėjimą; planuoti lankytojų maršrutus ir skatinti bendradarbiavimą
tarp muziejų.
Atsižvelgiant į šiandieninį Bažnyčios norą grįžti prie savo šaknų, reikia plėtoti
muziejaus strategijas tiek bažnytiniu, tiek ir pasaulietiniu požiūriu, drauge
rengiant parodas ir atskleidžiant bažnytinę tikrovę.
Norint pasiekti šiuos tikslus reikia:
pažadinti susidomėjimą meniniu-istoriniu Bažnyčios paveldu, sukuriant tinkamą komunikavimo sistemą. Tai būtų pirmasis darbo užmojis vedant žmones bažnytinio muziejaus ir to, kas su juo susiję, link, pabrėžiant istorinę, kultūrinę, estetinę, jausminę ir religinę meninio-istorinio Bažnyčios paveldo reikšmę;
bažnytinio muziejaus ekspozicijai suteikti gyvybės, kad lankytojai suprastų, jog tai, ką jie mato, yra jų pačių gyvenimo dalis. Tai antrasis užmojis, kuris įveda į bažnytinį muziejų, pristatydamas įkvepiančius jo eksponatus kaip kultūros vertybes;
pažadinti susidomėjimą Bažnyčios istorija surandant joje tai, ką galima būtų įdomiai pristatyti muziejuje. Tai trečiasis užmojis, kuris išveda lankytoją iš muziejaus į jo paties kultūrą, skatindamas norą saugoti menines-istorines vertybes, su kuriomis jis susiduria kasdieniame gyvenime.
Tokiu būdu bažnytinis muziejus tampa žmogiškumo vieta ir religine vieta. Kiek šiandien žmogus sugebės suprasti praeitį, tiek jis galės žvelgti į ateitį. Kiek tikintysis suras savo paties istoriją, pamėgs jos meno kūrinius, šventai gyvens, tiek jis skelbs, kad Dievas yra visa visame.
Baigiame Šventojo Tėvo paraginimu: Esame tokioje epochoje, kai vertinami griuvėsiai ir tradicijos norint susigrąžinti pirmykštę kiekvienos tautos dvasią. Kodėl nepadarius to paties religinio paveldo atžvilgiu, kad iš kiekvienos epochos meno kūrinių galėtume pasisemti vertingų nuorodų apie krikščionių tautos sensus fidei. Tad ir jūs eikite gilyn įgyvendindami šį uždavinį, kad atsiskleistų toji žinia, kurią mums savo kūrybiniu pėdsaku paliko praeities menininkai. Nesuskaičiuojami stebuklai atsiskleis kiekvieną kartą kai išbandymo akmeniu taps pati religija.
Tikėdamasis, kad šie pasvarstymai ir juose numatyta kryptis bei konkretūs nurodymai bus naudingi vietinėms Bažnyčioms, linkiu jums viso geriausio ir meldžiuosi už jūsų pastoracinę misiją bei kultūros puoselėjimą per Bažnyčios kultūrines vertybes. Naudodamasis proga taip pat siunčiu jums savo nuoširdžiausius linkėjimus.
(Pabaiga)
Arkivysk. Francesco Marchisano
Pirmininkas
Carlo Chenis S.D.B.
Sekretorius
Vatikanas, 2001 m. rugpjūčio 15 d.
Nuorodos
(44) Plg. 35 nuorodą.
(45) Paulius VI. Pamokslas per Nekaltai Pradėtosios Mergelės ir Dievo Gimdytojos
Marijos šventę (1965 12 08): Insegnamenti di Paolo VI. T. III. Cit.,
p. 742747.
(46) Mt 6, 2829.
(47) Popiežiškoji Bažnyčios meninio bei istorinio paveldo išlaikymo komisija
(šiandien: Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija). Aplinkraštis
vyskupams dėl būsimųjų kunigų ugdymo kultūrinio paveldo srityje (1992 10 15,
Prot. Nr. 121/90/18), 1: Notitiae 28 (1992), p. 714731.
