„Bažnyčios žinios“. 2002 gruodžio 14, Nr. 23. <<< atgal į numerio turinį

Pirmieji penkeri kunigavimo metai – džiaugsmai ir nusivylimai

Ši publikacija parengta pagal Amerikos katalikų universiteto sociologijos profesoriaus Dr. Dean R. Hoge apibendrintus 2000 m. atliktų tyrimų rezultatus. Straipsnis paskelbtas Nacionalinės kunigų tarybų federacijos (NFPC) leidinyje Touchstone , 2001 m. t. 17, Nr. 2.

Tyrimui taikyti trys metodai: 1) elektroniniu paštu išsiuntinėti klausimai atsitiktinai parinktiems vyskupijų bei vienuolijų kunigams, kurie buvo įšventinti 1995–1999 metais; 2) telefonu susisiekta su atsistatydinusiais kunigais, įšventintais po 1992 m.; 3) užrašyti 27 asmeniniai interviu su dirbančiais ir atsistatydinusiais kunigais. Atliekant tyrimą pirmiausia domėtasi būtent pirmaisiais penkeriais kunigavimo metais. Kad būtų pakankamas respondentų skaičius, tarp atsistatydinusių kunigų teko įtraukti taip pat įšventintuosius 1992 m. ir vėliau. Į klausimus atsakė 71 proc. vyskupijų ir 76 proc. vienuolijų užklaustų kunigų. Buvo apklausta 261 vyskupijų ir 266 vienuolijų kunigai. Vidutinis apklaustųjų amžius – 40 metų.

Sunkiausia buvo apklausti atsistatydinusius kunigus, nes nelengva rasti, kur jie gyvena. Pavyko paimti interviu tik iš 72 atsistatydinusių kunigų (iš jų 57 buvo vyskupijų ir 15 vienuolijų kunigai). Ar objektyviai parinktas apklaustųjų sąrašas? Darytina prielaida, kad sutikę kalbėtis vyrai yra ne tokie įsiskaudinę, mažiau konfliktavę, palyginti su statistiniu atsistatydinusių kunigų vidurkiu.

Taip pat reikia atsižvelgti, kad pakito kunigų tarnystės aplinkybės. Šiandien kunigų trūksta, todėl JAV parapijos samdosi daugiau pasauliečių. Po 1999 m. profesionalių pasauliečių buvo daugiau negu parapijoms vadovaujančių kunigų. Pasikeitė vidutinis šventinamųjų amžius: 1984 m. jis buvo 32 metai, o dabar – 36 metai. Atsistatydina ir kai kurie neseniai įšventinti kunigai. Patikimiausiais duomenimis, šiandien nuo 10 proc. iki 15 proc. kunigų atsistatydina būtent per pirmus penkerius metus po šventimų. Tai yra truputį daugiau nei 1980 metais.

Tyrimo duomenys

Renkant informaciją buvo užduodami du klausimai: 1) kodėl kai kurie kunigai atsistatydina? 2) kas teikia džiaugsmo dirbantiems kunigams? Paaiškėjo, kad atsistatydinę kunigai buvo įšventinti jaunesni negu yra vidutinis šventinamųjų amžius, t. y. maždaug 32 metų.

Ieškota ir kitų atsistatydinimui įtakos galėjusių turėti veiksnių, pavyzdžiui, ar kunigas gimė katalikiškoje šeimoje, ar buvo konvertitas; ar stoti į seminariją buvo įkvėptas dvasinio pabudimo; ar lankė seminarijos koledžą; ar turėjo nuolatinį darbą prieš stodamas į seminariją; ar teologinių studijų seminarijoje metais buvo paėmęs akademines atostogas. Tačiau nė vienas iš šių skirtingų veiksnių nebuvo tiesiogiai susijęs su atsistatydinimu.

