VIENUOLIŲ IR PASAULIETIŠKŲJŲ INSTITUTŲ KONGREGACIJA*
VYSKUPŲ KONGREGACIJA


MUTUAE RELATIONES
Pagrindinės vyskupų ir vienuolių santykių Bažnyčioje direktyvos

(1978 gegužės 14)

Bažnyčios žinios. 2002 sausio 16, Nr. 1. Bažnyčios dokumentai

Šis dokumentas nėra „instrukcija”, turinti įstatymo ar dekreto saistomąjągalią; juo oficialia forma pasiūlomi orientyrai tiek vyskupams, tiek vienuoliams.Šis dokumentas radosi išsamiai išanalizavus konkrečią situaciją: vienavertus, vietinėse Bažnyčiose plečiasi pastoraciniai įsipareigojimai irjaučiamas poreikis, kad į pastoraciją organiškai įsitrauktų vienuoliai,kita vertus, patys vienuoliai rūpinasi išsaugoti savo charizminį pobūdįbei specifinę misiją. Norima suderinti šias dvi reikmes ne tik principų,bet ypač praktinio pritaikymo lygmeniu, remiantis „darnios vienybės” ekleziologija.

Įvadas trumpai primena ilgo (pustrečių metų) dokumento rengimo etapusir platų suinteresuotų grupių dalyvavimą. Buvo jaučiamas poreikis pagrindiniusorientyrus pagrįsti gausiomis doktrininėmis nuorodomis. Dokumentą sudarodvi dalys:

TURINYS

ĮVADAS

Pirmoji dalis KAI KURIE DOKTRININIAI ELEMENTAI [1–23]

I skyrius Bažnyčia kaip „nauja” tauta [1–4]
II skyrius Vyskupų tarnystė darnioje bažnytinėje bendrystėje [5–9]
III skyrius Vienuolinis gyvenimas bažnyčios bendrystėje [10–14]
IV skyrius Vyskupų ir vienuolių tikslas yra vienintelė Dievo tautos misija [15–23]

Antroji dalis NURODYMAI IR NORMOS [24–67]

V skyrius Kai kurie reikalavimai, susiję su ugdymo aspektu [24–35]
VI skyrius Įsipareigojimai ir atsakomybė veikloje [36–51]
VII skyrius Tinkamo koordinavimo svarba [52–67]

IŠVADA


Doktrinos požiūriu, pirmojoje dalyje pateikiama įdomių ekleziologiniųsvarstymų, ypač išplėtojant dvi Vatikano II Susirinkimo doktrinos mintis:
– vienuolinių institutų charizminės ištakos ir prigimtis (ypač atkreiptinasdėmesys į 11,12 ir 15);
– vietinės Bažnyčios ir vienuolinio instituto tarpusavio ryšys, prasidedantisnuo atsakingųjų, vyskupo ar vyresniojo, pirminės tapatybės (ypač atkreiptinasdėmesys į 6–8, 9c, 13–14 ir 22–23).
– Taip pat išryškintas moters vienuolės vaidmuo Bažnyčios misijoje(49–50).


ĮVADAS

1. Šiandien įvairių Dievo tautos narių tarpusavio santykiai sulaukiaypatingo dėmesio. Vatikano II Susirinkimo doktrina apie Bažnyčios slėpinįir pažangūs kultūros pokyčiai subrandino esamas sąlygas iki tokio lygmens,kad radosi naujų problemų, iš kurių nemaža dalis yra pozityvūs, nors irsubtilūs bei sudėtingi, pasiekimai. Būtent į šių problemų apimtį patekovyskupų ir vienuolių tarpusavio santykiai, kuriems reikia ypatingo dėmesio.Be abejo, liksime įtaigiai nustebinti prisiminę faktą – kuris iš tikrųjųnusipelno specialaus įsigilinimo, – kad visame pasaulyje yra daugiau kaipmilijonas seserų vienuolių, t. y. viena sesuo 250-čiai katalikių moterų,ir apie 270 tūkst. vyrų vienuolių, iš kurių kunigai sudaro 35,6 procentusvisų Bažnyčios kunigų, o kai kuriuose kraštuose – apie pusę visų ten esančiųkunigų, pavyzdžiui, Afrikos teritorijose ir kai kuriose Lotynų Amerikosšalyse.

2. Dvi šventosios kongregacijos, Vyskupų ir Vienuolių bei pasaulietiškųjųinstitutų, dešimtaisiais Christus Dominus ir Perfectae caritatis (1965m. spalio 28 d.) dekretų paskelbimo metais iškilmingai susibūrė į jungtinįplenarinį susirinkimą (1975 m. spalio16–18 d.), konsultuodamosi ir bendradarbiaudamossu nacionalinėmis vyskupų konferencijomis, su nacionalinėmis vienuoliųsąjungomis, taip pat su tarptautinėmis vienuolijų vyresniųjų ir generaliniųvyresniųjų sąjungomis. Tokiame plenariniame susirinkime kaip pagrindinėstemos buvo analizuojami šie klausimai:

a) ko vyskupai laukia iš vienuolių;
b) ko vienuoliai tikisi iš vyskupų;
c) kokiomis priemonėmis galima praktiškai pasiekti, kad vyskupai irvienuoliai tikslingai ir vaisingai bendradarbiautų tiek dieceziniu, tieknacionaliniu bei tarptautiniu lygiu.

Nustačius bendruosius kriterijus ir sutvarkius įvairius pasiūlymus tekste,kuris pateiktas plenarinio susirinkimo tėvams, nutarta rengti dokumentą,kuriame būtų nurodytos pastoracinės kryptys.

Prie šio dokumento redagavimo taip pat prisidėjo Šventosios Rytų Bažnyčiųbei Tautų evangelizavimo šventosios kongregacijos.

3. Svarstomas dalykas apibrėžiamas ribomis: jame aptariama vyskupų irvienuolių santykių tema, nesvarbu kokių apeigų ar kokioje teritorijojejie būtų, pirmiausia siekiant padėti praktiškai tuos santykius įgyvendinti.Tiesioginis diskusijos objektas yra vietos ordinarų ir vienuolinių institutųbei bendruomeninio gyvenimo draugijų santykiai; tiesiogiai nekalbama apiepasaulietiškuosius institutus, nebent kai užsimenama apie bendruosius pašvęstojogyvenimo principus (plg. PC 11) ir jų įtraukimą į vietines Bažnyčias (plg.CD 33).

Tekstą sudaro dvi dalys: doktrininė ir norminė; ir tikslas yra parodytikryptį, kad geriau ir vis veiksmingiau būtų pritaikomi Vatikano II Susirinkimoatsinaujinimo principai.
 

Pirmoji dalis
KAI KURIE DOKTRININIAI ELEMENTAI

Prieš patikslinant pastoracines normas dėl kai kurių problemų, iškilusiųsantykiuose tarp vyskupų ir vienuolių, reikia pristatyti doktrininę sintezę,padedančią išryškinti principus, kuriais tie santykiai yra grindžiami.Nors ir trumpas tokių principų išdėstymas suponuoja platesnį doktrininįjų išplėtojimą Vatikano II Susirinkimo dokumentuose.
 

I skyrius
BAŽNYČIA KAIP „NAUJOJI” TAUTA

Ne kūnu, bet Dvasia (LG 9)

1. Susirinkimas išryškino savitą sudedamąją Bažnyčios prigimtį, pateikdamasją kaip slėpinį (plg. LG 1). Iš tikrųjų nuo Sekminių (plg. LG 4) pasaulyjeegzistuoja „nauja” Tauta, kuri gaivinama Šventosios Dvasios, susivienijusiKristuje eina pas Tėvą (plg. Ef 2, 18). Šios Tautos nariai yra sukviestiiš visų tautų ir tarpusavyje sudaro intymią vienybę (plg. LG 9), nepaaiškinamąkokiu nors sociologiniu modeliu, kadangi joje yra įdiegtas tikras naujumas,pranokstantis žmogiškąją plotmę. Tad tik šioje transcendentinėje perspektyvojegalima teisingai išaiškinti tarpusavio ryšius tarp įvairių Bažnyčios narių.Taigi elementas, kuriuo grindžiamas šios prigimties originalumas, yra ŠventosiosDvasios buvimas. Iš tikrųjų ji yra Dievo tautos gyvybė ir jėga bei bendrystėsjungtis, jos misijos palaikytoja, jos daugybės dovanų šaltinis, jos nuostabiosvienybės ryšys, jos kuriančiosios galios šviesa ir grožis, jos meilės liepsna(plg. LG 4, 7, 8, 9, 12, 18, 21). Šių paskutiniųjų metų dvasinis ir pastoracinispakilimas veikiant Šventajai Dvasiai – kuriam kai kurie paplitę piktnaudžiavimainors ir kelia nerimą, tačiau nemeta nė mažiausio šešėlio – iš tikrųjų yraypatingas malonės momentas (plg. Evangelii nuntiandi, 75) žydinčiai sužadėtuvineijaunystei Bažnyčios, kuri laukia savo Viešpaties dienos (plg. Apr 22, 17).

„Vienas Kūnas”, kuriame esame „vieni kitų nariai” (Rom 12, 5; plg. 1Kor 12, 13)

2. Bažnyčios slėpinyje vienybė Kristuje išlaiko tarp narių gyvenimotarpusavio bendrystę. Tikrai „Dievas panoro žmones sušventinti ir išganytine pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą” (LG 9). PačiosŠventosios Dvasios gaivinantis buvimas (plg. LG 7) sukuria organinį sąryšįKristuje: ji „vienija [Bažnyčią] bendrystėje ir tarnyboje, moko ir tvarkoįvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis, puošia savo vaisiais”(LG 4; plg. Ef 4,11–12; 1 Kor 12, 4; Gal 5, 22).

Taigi elementai, kurie atskiria įvairius narius tarpusavyje, tai yradovanos, pareigos ir įvairios užduotys, iš esmės vieni kitus papildo iryra skirti to paties Kūno bendrystei ir misijai (plg. LG 7; AA3). Tadfaktas, jog Bažnyčioje galima būti ganytojais, pasauliečiais ar vienuoliais,nereiškia kokios nors nelygybės bendro visų narių orumo atžvilgiu (plg.LG 32), bet išreiškia gyvo organizmo narių ryšius bei funkcijas.

Pašaukti būti „regimu sakramentu“

3. Dievo tautos naujumas dvejopo jos buvimo, kuriame glaudžiai vienijasiregimas socialinis organizmas ir neregimas dieviškasis buvimas, aspektuyra panašus į paties Kristaus slėpinį. Iš tikrųjų „kaip Dievo Žodžio priimtojiprigimtis tarnauja jam kaip neatskiriamai su juo sujungtas gyvas išganymoįrankis, taip ir visuomeninė Bažnyčios sandara tarnauja ją gaivinančiosKristaus Dvasios kūno augimo labui” (LG 8; plg. Ef 4, 16). Tad glaudusdviejų elementų savitarpio susijungimas suteikia Bažnyčiai jos ypatingąsakramentinę prigimtį, kurios dėka ji pranoksta paprasto sociologinio požiūrioribas. Vatikano II Susirinkimas galėjo tvirtinti, kad Dievo tauta pasaulyjeyra kaip „regimas šios išganingos vienybės sakramentas” (LG 9; LG 1, 8,48; GS 42; AG 1, 5) visiems žmonėms.

Šiandienė visuomenės pažanga ir kultūriniai pokyčiai, kurių mes patysesame liudininkai, net jei ir sukelia poreikį atnaujinti Bažnyčioje kaikuriuos žmogiškuosius aspektus, tačiau net minimaliai negali pažeisti šiosypatingos jos kaip visuotinio išganymo sakramento struktūros; atvirkščiai,tie patys pokyčiai, kurie yra skatintini, kartu vis geriau padeda išryškintišią jos prigimtį.

Siųsti liudyti ir skelbti Evangeliją

4. Visi nariai, ganytojai, pasauliečiai ir vienuoliai, kiekvieni savubūdu priklauso Bažnyčios sakramentinei prigimčiai; lygiai kiekvienas, pagalsavo vaidmenį, privalo būti tiek susijungimo su Dievu, tiek pasaulio išgelbėjimoženklas bei įrankis. Iš tikrųjų visiems yra skirtas dvejopas pašaukimas:

a) pašaukimas siekti šventumo: „Bažnyčioje visi priklausantieji hierarchijaiarba jos ganomieji yra pašaukti šventumui” (LG 39).
b) pašaukimas apaštalauti: „Šventoji Dvasia ragina ją [Bažnyčią] bendradarbiautivisiškai įgyvendinant Dievo planą” (LG 17; plg. AA 2; AG 1, 2, 3, 4, 5).

