Kreipimasis į diplomatų korpusą
(2003 m. sausio 13 d.)
Ekscelencijos,
Ponios ir Ponai,
1. Šis susitikimas metų pradžioje yra puiki tradicija, teikianti man džiugią progą jus priimti ir tam tikra prasme apkabinti tautas, kurioms jūs atstovaujate. Juk būtent per jus ir jūsų dėka mane pasiekia jų viltys ir siekiai, sėkmės ir nesėkmės. Šiandien karštai trokštu palinkėti jūsų šalims laimės, taikos ir klestėjimo.
Man taip pat malonu įžengus į naujuosius metus išreikšti jums savo geriausius linkėjimus, meldžiant jums, jūsų šeimoms ir bendrapiliečiams gausios Dievo palaimos.
Prieš pasidalydamas su jumis savo mintimis, kurias įkvėpė dabartinė pasaulio ir Bažnyčios padėtis, turiu padėkoti jūsų dekanui, ambasadoriui Giovanni Galassi už jo man adresuotus žodžius ir palinkėjimus, kuriuos jis jūsų vardu visų akivaizdoje maloniai išreiškė mano asmens bei tarnystės atžvilgiu. Visiems už tai labai dėkoju.
Pone Ambasadoriau, jūs taip pat santūriai atkreipėte dėmesį į teisėtus mūsų amžininkų lūkesčius, kuriems išsipildyti, deja, perdėm dažnai kliudo politinės krizės, ginkluotas smurtas, socialiniai konfliktai, skurdas ar gamtinės katastrofos. Žmogus niekada taip stipriai nejautė pasaulio nesaugumo kaip šio tūkstantmečio pradžioje.
2. Asmeniškai mane jaudina baimės jausmas, dažnai gyvas mūsų amžininkų širdyse. Pasalūniškas terorizmas, galintis smogti bet kada ir bet kur; neišspręsta Artimųjų Rytų problema Šventoji Žemė ir Irakas; sukrėtimai, ardantys Pietų Ameriką, ypač Argentiną, Kolumbiją ir Venesuelą; konfliktai, daugeliui Afrikos šalių kliudantys sutelkti dėmesį į plėtrą; mirtį skleidžiančios užkrečiamos ligos; rimta bado problema, pirmiausia Afrikoje; neatsakingas elgesys, prisidedantis prie planetos išteklių išeikvojimo visa tai yra bėdos, keliančios grėsmę žmonijos išlikimui, žmonių taikai ir visuomenių saugumui.
3. Tačiau visa gali pasikeisti. Tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Kiekvienam įmanu išsiugdyti tikėjimo, sąžiningumo, pagarbos kitam bei atsidavusio tarnavimo kitiems potencialą.
Akivaizdu, jog tai taip pat priklauso nuo politinių vadovų, pašauktų tarnauti bendrajam gėriui. Jūsų nenustebins, kad susirinkusių diplomatų akivaizdoje pareikšiu keletą imperatyvų, kuriuos, mano akimis, būtina patenkinti, kad ištisos tautos, ir galbūt visa žmonija, negrimztų į bedugnę.
Pirmiausia TAIP GYVYBEI! Pagarba gyvybei ir gyvybėms visa prasideda nuo to, nes teisė į gyvybę yra pamatiškiausia žmogaus teisė. Abortas, eutanazija, žmogaus klonavimas, pavyzdžiui, grasina paversti žmogiškąjį asmenį vien objektu: gyvenimas ir mirtis, tam tikra prasme, pagal komandą! Panaikinus visus moralės kriterijus, moksliniai gyvybės ištakų tyrimai virsta asmens būties ir orumo neigimu. Karas yra kėsinimasis į žmogaus gyvybę, nes neša kančią ir mirtį. Kova dėl taikos visada yra kova dėl gyvybės!
Antra, PAGARBA TEISEI. Gyvenimas visuomenėje pirmiausia tarptautinis gyvenimas suponuoja bendrus neliečiamus principus, turinčius laiduoti piliečių bei tautų saugumą ir laisvę. Šios taisyklės yra nacionalinio ir tarptautinio stabilumo pagrindas. Politiniai vadovai šiandien po ranka turi labai reikšmingus tekstus bei institucijas. Tai reikia tik įgyvendinti. Pasaulis pasidarytų visiškai skirtingas, jei imtų nuoširdžiai taikyti pasirašytas sutartis!
