„Bažnyčios žinios“. 2002 gruodžio 23, Nr. 24. <<< atgal į numerio turinį

2003 metų Maldos už krikščionių vienybę savaitė

„Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose” (2 Kor 4, 4–18)

Čia pateikiame kelis tekstus iš medžiagos, kuriai galutinį pavidalą suteikė Bažnyčių Pasaulinės Tarybos komisijos „Tikėjimas ir tvarka” ir Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos paskirta tarptautinė grupė. Pradinį tekstą parengė ekumeninė Biblijos specialistų, teologų, dvasininkų ir pasauliečių grupė iš Argentinos.

Tema: „Šitą lobį nešiojamės moliniuose induose” (2 Kor 4, 7)

Migracija, sudėtinga problema, vis labiau veikia daugelio žmonių, šalių ir Bažnyčių gyvenimą. Argentina yra viena iš šalių, išgyvenusių kelias imigracijos bangas, turėjusias įtakos ne tik nacionaliniam audiniui, bet ir Bažnyčių gyvenimui. Pradinį 2003 m. Maldos už vienybę savaitės teksto projektą parengė argentiniečių ekumeninė grupė. Ji parinko biblinį tekstą bei temą, kuri radosi apmąstant tai, kad Argentina yra tauta, sudaryta iš vietinių gyventojų ir imigrantų.

Iš imigraciją skatinančių priežasčių galima paminėti badą, karus, religinius persekiojimus. Tokias situacijas perteikia dvi istorijos iš Argentinos nesenos praeities; jos išryškina Bažnyčių bendradarbiavimo būtinybę siekiant atsiliepti į tai bendru liudijimu.

1. Šeima, bėgdama nuo smurto, emigruoja ir suranda naujus namus Argentinoje

Čia ji atranda saugumą, tačiau susiduria su nauja kultūra, kurios nesupranta, kalba, kuri jai svetima, ir istorija, su kuria negali susitapatinti. Vietiniai gyventojai jų buvimu kartais nepatenkinti. Ši šeima yra laiminga ir kartu jaučia liūdesį. Ji už nugaros paliko baimę, bet dabar išgyvena diskriminaciją. Kai kada jai tenka pakelti ekonominį išnaudojimą; tai kaina, kurią jai reikia mokėti už savo gyvybę ir vaikų užauginimą. Nauja šalis juos priima ir kartu atmeta. Jie tiki ir laukia šviesos, kuri parodytų jiems kelią tamsoje.

2. Jauna mergina atvyksta į miestą ieškoti darbo

Ji užaugo šiaurinėje kaimo vietovėje ir palieka gimtinę ieškodama geresnės ateities. Palieka šeimą, savo draugus ir dabar susiduria su visiškai skirtinga visuomene. Jos oda ir tartis išduoda, kad yra kilusi iš provincijos; galbūt turi dar ir senųjų gyventojų kraujo. Už tai jai irgi tenka mokėti didelę kainą. Ji mato skaisčias didmiesčio šviesas, bet kartu jaučia vienatvės liūdesį. Ji svetimšalė savo pačios šalyje. Ji dažnai traktuojama taip, tarsi neturėtų teisės į geresnį gyvenimą. Ji neturi nė vieno, kuriuo galėtų pasitikėti, tačiau vis dar viliasi, jog savo vietą atras.

Tokios situacijos vietinę grupę pastūmėjo apmąstyti, kaip Dievo žodis teikia stiprybės sunkiomis aplinkybėmis ir netgi primena, jog žengiantys į Karalystę keliautojai visi yra Dievo tautos nariai. Biblijoje nekart vaizduojami žmonės, migruojantys iš vienos vietovės į kitą dėl neretai tokių pačių priežasčių kaip ir šiandien. Bibliniai imigrantų pavyzdžiai yra Abraomas ir Sara, Jokūbas, Amosas, Juozapas, Marija ir Jėzus.

Imigracijos patirtis rodo, kad pasaulis padalytas. Krikščionių vienybė turi būti žmonijos vienybės paradigma. Krikščionys „moliniuose induose” nešiojasi lobį (2 Kor 4, 7), kuris yra Viešpaties Jėzaus Kristaus šlovė, būtent jo pergalė prieš nuodėmę, mirtį, persekiojimą ir neapykantą. Jų lobis, kaip kad sako Paulius 2 Kor 4, 5–6, yra Dievo šlovės, skaisčiai švytinčios Jėzuje, atskleidusiame Dievo meilės ir gailestingumo visai kūrinijai, pirmiausia vargšams, gelmes, pažinimas.

2 Kor 4, 5–18 tekstas akina mus pripažinti, kad mes nešiojamės lobį, kuris mums nepriklauso, bet kaip Dievo dovana duotas mums sustiprinti, kai kenčiame, ir padrąsinti, kai liūdime. Nešiojamės šį lobį savo trapioje žmogiškojoje egzistencijoje, idant taptų akivaizdu, kad ši dovana ne iš mūsų, bet iš Dievo. Dievas kviečia liudyti jį per mūsų žmogiškąjį silpnumą.

Kristaus kūnas nepadalytas, ir dėl šios priežasties turime įveikti krikščionių susiskaldymus, kuriais ši tiesa neigiama. Pripažįstame, kad kliūtys didelės, o mūsų pačių intelektinių bei fizinių jėgų nepakanka pasidalijimo nuodėmėms išgydyti. Bažnyčios vienybė bus mumyse veikiančios Šventosios Dvasios vaisius, todėl kiekviename žingsnyje vienybės linkme įžiūrėtinas Dievas, traukiantis mus vis arčiau savo Karalystės.