Tad prieš aptariant dovanų, pareigų ir užduočių skirtingumą, reikiapripažinti, jog bendras pašaukimas vienytis su Dievu dėl pasaulio išgelbėjimoyra pagrindinis. Šis pašaukimas iš visų reikalauja, kaip dalyvavimo bažnytinėjebendrystėje kriterijaus, gyvenimo Dvasioje primato, kuriuo grindžiamasŽodžio klausymas, vidinė malda, savo kaip nario priklausomybės kūnui suvokimasir rūpinimasis vienybe, ištikimas savo misijos vykdymas, savęs dovanojimastarnystei ir nuolankumas atgailojant.

Iš šio bendrojo krikštu grindžiamo pašaukimo gyventi Dvasioje kyla vienuoliųir vyskupų santykius paaiškinantys reikalavimai ir jiems įtakos turintysveiksniai.
 
 

II skyrius
VYSKUPŲ TARNYSTĖ DARNIOJE BAŽNYČIOS BENDRYSTĖJE

Dievo tautos bendrystė ir jos tobulumas

5. Vidinė Bažnyčios narių bendrystė yra Šventosios Dvasios vaisius,būtinai nukreipiantis į Jėzaus Kristaus istorinę iniciatyvą ir jo velykinįišėjimą. Iš tikrųjų Šventoji Dvasia yra Viešpaties Dvasia: Jėzus Kristus,„Dievo dešinėje išaukštintas” (Apd 2, 33), atsiuntęs „savo mokiniams Tėvopažadėtąją Dvasią” (LG 5). Tad jei Dvasia yra kaip siela Kūne (plg. LG7), Kristus, be jokios abejonės, yra Galva (plg. LG 7); todėl iš abiejųkyla vidinis narių ryšys (plg. 1 Kor 12–13; Kol 2, 19). Nariuose negalibūti tikro atsivėrimo Dvasiai be ištikimybės Viešpačiui, kuris ją siunčia;tikrai, iš Kristaus „visas kūnas, sąnariais ir gyslomis aprūpinamas beijungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu” (Kol 2, 19).

Todėl vidinė Bažnyčios bendrystė nėra vien tik dvasinė, būtent gimusiiš ją kuriančios Šventosios Dvasios ir kaip tokia pati savaime pirmesnėuž bažnytines pareigas, kurias ji kildina; tuo pat metu ji yra hierarchinė,nes gyvybiniu postūmiu yra kilusi iš Kristaus – Galvos. Tos pačios dovanos,sužadintos Dvasios, yra aiškiai norėtos Kristaus ir savo prigimtimi nukreiptosKūno statybai, kad gaivintų jo funkcijas ir veiklą. Kristus yra pradžia,mirusiųjų pirmgimis, kad visame kame turėtų pirmenybę (plg. LG 7; Kol 1,15–18). Tad organinė Bažnyčios bendrystė tiek dvasiniu, tiek hierarchiniuaspektu gauna pradžią ir tvirtybę tuo pat metu iš Kristaus ir iš jo Dvasios.Todėl teisingai apaštalas Paulius ne kartą vartojo artimai ir gyvybiškaisusijusias formuluotes Kristuje ir Dvasioje (plg. Ef 2, 21–22; ir kt. laiškuose).

Kristus–Galva dalyvauja vyskupų tarnystėje

6. Viešpats pats „savo Bažnyčioje įsteigė įvairias tarnybas, skirtasviso Kūno gerovei” (LG 18). Vyskupų tarnystė tarp jų yra visų kitų pamatas.Vyskupai, hierarchinėje vienybėje su Romos popiežiumi, sudaro vyskupų kolegiją,ir ši visuma Bažnyčios slėpinyje išreiškia ir atlieka Kristaus–Galvos funkciją:„Vyskupų, kuriems padeda kunigai, asmenyje tikinčiųjų viduryje dalyvaujaViešpats Jėzus Kristus, vyriausiasis kunigas <…> vyskupai prakilniuir regimu būdu užima paties Kristaus – mokytojo, ganytojo ir kunigo – vietąir veikia atstovaudami jo asmeniui” (LG 21; plg. 27, 28; PO 1, CD 2, PO2). Niekas kitas, tik vyskupas atlieka Bažnyčioje vidinio vaisingumo (plg.LG 18, 19), vienybės (plg. LG 23) ir dvasinės galios (plg. LG 22) funkciją,kuri yra tokia esminė, jog turi įtakos visai bažnytinei veiklai. Iš tikrųjų,nors Dievo tautoje yra įvairiai paskirstyta daugybė kitų užduočių ir iniciatyvų,tačiau Romos popiežiui ir vyskupams priklauso atpažinimo ir derinimo tarnystė(plg. LG 21), kuriai Dvasia gausiai teikia ypatingų dovanų ir išskirtinęcharizmą tvarkyti skirtingus vaidmenis su jautriu atvirumu vieninteleigaivinančiai Dvasiai (plg. LG 12, 24; ir toliau).

Vyskupų tarnystė yra nedaloma

7. Vyskupas, bendradarbiaudamas su kunigais, tikinčiųjų bendruomenėjeatlieka trejopą tarnystę, t. y. mokymo, šventinimo ir valdymo (plg. LG25–27; CD 12–20; PO 4–6). Tai nėra trys tarnystės; kadangi Kristus NaujajameĮstatyme suvienijo tarp savęs trejetą funkcijų – mokytojo, kunigo ir ganytojo– todėl jos kyla iš vienintelės pirminės tarnystės. Taigi vyskupas atliekaskirtingas savo tarnystės pareigas nedalomoje vienybėje.

Jei kartais aplinkybės pareikalautų labiau išryškinti vieną kurį iššių trijų aspektų, dėl to neturėtų būti atskirti ar apleisti kiti du, kadjokiu būdu nebūtų susilpninta vidinė visos tarnystės pilnatvė. Tad vyskupasne tik valdo, šventina ar moko, bet, padedamas kunigų, gano savo kaimenęmokydamas, šventindamas ir valdydamas, vienintele ir nedaloma veikla. Vyskupas,savo tarnystės dėka, yra ypatingu būdu atsakingas už visų savo tikinčiųjųšventumo ugdymą, kadangi jis yra pagrindinis Dievo slėpinių dalytojas irsavo kaimenės tobulintojas pagal kiekvieno gautą pašaukimą (plg. CD 15);taigi taip pat, ir ypač, pagal vienuolių pašaukimą.

Šventosios hierarchijos užduotisvienuoliniame gyvenime

8. Įdėmiai apmąsčius Romos popiežiaus ir vyskupų funkcijas bei pareigaspraktinio vienuolinio gyvenimo atžvilgiu labai konkrečiai ir aiškiai atsiskleidžiašio gyvenimo bažnytinė dimensija, tai yra neabejotinas vienuolinio gyvenimoryšys su Bažnyčios gyvenimu ir šventumu (plg. LG 44). Per šventųjų hierarchųtarnystę Dievas pašventina vienuolius kaip Dievo tautos narius didžiadvasiškiautarnauti jam. Bažnyčia per savo ganytojų tarnystę „ne vien tik suteikiakanoninio luomo garbę vienuoliškam gyvenimui, bet ir liturginiais veiksmaisparodo jį esant pašvęstą Dievui” (LG 45; SC 80, 2). Be to, vyskupai, kaipvyskupų kolegijos nariai, darnoje su popiežiaus valia drauge vykdo tamtikras pareigas: išmintingai įstatymais tvarko evangelinių patarimų vykdymą(plg. LG 45); autentiškai aprobuoja pateikiamas regulas (plg. LG 45), pripažindamiir suteikdami institutams specialią ir jiems būdingą misiją, skatindamijuos imtis steigti naujas Bažnyčias (AG 18, 27), pagal aplinkybes patikėdamijiems ypatingas užduotis ir pasiuntinybes. Vyskupai rūpinasi, kad institutaiaugtų ir klestėtų laikydamiesi steigėjų dvasios, jiems autoritetingai budintir saugant (plg. LG 45). Jie apibrėžia tam tikrų institutų egzempciją,kuria vienuoliai išskiriami „iš vietos vyskupų jurisdikcijos” (LG 45) dėlbendros visos Bažnyčios gerovės ir kad būtų „geriau pasirūpinta vienuoliškojogyvenimo pažanga bei tobulėjimu” (CD 35, 3).

Keletas išdavų

9. Anksčiau pateikti pasvarstymai apie hierarchinę bendrystę Bažnyčiojeneblogai nušviečia vyskupų ir vienuolių santykius:

a) Bažnyčios Kūno Galva yra Kristus, amžinasis Ganytojas, kuris suteikėpirmenybę Petrui, apaštalams ir jų įpėdiniams, tai yra Romos popiežiuiir vyskupams, sakramentiniu būdu paskirdamas juos savo vikarais (plg. LG18, 22, 27) ir pripildydamas juos tam tikrų charizmų; ir niekas kitas neturigalios vykdyti mokymo, šventinimo ir valdymo funkcijų, nebent tik dalyvaudamijų bendrystėje.

b) Bažnyčios Kūno Siela, kaip sakyta, yra Šventoji Dvasia: nė vienasDievo tautos narys, nesvarbu, kokią tarnystę atliktų, neturi asmeniškaisavyje visų dovanų, tarnybų ir pareigų, bet privalo įeiti į bendrystę sukitais. Ir dovanų, ir pareigų skirtingumai Dievo tautoje suartėja ir vienaskitą papildo siekiant vienintelės bendrystės ir misijos.

c) Vyskupai, vienybėje su Romos popiežiumi, Kristaus – Galvos įpareigojami(plg. LG 21) atpažinti dovanas ir kompetencijas, koordinuoti daugeriopaspajėgas ir vadovauti visai Dievo tautai, kad gyventų pasaulyje kaip ženklasir išganymo įrankis. Tad jiems taip pat patikėta pareiga rūpintis vienuoliųcharizmomis, juolab kad pati nedaloma pastoracinė tarnystė juos padarovisos kaimenės ugdytojais. Dėl to, plėtodami vienuolinį gyvenimą ir jįsaugodami, kad atitiktų savo būdą, vyskupai atlieka tikrą pastoracinę pareigą.

d)Visi ganytojai teneužmiršta apaštališkojo perspėjimo būti „ne kaipjums pavestųjų vadovai, bet kaip kaimenės pavyzdys” (1 Pt 5, 3), kad teisingaisuvoktų dvasinio gyvenimo primatą, kuris reikalauja būti kartu vadovaisir nariais; tikrais tėvais, bet kartu ir broliais; tikėjimo mokytojais,bet svarbiausia kartu ir Kristaus mokiniais; brolių ugdytojais, bet taippat ir tikrais savo asmeninio šventumo liudytojais.
 

III skyrius
VIENUOLINIS GYVENIMAS BAŽNYČIOS BENDRYSTĖJE

„Ekleziologinė“ vienuolinių institutų prigimtis

10. Vienuolių luomas „nėra tarpinis tarp dvasininkų ir pasauliečių”,jis kyla iš vienų ir iš kitų, tarsi „savita dovana” visai Bažnyčiai (plg.LG, 43).

Tai Kristaus sekimas, viešai vykdant skaistumo, neturto ir klusnumoevangelinius patarimus ir prisiimant pareigą šalinti visas tas kliūtis,kurios galėtų atitraukti nuo didesnės meilės bei nuo dieviškojo kulto tobulumo.Iš tikrųjų vienuolis „atiduoda save Dievui, mylimam labiau už visa kita,idant šitaip nauju ir ypatingu pagrindu paskirtų save Dievo tarnybai irgarbei”; tai jį „ypatingu būdu sujungia su Bažnyčia bei jos slėpiniu” irragina su nepadalytu atsidavimu dirbti viso Kūno gerovei (plg. LG 44).

Iš to aiškiai matyti, jog vienuolinis gyvenimas yra ypatingas būdasdalyvauti Dievo tautos sakramentinėje prigimtyje. Iš tikrųjų pašventimastų, kurie laikosi vienuolinių įžadų, yra labiausiai skirtas tam, kad jiebūtų pasaulyje kaip regimas nesuvokiamo Kristaus slėpinio liudijimas, kadangijam realiai savimi atstovauja „tiek kontempliuojantį kalne, tiek skelbiantįminioms Dievo karalystę, tiek gydantį ligonius bei sužeistuosius ir atvedantįį gerą kelią nusidėjėlius, tiek laiminantį vaikus ir visiems darantį gera,tačiau visuomet klusnų jį pasiuntusio Tėvo valiai” (LG 46).

Savitas kiekvieno instituto pobūdis

11. Bažnyčioje yra daug vienuolinių institutų ir jie skiriasi vienasnuo kito savitu pobūdžiu (plg. PC 7, 8, 9, 10); bet kiekvienas turi savopašaukimą, tą per „žymius vyrus ir moteris” (plg. LG 45; PC 1, 2) sužadintąŠventosios Dvasios dovaną, autentiškai aprobuotą šventosios hierarchijos.