Ar kunigų patirtys po šventimų kai kuriuos paskatina atsistatydinti? Daugiausia – taip. Tyrimų duomenimis, atsistatydinę kunigai dirbo neproporcingai didelėse vyskupijose. Paklausus apie pirmuosius kunigų paskyrimus paaiškėjo, kad atsistatydinę kunigai pirmąjį paskyrimą vertina blogiau nei dirbantys kunigai. Pagrindiniai nusiskundimai: klebono palaikymo stoka, klebono charakterio problemiškumas, privatumo stygius ir pernelyg viešos gyvenimo sąlygos. Priešingai, tie kunigai, kurie savo pirmąjį paskyrimą vertino gerai, gyrė juos supratusius klebonus ir palaikiusius parapijiečius bei geras sąlygas vykdyti savo tarnystę.

Kiti klausimai buvo apie kunigų gyvenimo sąlygas pirmo paskyrimo metu. Sielovadoje dirbantys kunigai atsiliepė kur kas pozityviau negu atsistatydinę. Pastarieji skundėsi asmeninio privatumo stoka bei gyvenamosios vietos nepakankamu atskirumu nuo raštinės. Kai kurie tiek dirbantys, tiek atsistatydinę kunigai skundėsi turėję problemų su klebonais ar kitais kunigais. Neturint informacijos, kokios tokių prastų santykių tarp kunigų priežastys, padaryta prielaida, kad naujai įšventinti kunigai galėjo būti ir patys dėl to kalti.

Kas pasakytina apie ugdomąsias programas baigus studijas? Sielovadoje dirbantys kunigai nebuvo labiau įsitraukę į jas negu atsistatydinę. 39 proc. diecezinių kunigų, 20 proc. kunigų vienuolių ir 40 proc. atsistatydinusių kunigų buvo įsitraukę į ugdymo programas. Tačiau atsistatydinusieji jas vertino kur kas prasčiau. Iš diecezinių kunigų 75 proc. apie ugdymo programas atsiliepė kaip apie „labai naudingas” arba „naudingas”. Tai patvirtino ir 91 proc. kunigų vienuolių, kai tuo tarpu iš atsistatydinusiųjų tik 52 proc. jas laikė naudingomis.

Kas teikia dvasinį ir profesinį pasitenkinimą dirbantiems ir atsistatydinusiems kunigams?

Uždavus bendro pobūdžio klausimą apie pasitenkinimą būnant kunigu tiek iš dirbančių, tiek iš atsistatydinusių kunigų sulaukta panašių atsakymų. Naujai įšventintiems kunigams daugiausia džiaugsmo teikė trys dalykai: sakramentų teikimas, vadovavimas liturgijai ir Dievo žodžio skelbimas. Daugiausia pasitenkinimo teikė sakramentinės bei liturginės funkcijos. Jiems taip pat buvo svarbus dalyvavimas pasauliečių gyvenime. Tokios išvados nėra naujas dalykas, ankstesnių tyrinėjimų panašūs rezultatai. Pažymėtina, kad kita kunigo gyvenimo dalis – bažnytinio gyvenimo administravimas, tikinčiųjų bendruomenės vadovo vaidmuo ir bendras gyvenimas su kitais kunigais – buvo vertinama mažiau.

Tyrime teirautasi specifiškesnių džiaugsmo ar nusivylimo kunigo gyvenimu priežasčių. Didžiausias skirtumas pastebėtas vertinant šiuos kunigiškojo gyvenimo aspektus: kasdienius kunigo tarnystės darbus, gyvenimo sąlygas, celibato laikymąsi, santykius su vyskupu arba vyresniuoju. Iš dešimties tirtų aspektų kaip svarbiausias veiksnys apsisprendžiant palikti kunigo tarnystę nurodytas „celibatinis gyvenimas”. Taip pat paaiškėjo, kad tiek dirbantys, tiek atsistatydinę kunigai buvo labai patenkinti bendraudami ir dirbdami su pasauliečiais. Santykiai su pasauliečiais jiems teikė daugiau džiaugsmo negu santykiai su vyskupais, vyresniaisiais ar kitais kunigais (žr. 1 schemą).

