„Bažnyčios žinios“. 2003 sausio 16, Nr. 1. <<< atgal į numerio turinį

PRADĖTI IŠ NAUJO

3 eilinis sekmadienis (B)
Jon 3, 1–5. 10; 1 Kor 7, 29– 31; Mk 1, 14–20

Kiekvienam krikščioniui būtina nuolat atsiversti. Atsivertimas nėra tik vienkartinis įvykis, lemtingas atsigręžimas į Dievą. Kasdienybėje atsiversti – tai apsispręsti vėl iš naujo žengti Dievop mažais, dažnai išoriškai nepastebimais žingsneliais. Tikram atsivertimui būtina įsisąmoninti, jog pats Dievas kviečia mus keisti gyvenimą. „Ninevės žmonės patikėjo Dievu”. Jie suprato, kad pranašas Jona skelbia ne savo išgalvotą žinią, bet kalba jiems paties Dievo vardu. Jona yra tik įrankis Dievo rankose. Kartais žmonės linkę praleisti pro ausis kunigo pamokymus, neva jie klauso Dievo, bet ne kunigo. Kunigas nėra valdininkas, reikalaujantis beasmenių biurokratinių formalumų – jis kalba Dievo įgaliotas šventimų galia. Bažnyčios mokymas skirtas ne tam, kad žmones supančiotų draudimais (nors kai kas taip įsivaizduoja), bet kad atvertų kiekvienam Dievo vaiko laisvę.

Neįmanoma atsiversti neįtikėjus. Morkaus evangelijoje pirmieji Jėzaus, pradėjusio viešąją veiklą, žodžiai yra šie: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija”. Kitaip tariant: tikėkite mano jums sakomais žodžiais. Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas kaip tik parodo tokį pasitikėjimą. Evangelistas pabrėžia jų apsisprendimo radikalumą: „Tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo”. Turbūt Viešpats ne kartą praėjo pro mus, bet prasnaudėme ar nuleidome negirdomis jo kvietimą. Apaštalas Paulius įspėja: „Sakau jums, broliai: laikas trumpas!” Viešpaties pakvietimas negali dulkėti ant stalo tarsi neatsakytas naujametis sveikinimas.

Ši Morkaus evangelijos ištrauka, beje, kaip ir paralelinė Mato evangelijos vieta, nepalieka jokių abejonių. Jėzaus kvietimas keturiems žvejams yra radikalus ir reikalauja radikalus gyvenimo perversmo. Pakviestieji atsiliepia taip pat be išlygų: palikę viską nusekė paskui Mokytoją. Radikalų apsisprendimą tik pabrėžia trumpučiai prieveiksmiai „tuojau”, „tuoj pat”. Apaštalas Paulius tai nusako primindamas, kad „laikas trumpas”. Į radikalų Jėzaus kvietimą taip pat radikaliai atsiliepė ir mokiniai. Luko evangelijoje mokinių apsisprendimas siejamas su ypatingu įvykiu – stebuklinga žvejyba (Lk 5, 1–11). Po tokio įspūdingo ženklo Simonas paskiriamas būti žmonių žveju. Jis su bendrininkais viską paliko ir nuėjo paskui Mokytoją. Jono evangelijoje nuskambėjusiam kvietimui (Jn 1, 35–42) parengia prieš keletą dienų, o gal net savaičių vykęs pokalbis su Jonu Krikštytoju prie Jordano. Evangelistas Jonas mokinių pakvietimo scenoje numato laiko apmąstymui.

Nors evangelistai vaizduodami mokinių pašaukimą akcentuoja skirtingus momentus, tačiau bet kuriuo atveju šis pašaukimas reiškia visiškai naują gyvenimo planą, tarsi vidinį perversmą, kurio padarinių neįmanoma numatyti. Kvietimas kyla vien tik iš Jėzaus. Jis nebe toks kaip per anuos susitikimus Judėjoje, kur būsimieji mokiniai patys rodė tam tikrą iniciatyvą. Čia Jėzus yra visa viršijantis autoritetas ir vienintelis veikėjas. Jis pamato žvejus, stebi juos ir po to pašaukia. Tik jis padaro iš pašauktųjų kažką nauja, paverčia juos žmonių žvejais, savo Karalystės darbininkais.

Mokiniai paliko tinklus, savo amato bendrus, tėvus, šeimas ir namus. Akivaizdi tokio pasirinkimo rizika: prarandamas nuolatinis pragyvenimo šaltinis, pastogė, gyvenimo saugumas. Kas pasirūpins šeima, iš ko reikės gyventi sekant paskui Jėzų? Ką reiškia pasiryžimas viską palikti? Ar žmogus apskritai gali viską palikti? Ar nėra taip, kad jis neišvengiamai vis tiek drauge pasiima savo praeitį bei charakterį? Iš Šventojo Rašto matome, kad apaštalai ir pašaukti Jėzaus neprarado savo charakterio ypatybių. Namų palikimas taip pat nereiškia visų ryšių nutrūkimo.

Dvi poros po du brolius leidžia numanyti, kad pašauktieji  pasikvietė drauge savo brolius ir draugus. Petras išlaikė ryšį su savo namais: Jėzus apsistojo jo namuose ir išgydė jo uošvę. Vadinasi, šeimos ryšiai išlieka. Zebediejaus sūnūs Jonas ir Jokūbas atsivedė pas Jėzų ir savo motiną, nesiliovusią rūpintis sūnų karjera (Mt 20, 20–23). Išlieka ne tik šeimos ryšiai, bet ir kitokios nuosavybės formos, pavyzdžiui, valtis. Pašauktas Petras duoda savo valtį Viešpačiui pasinaudoti (Mt 8, 23; Lk 5, 3). Net ir po Jėzaus prisikėlimo šis apaštalas parodo, jog nėra pamiršęs žvejybos amato (Jn 21, 3). Profesinė patirtis pasitarnauja mokiniams besidarbuojant Dievo karalystei. Žvejo darbo sėkmę daugiausia lemia įgūdžiai ir sumanumas, tačiau galiausiai vis dėlto priklauso nuo Viešpaties. Taigi Evangelijoje aprašytą visa ko palikimą dera suvokti ne tiek kaip beatodairišką ankstesnių ryšių, įdirbio bei kitų naudingų dalykų palikimą, o veikiau kaip naują įsitraukimą tarnybon. Tai, kas vertinga, turi būti neišmesta, bet įtraukta į tarnavimą aukštesnėms vertybėms ir kilnesniam tikslui.

Žinoma, kiekvienas atsižadėjimas sukelia tam tikrą kartėlį, tačiau paliktųjų dalykų vietoje čia pat pasirodo didesni, nuostabesni ir gražesni. Ta naujovė, dėl kurio buvo atsisakyta kitų dalykų, yra džiugioji naujiena – Evangelija. Ji reiškia, jog prisiartino Dievas, kuris yra pats gėris: „Vienas Dievas yra geras” (Mk 10, 18). b

© „Bažnyčios žinios“