Galiausiai SOLIDARUMO PAREIGA. Pasaulyje, kuriame apstu žinių, tačiau, paradoksalu, taip sunkiai bendraujama, o egzistencijos sąlygos gėdingai nelygios, svarbu negailėti pastangų laiduojant, kad visi jaustųsi atsakingi už visų augimą bei laimę. Kalbama apie mūsų ateitį. Darbo neturintis jaunas žmogus, į pakraštį nustumtas neįgalusis, be dėmesio palikti pagyvenę žmonės, bado ir skurdo apimtos šalys visa tai perdėm dažnai žmones įstumia į neviltį ir priverčia pasiduoti pagundai užsisklęsti arba griebtis prievartos.
4. Štai kodėl būtini sprendimai, galintys laiduoti žmonijai ateitį. Todėl žemės tautos ir jų vadovai turi išdrįsti kartais pasakyti ne.
NE MIRČIAI! Tai yra ne bet kuriam kėsinimuisi į kiekvienos žmogiškosios būtybės, įskaitant negimusį kūdikį, neprilygstamą orumą. Jei gyvybė tikrai yra lobis, reikia išmokti ją saugoti bei leisti jai duoti vaisius jos neiškraipant. Ne viskam, kas silpnina šeimą, pamatinę visuomenės ląstelę. Ne viskam, kas griauna vaiko norą stengtis, pagarbą sau ir kitam, tarnavimo jausmą.
NE SAVANAUDIŠKUMUI! Tai yra viskam, kas akina žmogų įsisupti į privilegijuotos socialinės klasės arba kitų neįsileidžiančio kultūrinio komforto kokoną. Pasiturinčiųjų gyvenseną, jų vartojimo būdą būtina peržiūrėti atgarsių kitose šalyse šviesoje. Tebus paminėta, pavyzdžiui, vandens problema, kurią apmąstyti 2003 metų tėkmėje pasiūlė Jungtinių Tautų Organizacija. Savanaudiškumas taip pat yra apsirūpinusių šalių abejingumas šalims, paliktoms už durų. Visos tautos turi teisę gauti teisingą šio pasaulio gėrybių ir toliau pažengusių šalių išmanymo dalį. Čia vertėtų prisiminti, pavyzdžiui, galimybę visiems naudotis nepatentuotais vaistais, kurie būtini kovojant su dabartinėmis pandemijomis. Tokią galimybę, deja, dažnai žlugdo trumpalaikiai ekonominiai sumetimai.
NE KARUI! Karas niekada nėra neišvengiamas. Karas visada yra žmonijos pralaimėjimas. Tarptautinė teisė, sąžiningas dialogas, valstybių solidarumas, taurus diplomatijos praktikavimas štai žmogaus bei tautų verti metodai tarpusavio nesutarimams spręsti. Sakau tai turėdamas galvoje tuos, kurie tebesikliauja branduoliniais ginklais, ir perdėm gausius konfliktus, tebelaikančius įkaitais žmonijos šeimos narius mūsų brolius ir seseris. Per Kalėdas Betliejus priminė mums neišspręstą krizę Artimuosiuose Rytuose, kur dvi tautos, izraeliečiai ir palestiniečiai, pašauktos gyventi viena greta kitos, vienodai laisvai ir suvereniai, abipusės pagarbos dvasia. Nekartodamas to, ką jums panašiomis aplinkybėmis sakiau praėjusiais metais, šiandien, vis gilesnės krizės Artimuosiuose Rytuose akivaizdoje, tepridursiu, kad jos neįmanu išspręsti terorizmu ar ginkluotu konfliktu, tartum sprendimas galėtų būti karinė pergalė. O ką būtų galima pasakyti apie gresiantį karą Irako, pranašų šalies, tautai, jau išvargintai daugiau negu dvylika metų trunkančio embargo? Karas nėra viena iš priemonių, kurią būtų galima rinktis tautų nesutarimams spręsti. Jungtinių Tautų Organizacijos chartija ir tarptautinė teisė primena, jog karo niekuomet nevalia griebtis, net stengiantis laiduoti bendrąjį gėrį; karas įmanus tik kaip kraštutinė galimybė, ir laikantis labai griežtų sąlygų, neišleidžiant iš akių padarinių civiliams gyventojams per karines operacijas ir po jų.