1 schema. Kas teikia profesinį pasitenkinimą.

Dirbančių ir atsistatydinusių kunigų problemos

Kaip vienas iš klausimų buvo pateikta penkiolika problemų, iš kurių respondentai turėjo nurodyti jiems aktualiausias. Apibendrinus sielovadoje dirbančių kunigų atsakymus iš penkiolikos problemų išskirtos penkios svarbiausios: 1) per didelis darbo krūvis; 2) nesutarimas su kitais kunigais dėl ekleziologijos bei tarnystės sampratos; 3) kunigiškojo gyvenimo vienatvė; 4) sunkumai susikuriant privataus gyvenimo erdvę; 5) nerealūs pasauliečių reikalavimai bei lūkesčiai.

Atsistatydinę kunigai nurodė kur kas daugiau problemų nei dirbantys kunigai. Jų pateiktas problemų suskirstymas pagal svarbą atrodo kiek kitaip: 1) celibato laikymasis; 2) kunigiškojo gyvenimo vienatvė; 3) sunkumai susikuriant privataus gyvenimo erdvę; 4) „kietos rankos” bažnytinės valdžios vykdymo apraiškos; 5) nuolatinis buvimas viešumoje.

Iš pasiūlyto penkiolikos problemų sąrašo verta paminėti ir tas problemas, kurias dirbantys kunigai laikė mažiausiai svarbiomis: a) santykiai su vyskupu ar vyresniuoju; b) „kietos rankos” bažnytinės valdžios vykdymo apraiškos; c) pernelyg silpnos bažnytinės valdžios apraiškos; d) pareiga perteikti žmonėms tuos Bažnyčios mokymo klausimus, kuriuos pačiam kunigui sunku priimti; e) sunkumai užmegzti ryšį su šiandienos žmonėms. Dirbantys kunigai šiandien nėra maištingai bei kritiškai nusiteikę prieš hierarchiją ir bažnytiniu autoritetu grindžiamus santykius. Pagrindinės problemos yra per didelis darbo krūvis, per didelė atsakomybė, nesutarimai su kitais kunigais ekleziologijos klausimais ir vienišumas. Šios nuostatos kontrastingai skiriasi nuo atsistatydinusių kunigų nuomonių, išsakytų apie septintojo dešimtmečio bažnytinį gyvenimą: pastarosiose būta žymiai daugiau kritikos dėl bažnytine valdžia grindžiamų santykių.

Vienišumas kai kuriems kunigams aiškiai yra problema. Galima buvo tikėtis, jog tai bus didesnė problema vyskupijų kunigams negu vienuolijų, nes pastarieji gyvena bendrą gyvenimą bendruomenėse. Tačiau tyrimai parodė, kad ta prielaida buvo klaidinga. Dirbantys vienuolijų kunigai vienišumo problemą nurodo dažniau negu vyskupijų kunigai – santykiu 18 proc. ir 8 proc. Kodėl taip yra? Galima tik spėlioti. Priežastis gali būti ta, kad kunigystė vyskupijoje ir vienuolijoje patraukia skirtingų tipų asmenybes, arba tai, kad skiriasi ugdymas, tačiau tiriant neaptikta jokio organizacinio pobūdžio skirtumo.

Dirbančių ir atsistatydinusių kunigų nuostatos kunigystės bei Bažnyčios atžvilgiu