Pati „įkūrėjų charizma” (EN 11) atsiskleidžia kaip Dvasios patirtis,perduota savo mokiniams, kad ji būtų įgyvendinama, saugoma, gilinama beinuolat plėtojama darnoje su Kristumi – Galva. Todėl Bažnyčia „sergsti beipuoselėja savitą įvairių vienuoliškųjų institutų pobūdį” (LG 44; CD 33,35/1, 35/2; ir t. t.). Šis skiriamasis pobūdis apima ypatingą pasišventimobei apaštalavimo stilių, kuris išugdo tam tikrą apibrėžtą tradiciją taip,kad galima suvokti jos objektyvius elementus.

Tad šiuo kultūros raidos ir bažnytinio atsinaujinimo metu reikia, jogkiekvieno instituto tapatybė būtų užtikrintai išsaugota, kad būtų galimaišvengti pavojaus dėl nepakankamai aiškios situacijos, kad vienuoliai įBažnyčios gyvenimą nebūtų įtraukti plačiu ir neaiškiu būdu, tinkamai neatsižvelgiantį jų savitą veikimo stilių, atitinkantį instituto pobūdį.

Kai kurie autentiškos „charizmos“ požymiai

12. Kiekviena autentiška charizma įneša į dvasinį Bažnyčios gyvenimątam tikrą naujumą ir dvasinio gyvenimo iniciatyvą. Tai gali pasirodytinepatogu ir net sukelti sunkumų, kadangi ne visada lengva greitai atpažintitai, kas kyla iš Dvasios.

Bet kokio instituto charizminis pobūdis reikalauja tiek iš įkūrėjo,tiek iš jo mokinių nuolat pasitikrinti ištikimybę Viešpačiui, atsivėrimąŠventajai Dvasiai, protingą dėmesį aplinkybėms ir atsargų laiko ženklųstebėjimą, įsitraukimą į Bažnyčią, paklusnumą šventajai hierarchijai, iniciatyvumą,pastovumą aukojantis, nuolankumą pakeliant priešingumus. Teisingas tikroscharizmos su jos naujumo perspektyva ir vidinės kančios santykis apimapastovų istorinį ryšį tarp charizmos ir kryžiaus, kuris šalia visokių motyvų,pateisinančių nesusipratimus, yra labiausiai naudingas atskiriant pašaukimoautentiškumą.

Taip pat ir atskiriems vienuoliams netrūksta dovanų, kurias, be abejonės,dalija Dvasia tam, kad praturtintų, augintų ir atjaunintų instituto bendruomeninįgyvenimą ir atsinaujinimo liudijimą. Tačiau tokių dovanų atskyrimas irtinkamas jų naudojimas vertinamas tinkamumu instituto bendruomeniniam įsipareigojimuiir Bažnyčios reikmėms pagal teisėto autoriteto sprendimą.

Vienuolinio autoriteto tarnystė

13. Vyresnieji vienuoliniame institute atlieka tarnystės ir vadovavimoužduotį pagal to instituto pobūdį. Jų autoritetas kyla iš Viešpaties Dvasiosvienybėje su šventąja hierarchija, kuri įkūrė institutą kanoniškai ir autentiškaiaprobavo jo savitą misiją.

Turint mintyje faktą, jog  „pranašiškas, kunigiškas ir karališkasis”pašaukimas yra bendras visai Dievo tautai (plg. LG 9, 10, 34, 35, 36),atrodo naudinga aptarti vienuolinio autoriteto kompetenciją, analogiškaigretinant ją su trejopa pastoracinės tarnystės užduotimi, tai yra mokyti,šventinti ir valdyti, tačiau nepainiojant ir nesulyginant vieno autoritetosu kitu.

a) Kalbant apie pareigą mokyti, reikia pasakyti, kad vienuolyno vyresniejiyra kompetentingi ir turi dvasinių mokytojų autoritetą, susijusį su evangeliniusavo instituto įsipareigojimu; taigi šioje srityje privalo išplėtoti tikrądvasinį vadovavimą visai kongregacijai ir jos atskiroms bendruomenėms,ir tai turėtų atlikti nuoširdžiai sutardami su autentišku hierarchijosmagisteriumu, suvokdami didžiulę atsakomybę vykdant steigėjo numatytą evangelinįplaną.

b) Žvelgiant į pareigą šventinti, vyresniesiems priklauso ypatinga kompetencijair atsakomybė ugdyti, tiek patikint įvairias užduotis pagal instituto įsipareigojimą,kurios didina meilės gyvenimą, tiek rūpinantis pradiniu bei nuolatiniubrolių ugdymu, kad ištikimai pagal regulą laikytųsi evangelinių patarimųbendruomenėje ir asmeniškai. Tinkamai atliekamą tokią užduotį Romos popiežiusir vyskupai laikys neįkainojama pagalba vykdant jų pagrindinę šventinimotarnystę.

c) Aptariant pareigą valdyti, vyresnieji privalo atlikti tarnystę, tvarkydamibendruomenės gyvenimą, skatindami instituto narius rūpintis išskirtinesavo misija ir ją plėtoti, ir numatyti veiksmingą bendruomenės įsitraukimąį bažnytinę veiklą, kuriai vadovauja vyskupai.

Tad egzistuoja institutų vidaus tvarka (plg. CD 35/3) su savo kompetencijair autonomija, nors ji niekada negali Bažnyčioje pavirsti „nepriklausomybe”(plg. CD 35/3 ir 4). Priimtinas tokios autonomijos laipsnis ir konkretuskompetencijos aptarimas yra pateikiami bendrojoje teisėje ir kiekvienoinstituto reguloje arba konstitucijoje.

Keletas orientacinių išvadų

14. Iš pateiktų pamąstymų apie vienuolinį gyvenimą galime padaryti keletąišvadų:

a) Vienuoliai ir jų bendruomenės yra pašaukti Bažnyčioje akivaizdžiailiudyti visišką pasiaukojimą Dievui, kaip esminį savo krikščioniškos egzistencijospasirinkimą ir kaip pagrindinę savo gyvenimo būdo pareigą. Iš tikrųjų nesvarbukoks yra instituto pobūdis, jie yra pasišventę tam, kad viešai parodytųBažnyčioje – Sakramente, „kad pasaulio negalima perkeisti ir paaukoti Dievuibe Palaiminimų dvasios” (LG 31).

b) Kiekvienas institutas yra sukurtas dėl Bažnyčios ir turi ją praturtintisavitu dvasingumu bei savo ypatinga pasiuntinybe. Tad vienuoliai puoselėjaatnaujintą ekleziologinį suvokimą darbuodamiesi Kristaus Kūno statyboje,ištikimai laikydamiesi regulos ir paklusdami savo vyresniesiems (plg. PC14; CD, 35/2).

c) Vienuolių vyresnieji skatindami atsinaujinimą, kurį pradėjo VatikanoII Susirinkimas ir kurio reikalauja laikmetis, yra rimtai įpareigoti irturi laikyti prioritetine pareiga rūpintis, kad broliai liktų ištikimisteigėjo charizmai. Tad uoliai darbuosis, kad broliai būtų tinkamai nukreipiamiir nepaliaujamai raginami siekti to tikslo. Ir laikys privilegijuota pareigavykdyti prideramą ir atitinkantį gyvenimą ugdymą (PC 2d, 14, 18).

Galiausiai suvokdami, kad pati vienuolinio gyvenimo prigimtis reikalaujaypatingo visų brolių dalyvavimo, vyresnieji rūpinsis juos nuolat skatinti,nes „sėkmingas atnaujinimas ir teisingas pritaikymas įmanomas tik bendradarbiaujantvisiems vienuolijos nariams” (PC 4).
 

IV skyrius
VYSKUPŲ IR VIENUOLIŲ TIKSLAS YRA VIENINTELĖ DIEVO TAUTOS MISIJA

Bažnyčios pasiuntinybė trykšta iš „meilės šaltinio“ (AG 2)

15. Dievo tautos pasiuntinybė yra vienintelė ir tam tikra prasme jiyra viso ekleziologinio slėpinio šerdis. Iš tikrųjų Tėvas „pašventino”Sūnų ir „siuntė pasaulin” (Jn 10, 36) kaip tikrą Dievo ir žmonių tarpininką(plg. AG 3); Sekminių dieną „Kristus nuo Tėvo atsiuntė Šventąją Dvasią,kad ji tęstų jo išganomąjį darbą, veikdama žmonių širdyse, ir vestų Bažnyčiąplėtotės keliu” (AG 4). Tad keliaujanti Bažnyčia „savo prigimtimi yra misionieriška”(AG2; plg. LG 17), nes kilo iš Kristaus ir Šventosios Dvasios. Visi – ir ganytojai,ir pasauliečiai, ir vienuoliai – pagal savo pašaukimą yra kviečiami prisiimtiapaštalavimo pareigą, kuri kyla iš Tėvo meilės; ją palaiko Šventoji Dvasia„gaivindama bažnytines institucijas tarsi jų siela ir įkvėpdama tikinčiųjųširdysna tą pačią misijų dvasią, kurios buvo veikiamas pats Kristus” (AG4). Dėl to Dievo tautos misija niekada negali būti tik išorinė gyvenimoveikla; apaštališkojo įsipareigojimo negalima traktuoti tik kaip paprastos,nors ir geros, žmogiškosios plėtotės, nes kiekviena pastoracinė ir misijinėiniciatyva yra radikaliai grindžiama dalyvavimu Bažnyčios slėpinyje. Ištikrųjų Bažnyčios pasiuntinybė savo prigimtimi yra ne kas kita, kaip patiesKristaus misijos pratęsimas pasaulio istorijoje; tad ji iš esmės yra dalyvavimasklusnume To (plg. Žyd 5, 8), kuris pats save paaukojo Tėvui už pasauliogyvybę.

Absoliuti vienybės su Dievu būtinybė

16. Pasiuntinybė, kylanti iš Tėvo, visiems siunčiamiesiems kelia reikalavimątobulinti savo meilę maldos dialogu. Todėl šiais apaštališkojo atsinaujinimolaikais, kaip ir visada bet kokiame misijiniame įsipareigojime, reikiateikti pirmenybę Dievo kontempliacijai, įsimąstymui į jo išganymo planąir laiko ženklų apsvarstymui Evangelijos šviesoje, kad maldai netrūktųpeno, ji būtų vis kokybiškesnė ir dažnesnė.

Visiems būtina vertinti maldą ir surasti jai laiko. Vyskupai ir jų bendradarbiaikunigai (plg. LG 25, 27, 28, 41), atsidėję maldai ir žodžio tarnystei (plg.Apd 6, 4), Dievo slėpinių tvarkytojai (plg. 1 Kor 4, 1), „tesidarbuoja,kad visi jų rūpinimuisi pavestieji vieningai melstųsi ir kad priimdamisakramentus augtų malone bei būtų ištikimi Viešpaties liudytojai” (CD 15).Vienuoliai, pašaukti būti tam tikra prasme „maldos specialistais” (PauliusVI, 1966 10 28), „pirmiausiai teieško Dievo, kuris pirmas mus pamilo, beitemyli jį ir visose aplinkybėse tesistengia puoselėti Dieve paslėptą gyvenimąsu Kristumi (plg. Kol 3, 3). Iš čia liejasi artimo meilė” (PC 6).

Dieviškosios Apvaizdos patvarkymu, šiandien nemažai tikinčiųjų jaučiavidinį postūmį burtis į grupes, klausytis Evangelijos, ją medituoti iraugti per kontempliaciją. Iš to išplaukia, jog dėl pačios misijos veiksmingumobūtina laiduoti, kad ypač ganytojai imtųsi maldos, taip pat kad vienuoliniaiinstitutai savita forma išsaugotų savo pasišventimą Dievui, tiek puoselėdami„garbingą vietą”, kurią šioje srityje užima kontempliatyviojo gyvenimobendruomenės (plg. PC 7 ir AG 18), tiek rūpindamiesi, kad apaštališkajamdarbui atsidavę vienuoliai gaivintų savo glaudžią vienybę su Kristumi irtai aiškiai liudytų (plg. PC 8).

Apaštalavimo formų įvairumas

17. Apaštalavimo veikla vykdoma esant skirtingoms kultūrinėms aplinkybėms;dėl to vieningoje misijoje pastebimi „skirtingumai, kurie <…> kyla neiš giliausios pačios misijos prigimties, o iš sąlygų, kuriomis ji vykdoma.Tos sąlygos priklauso arba nuo Bažnyčios, arba ir nuo pačių tautų, bendruomeniųbei žmonių, kuriems misija skirta” (AG 6). Šie skirtumai, aišku realūs,nors ir eventualūs, daro įtaką ne tik vyskupų bei kunigų pastoracinės tarnystėsvykdymui, bet taip pat ir vienuolių uždaviniams bei jų savitai gyvensenai,reikalaudami nelengvų prisiderinimų, kurie ypač juntami apaštališkuosiuoseinstitutuose, besidarbuojančiuose tarptautinėje sferoje.