Turime priimti iššūkį, kurį apaštalas Paulius išreiškė žodžiais: „įtikėjau, todėl prakalbėjau” (2 Kor 4, 13). Nekalbėti – tai slėpti mumyse besidarbuojančią regimą Kristaus tikrovę, kuri yra Bažnyčios veiklos pasaulyje pamatas. Tad, pasiremdami mums dovanotomis jėgomis, privalome artintis prie artimo bei dalytis su juo Kristaus šviesa, pripažindami, jog kartu turime dėkoti Dievui už tai, kad jis dėl žmonijos išganymo atidavė savo Sūnaus gyvybę. Šias temas atspindi pamaldos ir aštuonioms savaitės dienoms skirti apmąstymai.

Ekumeninės pamaldos

Šios pamaldos švenčia šviesą, Dievo, mūsų Tėvo, uždegtą įvairioms kultūroms, tautoms ir nacijoms priklausančių, po visą nepaliaujamo judėjimo bei naujo įsikūrimo ženklinamą žemę išsibarsčiusių tikinčiųjų bei jų bendruomenių širdyse. Jėzus Kristus dalijasi su mumis tikėjimo šviesa. Šis tikėjimas yra Dievo šlovės, spindinčios Kristaus veide, pažinimas. Tai lobis, apie kurį Paulius primena 2 Kor 4, 5–18. Kiekvienas tikintysis bei kiekviena bendruomenė yra šio lobio dalininkė ir pilnatviškai liudija jį savo trapia žmogiškąja egzistencija.

Ekumeniniu požiūriu svarbiausia tai, kad galime džiugiai švęsti prisikėlusį Kristų; tačiau ne mažiau svarbu ir per Jėzų, mūsų vienatinį Tarpininką, kelti į Dievą, mūsų Tėvą, savo maldas už daugybę persikėlimo traumuotų vyrų ir moterų, jaunuolių ir vaikų. Tai bus visuotinės maldos, kuri kartu su mūsų viešu Kristaus, mūsų gyvenimo šviesos, išpažinimu yra svarbiausias šių pamaldų aspektas, tema. Tikinčiųjų bendruomenės išgyveno ir tebeišgyvena persiskyrimą, džiaugsmą ir kartu sielvartą, ilgesį ir viltį – tai, kas leidžia joms skausmingai pajusti žmonių, kankinamų emigracijos išmėginimo, kančias. Štai kodėl mūsų visuotinė malda už Bažnyčių vienybę ir mūsų malda už migrantų bendruomenes yra viena ir ta pati.

Rengiant tokį šventimą, paremtą pradiniu ekumeninės grupės Argentinoje pasiūlymu, rekomenduojama:

– pakviesti tuos, kurių dažniausiai nėra tarp krikščionių, paprastai dalyvaujančių ekumeniniuose susitikimuose, idant maldos susirinkimas būtų vieningas, bet įvairialypis, aprėpiantis imigrantų krikščionių bendruomenes, įsikūrusias mūsų miestuose ir regionuose. Susitikdami ir rengdamiesi pamaldoms kaip savo vienintelį išganymą kartu švęsime priskėlusį Kristų, šviesos Šviesą, įvairiopai besireiškiančioje vieno tikėjimo bendrystėje. Savo šventimu šią įvairovę pagerbsime;

– panaudoti šviesos simbolį moliniuose induose arba, dar geriau, viename moliniame inde. Visuotinės maldos metu iš vienos grupės tai galėtų būti perduodama kitai susirinkimo akivaizdoje, leidžiant suvokti šio brangaus lobio simbolį kaip vieno Viešpaties, vieno tikėjimo, vieno krikšto ir bendros vilties Kristuje, solidaraus su vargšu, migrantu, šio gyvenimo sužeistuoju, vienybę. Jau pamaldų pradžioje šis indas su šviesa pabrėžtų krikščionių, susirinkusių skelbti tikėjimo į Kristų, mūsų gyvenimo šviesą, bei stiprinti savo bendrystę, vienybę;

– šią bendrystę visuotinės maldos metu užantspauduoti ramybės ženklu. Vienybę, išreiškiamą šiuo aktu, atitinka pasiuntimo misijon atnaujinimas pamaldų pabaigoje. Siųsdamas mokinius Kristus tikisi, kad visi jo mokiniai liudys savo vienybę imdamiesi rūsčios migracijos tikrovės iššūkių;

– pabrėžti ne tik migracijos dramatiškumą ir jos nuodėmingas priežastis, bet ir tai, kad, kaip Kristaus mokiniai žemėje, irgi esame migrantai. Vengdami žvilgsnio iš aukšto ar nenuoširdumo, visi būsime vieni kitiems broliai ir seserys tikėjimu. Juk mus vienija tokia gausybė dalykų, teikiančių viltį išmėginimo momentais ir verčiančių stebėtis lobiu, kuris yra Dievo dovanotas tikėjimas. Argi toli pažengtume ekumeniniu keliu be dabartinių migracijų pagimdytų mainų bei dialogų? Leisimės, kad mus svetingai priimtų Kristus, patsai klajoklis šioje žemėje. Mūsų žemiška kelionė irgi virsta piligrimine kelione kartu su savo broliais bei seserimis į Dievo namus. Bet mes turime stengtis būti panašūs į jį ir visus įleisti į puotą (agapę), kurią Šventoji Dvasia iškėlė pakrikštytųjų širdyje. Štai kodėl turime išgirsti, nuolat girdėti jos kvietimą tapti Evangelijos liudytojais, keliaujančiais Gerosios Naujienos nešėjais, kuriems pavyzdį savaip parodė Ruta.