Pastebima, kad šiandienos kunigai, skirtingi bažnytinių įsipareigojimų atžvilgiu, pasidaliję pagal pasišventimo Bažnyčiai laipsnį. Buvo klausiama nuomonės apie devynis specifinius teiginius (žr. 2 lentelę). Penki galimi atsakymai: visiškai pritariu, santūriai pritariu, nesu tikras, santūriai nepritariu, visiškai nepritariu. Iš lentelės matyti stebėtinai didelis skirtumas tarp trijų kunigų kategorijų. Dirbantys vyskupijų kunigai labiau pabrėžia, kad: 1) šventimai suteikia kunigams naują statusą, kuris juos iš esmės skiria nuo pasauliečių; 2) kunigas turi traktuoti save kaip Dievo išskirtąjį; 3) yra esmingai svarbu pabrėžti kunigų ir pasauliečių skirtumą. Atsistatydinę kunigai yra labiausiai palankūs nuostatai, kad celibatą dieceziniai kunigai galėtų rinktis laisvai; jie taip pat pritaria, kad į tarnystes kur kas labiau būtų įtrauktos moterys; atsistatydinusieji taip pat norėtų, jog kunigų nuomonės būtų labiau paisoma paskiriant tarnybą bei pasirenkant gyvensenos sąlygas. Vienuolijų kunigų nuomonės lentelėje užima tarpinę poziciją tarp diecezinių kunigų ir atsistatydinusiųjų. Stebina tai, kad vyskupijų ir vienuolijų kunigų atsakymai į kai kuriuos klausimus labai skyrėsi, nors per ankstesnius tyrimus ryškaus skirtumo neužfiksuota.

Iš 2 lentelės matyti, kad atsistatydinę kunigai išties skiriasi nuo dirbančių. Jie beveik vieningai pritaria, kad dieceziniai kunigai galėtų laisvai rinktis celibatą, kad į visas bažnytines tarnystes būtų labiau įtraukiamos moterys, taip pat kad kunigai įsitrauktų į plačią socialinę veiklą. Ir beveik vieningai nesutinka su dviem teiginiais: „Katalikai pasauliečiai turi būti geriau ugdomi priimti kunigų žodžio autoritetą” ir „Bažnyčioje reikia labiau akcentuoti esminį skirtumą tarp kunigų ir pasauliečių”. Jų nuomone, kunigams reikia suteikti daug daugiau laisvės pasirenkant gyvenimo sąlygas ir paskyrimus tarnybai. Apibendrinus paaiškėja, jog atsistatydinę kunigai šiandienos debatuose apie ekleziologiją priklauso liberaliajai grupuotei.

Keturi atsistatydinusių kunigų tipai

Remiantis telefoniniais bei asmeniniais interviu su atsistatydinusiais kunigais buvo nustatytos keturios jų pasitraukimo priežastys:

1 tipas. Meilė. Heteroseksualus kunigas jautėsi vienišas arba neįvertintas ir įsimylėjo. (Maždaug 20–30 proc. visų atsistatydinusių kunigų.)

2 tipas. Celibato nesilaikymas. Heteroseksualus kunigas jautėsi vienišas ar neįvertintas ir nusprendė nesilaikyti celibato; šis atvejis nesiejamas su kuria nors viena moterimi. (Maždaug 20–30 proc.)

3 tipas. Nusivylimas. Heteroseksualus ar homoseksualus kunigas jautėsi vienišas, neįvertintas ir po šventimų nusivylė broliais kunigais ar bažnytine hierarchija. (Maždaug 30–40 proc.)

4 tipas. Celibato nesilaikymas homoseksualios orientacijos atveju. Homoseksualus kunigas jautėsi vienišas, neįvertintas ir ieškojo atvirų ilgalaikių santykių su vyru. Jis atmetė dvilypio gyvenimo galimybę. (Maždaug 5–15 proc.)

Kita. Aukščiau nepaminėti atvejai. (Maždaug 5–10 proc.)

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog visiems keturiems atsistatydinusių kunigų tipams būdinga ta pati priežastis – vyras jautėsi vienišas ir neįvertintas ar nesuprastas. Tai būtina sąlyga apsisprendžiant atsistatydinti; jai neiškilus, sprendimas atsistatydinti neatrodo tikėtinas. Kiti veiksniai, pavyzdžiui, seksualinė orientacija, įsimylėjimas nesuteikia pakankamo postūmio atsistatydinti, nebent tuo pat metu kunigas dar vienišas ir neįvertintas. Tai svarbiausias šio tyrimo atradimas.