Tad vyskupų ir vienuolių santykiuose reikia atsižvelgti ne tik į jųpareigų (plg. AA 2) bei charizmų (plg. LG 2) skirtumus, bet ir atidžiaiišnagrinėti konkrečius tautų sąlygojamus skirtingumus.

Universalių ir dalinių vertybių tarpusavio įtaka

18. Reikalavimas Bažnyčios slėpinį įterpti į kiekvienam kraštui būdingąaplinką Dievo tautoje iškelia universalių ir dalinių vertybių tarpusavioįtakos problemą.

Vatikano II Susirinkimas aptarė ne tik visuotinę Bažnyčią, bet ir dalinesbei vietines Bažnyčias, kurias pristatė kaip vieną iš bažnytinio gyvenimoatsinaujinimo aspektų (plg. LG 13, 23, 26; CD 3, 11, 15; AG 22; PC 20).Tad tam tikras decentralizacijos procesas gali turėti pozityvią reikšmę,kuri, žinoma, atsiliepia taip pat ir  vyskupų bei vienuolių tarpusaviosantykiams (plg. EN 61–64).

Kiekviena dalinė Bažnyčia praturtėja priimtinais žmogiškais elementais,būdingais kiekvienos tautos prigimčiai ir genijui. Be to, minėti elementainėra susiskaldymo, partikuliarizmo ar nacionalizmo žymės, o tos pačiosvienovės įvairovė ir įsikūnijimo pilnatvė, praturtinanti visą KristausKūną (plg. UR 14–17). Visuotinė Bažnyčia yra ne dalinių Bažnyčių suma arjų federacija (plg. EN 62), o vienintelio visuotinio išganymo Sakramentovisuma (plg. EN 54). Ir ši daugiaformė vienovė pateikia vyskupams ir vienuoliams,vykdantiems savo pareigas, įvairius konkrečius reikalavimus:

a) Vyskupai ir jų bendradarbiai kunigai turi pirmieji tiek teisingaiatpažinti vietos kultūrines vertybes savo Bažnyčios gyvenime, tiek įžvelgtiaiškią visuotinę perspektyvą, į kurią jie orientuojasi atlikdami savo misijinįvaidmenį kaip apaštalų įpėdiniai, kurie buvo pasiųsti į visą pasaulį (plg.CD 6; LG 20, 23, 24; AG 5, 38).

b) Vienuoliai, nors ir priklausytų popiežiaus teisių institutui, turitikrai jaustis „diecezinės šeimos” (plg. CD 34) nariais ir priimti būtinoprisitaikymo pareigą. Jie turi rūpintis ir vietiniais pašaukimais tiekį diecezinius kunigus, tiek į vienuolinį gyvenimą; be to, savo kongregacijųkandidatus turi ugdyti taip, kad jie tikrai įsigyventų į autentišką vietoskultūrą, tačiau tuo pat metu budėtų, kad niekada nenukryptų nuo misijinioimpulso, kuris glūdi pačiame vienuoliniame pašaukime ir neprarastų savoinstituto savito pobūdžio bei vienybės.

Misijinis įpareigojimas ir iniciatyvos dvasia

19. Ypač vyskupams ir vienuoliams tenka aiški misijos pareiga, glūdintipačioje jų tarnystėje ir charizmoje. Kasdien ši pareiga tampa vis primygtinesnėkultūrinėms sąlygoms rutuliojantis dviem pagrindinėmis kryptimis: pastebimasmaterializmas, kuris užplūsta liaudies mases net ir krikščioniškų tradicijųkraštuose, taip pat tarptautinio komunikavimo plėtra, kurios dėka visostautos, net ir nekrikščioniškos, gali lengvai vienos su kitomis susisiekti.Be to, gilūs aplinkybių pokyčiai, žmogiškųjų vertybių augimas ir daugeriopipasaulio poreikiai (plg. GS 43–44) vis labiau ragina, viena vertus, atnaujintidaugelį tradicinių sielovados darbų, kita vertus, taip pat ieškoti naujųapaštalavimo būdų. Tokia situacija reikalauja tam tikro apaštališkojo uolumorandant naujų išradingų ir drąsių bažnytinių patirčių per Šventosios Dvasios,kuri pagal savo prigimtį yra kūrėja, veikimą. Charizminę vienuolinio gyvenimoprigimtį puikiai atitinka vaisingas išradingumas ir iniciatyva (plg. Mutuaerelationes, 12). Ir pats Šventasis Tėvas Paulius VI tą teisingai patvirtino:„Vienuolystės pasišventimas įgalina juos [vienuolius] visiškai laisvaibei noriai palikti viską ir eiti skelbti Evangelijos iki žemės pakraščių.Jie yra sumanūs, ir jų apaštalavimas neretai kelia susižavėjimą originalumu,genialumu” (EN 69).

Pastoracinės veiklos koordinavimas

20. Bažnyčia buvo įsteigta ne tam, kad taptų „veiklos organizacija”,bet kad „liudytų kaip gyvas Kristaus Kūnas”. Tačiau joje būtinai turi būtivykdomas konkretus įvairių pareigų ir tarnysčių planavimo ir koordinavimodarbas, kad viskas susilietų į vieningą sielovados veiklą, kur būtų renkamasiir sprendžiama, kokiam apaštalavimo darbui teikti pirmumą (plg. CD 11,30, 35/5; AG, 22, 29). Iš tikrųjų šiandien visais bažnytinio gyvenimo lygiaisreikia būtinai numatyti tinkamą tyrinėjimo ir realizavimo sistemą, kadbūtų galima pasaulio evangelizavimo misiją prieinamu būdu perteikti įvairiosesituacijose.

Tokį pageidautiną koordinavimą gali vykdyti trys centrai: ŠventasisSostas, vyskupija (plg. CD 11) ir savo kompetencijos ribose vyskupų konferencija(plg. CD 38). Pagal bažnytinius regioninius reikalavimus šalia šių centrųgali būti įkurti kiti bendradarbiavimo padaliniai.

Vienuolių tarpusavio bendradarbiavimas

21. Vienuolinio gyvenimo srityje Šventasis Sostas  tiek vietiniu,tiek visuotiniu lygmeniu yra įsteigęs aukštesniųjų vyresniųjų ir generaliniųvyresniųjų tarybas (plg. PC 23; REU 73, 5), kurios savo prigimtimi ir autoritetuaiškiai skiriasi nuo vyskupų konferencijų. Jų pagrindinis tikslas yra plėtotivienuolinį gyvenimą, įtrauktą į bažnytinės misijos visumą; jos veikia siūlydamosbendrus planus, broliškas iniciatyvas, bendradarbiavimo galimybes, žinoma,gerbdamos kiekvieno instituto savitą pobūdį. Tai, be abejo, tinkamai pasitarnauspastoraciniam koordinavimui, ypač jei kartkartėmis bus peržiūrimi darbiniaistatutai ir visų pirma palaikomi tarpusavio ryšiai tarp vyskupų konferencijųir aukštesniųjų vyresniųjų tarybų pagal Šventojo Sosto duotus nurodymus.

Pastoracinė egzempcijos prasmė

22. Popiežius dėl pačios Bažnyčios gerovės (plg. LG 45; CD 35/3) daugeliuivienuolinių šeimų suteikia egzempciją, kad institutai galėtų tinkamiauišreikšti savo tapatybę ir su ypatingu atsidavimu ir platesniu mastu atsiduotibendram gėriui (plg. MR 8).

Tiesa, egzempcija nesudaro jokios kliūties nei pastoraciniam koordinavimui,nei geriems tarpusavio santykiams tarp Dievo tautos narių. „Egzempcija<…> labiausiai saisto institutų vidinę santvarką, idant juose visa būtųdarniau sutvarkyta bei sujungta ir geriau pasirūpinta vienuoliškojo gyvenimopažanga bei tobulėjimu ir idant Vyriausiasis Kunigas galėtų juos savo nuožiūrapanaudoti visuotinės Bažnyčios gerovei, o kitos kompetentingos vadovybės– jų jurisdikcijai priklausančių Bažnyčių gerovei” (CD 35/3; plg. CD 35/4;Eccl. Sanctae I, 25-40; EN 69).

Taigi pasinaudoję egzempcijos teise vienuoliniai institutai, būdamiištikimi „savo statusui ir pareigai” (PC 2b), turi visų pirma siekti ypatingoryšio su Romos popiežiumi ir vyskupais, veiksmingai ir geranoriškai pasiūlydamijų dispozicijai savo laisvę ir apaštališkąjį veiklumą pagal vienuolinįpaklusnumą. Panašiai sąmoningai ir uoliai jie turi įkūnyti ir išreikštivyskupijos šeimoje savitą liudijimą ir savo instituto autentišką misiją;galiausiai jiems dera visada palaikyti būdingą jų pasišventimui apaštališkąjįdėmesingumą ir iniciatyvą.

Vyskupai, aišku, pripažįsta ir vertina specifinį indėlį, kuriuo šievienuoliai padeda dalinėms Bažnyčioms, ir jų egzempcijoje įžvelgia sielovadiniorūpinimosi, vienijančio juos su Romos popiežiumi ir apimančio visas tautas,išraišką (plg. MR 8).

Jei bendradarbiaujantieji sielovadoje iš tikrųjų priims tokį atnaujintąegzempcijos suvokimą, tai padės ugdyti apaštališkąjį kūrybingumą bei misijinįuolumą visose dalinėse Bažnyčiose.

Keletas kriterijų, padedančių tinkamai tvarkyti sielovadinę veiklą

23. Iš to, kas buvo kalbėta apie bažnytinę misiją, išplaukia šie aspektai:

a) Visų pirma pati apaštališkosios veiklos prigimtis reikalauja, kadvyskupai visokiais būdais teiktų pirmenybę vidiniam susikaupimui ir maldosgyvenimui (plg. LG 26, 27, 41); ji taip pat reikalauja, kad vienuoliai,sutinkamai su savo instituto pobūdžiu, iš esmės atsinaujintų ir uoliaiatsidėtų maldai.

b) Ypač turi būti rūpinamasi skatinti „įvairias kontempliatyvaus gyvenimoiniciatyvas” (AG 18), nes tai užima garbingą vietą Bažnyčios misijoje,„kaip ir neatidėliotinas aktyvaus apaštalavimo poreikis”(PC 7). Šiandien,kai vis akivaizdesnis darosi materializmo pavojus, visų pašaukimas radikaliamtobulumui meilėje (plg. LG 40) tapo labai aiškus per kontempliacijai pasišventusiusinstitutus, kurie vis atviriau parodo, jog, pasak šventojo Bernardo, „motyvasmylėti Dievą yra pats Dievas; jis mylėtinas be jokių ribų” (De diligendoDeo c. 1; PL 182, 584).

c) Dievo tautos veikla pasaulyje pagal savo prigimtį yra visuotinė irmisijinė, tiek dėl pačios Bažnyčios ypatumo (plg. LG 17), tiek dėl Kristaus,kuris suteikė apaštalavimui „beribį visuotinumą” (EN 49), siuntimo. Todėlyra būtina, kad vyskupai ir vienuoliai atsižvelgtų į šį apaštališkumo suvokimąir skatintų konkrečias iniciatyvas jam vykdyti.

d) Dalinė Bažnyčia yra ta istorinė erdvė, kurioje pašaukimas konkrečiaivykdomas ir kur įgyvendinamas apaštališkasis angažavimasis; ten apibrėžtojekultūroje skelbiama ir priimama Evangelija (plg. EN 19, 20, 29, 32, 35,40, 62, 63). Tad reikia, kad šiai labai svarbiai sielovadinio atnaujinimotikrovei būtų skiriamas deramas dėmesys ir ugdymo srityje.

e) Dviejų polių, tai yra aktyvaus dalyvavimo tam tikroje dalinėje kultūrojeir visuotinumo perspektyvos, tarpusavio sąveika turi būti pagrįsta nekintamapagarba vienybės vertybėms ir ištikimu jų saugojimu, nes jų jokiu būdunedera atmesti, – kalbant tiek apie Katalikų Bažnyčios vienybę, apimančiąvisus tikinčiuosius, tiek ir apie bet kurio vienuolinio instituto vienybę,apimančią visus jo narius. Vietinė bendruomenė, kuri atsiskirtų nuo šiosvienybės, patektų į dvigubą pavojų: „Viena vertus, sekina gyvybines jėgassekinantis izoliacionizmas <…>. Antra vertus, gresia prarasti savo laisvę,nes dalinė Bažnyčia, atsiskyrusi nuo centro bei kitų Bažnyčių, <…> pasiliekavisiškai viena įvairiausių galybių, norinčių ją pavergti ir išnaudoti,valioje” (EN 6, 4).

f) Šie laikai ypač reikalauja iš vienuolių gyvybinga ir išradinga veiklapasireiškusio charizminio autentiškumo, taip iškiliai pasirodžiusio steigėjuose,kad vienuoliai galėtų geriau ir uoliau įsipareigoti Bažnyčios apaštališkajamdarbui tarp tų, kurie šiandien faktiškai sudaro didžiąją žmonijos dalįir kurie yra Viešpaties mylimiausieji: mažieji ir neturtingieji (plg. Mt18, 1–6; Lk 6, 20).
 