Rutą pageidautina pagerbti Žodžio liturgijoje. Liturgijos pradžioje istorija apie Rutos kelionę su savo anyta Naome į Judo Betliejų (čia pastaroji buvo gimusi) galima pradėti kitas pamaldų pradžioje arba prieš kiekvieną maldavimą pasakotinas istorijas šiandienės migracijos tema. Dalyviai, migrantai arba tie, kuriems migrantų gyvenimą reikia geriau perprasti, gali išvysti, kaip – Rutos ir jų pačių gyvenime – randasi naujas pasitikėjimas Dievu ir kaip iš visa apimančio Biblijos apreiškimo iš naujo atsklinda kvietimas būti panašiam į Dievą ypatinga meile ateiviui ir vargšui.

Evangelijos skaitinį galima pasirinkti iš pasiūlytų tekstų, tačiau rekomenduojama, kad tai būtų pasiuntimo istorija (Mt 28, 16–20). Pabrėždamas, dalyvaujant Viešpačiui Kristui, visuotinę misiją ekumeninėse pamaldose, ypač jautriose migrantų problemai, šis Evangelijos skaitinys teikia galimybę per pamokslą akcentuoti Evangelijos galią griauti kultūrinius, socialinius, psichologinius ir religinius barjerus. Per pamokslą pabrėžtina, jog esame Kristaus pasiųsti kartu, akinant Bažnyčias imtis bendros veiklos „ateivių tarp mūsų” labui. Ekumenizmas doktrinos, dvasingumo ir praktikos lygmeniu šiandien neįmanomas neatsižvelgiant į žmonių migraciją mūsų laikais. Tai skatina pažangą vienybės linkme.

Argi ne tiesa, jog, būdami ištikimi dvigubam misijos ir ekumenizmo reikalavimui, skirtingų tradicijų broliuose ir seseryse atrasime savo artimą, su kuriuo kartu darbuojamės dėl Dievo karalystės? Esame pašaukti mylėti skirtingus žmones, nesvarbu, kas jie būtų, migrantai ar tie, kurie išpažįsta krikščionių tikėjimą kitaip nei mes, remdamiesi kitokiomis negu mūsų tradicijomis bei praktikomis. Tad Bažnyčios vienybė turi tarnauti žmonių vienybei. Tokioje perspektyvoje „pasiuntimo” liturgija pabrėžia grandį, jungiančią misijinį ir ekumeninį įsipareigojimą.

Pamaldų šešių dalių tvarką galima keisti:

– pradžia – Kristaus šviesos šventimas;
– nuodėmių išpažinimas ir Dievo atlaidumo skelbimas;
– Dievo žodžio skaitymas;
– tikėjimo išpažinimas;
– visuotinė malda: įvairių dalyvaujančių etninių grupių ir Bažnyčių atstovų išėjimas į priekį ir savo migracijos istorijų papasakojimas, savo simbolių atnešimas, molinio indo su šviesa perdavimas, savas maldavimas, istorija apie pradžią, įsikūrimą, įsitvirtinimą, galbūt net atmetimą. Tokių istorijų pasakojimą taip pat galima nukelti į pamaldų pradžią kaip įžangą;
– pasiuntimas: po palaiminimo susirinkusiųjų procesija išorės link kaip Kristaus kvietimo liudyti ženklas.

Himną Kristui „Phos Hilaron” rekomenduojama giedoti arba pamaldų pradžioje, arba po Šventosios Dvasios, Apšvietėjo, šaukimosi prieš tikėjimo išpažinimą (Nikėjos išpažinimas arba kitas tekstas).

Pamaldas gali praturtinti dalyvaujančių žmonių giesmė ir simboliai. Pavyzdžiui, Argentinoje ramybės ženklas gali būti teikiamas ispaniškai, skaitantieji ar kiti pamaldų dalyviai gali dėvėti pončus, giesmes galima akompanuoti gitara ir t. t.

Pamaldas turi rengti ekumeninė grupė; rengimasis teiks progų susitikti ir kartu pasimelsti. Būtų gaila, jei pamaldos teliktų epizodas. Priešingai, jos turi pabudinti troškimą sustiprinti ryšius tarp krikščionybę išpažįstančių imigrantų ir seniai toje vietovėje įsikūrusių bendruomenių.

Apmąstymai ir maldos

Pirmoji diena
„Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose“ (2 Kor 4, 7)
Viltis

Pr 15, 1–7 Nebijok, Abramai, aš esu tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis.
Ps 16 Tu mano Viešpats. Tik tu esi visa mano laimė.
Žyd 9, 8–12 Kristus atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas.
Lk 24, 13–35 O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį.

Komentaras
Abraomas pasitiki Dievo pažadu. Jis palieka patogų gyvenimą ir keliauja į Pažadėtąją žemę. Drauge su savo šeima tampa svetimšaliu, atvykėliu, pašauktu imtis skausmingo, tačiau, be abejo, vaisingo ir išlaisvinančio apsigyvenimo Kanaano žemėje užmojo.