5. Tad įvykių raidą įmanoma pakeisti tada, kai viršų ima gera valia, pasitikėjimas kitais, prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimas ir atsakingų partnerių bendradarbiavimas. Pateiksiu du pavyzdžius.
Europa šiandien suvienyta ir išplėsta. Europai pavyko sugriauti ją žalojusias sienas. Ji įsipareigojo projektuoti bei statydinti tikrovę, gebančią suderinti vienybę ir įvairovę, nacionalinį suverenumą ir bendrą veiklą, ekonominę pažangą ir socialinį teisingumą. Šiai naujajai Europai būdingos vertybės, du tūkstančius metų turtinusios mąstymo ir gyvenimo meną, davusį naudą visam pasauliui. Tarp šių vertybių krikščionybei tenka privilegijuota vieta tuo požiūriu, kad ji pagimdė humanizmą, persunkusį Europos istoriją ir jos institucijas. Primindami šį paveldą, Šventasis Sostas ir visos krikščionių Bažnyčios primygtinai akino Europos Sąjungos būsimosios konstitucinės sutarties redaktorius, kad joje būtų minimos Bažnyčios bei religinės institucijos. Mūsų požiūriu, visiškai gerbiant pasaulietiškumą, pageidautina pripažinti tris papildomus elementus: religinę laisvę ne tik individualiu bei kultiniu, bet ir socialiniu bei korporaciniu matmeniu; vyriausybių ir tikinčiųjų bendrijų struktūrinio dialogo bei tarimosi galimybę; pagarbą juridiniam statusui, kuriuo Bažnyčios ir religinės institucijos jau dabar naudojasi Sąjungos valstybėse narėse. Savo praeities išsižadėjusi, religinį tikėjimą paneigusi ir jokio dvasinio matmens neturinti Europa gerokai stokos jėgų ambicingam projektui, reikalaujančiam mobilizuoti visą energiją, Europos visiems statydinimui!
Afrika šiandien irgi duoda pagrindą džiaugtis: Angola ėmėsi atkuriamojo darbo; Burundis pasuko keliu, galinčiu nuvesti į taiką, ir tikisi tarptautinės bendrijos supratimo bei finansinės paramos; Demokratinė Kongo Respublika rimtai įsitraukė į nacionalinį dialogą, turintį nuvesti į demokratiją. Gerą valią taip pat parodė Sudanas, nors kelias į taiką čia dar ilgas ir sunkus. Neabejotinai turime džiaugtis tokia pažanga bei skatinti politinius vadovus negailėti pastangų, kad Afrikos tautos pamažu pajustų pacifikacijos ir, vadinasi, klestėjimo pradmenis, būdamos apsaugotos nuo etninių konfliktų, savivalės ir korupcijos. Dėl šios priežasties galime tiktai apgailestauti dėl grėsmingų įvykių, krečiančių Dramblio Kaulo Kranto Respubliką ir Centrinės Afrikos Respubliką, akindami visus gyventojus sudėti ginklus, gerbti savo konstitucijas ir dėti pagrindą nacionaliniam dialogui. Tada bus lengva įtraukti visas nacionalinės bendrijos grupes į visuomenės, kurioje visi atrastų savo vietą, projektavimą. Be to, pravartu konstatuoti, kad afrikiečiai Afrikos vienybės organizacijos ir veiksmingų regioninio tarpininkavimo formų dėka vis labiau linksta patys rasti tinkamiausius savo problemų sprendimus.
6. Jūsų Ekscelencijos, Ponios ir Ponai, būtina konstatuoti štai ką: valstybių nepriklausomybės nebeįmanu suvokti be tarpusavio priklausomybės sąvokos. Visos susijusios ir gėryje, ir blogyje. Todėl derėtų mokėti skirti gėrį ir blogį bei vadinti juos tikraisiais vardais. Istorija mus ne kartą mokė, jog didžiausių blogybių reikia baimintis tada, kai viršų paima abejonė ar painiava.