Antroji dalis
NURODYMAI IR NORMOS

Anksčiau išdėstytų principų šviesoje pastarųjų metų patirtis leido suformuluotikai kurias praktiškas nuorodas ir normas. Iš to kyla neabejotina išvada,kad vyskupų bei vienuolių tarpusavio santykiai tobulės dėl Kristaus kūnoaugimo.

Įvairias nuorodas išdėstysime trimis atskirais, tačiau vienas kitą papildančiaismomentais, tai yra:
 
a) ugdymo aspektu;
b) veiklos aspektu;
c) organizaciniu aspektu.

Tekstas apima jau veikiančius juridinius potvarkius ir kartais jie nurodomipagrindimui; tad nepažeidžiamas joks galiojantis tai sričiai nurodymas,esantis ankstesniuose Šventojo Sosto dokumentuose.
 

V skyrius
KAI KURIE REIKALAVIMAI, SUSIJĘ SU UGDYMO ASPEKTU

Romos popiežius ir vyskupai Bažnyčioje vykdo aukščiausią autentiškųmokytojų bei visos kaimenės pašventintojų vaidmenį (plg. MR I dalis, IIsk.). Kita vertus, vienuolijų vyresniesiems tenka ypatinga galia vadovautisavo institutui ir nešti nelengvą jo narių specialaus ugdymo naštą (plg.PC 14, 18; ir MR I dalis, III sk.).

Taigi vyskupai ir vienuolijų vyresnieji, vieni ir kiti pagal savo vaidmenį,tačiau laikydamiesi darnaus bendro sutarimo, teikia pirmenybę ugdymo pareigoms.

24. Vyskupai, sutartinai su vienuolijų vyresniaisiais, žadina gyvą Bažnyčiosslėpinio bei struktūros, Šventosios Dvasios gaivinančio veikimo suvokimąir patyrimą, ypač tarp diecezinių kunigų, uolių pasauliečių ir vietos vienuoliųbrolių bei seserų bendrai organizuodami specialias grupeles bei dvasingumosusitikimus. Taip pat rūpestingai parengtomis iniciatyvomis jie nuolatpabrėžia poreikį vertinti ir intensyvinti tiek asmeninę, tiek bendrą maldą.

25. Iš savo pusės vienuolinės bendruomenės, ypač kontempliatyviosios,likdamos ištikimos savo dvasiai (plg. PC 7; AG 40), tesuteikia deramą pagalbąmūsų laikų žmonių maldos ir asmeniniam dvasiniam gyvenimui, kad jie galėtųatsiliepti į šiandien itin jaučiamą meditacijos ir tikėjimo gilinimo poreikį.Tesuteikia progą ir galimybę dalyvauti jų liturginėse apeigose, išlaikydamosprivalomus klauzūros reikalavimus ir su ja susijusias normas.

26. Vienuolijų vyresnieji tesirūpina, kad jų broliai ir seserys liktųištikimi savo pašaukimui. Jie turi rūpintis tinkamu prisitaikymu prie kultūrinių,ekonominių bei socialinių sąlygų pagal laiko reikmes, tačiau taip pat budėti,kad jokiu būdu tie pritaikymai netaptų vienuoliniam gyvenimui žalingaisįpročiais. Kultūrinio atsinaujinimo programos ir specialiosios vienuoliųstudijos turi būti susijusios su instituto pašaukimo pobūdžiu; tokios studijosplanuotinos ne kaip blogai suprasta savęs realizacija, siekiant individualiųtikslų, bet taip, kad atitiktų vienuolinės šeimos apaštališkuosius užmojus,suderintus su Bažnyčios poreikiais.

27. Vykdant nuolatinį vienuolių ugdymą reikia pabrėžtinai siekti atnaujintineturto bei tarnavimo vargstantiems liudijimą, taip pat rūpintis, kad atsinaujinusiklusnume bei skaistume bendruomenė taptų broliškos meilės ir vienybės ženklas.

Veikliojo gyvenimo institutuose, kuriuose apaštalavimas yra esminisjų vienuolinio gyvenimo elementas (plg. PC 8; AG 25, 45), visais ugdymoetapais, tiek pradinio, tiek nuolatinio ugdymo metu, būtina deramai pabrėžtiapaštalavimą.

28. Vyskupams, kaip visų vyskupijos narių autentiškiems mokytojams irvadovams į tobulybę (plg. PC 12, 15, 35/2; LG 25, 45), dera būti taip patir ištikimybės vienuoliniam pašaukimui pagal kiekvieno instituto dvasiąsaugotojais. Vykdydami šią pastoracinę pareigą vyskupai, būdami doktrinosir siekių vienybėje su Romos popiežiumi ir Šventojo Sosto dikasterijomisbei kitais vyskupais ir vietos ordinarais, rūpinsis palaikyti ryšius suvienuolijų vyresniaisiais, kuriems visi vienuoliai yra pavaldūs „tikėjimodvasioje” (plg. PC 14).

Vyskupai, kartu su savo kunigais, tebūna įsitikinę pašvęstojo gyvenimošalininkai, vienuolinių bendruomenių gynėjai, pašaukimų ugdytojai, tvirtikiekvienos vienuolinės šeimos savito pobūdžio tiek dvasinėje, tiek apaštališkojojesrityje saugotojai.

29. Vyskupai ir vienuolijų vyresnieji, vieni ir kiti pagal savo kompetenciją,uoliai tesiekia pažinti Susirinkimo doktriną bei popiežiaus dokumentusapie vyskupus, vienuolinį gyvenimą, vietinę Bažnyčią, taip pat apie jųtarpusavio ryšius. Turint šį tikslą yra pageidautinos šios iniciatyvos:

a) vyskupų ir vienuolijos vyresniųjų susitikimai, kurių metu kartu studijuojamosšios temos;
b) specialūs kursai dieceziniams kunigams, vienuoliams ir apaštališkojojeveikloje įsipareigojusiems pasauliečiams; šiais kursais siekiama suteiktinaujų bei tinkamesnių pritaikymo formų ;
c) studijos ir pratybos, ypač pritaikytos neturinčių kunigystės šventimųvienuolių vyrų bei moterų ugdymui;
d) atitinkamų pastoracinių dokumentų, skirtų vyskupijai, regionui irvisai šaliai ir vaisingai pristatančių šias temas tikintiesiems apmąstyti,parengimas.

Reikia rūpintis, kad šis tęstinis ugdymas nebūtų apribotas tik nedaugeliui,ir numatyti galimybę visiems juo pasinaudoti ir kad jis taptų bendru visųvienuolių įsipareigojimu.

Be to, derėtų pasirūpinti, kad šios doktrininės studijos būtų taip patpakankamai išplatintos per spaudą, socialines komunikavimo priemones, konferencijas,paraginimus ir pan.

30. Nuo pačios pradinės, tiek kunigų, tiek vienuolių, ugdymo pakoposreikia numatyti sistemines Kristaus slėpinio, Bažnyčios sakramentinės prigimties,vyskupų tarnystės bei vienuolinio gyvenimo Bažnyčioje studijas. Todėl:

a) vienuoliams ir vienuolėms nuo noviciato pradžios reikia ugdyti visgilesnį vietinės Bažnyčios suvokimą ir rūpinimąsi ja, kartu brandinantištikimybę savo ypatingam pašaukimui;
b) vyskupai tepasirūpina, kad vyskupijos dvasininkija geriau pažintųaktualius klausimus, susijusius su vienuoliniu gyvenimu, bei neatidėliotinusmisijinius reikalus, ir kad keletas parinktų kunigų pasirengtų tinkamaipadėti vienuoliams broliams bei seserims jų dvasiniame kelyje (plg. OT10; AG 39); nors labiausiai priderėtų patikėti šią užduotį išmintingaiparinktiems kunigams vienuoliams (plg. MR 36).

31. Kunigų ir vienuolių pašaukimo visapusiškesnis brandinimas taip pat,ir net lemiamai, priklauso nuo doktrininio ugdymo, kuris paprastai vykdomasarba universitetinio lygio studijų centruose, arba aukštesniosiose mokyklose,arba ypač tam pritaikytuose institutuose.

Vyskupai ir vienuolių vyresnieji, įsitraukę į šią užduotį, turi veiksmingaibendradarbiauti, kad tie studijų centrai būtų išlaikomi ir tinkamai veiktų,ypač jei tie centrai tarnauja vienai ar keletui vyskupijų bei vienuoliniųkongregacijų, taip pat turi garantuoti tiek aukštą mokymo lygį, tiek dėstytojųbei visų kitų, kurie tinkamai pasirengę gali atlikti ugdymo darbą, parinkimą;be to, jie garantuoja paties aptarnaujančiojo personalo bei priemonių veiksmingąpanaudojimą.

Rengiant, reformuojant ir pritaikant šių studijų centrų statutus, turibūti aiškiai apibrėžiamos visų dalyvaujančiųjų teisės ir pareigos: įsipareigojimai,kurie pagal tarnystės pobūdį tenka vyskupui ar vyskupams, taip pat suinteresuotųvienuolijų vyresniųjų atsakomybės mastas ir veiklos pobūdis. Taip galimaobjektyviai ir visapusiškai perteikti suderintą su Bažnyčios magisteriumudoktriną. Remiantis bendrais kompetencijos bei atsakomybės kriterijaisir pagal statutų nurodymus, reikia rūpestingai domėtis šių centrų veiklair iniciatyvomis. Šiame subtiliame ir svarbiame dalyke privalu visada laikytisŠventojo Sosto normų bei potvarkių.

32. Tinkamas pastoracijos atnaujinimas vyskupijoje reikalauja nuodugniaupažinti sritis, susijusias su vietos žmonių gyvenimu ir religija. Tik iššio šaltinio galima kildinti objektyvius ir atitinkamai pritaikytus teologiniusapmąstymus, nustatyti veiklos prioritetus, parengti sielovadinio veikimoplaną, galiausiai nuosekliai peržiūrėti, kas buvo nuveikta. Šis darbasgali pareikalauti, kad vyskupai, bendradarbiaudami su kompetentingais asmenimis,parinktais taip pat ir iš vienuolių, įsteigtų bei palaikytų studijų komisijasir tyrimo centrus. Iš tiesų tokios iniciatyvos pasirodo vis reikalingesnėsne tik siekiant pritaikyto šiems laikams ugdymo, bet ir kuriant racionaliąsielovadinę sistemą.

33. Svarbi ir subtili vienuolių pareiga yra būti atidiems bei nuolankiemshierarchijos mokymui ir palengvinti vyskupams vykdyti „autentiškų mokytojų”bei „dieviškosios ir katalikiškosios tiesos liudytojų” tarnystę (plg. LG25), atsakingai perteikiant tikėjimo doktriną tiek studijų centruose, tiekinformacijos priemonėmis.

a) Knygų ir dokumentų leidyboje, kuria rūpinasi vienuoliai, vienuolėsarba katalikiškosios įstaigos, arba jų vadovaujamos leidyklos, tebūna laikomasinormų, nustatytų Tikėjimo mokslo kongregacijos (1975 03 19) kompetentingiemsautoritetams, aprobuojantiems Šventojo Rašto tekstus bei atitinkamus jųvertimus, liturgijos knygas, maldaknyges, katekizmus arba kitokios rūšiesveikalus, kuriuose ypatingu būdu gvildenamos religijos bei dorovės temos.Šių normų nepaisymas, tyčia arba gudriai jas apeinant, gali padaryti tikintiesiemsdidelę žalą, todėl ypač svarbu, kad vienuoliai ištikimai jų laikytųsi.

b) Būtina derinti su kompetentingais ordinarais taip pat tais atvejais,kai vietinės ar krašto vienuolinės institucijos imasi dokumentų ar kitokiosleidybos, kuri nėra skirta plačiajai visuomenei, tačiau gali turėti tamtikros įtakos sielovadai, pavyzdžiui, aptariant socialinėje, ekonominėjear politinėje srityje iškilusias naujas ir dideles problemas, vienaip arkitaip susijusias su tikėjimu ir vienuoliniu gyvenimu.

c) Vyskupai, atidžiai apsvarstę kai kurių institutų ypatingą misiją,turėtų paskatinti  ir palaikyti brolius bei seseris, įsipareigojusiussvarbioje leidybos ir socialinių komunikavimo priemonių apaštalavimo veikloje;jie turėtų puoselėti platesnį apaštališkąjį bendradarbiavimą, ypač nacionaliniulygmeniu; kartu būtina rūpintis šios srities specialistų ugdymu, atsižvelgiantne tik į techninę kompetenciją, bet ir į bažnytinės atsakomybės jauseną.