Keliauninkai į Emausą turi grįžti į ten, iš kur jie kilę, kad vėl atrastų pradinę paskatą sekti Jėzų net iki kryžiaus papėdės. Vėl išgirdus iš Jėzaus tai, ko mokė Mozė ir visi pranašai, jų nuliūdusiose širdyse atgaivinamas pasitikėjimas ir meilė – juose slypinčio dieviškojo lobio ženklas ir jų vilties pamatas. Kiekvienas krikščionis dalijasi šia viltimi – ji jo neapsaugo nuo gyvenimo kovų, bet suteikia jėgų gyventi giedriai ir pasitikint.

Palikdami savo šalį, ištiesdami ranką kitam žmogui, svetimšaliui, galime susitikti su kitu ir drauge augti, kad gebėtume paaukoti Dievui „kilnią širdį“, galinčią išlaikyti lobį, kurį Dievas nori padovanoti kiekvienam iš mūsų. Kilni širdis yra iš dulkių sukurtos mūsų žmogystės molinis indas. Ji atrodo silpna bei vargana priešais šį lobį, kuris joje nuolat auga.

Šį lobį, šlovingai spindintį Prisikėlusiojo veide, krikščionys turi pažinti drauge. Jie atskleidžia savo bendrą paveldą, kuomet pasirodo esą susitaikinusi bendruomenė.

Malda
Mūsų Tėve,

nepaisydamas mūsų silpnumo, Tu padarei mus vilties liudytojais, ištikimais Tavo Sūnaus, trokštančio atskleisti savo pergalę skeptiškam ir vargo kamuojamam pasauliui, mokiniais.

Mes nešame šį lobį moliniuose induose ir baiminamės, kad palūšime susidūrę su kančiomis ir blogiu. Kartais netgi abejojame Jėzaus žodžių „tegu visi bus viena“ galia. Atkurk mumyse Tavo garbės, spindinčios Kristaus veide, pažinimą, kad savo darbais, įsipareigojimais ir visu gyvenimu skelbtume pasauliui: Kristus gyvas ir veikiantis tarp mūsų. Amen.

Antroji diena
„Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti“ (2 Kor 4, 8)
Tikėjimas

Iš 5, 6–17 Duokite vyrams daugiau darbo.
Ps 128 Maitinsies savo triūso vaisiais.
Žyd 11, 13–27 Jie troško geresnės tėvynės.
Mt 2, 14–15 Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą.

Komentaras
Ką tik pasibaigusiam amžiui buvo būdinga daugelis įvairių politinės, socialinės, kultūrinės ir ekonominės priespaudos formų. Dėl šių tebesitęsiančių priespaudos formų migruojama ir šiandien. Emigrantai palieka savo tėvynę ieškodami geresnio gyvenimo, be persekiojimų ir bado. Jie ieško išeičių iš padėties, išvijusios juos iš jų šalies, arba bando išvengti politinių ar ekonominių sistemų, persekiojusių juos tėvynėje. Atvykę svetur jie labai dažnai patiria išnaudojimą, panašų į tą, kurį teko išgyventi žydams Egipte.

Imigrantas – tai asmuo, ištiktas nelaimės. Jis turėjo apleisti savo namus, palikti artimuosius ir susidurti su skirtingomis kultūrinėmis bei socialinėmis sąlygomis bei visomis iš to kylančiomis problemomis. Imigrantas susiduria su abejingais žmonėmis, baisiomis situacijomis, kuriose galima įžvelgti būdingus nuodėmės, esminės emigracijos priežasties, ženklus.

Emigracija gali būti patiriama ir kaip tikėjimo veiksmas, taip, kaip Abraomas paliko savo protėvių namus dėl Pažadėtosios žemės arba Mozė išvedė savo tautą iš vergijos. Taip pat Jėzus, Marija ir Juozapas pabėgo į Egiptą, kad išsaugotų gyvybę, grasinant galingajam Erodui. Šiandien, kaip ir vakar, visų pavojų sūkuryje Dievas mums parodo į gyvenimą vedantį kelią.

Persekiojami, bet nepraradę drąsos milijonai žmonių semiasi iš tikėjimo į Dievą stiprybės tvirtai stovėti susidūrus su diskriminacija dėl rasės, odos spalvos, lyties, kultūros, kalbos ar perkamosios galios.

Migracija dažnai turi pasekmių ekumeniniam gyvenimui. Ji suveda skirtingų Bažnyčių narius draugėn ir paskatina juos naujai pradžiai ieškant vienybės. Visi mes šioje žemėje vienaip ar kitaip esame keleiviai, migrantai. Esame piligrimai, keliaujantys į Tėvo namus. Ir Bažnyčios yra kviečiamos drauge žengti keliu vienybės link, keliu, kurį Viešpats mums atvėrė.

Malda
Dieve, mūsų Tėve, kurio Sūnus patyrė pabėgimą į Egiptą, prašome lydėti mūsų laikų migrantus. Šventoji Dvasia tepaliečia kiekvieno žmogaus širdį. Tesugriūva mus skiriančios kliūtys, tepranyksta įtarimai, tesiliauja neapykanta. Tavo Dvasia teįkvepia naujos gyvybės mūsų Bažnyčioms jų kelionėje vienybės link ir tepadeda joms nugalėti susiskaldymus ir žengti priekin teisiai bei taikiai. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Trečioji diena
„Kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“ (2 Kor 4, 10)
Pagal Kristaus paveikslą

Pr 1, 26–27 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą… vyrą ir moterį; sukūrė juos.
Ps 45 Tavo Dievas patepė tave.
1 Tim 6, 11–16 Kad išlaikytum įsakymą be dėmės ir be priekaišto.
Mt 5, 14–15 Jūs esate pasaulio šviesa.