Kad neįpultume į chaosą, mano akimis, būtina patenkinti du reikalavimus. Pirma, turime iš naujo atrasti pirmapradę prigimtinės teisės, kadaise įkvėpusios tautų teisę ir pirmuosius tarptautinės teisės formuluotojus, vertę valstybės ir tarpvalstybiniu matmeniu. Šiandien kai kas jos galiojamumu abejoja, tačiau aš esu įsitikinęs, kad bendrieji bei visuotiniai jos principai visuomet padeda geriau suvokti žmonių giminės vienybę bei tobulėti valdančiųjų ir valdomųjų sąžinėms. Antra, mums reikia atkaklaus dorų ir nešališkų valstybės vyrų darbo. Juk profesinę kompetenciją, būtiną politiniams vadovams, įmanoma įteisinti tiktai susietą su tvirtais etiniais įsitikinimais. Kaip galima imtis tvarkyti pasaulio reikalus nesiremiant popiežiaus Jono XXIII enciklikoje Pacem in terris taip iškalbiai išdėstytais principais, sudarančiais visuotinio bendrojo gėrio pamatą? Nuosekliai besivadovaujantis savo principais vadovas visada ras galimybę atmesti neteisybės situacijas ir institucijos nuokrypas ar padaryti tam galą. Būtent čia, manau, iš naujo atrasime tai, kas šiandien paprastai vadinama geru valdymu. Žmonijos materialinė ir dvasinė gerovė, žmogaus laisvių ir teisių apsauga, nešališka viešoji tarnystė, artumas konkrečioms sąlygoms visa tai yra svarbiau už bet kurią politinę programą ir sudaro etinį reikalavimą, kuris yra geriausias taikos tautoje ir tarp valstybių laidas.
7. Akivaizdu, jog tikinčiajam šiuos motyvus papildo tikėjimas į Dievą, visų žmonių kūrėją ir tėvą, kuris patikėjo jiems valdyti žemę ir įpareigojo mylėti brolį. Tai rodo, jog pati valstybė turėtų būti suinteresuota rūpintis, kad religijos laisvė prigimtinė teisė, individuali ir kartu socialinė būtų veiksmingai garantuota visiems. Kaip esu jau sakęs anksčiau kita proga, tikintieji, jausdami pagarbą savo tikėjimui bei matydami savo bendruomenių teisinį pripažinimą, su dar didesniu įsitikinimu prisidės prie pilietinės visuomenės, kurios nariai jie yra, statydinimo bendrojo projekto. Tada suprasite, kodėl kalbu visų Azijos ir Europos krikščionių, kurie tebėra smurto bei nepakantos aukos, kaip tai neseniai atsitiko per Kalėdų šventę, vardu. Krikščionių ekumeninis dialogas ir pagarba persiėmę ryšiai su kitomis religijomis, ypač islamu, yra geriausias vaistas nuo sektantiškumo, fanatizmo ir religinio terorizmo. Kalbėdamas apie Katalikų Bažnyčią, paminėsiu tiktai vieną mane labai skaudinantį dalyką katalikų bendruomenių dalią Rusijos Federacijoje, kuri dėl administracinių priežasčių jau kelis mėnesius trukdo kai kuriems jų ganytojams grįžti pas jas. Šventasis Sostas laukia konkrečių valdžios institucijų sprendimų, kurie padarytų galą šiai krizei ir atitiktų tarptautinius susitarimus, pasirašytus šiuolaikinės ir demokratinės Rusijos. Rusų katalikai nori gyventi taip, kaip gyvena jų broliai likusiame pasaulyje, naudodamiesi tokia pačia laisve ir tokiu pačiu orumu.
8. Jūsų Ekscelencijos, Ponios ir Ponai! Visi, kurie susirinkome šioje vietoje, simbolizuojančioje dvasingumą, dialogą ir taiką, savo kasdiene veikla prisidėkime prie to, kad visos žemės tautos teisingumo bei santarvės dvasia žengtų į laimingesnę ir teisingesnę ateitį tolyn nuo smurto ir karo grėsmės! Tegu Dievas teikia gausių palaiminimų jums ir tiems, kuriems jūs atstovaujate! Laimingų Naujųjų metų visiems!