34. Didelė klaida būtų padaryti nepriklausomus, o dar didesnė supriešinti,vienuolinį gyvenimą ir bažnytines struktūras, tarsi šios dvi tikrovės galėtųgyvuoti atskirai – viena charizminė, kita institucinė. Iš tikrųjų abu elementai,dvasinės dovanos ir bažnytinės struktūros, sudaro vienintelę, nors ir sudėtinętikrovę (plg. LG 8).

Tad vienuoliai, parodę asmeninį ryžtą ir perspektyvą dėl ateities (plg.I dalis, III sk.), tebūna griežtai ištikimi instituto tikslams ir dvasiai,visiškai klusnūs ir atsidavę hierarchijos autoritetui (plg. PC 2; LG 12).

35. Vyskupas, kaip vyskupijos ganytojas, ir vienuolijų vyresnieji, būdamiatsakingi už savo institutus, turi skatinti brolius ir seseris dalyvautivietinės Bažnyčios gyvenime ir supažindinti su bažnytinių normų nuorodomis;taip pat jie, ypač vyresnieji, privalo siekti viršnacionalinės vienybėssavo institute ir ugdyti nuolankumą savo generaliniams vyresniesiems (plg.MR I dalis, IV sk.).
 

VI skyrius
ĮSIPAREIGOJIMAI IR ATSAKOMYBĖ VEIKLOJE

Bažnyčia gyvena  Dvasioje ir stovi ant Petro, dvylikos apaštalųbei jų įpėdinių pamato, taigi vyskupų tarnystė tikrai yra vadovaujantisvisos Dievo tautos sielovadinio dinamizmo principas. Tad Bažnyčia veikiadarnoje tiek su Šventąja Dvasia, kuri yra siela, tiek su Galva, besidarbuojančiaKūne (plg. MR I dalis, II sk.). Iš to akivaizdžiai kyla apibrėžtos išvadosvyskupams ir vienuoliams, plėtojantiems savo iniciatyvas bei veiklą atitinkamaipagal atliekamą vaidmenį ir kompetenciją.

Toliau išdėstytos praktinės nuorodos apima dviejų rūšių reikalavimusveiklos sferoje: susijusius su sielovada ir su vienuoliniu gyvenimu.

Pastoracinės misijos reikalavimai

36. Susirinkimas tvirtina, jog vienuolijų nariai, vyrai ir moterys,„savitu būdu priklausantys vyskupijos šeimai, irgi daug padeda įšventintajaihierarchijai, diena po dienos didėjant apaštalavimo reikmėms, gali ir privalopadėti vis daugiau” (CD 34).

Teritorijose, kur galioja ir kitokios apeigos, vienuoliai, plėtodamisavo veiklą, skirtą kitokių apeigų tikintiesiems, tesivadovauja normomis,kurios numatytos santykiams su skirtingų apeigų vyskupais apibrėžti (plg.ES I, 23).

Reikia, kad tie kriterijai būtų taikomi ne tik konsultuojant, bet iraptariant bei rengiant veiklos programas, tačiau sprendimą priima vyskupas.

Kunigai vienuoliai dėl pačios kunigystės vienybės (plg. LG 28; CD 28,11) ir dėl dalyvavimo sielovados darbe, „tuo atžvilgiu yra laikytini tikraisdiecezijos kunigais” (CD 34); todėl jie gali ir turi pasitarnauti vienuolių,vietos dvasininkijos ir vyskupų veiklos koordinacijai ir geresnei tarpusaviovienybei.

37. Tarp diecezinių kunigų ir vienuolinių bendruomenių tebūnie puoselėjamiatnaujinti brolybės bei bendradarbiavimo ryšiai (plg. CD 35/5). Todėl labaisvarbios visos priemonės, nors paprastos ir net neformalios, kurios padedaaugti tarpusavio pasitikėjimui, apaštališkajam solidarumui ir „broliškamsutarimui” (plg. ES I, 28). Tai iš tikrųjų padės įtvirtinti ne tik tikrosvietinės Bažnyčios savimonę, bet ir skatins kiekvieną džiugia širdimi tarnautiir prašyti patarnavimų, gaivins troškimą bendradarbiauti, taip pat mylėtižmogiškąją bei bažnytinę bendruomenę, kurioje gyvename beveik kaip savopašaukimo tėvynėje.

38. Aukštesnieji vyresnieji turi stengtis pažinti ne tik savo nariųgalimybes bei talentus, bet ir vyskupijos, kurioje jų institutas yra pašauktasdirbti, apaštališkuosius poreikius. Pageidautina, kad užsimegztų konkretusir visa apimantis dialogas tarp vyskupų bei įvairių vyskupijoje esančiųinstitutų vyresniųjų: ypač turint omenyje sudėtingas situacijas ir besitęsiančiąpašaukimų krizę, tai padėtų proporcingiau ir naudingiau paskirstyti vienuolijųpersonalą.

39. Ypatinga vyskupų ir vienuolių bendradarbiavimo sfera laikytinasjų sielovadinis angažavimasis rūpinantis pašaukimais (plg. PO 11; PC 24;OT 2). Tokia pastoracinė užduotis pasireiškia kaip vieninga krikščioniškosbendruomenės veikla ugdant visus pašaukimus, kad Bažnyčia augtų atitikdamaKristaus pilnatvę ir  jo Dvasios charizmų įvairovę.

Svarstant apie pašaukimus pirmiausia reikia turėti omenyje, jog ŠventojiDvasia „pučia, kur nori” (Jn 3, 8), kviesdama tikinčiuosius atlikti įvairiasužduotis ir pasirinkti įvairius luomus didesnei Bažnyčios gerovei. Aišku,jog tokiam dieviškam veikimui neturi būti kliudoma; priešingai, reikiapasirūpinti, kad kiekvienas galėtų kuo laisviau atsiliepti į savo pašaukimą.Pati istorija gali su kaupu paliudyti, jog pašaukimų įvairumas, o ypačdiecezinių kunigų ir kunigų vienuolių sambūvis bei bendradarbiavimas nepakenkiavyskupijoms, bet atvirkščiai, jas praturtina naujais dvasios lobiais irsmarkiai padidina apaštališkąjį gyvastingumą.

Taigi dera, kad daugelis iniciatyvų būtų išmintingai koordinuojamosvadovaujant vyskupui atsižvelgiant į užduotis, kurios pritinka tėvams irauklėtojams, vienuoliams ir vienuolėms, kunigams ir visiems kitiems, dirbantiemssielovadoje. Ši pareiga turės būti atlikta bendrai ir sutartinai ir suvisišku kiekvieno atsidavimu. Pats vyskupas turi vadovauti visų bendromspastangoms, nukreipdamas jas į tą patį tikslą, visada atmindamas, jog šiaspajėgas sužadino Šventoji Dvasia. Turint visa tai mintyje, suvokiamas neatidėliotinasporeikis skatinti dažnas bendros maldos iniciatyvas.

40. Atnaujinant pastoracinę praktiką ir pritaikant šiandienai apaštalavimodarbus, reikia rimtai įsigilinti į didelius pasikeitimus, įvykusius šiuolaikiniamepasaulyje (plg. GS 43, 44); kartais tenka susidurti su nelengvomis situacijomis,ypač „įvairiomis formomis padedant vyskupijose ir regionuose dėl sielovadosporeikių ir dvasininkijos stygiaus” (ES 1, 36).

Vyskupai, vesdami dialogą su vienuolijų vyresniaisiais ir visais, kuriedirba vyskupijos sielovados srityje, turi stengtis suvokti, ko reikalaujaDvasia, ir studijuoti naujų apaštalavimo formų diegimo būdus, kad galėtųišspręsti vyskupijoje kilusius sunkumus. Pastangos atnaujinti apaštalavimobūdus neturėtų nuvertinti išlaikiusių aktualumą ir tapusių tradicinėmisapaštalavimo formų, tokių kaip mokykla (plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija,dokumentas Katalikiškoji mokykla, 1977 03 19), misijos, darbavimasis ligoninėse,socialinė tarnystė ir kt. Visas šias tradicines formas reikia nedelsianttinkamai atnaujinti ir pritaikyti šiandienai atsižvelgiant į Vatikano IISusirinkimo duotus orientyrus bei laikmečio reikalavimus.

41. Apaštališkosios naujovės, kurias rengiamasi įgyvendinti, turi būtiplanuojamos atidžiai ištirtos. Viena vertus, vyskupai turi pareigą „negesintidvasios, bet visa ištirti ir kas gera palaikyti” (plg. 1 Tes 5, 12, ir19–21; LG 12), „tačiau taip, kad būtų išlaikomas ir puoselėjamas toje veiklojedalyvaujančiųjų spontaniškas veiklumas” (AG 30); savo ruožtu vienuolynųvyresnieji turi aktyviai bendradarbiauti ir vesti dialogą su vyskupais,ieškodami sprendimų, rengdami programas pagal priimtus sprendimus, taippat įgyvendindami visiškai naujas patirtis, tačiau visada jie privalo atsižvelgtiį svarbiausias Bažnyčios reikmes remdamiesi Magisteriumo normomis bei nuorodomisir savo instituto pobūdžiu.

42. Kad būtų išvengta nusišalinimo bei nusivylimo, taip pat krizės beinukrypimų pavojaus, reikia niekuomet neapleisti vyskupų ir vienuolijų vyresniųjųtarpusavio informavimo bei paramos pareigos, siekiant objektyviai įvertintinaujai pradėtas įgyvendinti patirtis ir susidaryti apie jas teisingą nuomonę.

Tokias iniciatyvas reikia periodiškai peržiūrėti; jei bandymas neatnešėgerų rezultatų (plg. EN 58), jį reikia nuolankiai, bet drauge ir pakankamaitvirtai koreguoti: arba suspenduoti, arba tinkamiau nukreipti.

43. Tikintiesiems atneštų nemažai žalos faktas, jog per ilgai toleruojamoskai kurios nesveikos iniciatyvos arba kai kurie dviprasmiški faktai. Todėlvyskupai ir vyresnieji, palaikydami tarpusavio pasitikėjimą ir atsakingaivykdydami jiems priklausančias pareigas, privalo kuo atidžiau pasirūpinti,kad tokių klaidų būtų išvengta arba kad jos būtų ištaisytos sprendimu iraiškiais nurodymais, visada laikantis meilės reikalavimų, bet taip patir reikiamo tvirtumo.

Ypač liturgijos srityje reikia skubiai ištaisyti nemažai piktnaudžiavimų,įvestų dėl prieštaringų mokymų. Vyskupai, būdami atsakingi už liturgijąvietinėje Bažnyčioje (plg. SC 22, 41; LG 26; CD 15; plg. MR I dalis IIsk.), ir vienuolijų vyresnieji, atsakingi už jiems pavaldžius narius, turibudriai stebėti, kad kultas būtų tinkamai atnaujinamas, ir aktyviai reaguotisiekdami pataisyti ar pašalinti kai kuriuos nukrypimus bei piktnaudžiavimusšioje reikšmingoje ir centrinės svarbos srityje (plg. SC 10). Vienuoliaiprivalo prisiminti pareigą laikytis Šventojo Sosto normų bei nurodymų,taip pat vietos vyskupų dekretų dėl viešojo kulto atlikimo (plg. ES I,26, 37, 38).

Vienuolinio gyvenimo reikalavimai

44. Vatikano II Susirinkime aiškiai kalbama apie vienuolių pastoraciją:„Visi vienuoliai, egzemptuotieji ir neegzemptuotieji, yra pavaldūs vietosordinarui, atlikdami viešąjį Dievo kultą (nebent jie būtų kitų apeigų),rūpindamiesi sielomis, sakydami pamokslus liaudžiai, religiškai ir doroviškaiauklėdami tikinčiuosius, ypač vaikus, organizuodami katechetinį švietimąir liturginį ugdymą, rūpindamiesi kunigų drabužiais ir dirbdami įvairiusapaštalavimo darbus. Vienuolių laikomų katalikiškų mokyklų bendroji organizacijair priežiūra taip pat priklauso vietos ordinarui, palikus vienuoliams teisętoms mokykloms vadovauti. Be to, vienuoliai privalo laikytis visa ko, kąvyskupų tarybos arba konferencijos nusprendžia kaip visiems teisiškai privalomądalyką” (CD 35/4; plg ES I, 39).