Komentaras
Žmogus savyje nešiojasi Dievo paveikslą ir panašumą. Jis yra vientisumo, kurio niekas – nei silpnumas, nei nuodėmė, nei priespauda – negali sunaikinti, ženklas. Ši slėpininga tiesa – tai nuolatinis pašaukimas į dvasinį augimą, kad pasiektume brandą Kristuje.

Pats Kristus gyvena krikščionyje, pačiame krikščionio kūne, prote ir sieloje. Krikščionis, moteris ir vyras, visomis gyvenimo aplinkybėmis turi padaryti regimą jame gyvenantį Kristų. Krikščionys raginami išlikti klusnūs Evangelijos reikalavimams iki Viešpats vėl ateis. Liudijimas apima visą tikinčiojo būtį, įskaitant ir kūną. Visais laikais skirtingų Bažnyčių nariai patyrė (ir tebepatiria) kankinystę, taip pačiu didžiausiu klusnumo Kristui veiksmu teikdami ištikimą liudijimą. Dažna kankinystės priežastis – tremtis. Krikščionis yra kviečiamas būti perkeistas pagal panašumą į Kristų, pačiu savimi apreiškiant Kristaus gyvenimą.

„Aš esu pasaulio šviesa“; „Jūs esate pasaulio šviesa“. Ši šviesa turi spindėti per teisumo, meilės, atjautos darbus, tokiu būdu ji taps gelbstinčios Dievo malonės apreiškimu. Taip vyrai ir moterys įgalinami garbinti visų išganymo trokštantį Tėvą.

Kaip Bažnyčia, mes esame šaukiami pakeisti kultūrines praktikas, didžiajai žmonijos daliai, ypač migrantams, neleidžiančias gyventi žmogiškai oriai. Tie patys tautas ir nacijas skaldantys elementai aptinkami ir nuodėmėje, skaldančioje Bažnyčias ir užkertančioje kelią jų liudijimui. Be to, tikinčiųjų vienybė negali būti atsieta nuo kovos su visuomenę skaldančiomis kliūtimis.

Malda
Meilės Dieve,
galingasis viso, kas gyva, Kūrėjau, s
uteik mums drąsos atpažinti savyje ir savo broliuose bei seseryse
Tavo paveikslą ir panašumą.
Suteik mums stiprybės, reikalingos paklusti Tavo visa apimančios meilės įsakymui.

Meilės Dieve,
meldžiame, kad mūsų liudijimas nuvestų mus į Bažnyčių vienybę, kad vienu balsu galėtume kviesti visą žmoniją atsakomybei už kūriniją ir artimą. Amen.

Ketvirtoji diena
„Kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne“ (2 Kor 4, 11)
Žmogaus gyvybės orumas

Ezd 1, 1–4 Visi, kas iš jūsų priklauso jo tautai, – tebūna jų Dievas su jais!
Ps 50 Dangus skelbia jo teisumą.
Rom 6, 6–14 Mirę nuodėmei, o gyvi Dievui Kristuje Jėzuje.
Mk 9, 33–37 Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!

Komentaras
Daugelis gyvenimo aspektų yra sunkūs. Nemažai žeminančių sąlygų lydi žmogų. Daugumai pats gyvenimas yra veikiau tai, ką reikia pakęsti, ir jie yra paskendę neviltyje ir siaube.

Kristus mus kviečia prisiimti iššūkį gyventi laikantis jo karalystės reikalavimų. Jo buvimas savo tautoje žymi visus mus. Jo prisikėlimo galia išlaisvina mus iš visų mirties pagundų. Jei žinome jį esant tarp mūsų – prisikėlusį, bet nešiojantį paniekinimo ir atmetimo žymes, – galime suvokti mažiausiojo iš mūsų svarbą. Jei manome, kad paprastas žvejys menkiau geba mokyti nei religijos mokytojai, tai niekada negirdėjome nei apaštalų, nei dailidės iš Nazareto skelbtos žinios.

Štai kodėl turime vieni kitus drąsinti abejoti visuomene, kuri išstumia žmones ir nesirūpina jų materialinėmis bei dvasinėmis reikmėmis.

Šioje kovoje, vykstančioje visuomenės, kurioje gyvename, šerdyje, galime patirti pagundą patikėti esą visiškai vieni. Tačiau turime neprarasti drąsos, nes kiti Dievo vaikai taip pat darbuojasi, kad būtų išlaikytas žmogiškojo gyvenimo orumas ir mūsų mirtingoje egzistencijoje taptų regimas Jėzaus gyvenimas.

Bažnyčios pašaukimas – parodyti tamsybėse spindinčią šviesą. Susiskaldžiusio pasaulio akivaizdoje mūsų vienybės klausimas yra esminis. Mūsų bendras pašaukimas – parodyti prisikėlimo galybę, kad pasaulis įtikėtų. Ištikti karo ir kitokių nelaimių, supami kovų dėl laikinos valdžios ir kylančių nesutarimų turėtume ne stengtis kartu viso to išvengti, bet Kristaus vedami įsipareigoti padėti pasauliui pakeisti kryptį.

Malda
O Dieve,
atsiduodame Tau, nes pasitikime tik Tavo jėga.
Suteik ramybę mūsų kūnui ir mūsų protui, ateik į mūsų širdis.
Mūsų kasdieniai tikslai tepadeda pripažinti Tavo mums teikiamą atnaujinančią galią.

