Bažnyčios žinios. 2002 gruodžio 14, Nr. 23. Homilijos

„Bažnyčios žinios“. 2002 gruodžio 14, Nr. 23. <<< atgal į numerio turinį

VIENINTELIS KLAUSIMAS

IV advento sekmadienis (B)
2 Sam 7, 1–5. 8–11.16; Rom 16, 25–27; Lk 1, 26–37

Liturginiais „B” ciklo metais daugiausia skaitoma Morkaus evangelija, tačiau joje nepasakojama apie Jėzaus kilmę, gimimą ir vaikystę. Todėl ketvirtąjį advento sekmadienį iš Luko evangelijos skaitoma angelo apreiškimo ištrauka daugeliui ne kartą girdėta per Marijos šventes. Tačiau šį kartą prieš pat Kalėdas dėmesys sutelkiamas ne į Mariją, bet į laukiamą „Didesnį”, Viešpatį Jėzų. Apie Jėzų dabar liudija ne ypatingas ir šventas žmogus, toks kaip Jonas Krikštytojas, bet tiesioginis Dievo pasiuntinys – angelas. Angelo žodžiai apie Laukiamąjį klausytojui nuskamba dar stipriau ir mįslingiau už iš Jono Krikštytojo girdėtus žodžius.

Angelas pranašauja, kad Marijai gimsiantis Sūnus užims Dovydo sostą. Ar tai nereiškia karo? Juk įtarusis Erodas taikiai nenusileis konkurentui iš Dovydo giminės. Taip pat skelbiama, kad „Jis karaliaus Jokūbo namams”, taigi visiems izraelitams. Šioje srityje taip pat nėra vietos naujam vadovui – juk yra vyriausieji kunigai, sinagogos viršininkai. Dar mįslingesni žodžiai: „Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus”. Ar jis bus toks pat šventas, kaip vienintelis Jahvė? Tokie ir panašūs klausimai turėjo užplūsti kiekvieną mąstantį ir tikintį izraelitą, taigi ir Mariją. Tačiau Marija nei dabar, nei vėliau jų neužduoda. Ji prašo tik vieno paaiškinimo: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?” Mergelė Marija priima jai patikėtą vaidmenį laisvai ir pasitikėdama. Visa kita yra Dievo dalykas.

Šimtmečiais dailininkai Apreiškimo scenoje Mariją vaizduodavo klūpančią ir besimeldžiančią, dažnai su maldynu rankoje. Kiekvienoje epochoje ši scena vaizduota vis kitaip, tačiau tikrovėje viskas galėjo atrodyti paprasčiau negu paveiksluose. Išgirdusi angelo pasveikinimą Marija pirmiausia išsigando, „sumišo”. Kiekvienas iš mūsų taip pat sutriktume tikėjimo akivaizdoje susidūrę su Dievo apreiškimu bei pažadu. Dievas panašiai įžengia į kiekvieno žmogaus gyvenimą. Mes taip pat esame „pilni malonės”. Jis teikia mums jėgų gyventi, duoda viltį, pranokstančią žmogišką lūkestį. Visa, kas esame ir ką turime, priklauso jam. Suvokusius šių Dievo dovanų didybę mus deramai turėtų apimti šventas išgąstis. Pernelyg dažnai priimame dalykus kaip savaime suprantamus. Savaime suprantama, kad priklausome Bažnyčiai, nuolat girdime skelbiamą Dievo žodį, galime stiprintis Gyvenimo Duona. Savaime suprantama, kad žvelgiame į šventųjų gyvenimo pavyzdžius, patiriame jų pagalbą. Pamatiniai gyvenimo prasmės klausimai turi belstis į kiekvieno mąstančio žmogaus širdį. Visi minėti dalykai anaiptol nėra savaime suprantami. Pasak Žoržo Bernanoso knygos veikėjo kaimo klebono: „Viskas yra malonė”. Viskas yra dovana ir malonė taip pat kiekvienam iš mūsų. Tai suvokus verta sutrikti, kad būtume dėkingesni už visas anaiptol ne savaime suprantamas malones.

Marija, būdama tvirto tikėjimo, atvira Viešpaties slėpiniui, net ji išsigąsta išgirdusi Dievo kvietimą! Tačiau ji ilgam nelieka išgąstyje, nepasiduoda išsiblaškymui. Marija svarsto dalykus savo širdyje. Dažnai reikia stiprybės, kad galėtume tiesiog išbūti „su savimi”. Žmonės ieško reginių ir pramogų, nepakęsdami savo viduje tvyrančios tuštumos. Daugelis sutuoktinių, draugų kompanijų negali išbūti be renginių, intriguojančių užsiėmimų, dinamiškų scenarijų. Jie tiesiog neturi ką pasakyti vienas kitam. Evangelijoje lakoniškai perteikta Marijos elgsena gali būti pavyzdys, pamokantis mus tiesiog išbūti ir ištverti.

Marijos sutrikimas ir svarstymas atskleidžia tai, kad jos ištartas pasitikėjimo Viešpačiu išpažinimas nebuvo paprastas dalykas. Tačiau ji išlaikė išbandymus, todėl yra mums pavyzdys. Marija yra viena didžiųjų advento laukimą simbolizuojančių figūrų. Ji atveria Dievui vartus. Advento giesmėse labai dažnas durų ar vartų įvaizdis. Adventiniuose kalendoriuose vaikai kasdien atveria vis naują langelį. Marija yra vartai, per kuriuos į pasaulį įžengė Dievas. Marija atvėrė tas duris, kurias žmonės dažnai užtrenkia prieš Dievą. Krikščioniškojo paveldo suformuotos Europos politikai ginčijasi, ar dera rengiamos konstitucijos įžangoje minėti Dievo vardą. Į duris beldžiasi Kalėdų šventės. Galima jas švęsti pasikviečiant Dievą, tikinčiomis širdimis švenčiant jo Sūnaus gimimą. Arba linksmintis pagal tą scenarijų, kurį Kalėdoms siūlo pasaulis – parduotuvių rojuje, vitrinų spindesyje.

Žydų religinis filosofas Martinas Buberis surinko daug pasakojimų apie Dievo ieškančius išmintinguosius ir pamaldžiuosius. Vienoje tų istorijų svarstoma: kur gyvena Dievas. Rabis nepatenkintas įprastiniu teiginiu, kad visa žemė pilna Dievo didybės ir buvimo. Jis pateikia savo atsakymą: Dievas gyvena ten, kur jis įsileidžiamas. Skaitinyje iš Samuelio knygos išreiškiamas Izraelio tikėjimas. Galima pastatyti Dievui puikius namus, nuostabią šventovę, tačiau neįmanoma priversti jo ten apsigyventi. Senojo Testamento pranašai nuolat kritikuodavo neteisingą įsivaizdavimą, kad vien šventykla garantuoja išganymą ir saugumą Jeruzalei. Karalius Dovydas, gavęs paraginimą ir pranašystę apie savo namų ateitį, supranta, kad tai pranoksta vien jo asmenį: „Jis pastatys Namus mano vardui, o aš padarysiu jo karališką sostą amžiną. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus”. Šis pažadas iki galo išsipildė angelo ištartais Marijai žodžiais: „Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą”.