45. Kad vyskupų ir vienuolių santykiai diena iš dienos neštų vis gausesniųvaisių, juos reikia plėtoti geranoriškai gerbiant asmenis ir institutus,su įsitikinimu, jog vienuoliai turi liudyti nuolankumą Magisteriumui irpaklusnumą vyresniesiems, ir abipusiškai siekiant gerbti kitų kompetencijosribas.

46. Dėl vienuolių, vykdančių apaštališkąją veiklą šalia savo institutodarbų, – reikia budėti stengiantis išlaikyti jų esminį dalyvavimą bendruomenėsgyvenime, jiems dera ištikimai laikytis regulos bei konstitucijos: „patysvyskupai tenepamiršta pabrėžti šios pareigos” (CD 35/2). Jokie apaštališkiejiįsipareigojimai negali būti priežastis, sąlygojanti nukrypimą nuo savopašaukimo.

Tam tikrose situacijose, jei kai kurie vienuoliai norėtų išsilaisvintinuo pavaldumo savo vyresniajam ir pasivesti vyskupo valdžiai, reikia objektyviaiišstudijuoti kiekvieną atvejį. Būtina, kad, atitinkamai pasikeitus nuomonėmisir nuoširdžiai ieškojus sprendimo, vyskupas palaikytų priemones, kuriųimasi kompetentingas vyresnysis, nebent jei vyskupui akivaizdu, kad pažeidžiamasteisingumas.

47. Vyskupai bei jų artimiausi bendradarbiai tepasirūpina ne tik teisingaipažinti atskirų institutų savitą pobūdį, bet ir gauti informaciją apiejų dabartinę būklę bei atsinaujinimo kriterijus. Savo ruožtu vienuolijųvyresnieji, turėdami atitinkančią šiandienos doktriną vietinės Bažnyčiosviziją, privalo taip pat stengtis gauti konkrečią informaciją apie pastoracinėsveiklos aktualijas ir vyskupijos, kurioje jie vykdo savo tarnystes, apaštališkąjąprogramą.

Tuo atveju, kai institutas negali toliau tęsti kokios nors iniciatyvos,jo vyresnieji tinkamu laiku pasitikėdami nurodo kliūtis, trukdančias tęstitą veiklą, bent jau esamu būdu, ypač jei tai susiję su personalo trūkumu;vietos ordinaras savo ruožtu geranoriškai apsvarsto prašymą užbaigti tądarbą (plg. ES I, 34/3) ir sutartinai su vyresniaisiais ieško tinkamo sprendimo.

48. Giliai jaučiamas ir daug vilčių teikiantis veiklai bei vietinėsBažnyčios apaštalavimo dinamikai yra poreikis rūpestingai plėtoti tarpusaviopasikeitimą informacija ir svarbiausių dalykų suderinimą tarp įvairių vienuoliniųinstitutų, dirbančių vyskupijoje. Vyresnieji tesistengia, kad toks dialogasbūtų įgyvendinamas tinkamais būdais ir reguliariai. Tai padės augti pasitikėjimui,pagarbai, pasitarnaus pasikeitimui tarpusavio pagalba, įsigilinimui į problemasir pasidalijimui patirtimi, kad to dėka galėtų dar labiau išryškėti bendrasevangelinių patarimų išpažinimas.

49. Plačiame Bažnyčios pastoracijos lauke moterims turi būti skiriamanauja ir pakankamai reikšminga vieta. Buvusios uolios apaštalų pagalbininkės(plg. Apd 18, 26; Rom 16, 1 ir t. t.), moterys ir šiandien turi aktyviaiprisidėti prie apaštališkosios veiklos bažnytinėje bendruomenėje, ištikimaiįgyvendindamos savo prigimtinį bei apreikštąjį tapatumą (plg. Pr 2; Ef5; 1 Tim 3 ir t. t.) ir atidžiai atsižvelgdamos į vis aktyvesnį savo dalyvavimąpasaulietiniame gyvenime.

Tad vienuolės, likdamos ištikimos savo pašaukimui ir harmoningai pagalsavo moterišką prigimtį atsiliepdamos į konkrečias Bažnyčios bei pasaulioreikmes, ieškos ir siūlys naujas apaštališkosios tarnystės formas.

Vienuolės, sekdamos Marijos pavyzdžiu, kuri Bažnyčioje tarp tikinčiųjųiškyla kaip labiausiai mylinti, ir įkvėptos būdingos joms „niekam neprilygstančiosžmogiškojo jautrumo bei rūpestingumo” dvasios (plg. Paulius VI, Kalba Italijosmoterų centro nacionaliniame kongrese Oss. Rom. 1976 12 6–7), istorijaiiškeliant į šviesą skaitlingus jų apaštališkosios veiklos iniciatyvų liudijimus,jos galės vis labiau būti ir reikštis kaip ryškūs ištikimos, uolios irvaisingos Bažnyčios, skelbiančios Karalystę, ženklai (plg. Tikėjimo mokslokongregacijos deklaracija Inter insigniores, 1976 10 15).

50. Vyskupai, sutartinai su savo pastoraciniais bendradarbiais, taippat vienuolijų vyresnieji bei vyresniosios rūpinsis, kad būtų geriau pažinta,pagilinta ir išplėtota seserų apaštališkoji tarnystė. Atsižvelgdami netik į seserų skaičių (plg. Įžanga, I), bet ypač į jų svarbą Bažnyčios gyvenime,jie turi dėti visas pastangas, kad būtų įgyvendintas didesnio seserų bažnytiniovaidmens iškėlimo principas, idant Dievo tautai netruktų tos ypatingospagalbos, kurią tik jos gali suteikti Dievo dovanų, kuriomis jos apdovanotoskaip moterys, dėka. Tačiau visada būtina atkreipti dėmesį, kad seserysbūtų gerbiamos ir teisingai bei pelnytai vertinamos labiau už pašvęstojogyvenimo liudijimą negu už didžiadvasiškai atliktus naudingus patarnavimus.

51. Kai kuriuose regionuose pastebimas tam tikras perteklius naujų iniciatyvųsteigiant vienuolinius institutus. Tie, kurie turi pareigą ištirti kiekvienoinstituto įkūrimo autentiškumą privalo apsvarstyti, žinoma, nuolankiai,tačiau objektyviai bei tvirtai, siekdami iš esmės suvokti ateities perspektyvas,kiekvieną ženklą, susijusį su tikėtinu Šventosios Dvasios buvimu tiek dėlto, kad „priimtų jos dovanas <…> su dėkingumu ir paguoda (LG 12), bettaip pat ir tam, kad dėl neapdairumo neatsirastų nenaudingų arba nepakankamaipajėgių institutų (plg. PC 19). Kai naujo instituto atsiradimas grindžiamastik jo veiklos naudingumu bei priimtinumu arba paprasčiausiai remiasi kokionors asmens, kuris patiria neaiškaus pamaldumo reiškinius, veikimo būdu,tada iš tikrųjų tampa akivaizdu, jog tam tikra prasme yra iškreipiama vienuoliniogyvenimo Bažnyčioje tikroji samprata (plg. MR I dalis, III sk.).

Sprendžiant apie charizmos autentiškumą, numatomi tokie apibūdinimai:

a) jos ypatinga kilmė iš Šventosios Dvasios, kuri yra skirtinga, norsir ne atskirta nuo savitų asmeninių talentų, pasireiškiančių veiklos irorganizacinėje srityje;
b) gilus sielos troškimas panašėti į Kristų siekiant liudyti kurį norsjo slėpinio aspektą;
c) konstruktyvi meilė Bažnyčiai, kuri absoliučiai vengia išprovokuotijoje bet kokį nesutarimą.

Tikrieji steigėjai – vyrai ir moterys, pasižymintys patikrinta dora(plg. LG 45), – rodo jų nuolankumą tiek šventajai hierarchijai, tiek sekimątuo įkvėpimu, kuris yra juose  kaip Šventosios Dvasios dovana.

Tad kai kalbama apie naujų institutų steigimus, būtina, kad visi, kurieturi kokį nors vaidmenį darant sprendimą, išreikštų savo nuomonę pasitelkdamiaiškų įžvalgumą, kantrų įvertinimą ir teisingą reiklumą. Ši atsakomybėtenka ypač vyskupams, apaštalų įpėdiniams, „kurių valdžiai pati Dvasiapajungia net besinaudojančius charizmomis” (LG 7) ir kuriems vienybėjesu Romos popiežiumi dera evangelinius patarimus aiškinti, norminti jų vykdymąir nustatyti jais grįstas pastovias gyvenimo formas (plg. LG 43).
 

VII skyrius
TINKAMO KOORDINAVIMO SVARBA

Įvairus bei vaisingas Bažnyčių gyvybingumas reikalauja tikro ir tinkamokoordinavimo, siekiant atnaujinti, kurti bei tobulinti įvairiopas sielovadinestarnystes ir animavimo priemones. Kai kurias jų aptarsime atsižvelgdamiį skirtingą jų lygmenį: diecezinį, nacionalinį, visuotinį.

Vyskupijos lygmeniu

52. Kiekvienoje vyskupijoje vyskupas stengiasi suprasti, ką Dvasia noriatskleisti per jo kaimenę, o ypač per vyskupijoje esančius asmenis ir vienuolinesšeimas. Todėl reikia, jog jis palaikytų nuoširdžius ir draugiškus santykiussu vyresniaisiais bei vyresniosiomis, kad geriau atliktų savo ganytojiškątarnystę broliams ir seserims (plg. CD 15, 16). Iš tikrųjų jo ypatingapareiga yra globoti pašvęstąjį gyvenimą, skatinti ir palaikyti vienuoliųištikimybę bei autentiškumą ir padėti jiems pagal jų savitą pobūdį įsitrauktiį jo Bažnyčios bendrystę bei evangelizacinę veiklą. Žinoma, visa tai vyskupasturės atlikti solidariai bendradarbiaudamas su vyskupų konferencija irdarnoje su apaštalų kolegijos galva.

Savo ruožtu vienuoliai žiūrės į vyskupą ne tik kaip į visos diecezijosbendruomenės ganytoją, bet ir kaip į jų ištikimybės savo pašaukimui, tarnaujantvietinės Bažnyčios labui, laiduotoją. Iš tiesų jie „turėtų labiau įsitrauktiį žmonijos išganymo tarnybą, nepažeisdami instituto pobūdžio ir laikydamiesikonstitucijų” (CD 35, 1).

53. Tebūna visada atsižvelgiama į apaštališkojo laiško Ecclesiae Sanctae,paskelbto kaip motu proprio, nurodymus:

1) „Visi vienuoliai, net ir išjungtieji iš vyskupų jurisdikcijos, privalolaikytis vietos ordinaro nurodymų dėl įvairių darbų tais aspektais, kuriesusiję su apaštalavimu, taip pat su vietos ordinaro nurodyta ar rekomenduotapastoracine bei socialine veikla”.

2) „Taip pat jie yra saistomi normų, sprendimų ir nuorodų, paskelbtųvietos ordinaro arba vyskupų konferencijos”, arba priklausomai nuo regionopatriarcho sinodo (plg. CD 35/5), – normų, kur aptariamos įvairios vienuoliamstaikomos nuorodos (ES I, 25, 1–2 a–d).

54. Naudinga vyskupijoje įsteigti vyskupo vikaro vienuolių reikalamspareigybę, padedančią vyskupui vykdyti pastoracijos tarnystę šioje srityje(plg. MR I dalis, II sk.); šiai pareigybei, tarp kitko, nesuteikiamas joksvadovavimo vaidmuo, būdingas vienuolijų vyresniesiems. Kiekvienas reziduojantisvyskupas savo nuožiūra konkrečiai nustato specifines tokios pareigybėsužduotis ir, atidžiai apsvarstęs, patiki jas kompetentingam asmeniui, kurisiš esmės pažįsta vienuolinį gyvenimą, jį vertina ir trokšta jo plėtojimosi.

Atliekant šias pareigas, rekomenduojama, kad tinkamu būdu (pvz., kaipkonsultoriai ar panašiu statusu) būtų įtraukti taip pat ir įvairių kategorijųvienuoliai: kunigai, broliai vienuoliai bei vienuolės, turintys reikalingassavybes.

Taigi vyskupo vikaras vienuolijų reikalams įpareigojamas padėti vyskupuiatlikti išimtinai ir tiesiogiai priklausančią jam pareigą, t. y. rūpintisvienuoliniu gyvenimu vyskupijoje ir įtraukti jį į pastoracinės veiklosvisumą. Todėl pageidautina, kad vyskupas apdairiau pasikonsultuotų su vienuoliaisir vienuolėmis dėl kandidato parinkimo.