O Dieve,
atverk mums kelią į vienybę.
Vesk mus už rankos keliu į Tavo karalystę, kad liudytume viltį.
Neleisk, kad mus įveiktų neviltis, nes savo prisikėlimu Kristus nugalėjo mirtį.

O Dieve,
Tavyje mūsų viltis,
suteik mums tiesos, drąsos ir stiprybės Dvasią,
kad galėtume drauge žengti priekin į visišką, regimą Bažnyčios vienybę.
Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Penktoji diena
„Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“ (2 Kor 4, 13)
Drąsa

Joz 1, 1–9 Būk stiprus ir ryžtingas; nesibaimink ir nenuogąstauk.
Ps 113 Jis pakelia silpną žmogų iš dulkių.
Ef 2, 11–22 Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi.
Mk 7, 24–30 Dėl šitų žodžių eik namo.

Komentaras
Netikrumo ir baimės laikais po Mozės mirties Jozuė tvirtai prabilo Dievo vardu ragindamas Izraelio tautą pereiti Jordaną ir užimti Dievo jų protėviams pažadėtąją žemę, kurią jie paliko ieškodami maisto. Jis ragino juos būti tvirtus ir drąsius, veikti pagal Dievo įstatymą.

Pasikeitė nemažai kartų, o kanaaniečiai vis dar tebegyveno šioje žemėje. Ir moteris, atėjusi pas Jėzų ir drąsiai paprašiusi išgydyti jos dukterį, buvo kanaanietė. Jėzui gana šiurkščiai atsiliepus – esą neteisinga paimti iš vaikų duoną, – moteris atsakė, kad net šunyčiai po stalu ėda vaikų duonos trupinius. Pagonė moteris, besirūpindama savo dukterimi, drąsiai, netgi akiplėšiškai peržengė kultūros, tradicijos ir lyties kliūtis. Jėzus turėjo veikimo planą ir tvirtai jo laikėsi. Jis tikėjo pirmiausia turįs eiti į Izraelio namus. Vis dėlto jį sujaudino moters drąsa ir jos atsakymas. Tad Jėzus irgi peržengė tas pačias kliūtis ir tarė: „Dėl šitų žodžių eik namo, – demonas jau išėjęs iš tavo dukters“.

Laiške efeziečiams iš pagonių kilusiems krikščionims primenama, kad jie buvo „svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sutartims“. Bet dabar Kristuje Jėzuje buvusieji toli tapo artimi. Jis sunaikino skiriančią sieną ir priešiškumą tarp žydų bei pagonių ir sutaikino juos su Dievu viename kūne per kryžiaus auką. Šiandien krikščionis Kristaus įstatymas primygtinai ragina peržengti kultūrines bei rasines kliūtis, kad priimtume pabėgėlius bei svetimšalius ir patenkintume jų reikmes. Taip pat galime daug išmokti iš giliai krikščioniško imigrantų, gyvenančių šalia mūsų, tikėjimo. Jie nugalėjo kliūtis, atvykdami į mūsų kraštą, ir yra lygūs su visais Kristaus kūno nariai.

Kaip krikščionims ir Bažnyčioms, mums metamas iššūkis drąsiai liudyti Evangelijos tiesą. Liudydami turime stengtis įgyvendinti ir parodyti pasauliui vienybę, kurios Jėzus trokšta iš savo vaikų, nes susiskaldžiusios Bažnyčios silpniau vykdo savo misiją. Būti Kristaus Bažnyčia yra dovana, be galo įpareigojanti padėti netikintiesiems atrasti, kad Dievo meilė yra vienintelis atsakas į jų reikmes. Turėtume prašyti Dievą išgydyti mus iš vienybės stokos ir suteikti galios liudyti drąsiai ir su tikėjimu.

Malda
O Dieve, Tu įkvėpei savo tarną Jozuę drąsiai liudyti, kai to reikėjo, ir vesti tautą į Pažadėtąją žemę. Tavo Sūnus Jėzus Kristus įveikė kultūros, socialinių klasių ir lyties kliūtis ir išgydė bei suteikė viltį jos stokojantiems. Jis yra mūsų taika; savo kūnu Jis sugriovė mus skiriančias sienas ir savyje sukūrė vieną, naują žmoniją. Su tikėjimu meldžiame už Kristaus kūną, Bažnyčią, šiandienos pasaulyje.

Šeštoji diena
„kad malonė apimtų daugelį…“ (2 Kor 4, 15)
Dievo malonės teisumas

Įst 10, 17–22 Ginantis našlaičio ir našlės bylą.
Ps 103, 1–13 Viešpats yra gailestingas ir mylintis.
Rom 3, 21–31 Nuteisinami dovanai jo malone.
Mt 5, 1–12 Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo.

Komentarai
Nuodėmė yra visų neteisingumo pavidalų pasaulyje šaltinis. Atmesdami Dievo teisumą mes paminame žmonių orumą ir jų egzistencines teises. Šios situacijos padarinys – neteisingumo struktūros ir žmogaus teisių pažeidimas. Mes tikime, kad Dievas iš savo didžiulės meilės nuteisino mus Kristuje. Dievo teisumas pasireiškia jo sutaikinančia ir apvalančia malone. Kristus per savo mirtį ir prisikėlimą padaro mus vertus būti jo dukterimis ir sūnumis, skirtais amžinai bendrystei su juo.