Ką atsistatydinę kunigai nori veikti ateityje? Buvo pateiktas klausimas apie tolesnius ilgalaikius įsidarbinimo planus. 18 proc. pareiškė, kad jie nori pasilikti krikščioniškoje tarnystėje kaip pasauliečiai; 18 proc. nori tapti socialiniais darbuotojais arba konsultantais, 14 proc. sieks karjeros versle ar finansų sferoje; 6 proc. nori tapti mokytojais, 6 proc. norėtų tapti dėstytojais ar inžinieriais; likusieji renkasi kitas profesijas. Iki 35 proc. atsistatydinusių kunigų yra vedę, dar 4 proc. rengiasi susituokti ar yra įsipareigoję ilgalaikiam ryšiui.

Ar atsistatydinę kunigai laiko save aktyviais katalikais dabar? Teigiamai atsakė 78 proc. Jei kunigams būtų leidžiama vesti, ar tokiu atveju atsistatydinusieji norėtų kunigauti būdami vedę? 64 proc. atsakė „taip”. Ar atsistatydinę kunigai mėgino gauti dispensą? Nedaugelis. Tik 20 proc. tai padarė ar pradėjo šį procesą. Likusieji nepritaria šiai idėjai iš principo: laiko ją atgrasia arba nori pasilikti atvirą galimybę grįžti į kunigystę vėliau.

Dirbančių kunigų džiaugsmo šaltiniai

Iš tyrimo matyti, kad dauguma dirbančių kunigų yra savo gyvenimu patenkinti ir neketina pasitraukti iš kunigystės. Norint nustatyti džiaugsmo ar nepasitenkinimo priežastis, buvo palyginti atsakymai kunigų, tvirtai teigusių, jog neketina palikti kunigystės, su tais, kurie prileidžia atsistatydinimo galimybę arba nėra tikri dėl ateities. Palyginus dvi grupes, pasirodė trys numanomi pasitenkinimo veiksniai. Pirma, labiau yra patenkinti kunigai kurie buvo įšventinti palyginti vyresnio amžiaus. Antra, vyskupijų kunigai yra labiau patenkinti negu vienuolijų. Trečia, JAV gimę ir dirbantys kunigai kunigavimu yra labiau patenkinti už gimusius kitur. Kiti įvairūs veiksniai (pvz., ar kunigas lankė seminarijos kolegiją, ar prieš tai turėjo nuolatinį ugdymą, ar pašaukimą patyrė dėl aiškaus dvasinio prabudimo) nebuvo siejami su pasilikimu ar atsistatydinimu.

Galima apibendrinti, kad pasitenkinimas ar nepasitenkinimas celibatiniu gyvenimu yra stipriausias veiksnys, lemiantis bendrąjį pasitenkinimą kunigiškuoju gyvenimu. Nors ir mažiau, tačiau taip pat svarbūs veiksniai yra kunigo pasitenkinimas savo dabartiniu tarnystės darbu, brolių kunigų parama, kunigo gyvenimo sąlygos ir jo paties dvasinis gyvenimas.

Kunigų pasiūlymai

Tiek dirbančių, tiek atsistatydinusių kunigų buvo prašoma pateikti pasiūlymų Bažnyčios vadovybei bei seminarijų rektoriams. Pateiktose nuomonėse labai aiškiai išryškėjo keturios idėjos.