55. Siekdamas, kad vyskupijos presbiteratas išreikštų deramą vienybęir kad būtų geriau ugdomos įvairios tarnystės, vyskupas turi rūpestingairaginti diecezinius kunigus dėkingai pripažinti vaisingą vienuolių, vyrųbei moterų, indėlį į jų Bažnyčią; taip pat raginti kunigus nuolankiai pritartivienuolių paskyrimui didesnės atsakomybės reikalaujančioms pareigybėms,derančioms su jų pašaukimu bei kompetencija.

56. Reikia numatyti, kad kunigai vienuoliai tinkamu proporcingumu būtųįtraukti į kunigų tarybas; taip pat kad vienuoliams, tiek kunigams, tiekbroliams ir seserims, būtų tolygiai atstovaujama pastoracinėse tarybose(plg. PO 7; CD 27; ES I, 15 ir 16). Norėdamas tinkamai nustatyti tarybojenarių atstovavimo proporcijas, vietos ordinaras vadovausis tinkamais kriterijaisbei imsis reikalingų priemonių.

57. Siekiant suteikti pastoraciniam bendradarbiavimui tam tikrą stabilumą:

a) būtina turėti mintyje skirtumą tarp paties instituto veiklos ir vietosordinaro  institutui patikėtos veiklos. Pirmoji veikla priklauso nuovienuolių vyresniųjų pagal jų konstitucijų reikalavimus, nors pastoraciniuaspektu ji saistoma vietos ordinaro jurisdikcijos pagal teisės normas (plg.ES I, 29).

b) „Kiekvienai apaštalavimo veiklai, kuri vietos ordinaro patikėta institutui,be kitų teisės normų, pasirašoma vietos ordinaro ir kompetentingo institutovyresniojo sutartis, kurioje, šalia kitų dalykų, turi būti aiškiai apibrėžiama,kokią veiklą numatoma plėtoti, kokie vienuolinių institutų nariai skiriamitam darbui ir finansiniai klausimai“ (ES I, 30, 1).

c) „Šiai veiklai tinkamus vienuolius parenka vyresnysis, pasitaręs apietai su vietos ordinaru; jei vienuolinio instituto nariui suteikiamos bažnytinėspareigos, vienuolis turi būti paskirtas vietos ordinaro apibrėžtam laikotarpiui,numatytam tarpusavio susitarimu; vienuolio vyresnysis pristato kandidatūrąar bent jai pritaria bendrai sutartam laikotarpiui” (ES I, 30, 2).

58. Išlaikant galimybę sutvarkyti padėtį kitaip arba keisti renkantisbūdus, palankiausius būtiniems institutų atsinaujinimo poreikiams, deraiš anksto ir tiksliai apibrėžti, kokie darbai ir ypač pareigybės patikėtiniatskiriems vienuoliams, dėl kurių manoma, jog reikalinga rašytinė sutartis,kaip, pavyzdžiui, dėl klebonų (plg. ES I, 33), dekanų, vyskupo vikarų,katalikų akcijos darbuotojų, pastoracinės veiklos sekretorių, vyskupijosinstitucijų vadovų, katalikiškųjų universitetų docentų, katechetų profesionalų,katalikiškųjų kolegijų vadovų, ir pan. Sutartis pasirašoma tiek dėl pareigūnųstabilumo, tiek dėl turto perdavimo tuo atveju, kai veikla nutraukiama.

Jei vienuolis turi būti nušalintas iš jam patikėtų pareigų, atmintinitokie nurodymai: „Kiekvieną vienuolinio instituto narį dėl rimtos priežastiesiš jam patikėtų pareigų gali pašalinti tiek jį įgaliojęs autoritetas, prieštai įspėjęs vienuolio vyresnįjį, tiek ir vyresnysis, prieš tai įspėjęsįgaliojusįjį. Tai jie gali atlikti lygiomis teisėmis, be pareigos prašytikitos pusės sutikimo; nė viena pusė neprivalo pranešti kitai pusei savosprendimo motyvo, o juo labiau jo įrodyti galiojant teisei dėl perdavimokreiptis į Šventąjį Sostą”(ES I, 32).

59. Vyrų ir moterų vienuolių asociacijos dieceziniu lygmeniu pasirodėesančios naudingos; todėl jos skatintinos atsižvelgiant į jų savitą pobūdįbei specifinius tikslus:

a) tiek kaip organizmai, kuriuose pasireiškia tarpusavio ryšys siekiantplėtoti ir atnaujinti vienuolinį gyvenimą, ištikimai laikantis Magisteriumonuorodų, gerbiant kiekvieno instituto savą pobūdį;

b) tiek kaip organizmai, kuriuose galima gilintis į vienuolių ir vyskupųsantykių mišrias problemas, taip pat derinti vienuolinės šeimos veikląsu vyskupijos pastoracine veikla vadovaujant vyskupui, nepriklausomai nuotiesioginių vyskupo santykių bei derybų su kiekvienu institutu.

Nacionaliniu, regioniniu ir apeigų lygmeniu

60. Nacionalinėse ar regioninėse vyskupų konferencijose (plg. CD 37)tie patys vyskupai „bendromis jėgomis atlieka pastoracijos pareigą, siekdamididinti gėrį, kurį žmonėms teikia Bažnyčia” (CD 38). Taip pat ir patriarchatųsinodai, neperžengdami apeigų ribų, atlieka savo tarnystę (plg. OE 9),o jungtiniai įvairių apeigų ordinarų susirinkimai, laikantis nuostatų,tarnauja skirtingų apeigų Bažnyčių santykiams palaikyti (plg. CD 38).

61. Daugelyje šalių ir regionų Vienuolių ir pasaulietinių institutųkongregacijos rūpesčiu – o teritorijose, priklausančiose Tautų evangelizavimoir Rytų Bažnyčių kongregacijoms, pritariant atitinkamai šventajai dikasterijai– Šventasis Sostas įsteigė aukštesniųjų vyresniųjų konferencijas arba tarybas(tiek vyrų, tiek moterų vienuolių arba mišrias). Tokios tarybos turi būtidėmesingos institutų skirtingumams, darbuotis ugdant bendrą pasišventimąir nukreipti pastoraciniam vyskupų koordinavimui visų įsipareigojusių apaštalavimodarbui pajėgas.

Kad aukštesniųjų vyresniųjų tarybos galėtų pakankamai veiksmingai atliktisavo užduotį, labai naudinga periodiškai apžvelgti jų veiklą; taip pat,derinant su skirtingomis institutų misijomis, organizuojamas komisijų irkitų panašių organizmų, susietų su aukštesniųjų vyresniųjų tarybomis, paskirstymas.

62. Santykiai tarp aukštesniųjų vyresniųjų tarybų ir patriarchinių sinodų,taip pat atitinkamai santykiai su vyskupų konferencijomis ar su įvairiųapeigų vyskupų susirinkimais tvarkomi pagal kriterijus, kurie apibrėžiaatskirų institutų ir vietos ordinaro santykius (plg. ES I 23–25; 40); atsižvelgiantį atskirų regionų poreikius numatomos papildomos nuorodos.

63. Kadangi nepaprastai svarbu, kad aukštesniųjų vyresniųjų tarybosuoliai ir su pasitikėjimu bendradarbiautų su vyskupų konferencijomis (plg.DC 35/5; AG 33), „linkėtina, kad klausimai, susiję tiek su viena, tieksu kita puse, būtų svarstomi mišriose komisijose, sudarytose iš vyskupųir aukštesniųjų – tiek vyrų, tiek moterų vienuolijų – vyresniųjų” (ES I,43), arba kitokiomis formomis, pritaikytomis kontinentų, šalių ar regionųsituacijoms.

Tokio pobūdžio mišri komisija turėtų būti taip sudaryta, kad galėtųveiksmingai siekti savo tikslų: tarpusavio pasitarimo, susitikimo, abipusiškobendravimo, studijų ir apmąstymų, nors teisė galutinai nuspręsti visadapaliekama taryboms arba konferencijoms pagal atitinkamą kompetenciją.

Taigi ganytojai turi rūpintis visų darbų ir apaštališkosios veikloskoordinavimu savo vyskupijose; lygiai kaip patriarchų sinodai ir vyskupųkonferencijos savo teritorijose (plg. CD 36/5).

Moterų ir vyrų vienuolių problemoms gvildenti, jei yra reikalinga arnaudinga, – tai daugelyje kraštų jau yra padaryta – vyskupai įsteigia specialiąkomisiją prie vyskupų konferencijos. Tačiau tokios komisijos buvimas netik netrukdo mišrios komisijos veiklai, bet net labiau įrodo jos reikalingumą.

64. Aukštesniųjų vyresniųjų arba, pagal įstatus, jų delegatų dalyvavimasir įvairiose kitose vyskupų konferencijų bei skirtingų apeigų vyskupų susirinkimųkomisijose (pavyzdžiui, švietimo, sveikatos, taikos ir teisingumo, socialiniokomunikavimo ir pan.) gali būti labai naudingas pastoracinės veiklos tikslams.

65. Rekomenduojama, kad vieni kitų atskiruose susitikimuose arba asamblėjosedalyvautų tiek vyskupų konferencijos, tiek aukštesniųjų vyresniųjų konferencijosarba tarybos per savo delegatus abipusiškai. Akivaizdu, jog turi būti išanksto nustatytos normos, kad kiekviena konferencija galėtų pati vienaaptarti jos kompetencijai priklausančius dalykus.

Tarptautiniu ir visuotiniu lygmeniu
 
66. Tarptautiniu, kontinentiniu ar subkontinentiniu lygmeniu tarp įvairiųšalių sąjungų, pritarus Šventajam Sostui, galima įsteigti koordinavimoformas tiek tarp vyskupų, tiek tarp vienuolijų vyresniųjų. Tinkamas atskirųtarnystės centrų susijungimas šiame lygmenyje suteikia nemažą pagalbą vieningamir kryptingam vyskupų bei vienuolių veikimui. Tuose regionuose, kur panašiosorganizacinės formos jau veikia kontinentiniu lygmeniu, bendradarbiavimoužduotį gali sėkmingai atlikti jų pačių nuolatiniai vykdomieji komitetaiar tarybos.

67. Visuotiniu lygmeniu Petro įpėdinis atlieka savo tiesioginę tarnystę,skirtą visai Bažnyčiai, tačiau „vykdydamas savo aukščiausią, pilnatviškąir tiesioginę galią visoje Bažnyčioje, Romos popiežius naudojasi Romoskurijos dikasterijomis” (CD 9).

Pats Romos popiežius suorganizavo kai kurias vienuolių bendradarbiavimoformas su Šventuoju Sostu, patvirtindamas atitinkamai vyrų ir moterų Generaliniųvyresniųjų sąjungų tarybą prie Vienuolių ir pasaulietinių institutų kongregacijos(plg. ES II, 42) bei nurodydamas įtraukti vienuolių atstovus į Tautų evangelizavimokongregaciją (plg. ES III, 16).
 

IŠVADA

Dialogas ir bendradarbiavimas įvairiais lygmenimis jau vyksta, tačiau,be jokios abejonės, turi ir toliau plėtotis, kad atneštų gausesnių vaisių.Be to, reikia priminti, jog postūmis bendradarbiauti atsiras tuomet, kaipagrindiniai jo veikėjai bus įsitikinę, jog toks poreikis visų pirma priklausonuo jų pačių įsitikinimo ir ugdymo. Viskas geriau eisis, jei jie bus giliaiįsitikinę tokio bendradarbiavimo, abipusio pasitikėjimo, pagarbos kiekvienovaidmeniui, tarpusavio konsultacijų, aptariant ir organizuojant iniciatyvaskiekvienu lygmeniu, reikalingumu, esmingumu ir svarbumu. Nuoširdžiai irgeranoriškai plėtojami vyskupų ir vienuolių tarpusavio santykiai prisidėsprie Bažnyčios – Sakramento dinaminio gyvybingumo jos nuostabioje išganymomisijoje deramo išryškinimo.

Apaštalas Paulius, kalinys Viešpatyje, rašydamas iš Romos efeziečiamstaip juos mokė: „Raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esatepašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykitetarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais” (Ef4, 1–3).
 

Šios nuorodos buvo duotos patikrinti Šventajam Tėvui, kuris 1978 m.balandžio 23 dieną jas geranoriškai patvirtino ir leido spausdinti.
 
 

†Kard. Eduardo Pironio
Vienuolių ir pasaulietinių institutų kongregacijos prefektas

 †Kard. Sebastiano Baggio
Vyskupų kongregacijos prefektas

 


Internetui parengė Katalikų interneto tarnyba pagal tekstą, paskelbtą
„Bažnyčios žiniose“, 2003 sausio 16, Nr. 1.