Būdami krikščionys esame siunčiami drauge skelbti Dievo teisumo ir jo malonės galybę. Mūsų priesakas – savo liudijimu skleisti Dievo teisingumą. Esame kviečiami tapti Dievo karalystės įrankiais, kaip teisūs vyrai ir moterys, gyvenantys Dievui ir besistengiantys atskleisti jo meilę ir teisingumą visiems. Juo labiau mūsų tėvynė danguje, juo labiau ieškome teisingesnės visuomenės ir atnaujinto gyvenimo žemėje, darydami labiau regima tai, ko Dievas trokšta iš savo sūnų ir dukterų.

Iš migrantų patirties matome daug šiandienio neteisingumo veidų. Ekonomiškai neteisingos visuomenės įstumia savo narius į badą ir skurdą, paneigia jų žmogiškojo gyvenimo sąlygas ir užkerta kelią į sveikatos apsaugą ir švietimą. Kiti priversti emigruoti dėl karo ar dėl to, kad neįmanoma laisvai išpažinti savo tikėjimo. Toks yra pasaulis, kuriame turime šauktis ilgai laukto teisingumo. Dievas susitapatina su vargšais, silpnaisiais, ligoniais, svetimšaliais, vaikais, pagyvenusiaisiais, našlėmis. Štai kodėl Palaiminimuose esame kviečiami būti teisumo, pranokstančio pasaulio teisingumą, puoselėtojai. Tai apima ir būdų, kaip nugalėti diskriminuojančias žmones struktūras, perkeičiant jas į taikos ir teisingumo visiems įrankius, paiešką.

Mūsų vienybė ir pagrindinė misija yra mūsų vilties ženklas. Mūsų bendrystė su Kristumi yra regima naujos žmonijos išraiška. Dvasinis gyvenimo, kurį turime Kristuje, regėjimas yra visokio teisingumo šerdis ir žmogaus teisių pamatas. Mūsų aktyvus solidarumas su beturčiais padaro regimą Dievo teisumo galią.

Malda
Dieve, dėkojame Tau už Tavo malonę, padarančią mus Tavo dukromis ir sūnumis Kristuje. Tu kvieti mus kaip savo vaikus būti Tavo maloningo teisingumo gynėjais pasaulyje. Suteik mums malonę nesibaiminant darbuotis dėl teisingumo, kuris yra vienintelis kelias į tikrą taiką ir žmogišką visuomenę.

Meilės Dieve, sustiprink mus vienijančius saitus ir pakviesk į gyvenimą, kur tikinčiųjų vienybė atsispindi kiekvienos tikėjimo bendruomenės darbais. Galingasis Dieve, dar kartą sušauk mus, kad taptume artimesni vieni kitiems, kad būtų Tavo valia, o ne mūsų. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Septintoji diena
„Todėl ir nenuleidžiame rankų“ (2 Kor 4, 16)
Ištvermingumas

Neh 7, 73–8, 3. 9–10 Neliūdėkite ir neverkite.
Ps 118, 5–9. 19–24 Atverkite man teisumo vartus.
Apd 7, 54–8, 5 Išblaškytieji keliaudami skelbė gerąją naujieną.
Mk 10, 28–30 …jau dabar… šimteriopai… kartu su persekiojimais.

Komentaras
Gyvenimas turi savo kainą. Visi mes patyrėme skausmo ir kovų. Kartais gyvenimas palieka randus pabėgėlių, išvietintų asmenų, benamių ir visų, kurie nuolat susiduria veikiau su kliūtimis nei su išeitimis iš savo problemų, kūnuose. Dienos ateina ir praeina, kiekviena atnešdama savų rūpesčių: staiga moteris turi palikti savo kraštą; maži vaikai atsiduria svetimoje šalyje; vyras turi mesti amatą, kurio išmoko iš savo tėvo; šeima priversta savo gimtąją kalbą išmainyti į kitą, gimtuosius papročius – į svetimus. Tai žmonės, pabėgę nuo mirties, bado, išskyrimo. Mūsų laikais tūkstančiai žmonių patylomis keliauja į nežinomus kraštus, kuriuose jie ne visada priimami su meile ir supratingai.

Pirmieji krikščionys irgi žinojo, kas yra sunkumai ir kova. Tai, kaip jie atsiliepė ir suprato savo padėtį, ateities krikščionių kartoms teikia įžvalgų, koks turi būti ištvermingas ir solidarus tikėjimas. Kritišku momentu, kai Steponas buvo užmuštas ir Jeruzalės Bažnyčia imta žiauriai persekioti, jos išsklaidyti nariai surado vidinių jėgų ir stiprybės toliau skelbti žodį, užuot leidęsi baimės sustingdomi. Paulius, rašydamas korintiečiams, padrąsino juos nenuleisti rankų, nepaisant sielvartų ir prislėgties, ragino suprasti, kad ši patirtis – tarsi būdas nešioti savo kūne Jėzaus mirtį, kad Jėzaus gyvenimas taptų regimas. Ši aiški sąsaja tarp jų kovų ir Jėzaus mirties bei prisikėlimo atspindi, kaip prisikėlimo galia pakeitė jų kančios ir mirties sampratą.