(48) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Italijos nacionalinio kongreso Menininkas
Evangelijos ir gyvenimo tarpininkas sakralinio meno klausimais dalyvius (1981
04 27): Insegnamenti di Giovanni Paolo II. T. IV/1. Cittą del Vaticano
1981, p. 10521056; Jonas Paulius II. Laiškas menininkams (1999 04 4): Cittą
del Vaticano 1999.
(49) Sverdama ugdymo problemą, Popiežiškoji komisija manė esant reikalinga
savo pirmajame Aplinkraštyje (1992 10 15) atkreipti pasaulio vyskupų dėmesį
į būtinybę mokyti būsimuosius kunigus rūpintis Bažnyčios kultūriniu paveldu
(Popiežiškoji Bažnyčios meninio bei istorinio paveldo išlaikymo komisija [šiandien:
Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija]. Aplinkraštis vyskupams
dėl klierikų ugdymo kultūrinio paveldo srityje: cit). Suvokdama pamatinę šio
aspekto svarbą, Komisija po trejų metų vėl kreipėsi į vyskupus (1995 02 03)
klausdama, kokių iniciatyvų per minėtą laikotarpį imtasi siekiant laiduoti dvasininkų
ugdymą Bažnyčios kultūrinio paveldo srityje (Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio
paveldo komisija. Aplinkraštis [1995 02 03, Prot. Nr. 15/95/2]). Toks pat dėmesys
buvo skirtas ir katalikiškųjų universitetų Bažnyčios kultūrinio paveldo srityje
atliekamam darbui. 1992 m. sausio 31 d. visiems katalikiškiesiems universitetams
buvo adresuotas aplinkraštis, padėjęs surinkti duomenis, turėjusius didelę reikšmę
būsimam pačios Komisijos darbui (Popiežiškoji Bažnyčios meninio bei istorinio
paveldo išlaikymo komisija [šiandien: Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo
komisija]. Aplinkraštis katalikiškųjų universitetų rektoriams [1992 01 31];
ir: Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija. Laiškas katalikiškųjų
universitetų rektoriams dėl Pranešimo apie katalikiškųjų universitetų atsakymus
dėl veiklos Bažnyčios kultūrinio paveldo labui persiuntimui [1994 09 10, Prot.
Nr. 239/89/18]). Katalikiškojo auklėjimo kongregacija paprašė Popiežiškosios
Bažnyčios kultūrinio paveldo komisijos vieną dvigubą žurnalo Seminarium
numerį skirti temai Seminaristų rengimas Bažnyčios kultūrinio paveldo srityje
(plg. Seminarium. N. S. 39/23 [1999]). Šis numeris buvo išsiuntinėtas
visoms pasaulio vyskupų konferencijoms.
50) Plg. Popiežiškoji Bažnyčios meninio bei istorinio paveldo išlaikymo komisija
[šiandien: Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija]. Aplinkraštis
vyskupams dėl būsimųjų kunigų ugdymo kultūrinio paveldo srityje, 22: cit. Dokumente
Bažnyčios atsakomybė už meninį paveldą laikoma neatsiejama jos užduoties skatinti,
saugoti ir branginti iškiliausias žmogiškosios dvasios apraiškas meno bei istorijos
srityse dalimi.
(51) Į tai atsiliepdamas, Popiežiškasis Grigaliaus universitetas Romoje pradėjo
Bažnyčios kultūrinio paveldo aukštojo mokslo kursą. Šiuo pavyzdžiu pasekta
Paryžiuje, Lisabonoje, Mechike, Brescia mieste (Italija) ir t. t. Daugelio šalių
nacionaliniuose akademiniuose centruose buvo įsteigti specialūs muziejininkystės
kursai, galintys būti vertinga paspirtimi rengiant darbuotojus bažnytiniams
muziejams.
(52) Plg. Jonas Paulius II. Žodis (1997 09 25), 4: cit.
(53) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Italijos nacionalinio kongreso sakralinio
meno klausimais dalyvius (1981 04 27): cit.