1. Reikia daugiau atvirumo lytiškumo klausimais. Seminarijose būtina atviriau diskutuoti bendrai apie seksualumą ir ypač tokiomis temomis kaip celibatas ar homoseksualumas. Diskusijos turėtų vykti per paskaitas, būti įtrauktos į ugdymo programas bei asmeninį konsultavimą. Štai atsistatydinusio kunigo nuomonė: „Manau, kad vaikinai turi būti geriau supažindinti su celibato keliamu iššūkiu. Jie kalbasi apie tai ir juokauja šia tema. Kunigai yra tokie pat vaikinai kaip ir visi kiti. Kai kurie ateina į seminarijas neturėdami tikro gyvenimo patirties. Jie dar nieko nežino apie seksą. Kaip toks vaikinas gali visam gyvenimui įsipareigoti apie tai nieko nežinodamas? Aš manau, kad seminarijose turi būti atvirai kalbamasi kunigystės ir celibato santykio tema. Prisimenu, kai pradžios mokykloje vienuolė mums sakė: „Jei esi šaukiamas į kunigystę, neturi nerimauti dėl celibato. Dievas niekada neduotų pašaukimo į kunigystę, neduodamas pašaukimo ir į celibatą”. Ką tai reiškia? Nežinau, bet tai vis dar yra mūsų modus operandi: manome, kad mums nereikia apie tai diskutuoti, nes jei turi pašaukimą į kunigystę, vadinasi, turi ir pašaukimą į celibatinį gyvenimą”.

2. Seminarijose būtinas realistiškesnis ugdymas. Į seminarijos ugdymo programas reikia įtraukti daugiau tikroviško gyvenimo patirčių, numatyti sielovados tarnystės metus gyvenant ne seminarijoje, taip pat kai kurias paskaitas seminarijoje turėtų dėstyti moterys. Atsistatydinęs kunigas: „Reikia keisti seminarijos aplinką, kad ji taptų ne tiek visus priglaudžiantys, saugūs namai, o suteiktų galimybę paragauti būsimojo tikro kunigiško gyvenimo. Kai aš įstojau į seminariją, buvau įstatytas į institucinę paramos sistemą, apimančią tiek kasdienį gyvenimą, tiek tarpasmeninius santykius; mano aplinkoje buvo to paties amžiaus vaikinai, malonūs tėviški santykiai, tris kartus per dieną gaudavome valgyti ir buvo garantuotas ekonominis saugumas. Tokia gyvenimo situacija nepanaši į kunigo gyvenimą šiandien. Kunigas dažnai gyvena vienas. Nors kai kurie parapijiečiai tampa tikri draugai, daugiausia jam tenka bendrauti su jo profesinių patarnavimų „vartotojais”. Kunigas visiškai atsakingas už savo bendravimo ryšių formavimą ar kasdieniam gyvenimui reikalingą paramą. Taip yra net ir tuomet, kai jis gyvena klebonijoje su kitais”.

3. Daugiau dėmesio naujai įšventintiems. Vyskupai bei kurijos pareigūnai turėtų skirti daugiau dėmesio naujai įšventintiems kunigams: kaip vadovai ir patarėjai jiems turėtų būti pasirengę padėti vyresnieji kunigai. Dirbantis kunigas: „Vyskupas tikrai gerai daro. Jis susitinka su vaikinais praėjus šešiems mėnesiams po šventimų ir apžvelgia šį tarnystės laikotarpį. Paskambinęs telefonu teiraujasi, kaip jiems sekasi. Iš keleto vaikinų girdėjau, jog jie tai vertina labai pozityviai. Vaikinai galėjo labai nuoširdžiai išsikalbėti su vyskupu, kaip jie jaučiasi. Taip pat ir kiti pareigūnai turėtų domėtis, kaip sekasi jaunam kunigui. Tuo parodoma, kad nesi užmirštas. Kad esi labai svarbus”.

4. Daugiau paramos programų. Skatinti paramos programas bei kunigų susirinkimus, kurių metu jie galėtų pasidalyti savo patirtimi. Dalis kunigų siūlė sudaryti paramos grupes, kuriose būtų aptariami svarbūs reikalai, ne tik persimetama maloniomis frazėmis. Šio tyrimo išvados atskleidė įžvalgų, svarbių tiems, kurie rūpinasi pašaukimų sielovada, seminarijų ugdytojams, kunigų tarybų nariams ir vyskupams.

Parengė
kun. Vidmantas Šimkūnas SJ

-apn-

© „Bažnyčios žinios“