Šiandien mes savęs klausiame, kaip galime liudyti atnaujinančią prisikėlimo galią matydami sužalotus pabėgėlių ir vargšų kūnus, susidurdami su jų gilia kančia ir suniokotu gyvenimu? Vis geriau suvokdami šią realybę aptinkame karčią tiesą, kad pasaulyje daugiau yra to, kas griauna gyvenimą nei jį padrąsina. Taip pat žinome, kad dar įmanoma ir matyti, ir liudyti atnaujinantį ir atkuriantį Dievo veikimą tarp mūsų. Krikščionys, drauge atsiliepdami į šias išskirtines pareigas, turi ypatingą galimybę būti šviesos ir vilties nešėjais, net atlikdami mažiausius gerumo ir svetingumo darbus. Balsai kyla ir rankos siekia solidarumo su mūsų kovojančia seserimi, mūsų praradusiu drąsą broliu. Ateiname mokytis, kad dirbdami bet kurį gailestingumo nukryžiuotiems žmonėms darbą mes susitinkame patį Kristų, ir mums primenama, jog visi krikščionys yra kviečiami dalyvauti paties Dievo misijoje. Be to, kenčiantys dažnai mums apreiškia savo nuvargintais kūnais, kad dar įmanomas dėkingumas, kad viltis tebegyva, kad ne visa yra prarasta, jei mes pasitikime Tuo, kuris visa daro nauja. Paradoksalu, kančios ir skausmo sąlygomis Evangelija pasirodo, kad atkurtų tai, kas sulaužyta.

Malda
Visagali Dieve, mes esame sujungti tikėjimo, kad Tu esi šalia kenčiančiųjų ir engiamųjų, ir suvienyti pašaukimo būti vilties ir atjautos įrankiais visiems stokojantiesiems.

Nukreipk mūsų rankas prislėgtųjų, vargšų, pabėgėlių link. Kuomet linkstame atstumti stokojantį artimą, atverk vėl mūsų akis ir širdis jo skausmui. Įkvėpk tikėjimo ir vilties kovojantiems su prislėgtumu ar neviltimi, tuos, kurių gyvenimą sudarkė vargas. Švelniai vesk juos, kad atrastų Tave net tamsiausiame išgyvenime. Amen.

Aštuntoji diena
„Ruošia mums… visa pranokstančią amžinąją garbę“ (2 Kor 4, 17)
Pašaukti į vienybę garbės keliu

Iz 33, 17–22 Viešpats yra mūsų karalius, – jisai yra tas, kuris mus išvaduos.
Ps 42 Turėk viltį Dieve! Juk aš dar šlovinsiu jį.
Ef 4, 1–6 Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas.
Jn 17, 20–26 Kad jie pamatytų mano šlovę.

Komentaras
Jeruzalei grėsė antpuolis. Tuo metu pranašas Izaijas laukė dienos, kai Dievas valdys, ir Jeruzalė bus kaip saugi buveinė, nejudama palapinė, kurios nei kuolai niekad nebus išrauti, nei nė viena iš jos virvių nenutrūks. Mūsų pasaulyje šiandien keliaujantys pabėgėliai, ieškantys politinės laisvės ar ekonominio stabilumo, turi dažnai ilgėtis laiko, kai jiems daugiau nebereikės kilnotis iš vietos į vietą, gyventi prastose palapinėse ar slėptis sunkvežimiuose. Jie ieško vietos, kur galėtų nuolat saugiai, ramiai ir pasiturinčiai gyventi.

Bažnyčia save suvokia kaip besidalijančią piligrimo būsena. Mes esame keliaujanti tauta, svetimieji šiame pasaulyje, tikėjimu keliaujantys dangiškosios Jeruzalės link, besiilgintys išvysti Dievo veidą. Dažnai keliaujanti Dievo tauta dalijasi panašiu į pabėgėlių pastovumo, ramybės ir Dievo karalystės atėjimo į šį pasaulį troškimu.

Krikščionybė, suvokdama visą žmogiškąją egzistenciją kaip pažymėtą piligrimo būklės nesaugumo, mato Bažnyčią kaip turinčią pranašišką pašaukimą parodyti to, ką Dievas mums rengia, – saugios buveinės – viziją, kuri mūsų dabartines viltis išveda į platesnį vilties ir pažado lauką. Šią Dievo pažado ateitį apibūdina vienybė, kurioje žmonija dalyvauja per Šventąją Dvasią ir kuria Jėzus dalijasi su Tėvu. Ši vienybė mums jau duota kaip dovana čia ir dabar: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“. Bažnyčia turi gyvuoti kaip šios vienybės, kurios pilnatvę teturime tik kaip Dievo pažadą, buvimo ženklas.

žuot pasirodę pasauliui su nesutarimais, kurie kuria maišatį, mes esame kviečiami skleisti tik šviesą. Mūsų ekumeninis pašaukimas yra atrasti ir padaryti regimą vienybę, kuri visuomet ateina kaip Šventosios Dvasios dovana. Kartais krikščionys atrodo tarsi atsisakytų šio tikslo. Kaip keliaujanti tauta, privalome išlaikyti viltį ir tikrumą, kad tapsime viena Kristuje, kai išvysime garbę, kurią Dievas suteikė Kristui prieš pasaulio sukūrimą.

Malda
Viešpatie, parodyk mums savo gailestingumą ir savo Dvasios galia pašalink susiskaldymus tarp krikščionių, kad Tavo Bažnyčia aiškiau sušvistų kaip regimas ženklas tarp visų tautų.
Viešpatie, suteik mums atnaujintą meilę, tikrą išmintį ir naują paskatą vienybei, kad amžinoji Tavo Sūnaus žinia kaip geroji naujiena pasiektų visus.
Viešpatie, uždek mūsų tikėjimą ir viltį, kad galėtume keliauti su džiaugsmu Tavo dangiškosios karalystės link, pasitikėdami Tavo amžinosios garbės pažadu. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

© „Bažnyčios žinios“